Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl K. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo padaryti V. G. turto plėšimą) laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 187 straipsnio 3 dalį areštu 20 parų;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo padaryti D. G. turto plėšimą) laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl E. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė), 187 straipsnio 3 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė) ir 181 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, vieną arešto dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktis), ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (3 metų laisvės atėmimo bausmė), 180 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (3 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė), ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

V. P. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (dėl D. G. automobilio veidrodėlio sugadinimo) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš V. P. priteista 351,60 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 15 d., po 2 val., netrukus po pasikėsinimo pagrobti V. G. turtą, (duomenys neskelbtini) apribojo R. B. laisvę, tempė ją už plaukų, K. J. paskambinus į R. B. mobiliojo ryšio telefonus “Nokia 6020“ 150 Lt vertės ir ,,Nokia 6260” 150 Lt vertės, juos išplėšė iš R. B. rankų ir, neturėdamas teisėto pagrindo, reikalavo kelis kartus iš K. J. 5000 eurų ir tuo pačiu metu smūgiavo R. B. į veidą bei grasino fiziškai susidoroti su R. B., jei negaus reikalaujamų pinigų, po to minėtus telefonus iš R. B. pagrobė.

Be to, V. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dėl K. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo), 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo padaryti V. G. turto plėšimą), 187 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo padaryti D. G. turto plėšimą), 140 straipsnio 1 dalį (dėl E. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo), tačiau ši nuosprendžio dalis neginčijama ir neapskųsta.

Apelianto manymu, K. J. turto prievartavimo epizode jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis V. P. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už 7 nusikaltimų ir 1 baudžiamojo nusižengimo padarymą. Nuteistasis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, ginčija dviejų nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimus. Mano, kad teismas neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamas veikas dėl K. J. turto prievartavimo ir E. B. turto plėšimo.

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, už tai, kad jis prievartavo K. J. turtą, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją R. B. .

Apeliantas neneigia iš K. J. prievartavęs turtą. Jis pripažįsta iš K. J. reikalavęs 5000 eurų, grasindamas pastarajam, kad jei negaus pinigų, mirs R. B. . Taip pat apeliantas neneigia, kad jis naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją R. B. . Tačiau apeliantas mano, kad smurto naudojimas prieš R. B. ir K. J. turto prievartavimas neturi nieko bendro, nes R. B. su K. J. nėra susiję šeiminiais saitais. Todėl prašo jo nusikalstamą veiką dėl K. J. turto prievartavimo kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Šis apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Turto prievartavimas yra tada, kai kaltininkas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidaujamas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam turtinės žalos.

Turto prievartavimo objektas – nuosavybė. Papildomas šio nusikaltimo objektas – tai nukentėjusiojo teisinis gėris, į kurį kaltininkas kėsinasi nusikaltimu. Dažniausiai tai yra turto savininkų ar asmenų, kuriems turtas yra patikėtas, taip pat jų artimųjų asmens gyvybė, sveikata, laisvė, orumas. Turto prievartavimo sudėtyje vartojama artimųjų sąvoka yra platesnė nei įstatymuose nurodytos artimųjų ir šeimos narių sąvokos. Be tėvų, vaikų, tikrųjų brolių ir seserų, senolių, vaikaičių ir kitų asmenų, kurie pagal įstatymus laikomi šeimos nariais ir artimaisiais giminaičiais, artimiesiems pagal šį straipsnį priskiriami ir draugai ar kiti asmenys, kurių likimu nukentėjusysis rūpinasi.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. P. , reikalaudamas iš nukentėjusiojo K. J. 5000 eurų, grasino susidoroti su R. B. , naudojo prieš ją fizinį smurtą. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji R. B. su nukentėjusiuoju K. J. buvo artimi žmonės, jie buvo sugyventiniai ir planavo susituokti. Todėl akivaizdu, kad apeliantas, prievartaudamas iš K. J. turtą ir naudodamas fizinį smurtą prieš R. B. , kėsinosi ne tik į K. J. nuosavybę, bet ir į jam artimo žmogaus, jo sugyventinės R. B. sveikatą. Fizinis smurtas prieš R. B. buvo naudojamas tam, kad įbauginti nukentėjusįjį K. J. , kad šis paklustų turto prievartautojo valiai ir perduotų jam prievartaujamą turtą, šiuo atveju – 5 000 eurų. Tokie apelianto veiksmai atitinka BK 181 straipsnio 2 dalies sudėtį.

Apeliantas savo skunde teigia, kad negalima pripažinti įrodymu K. J. parodymų apie tai, kad jis telefoninio pokalbio su apeliantu metu neva girdėjo kaip apeliantas naudoja smurtą prieš R. B. , nes pats K. J. smurto vartojimo prieš R. B. fakto nematė.

Nukentėjusysis K. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. P. , reikalaudamas iš jo 5 000 eurų, jam sakė, kad jei jis nori R. (B.) gyvą pamatyti, tai turi surast jam 5 000 eurų, todėl suprato, kad V. P. gali nužudyti R. B. Taip pat jis girdėjo, kad nuteistasis muša R. B. , nes pastaroji šaukė „gelbėk, surask tuos pinigus“. Nors nukentėjusysis K. J. pats betarpiškai smurto naudojimo prieš nukentėjusiąją R. B. fakto nematė, tačiau ši aplinkybė byloje yra įrodyta pačios nukentėjusiosios R. B. parodymais bei objektyvia bylos medžiaga - specialisto išvada Nr. G 935/08 (04) (t. 1, b. l. 80). Fizinio smurto prieš R. B. naudojimo aplinkybės neneigia ir pats apeliantas. Jis skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už R. B. nežymų sveikatos sutrikdymą ir šioje dalyje nuosprendžio neskundžia.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis V. P. prievartavo K. J. turtą, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją R. B., ir teisingai šią nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas taip pat mano, kad byloje nėra duomenų, kad jis apiplėšė R. B. . Teigia, kad telefonus jis paėmė iš R. B. rankų po to, kai ši, jo prašymu, juos ištraukė iš kišenių ir davė jam paskambinti. Apeliantas mano, kad tokie jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 4 dalį.

Kolegijos nuomone, apelianto kaltė įvykužius R. B. apiplėšimą įrodyta byloje surinktais, ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Plėšimas yra tada, kai kaltininkas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobia svetimą turtą. Esant vagystei kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, tarp jų – nukentėjusiosios R. B. parodymais, asmens kratos protokolo duomenimis, nustatė, kad V. P. pagrobė nukentėjusiosios du mobilaus ryšio telefonus apribodamas R. B. laisvę, tai yra atimdamas galimybę jai priešintis, ir naudodamas prieš ją fizinį smurtą.

Nukentėjusioji R. B. parodė, kad ji turėjo du mobilaus ryšio telefonus – 150 Lt vertės “Nokia 6020“ ir 150 Lt vertės ,,Nokia 6260”. Tuo metu, kai nuteistasis ją tampė po miestą už plaukų ir mušė, suskambo jos mobilaus ryšio telefonai, kuriuos V. P. iš jos atėmė ir pats atsiliepinėjo į skambučius. Po to abu telefonus pasiėmė (t. 2, b. l. 144-146). Nukentėjusiosios R. B. parodymus, kad telefonai iš jos buvo pagrobti, patvirtina asmens kratos protokolas. Iš jo matyti, kad 2008-06-15, sulaikius V. P. , pas jį rasti ir paimti nukentėjusiosios R. B. mobiliojo ryšio telefonai “Nokia 6020“ ir ,,Nokia 6260” (t. 1, b. l. 17). Aplinkybę, kad prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas fizinis smurtas, patvirtino specialisto išvada, kuria nustatyta, kad nukentėjusiajai R. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 80).

Apeliantas savo skunde teigia, kad nukentėjusioji R. B., jo prašymu, telefonus jam atidavė savo noru. Šie apelianto skundo teiginiai prieštarauja nukentėjusiosios R. B. parodymams ir nepaneigia teismo išvadų dėl apelianto kaltės įvykužius aptariamą plėšimą. Kaip jau buvo aptarta anksčiau, nukentėjusioji viso įvykio metu buvo tampoma po gatves už plaukų, mušama, tai yra jai visą tą laiką buvo atimta bet kokia galimybė priešintis, todėl teigti, kad ji savo noru atidavė nuteistajam telefonus nėra pagrindo.

Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad ne K. J. skambino R. B. , o apeliantas ir R. B. abu kartus skambino K. J. , jokios reikšmės nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad V. P. pagrįstai nuteistas už R. B. apiplėšimą ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Kvalifikuoti nuteistojo veiksmus pagal BK 178 straipsnio 4 dalį nėra įstatyminio pagrindo.

Be to, apeliantas mano, kad jam už jo ginčijamas nusikalstamas veikas yra paskirtos per griežtos bausmės. Apeliantas bausmės griežtumą siejo su tariamai neteisingu jo veiksmų kvalifikavimu. Kolegija, atmesdama apelianto argumentus dėl veiksmų perkvalifikavimo, mano, kad už jo padarytus nusikalstamus veiksmus apeliantui paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmes, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: apeliantas padarė vieną sunkų, vieną apysunkį, tris nesunkius nusikaltimus, vieną baudžiamąjį nusižengimą ir pasikėsino padaryti du apysunkius nusikaltimus. Visi apelianto padaryti nusikaltimai yra tyčiniai. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apeliantas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, atsižvelgė ir į apelianto skunde nurodytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau teistas 4 kartus, teistumai neišnykę ir nepanaikinti, nedirbo, turi psichologinių sutrikimų, registruotas Joniškio psichikos centre, Šiaulių apskrities psichiatrinėje ligoninėje, Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, nuteistajam V. P. už jo padarytus nusikaltimus paskyrė bausmes mažesnės arba artimas straipsnių sankcijose nustatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiams, o už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą - arešto bausmę.

Kolegijos nuomone, apeliantui paskirtos bausmės atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos, todėl jas švelninti nėra įstatyminio pagrindo.

Be to, apeliantas savo skunde nurodo, kad jis serga nervų ligomis, dėl kurių padarinių darydamas nusikaltimus negalėjo visiškai suvokti ir kontroliuoti savo veiksmų. Toks apelianto skundo teiginys suprantamas kaip jo prašymas taikyti jam BK 18 straipsnio nuostatas.

BK 18 straipsnyje nurodyta, kad asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas BK uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

Minėtame straipsnyje išskirti du riboto pakaltinamumo kriterijai: 1) medicininis (biologinis); 2) juridinis (psichologinis). Ribotai pakaltinamu asmuo pripažįstamas tik tuomet, kai bus nustatyti ir medicininis, ir juridinis kriterijai.

Medicininio kriterijaus išraiška baudžiamame įstatyme yra psichikos sutrikimas. Siekiant nustatyti asmens psichikos sutrikimo laipsnį ir intensyvumą baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos darymo metu, turi būti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė. Tokios ekspertizės rezultatų pagrindu teismas gali pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu.

Nagrinėjamoje byloje nuteistajam V. P. buvo paskirta ir atlikta ambulatorinė, kompleksinė teismo psichologinė - psichiatrinė ekspertizė, tikslu įvertinti nuteistojo psichinės būsenos ypatumus. Ekspertai, atlikę minėtą ekspertizę, padarė išvadas, kad V. P. iki nusikalstamos veikos padarymo ir šiuo metu nesirgo ir neserga lėtiniu psichikos sutrikimu. Nuteistajam buvo ir yra lengvas protinis atsilikimas su žymiu elgesio sutrikimu ir asocialaus tipo asmenybės sutrikimas. Tačiau V. P. būdingi asocialaus tipo asmenybės bruožai netrukdė jam suprasti atliekamų veiksmų nusikalstamą pobūdį. V. P. nusikaltimo padarymo metu pilnai teisingai suprato savo veiksmų esmę ir juos pilnai teisingai galėjo valdyti. Ekspertai konstatavo, kad V. P. , atsižvelgiant į jo ribotus, bet pakankamus bendruosius pažintinius gebėjimus, galėjo adekvačiai suprasti savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, sugeba duoti parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes (t. 2, b. l. 46-50).

Taigi, esant minėtiems ekspertizės rezultatams, teismas neturi pagrindo V. P. pripažinti ribotai pakaltinamu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas jame išdėstytais argumentais yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.