Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
n utarė:
Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš individualios V. Izmodenovos įmonės, į.k. 155966562, esančios Sedulinos al. 6-7, Visaginas, 7,05 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).
Kolegijos pirmininkė Romualda JanovičienėKolegijos teisėjai Rasa GudžiūnienėPetras Jaržemskis„Jei pirkėjas laiku neapmoka už naftos produktus, tai, pareikalavus Pardavėjui, Pirkėjas moka 7 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas ir 0,2 proc. delspinigių nuo laikų neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Tik apmokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus“. Taigi pagal šį sutarties punktą, pirma, apmokami delspinigiai, antra, tik po to, kai apmokami delspinigiai, kitos pirkėjo pervestos ir pardavėjo gautos sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus.CK 6.54 straipsnyje nustatyta:„1. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu.2. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą.3. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti.4. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti.“Taigi pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį šalys sutartimi gali nustatyt nustatyti ir kitokį įmokų paskirstymą, negu jis nustatytas šiame CK straipsnyje. Iš sutarties 4.7 punkto matyti, kad šalys aiškiai susitarė kaip turi būti paskirstytos kreditoriaus gautos įmokos. Ieškovas teigia, kad jis gautas atsakovo įmokas įmokos paskirstė būtent taip kaip šalys nustatė sutartimi. Kasatorius teigia, kad jis nurodė, kad moka už kurą, t. y. už pagrindinę skolą, bet ne už delspinigius. Priimdamas mokėjimus, ieškovas savo elgesiu patvirtino sutinkąs pakeisti susitarimą paskirstyti įmokas. Taip jo siūlymą pakeisti sutarties 4.7 punkto vykdymą, ieškovas priėmė.CK 6.54 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta:„5. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse.6. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs.“Pagal konkrečios bylos aplinkybes sprendžiama, kaip sutartyje ar atskirose jos sąlygose atitinkamus klausimus reglamentuoja teisės normos – imperatyviai ar dispozityviai, t. y. kai šalys gali susitarti kitaip negu nustatyta įstatymo. Minėta, kad šalių sudarytos sutarties 4.7 punkte jos susitarė, jog pirmiausia apmokami delspinigiai, o tik po to kitos pirkėjo pervestos ir pardavėjo gautos sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Taigi šalys sutartimi nustatė įmokų paskirstymo tvarką, kurios negalima pakeisti vienašališkai. Tai, kad šalių nustatyta įmokų paskirstymo tvarka negali būti vienašališkai pakeista, konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Saurida“ v. UAB „Satirus“, bylos Nr. 3K-3-460/2010.Reikšmės neturi tai, ką (kokią mokėjimo paskirtį) skolininkas nurodo mokėjimo pavedimuose (nurodymuose), bet svarbu tai, kaip kreditorius paskirsto gautas įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stramina“ v. UAB „Komeksimas“, bylos Nr. 3K-3-143/2006). Kreditorius turi teisę pasinaudoti gautomis skolininko įmokomis. Nuoroda mokėjimo pavedime, kad mokama už kurą, negali paneigti kreditoriaus teisės paskirstyti skolininko sumokėtas įmokas taip kaip nustatyta sutartyje.Atsakovas privalo įrodyti, kad ieškovas, priimdamas atsakovo įmokas pagal mokėjimo pavedime nurodytą mokėjimo paskirtį, pakeitė sutarties 4.7 punkte nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Ieškovas neigia, kad jis sutiko pakeisti ir pakeitė sutartyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Taip pat neįrodyta, kad mokėjimo tvarka pakeista kokiu nors kitu būdu, pvz., raštu ar abiejų sutarties šalių elgesiu. Kasatorius sutarties vykdymo sąlygos pakeitimą grindžia įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Dėl jų kasacinis teismas yra pasisakęs daugelyje nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Autodesk Inc. v. UAB „Arginta“, A. M., bylos Nr. 3K-3-422/06; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija,bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB ,,GeoTec–Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009; kt.). Kasaciniame skunde nekeliama nauja įrodymų vertinimo problema, dėl kurios turėtų pasisakyti kasacinis teismas, todėl plačiau dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo nepasisakoma. Kasacinio skundo motyvai apie tam tikrų įrodymų netinkamą įvertinimą, įrodymų tinkamumą, teismo išvadų nepagrįstumą ir kt. priskirtini faktų, o ne teisės aiškinimo ir taikymo klausimams. Kasacinis teismas negali paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadų, nes būtų kitaip įvertinti nustatyti faktai bei pateiktas kitoks jų vertinimas, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi teisėjų kolegija nevertina kasacinio skundo argumentų, patvirtinančių ar paneigiančių sutarties 4.7 punkto vykdymo pakeitimą.Dėl netesybas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo ir jų santykio su ieškovo negautomis pajamomisDėl netesybų paskirties, jų, santykio su nuostoliais, dydžio ir jo pakeitimo ir teismų formuojamos praktikos išsamiai pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010.Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis).Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kreditorius gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Tuo atveju, jeigu kreditorius prašo dėl prievolės pažeidimo ir nuostolių, ir netesybų, pastarosios yra įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Netesybų įskaitymo esmė yra ta, kad kai kreditorius reikalauja ir netesybų, ir nuostolių bei pagrindžia savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.73 straipsnio 1 dalyje ir 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybų įskaitymo į nuostolius principas nesudaro teisinio pagrindo sumažinti sutartines netesybas iki įrodytų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; kt.).Aptariant sutartines netesybas, svarbu pažymėti tai, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Taigi šalių sutartyje sutartos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma.Nagrinėjamoje byloje ieškovas (kasatorius), remdamasis tuo, kad atsakovas pažeidė prievolę atsiskaityti už nupirktus naftos produktus pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, prašė teismo priteisti iš skolininko skolą, nuostolius ir netesybas. Teismai skolą įvardijo kaip netesybas, tačiau tai nepaneigia priteistos 25 071,31 Lt sumos pagrįstumo.Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala taip pat yra negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismai priteisė netesybas, bet nustatė jų skirtingą dydį. Taigi priteisus netesybas, nebuvo pagrindo priteisti nuostolius (juolab kad kreditorius juos prašė priteisti kaip nuostolius) negautų pajamų forma. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.258 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtinus prievolės neįvykdymo padarinius. Priteisus netesybas, nebuvo pagrindo priteisti ir spėjamų nuostolių, kurių ieškovas neįrodė. Šių teismų sprendimų dalys, kuriomis priteistas nuostolių atlyginimas, naikintini ir ieškinys atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręsta dėl 25 071,31 Lt priteisimo, paliktina galioti.Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teismeIeškovas UAB ,,Alauša“ už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 3388 Lt ir tai patvirtina 2010 m. liepos 28 d. PVM sąskaita–faktūra bei tų pačių metų liepos 29 d. mokėjimo nurodymas. Ieškovui turėtų būti priteista 1000 Lt. Kasatorius atsakovas UAB „Aris nafta“ sumokėjo 3265 Lt žyminio mokesčio už paduodamą kasacinį skundą. Jam turėtų būti priteista 2400 Lt (CPK 98 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis). Iš šalių atitinkamai priteistinos (49,63 Lt) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis). Dėl kitų šalių turėtų išlaidų kasacinis teismas nesprendžia (93 straipsnio 4 dalis).Dėl taikytinos įmokų paskirstymo tvarkos nustatymo1) Esminiai kasacinio skundo argumentai yra dėl įmokų paskirstymo tvarkos (CK 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo). Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai nustatė per didelę ieškovui iš kasatoriaus priteistiną sumą, nes pažeidė CK 6.54 straipsnį. Vertindama šį kasatoriaus argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje normoje nustatytos piniginių prievolių vykdymo taisyklės tais atvejais, kai skolininko sumokėtos sumos neužtenka visai skolai padengti. Nagrinėjamu atveju ieškovas kasatoriui tiekė suskystintas dujas, bet kasatorius vėlavo už jas atsiskaityti ir kelis kartus sumokėjo tokią sumą, kurios neužtenka visai skolai (pagrindinei prievolei ir delspinigiams) padengti. CK 6.54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus ir skolininko teisė susitarti dėl įmokų paskirstymo, bet jeigu jie nesusitaria dėl įmokų paskirstymo, taikoma nurodyto straipsnio 1–4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. Ji negali būti vienašališkai keičiama. Nagrinėjamo ginčo atveju sutarties 3.5 punkte šalys susitarė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo (kasatoriaus) pervedama suma pirma eile užskaitoma kaip delspinigiai, o likusios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už dujas. Iš šios sutarties nuostatos matyti, kad šalių susitarimu nustatyta įmokų paskirstymo tvarka sutampa su CK 6.54 straipsnyje įtvirtinta tvarka, nes pagal nurodyto straipsnio 3, 4 dalis trečiąja dalimi įmokos skiriamos netesyboms (delspinigiams ir baudoms) mokėti, o ketvirtąja eile – pagrindinei prievolei įvykdyti. Dėl šios sutartyje ir Civiliniame kodekse nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos byloje nėra šalių ginčo. Tačiau šalys kelia klausimą, kad, vykdant suskystintų dujų pirkimo–pardavimo sutartį ir atsakovui apmokant tik dalį ieškovo pateiktų dujų kainos, įmokų paskirstymo tvarka buvo pakeista. Pažymėtina, kad CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta, kaip turi elgtis kreditorius tuo atveju, jeigu skolininkas pasiūlo ar moka įmokas kita tvarka. Pirma, kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatytas šalių susitarimu, o jeigu jo nėra, – kitokį negu nustatytas CK 6.54 straipsnyje. Antra, kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas nepasinaudojo įmokos atsisakymo teise, nes priėmė kasatoriaus mokėtas įmokas. Tą patvirtina byloje pateikti tarpusavio skolų užskaitymo aktai (T. 1, b. l. 94–98).CK 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo srityje kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, taikant nurodytos teisės normos reglamentuojamą įmokų paskirstymo tvarką (taip pat ir šalių susitarimu nustatytą kitokią įmokų paskirstymo tvarką), būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal prekių (paslaugų) tiekimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, byla Nr. 3K-3-1070/2003). Sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „ Aldaujana“, byla Nr. 3K-7-409/2010). Viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių yra ta, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).Įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų turinį, padarytas išvadas ir argumentus, kuriais grindžiamos teismų išvados, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į pirmiau nurodytas CK 6.54 straipsnio 5, 6 dalių nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimus analizuojamos teisės normos aspektu. Šią išvadą teisėjų kolegija daro remdamasi tokiais argumentais. Ieškovas teigia, kad jis iš kasatoriaus gautas įmokas teisėtai pirmiausia skyrė delspinigiams dengti, o likusią įmokų dalį – pagrindinei skolai mažinti. Kasatorius nurodo priešingai, t. y. kad sutarties vykdymo metu šalys elgesiu pakeitė sutartyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, nes kasatorius, mokėdamas įmokas ieškovui, mokėjimo nurodymuose (pavedimuose) nurodydavo, jog moka už pagrindinę skolą, bet ne už delspinigius. Taigi nagrinėjamu atveju skiriasi šalių pozicija, kaip buvo paskirstytos įmokos. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas įmokėtas lėšas paskirstydavo pirmiausia delspinigiams, po to – skolai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šia išvada ir papildomai nurodė, kad įrašai tarpusavio skolų užskaitymo aktuose, jog skola yra apskaičiuota neįskaitant delspinigių ir palūkanų, neturi reikšmės galutiniam šalių atsiskaitymui apskaičiuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados padarytos nesurinkus, neištyrus ir neįvertinus visų CK 6.54 straipsniui taikyti esminę reikšmę turinčių duomenų bei juos patvirtinančių įrodymų, neapsvarsčius visų kasatoriaus procesiniuose dokumentuose (prieštaravimuose dėl teismo įsakymo, atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde) iškeltų argumentų, taip pat neatsižvelgus į kasacinio teismo praktiką.Dėl nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo šalių elgesiuViso nagrinėjamos bylos proceso metu kasatorius nuosekliai tvirtino, kad jo sumokėtas įmokas ieškovas po jų gavimo skirdavo pagrindinei prievolei įvykdyti, nepaisydamas to, kad šalių sutarties 3.5 punkte sulygta įmokas pirmiausia skirti delspinigiams, po to – pagrindinei skolai apmokėti. Šią aplinkybę kasatorius grindė teismui pateiktais 2008 m. vasario 29 d., 2008 m. gegužės 31 d., 2008 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. spalio 31 d., 2008 m. lapkričio 30 d. šalių tarpusavio skolų užskaitymo aktais, iš kurių matyti, kad šalys užskaitydavo tik pagrindinę skolą, o delspinigiai nebuvo skaičiuojami ir jie neįskaityti į užskaitymo aktuose nurodytas sumas. Taip pat kasatorius teigė, kad, tik prieš jam pareikšdamas pretenziją, ieškovas 2009 m. gegužės 19 d. vienašališkai apskaičiavo delspinigius (vienašališkai kasatoriaus sumokėtas įmokas paskirstė pirmiausia delspinigiams, po to pagrindinei skolai apmokėti 2009 m. gegužės 19 d. skolos ir delspinigių apskaičiavimo lentelėje), jų pareikalavo tik 2009 m. gegužės 4 d. ir per visą sutarties vykdymo laikotarpį gautas įmokas perskirstė antrą kartą. Nurodytų aplinkybių bylą nagrinėję teismai netyrė, nors jos šios bylos nagrinėjimo dalyko aspektu yra esminės, nes, teismui jas patvirtinus, būtų pripažinta, kad kreditorius ir skolininkas savo veiksmais, praktikuodami ir toleruodami kitokią negu nustatyta šalių sutartyje įmokų paskirstymo tvarką, pakeitė sutartyje išreikštą valią dėl šios tvarkos. Teisėjų kolegija nurodo, kad, kasatoriui nurodant tokias aplinkybės, keliamas sutarties pakeitimo klausimas. Pasisakant šiuo klausimu, pažymėtina, kad pagal šalių 2007 m. spalio 16 d. suskystintų dujų pirkimo–pardavimo sutarties 5.5 punktą sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik tada, jeigu jie surašyti raštu ir abiejų šalių pasirašyti. Ši sutarties nuostata kvalifikuotina kaip sutarties pakeitimo išlyga. CK 6.183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis sutarties pakeitimo išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Nagrinėjamoje byloje vertintina, ar, nesant rašytinio šalių sutarties 3.5 sąlygos dėl įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo, šalys savo elgesiu pakeitė įmokų paskirstymo tvarką ar ne.Dėl šalių elgesio, kuriuo keičiama įmokų paskirstymo tvarka, vertinimo kriterijųPirmiau nurodytų bylos aplinkybių kontekste (t. y. kad visą sutarties vykdymo laiką ieškovas praktikavo įmokų paskirstymo tvarką įmokas įskaityti pagrindinei skolai dengti, bet prieš pretenzijos kasatoriui pateikimą ir ieškinio teisme pareiškimą iš naujo paskirstė įmokas kita tvarka) teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog sutarties šalies elgesys negali būti laikomas sąžiningu, jeigu ji, tik nutrūkus prievoliniams santykiams su kita šalimi, pateikė kitokią siūlomą įmokų paskirstymo tvarką negu abipusiu šalių elgesiu sutarties vykdymo metu buvo toleruojama tvarka, t. y. nurodė, kad pirmiausia buvo įskaitomi delspinigiai, bet ne apmokama pagrindinė prievolė (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutartys turi būti aiškinamos vienodai tiek joms galiojant, tiek ir joms pasibaigus. Jos turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Tų pačių sutarties sąlygų traktavimas vienaip, kai sutartis yra galiojanti, ir traktavimas kitaip, kai sutartis yra pasibaigusi, vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis geros verslo praktikos elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Medikona“ v UAB „ Lucerna vaistinės“, byla Nr. 3K-3-15/2008). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartyje nustatyta sąlyga, jog, pirkėjui laiku neatsiskaičius, pardavėjas turi teisę pareikalauti mokėti delspinigius, lemia tai, kad delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, bet pardavėjui pareikalavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Libra Vitalis“ v. UAB „ Amiga“, byla Nr. 3K-3-133/2004). Detalizuodamas šį išaiškinimą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pardavėjo veiksmai, išrašant PVM sąskaitas–faktūras ir kiekvienoje jų nurodant, kad, neapmokėjus per nurodytą terminą, skaičiuojami delspinigiai, laikytini reikalavimu mokėti delspinigius. Esant tokiems įrašams kreditorius turi pagrindą, skolininkui apmokėjus sąskaitas–faktūras, gautas sumas pirmiausia skirti atlyginti delspinigiams pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, o likusią įmokų dalį skirti pagrindinei prievolei įvykdyti. Reikšmės neturi tai, ką (kokią mokėjimo paskirtį) skolininkas nurodo mokėjimo pavedimuose (nurodymuose). Svarbu tai, kaip kreditorius paskirsto gautas įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Stramina“ v UAB „ Komeksimas“, byla Nr. 3K-3-143/2006). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas. Toks reikalavimas išplaukia iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, nustatytų juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimui ir registravimui. Pagal nurodytos teisės normos 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Aptariamojo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Be to, pagal šio straipsnio 4 dalį apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Aptartosios įstatymo nuostatos patvirtina pateiktą išvadą, kad, įmokų gavimo metu nepaskirstydamas įmokų arba paskirdamas jas pagrindinei prievolei apmokėti, bet vėliau iš naujo perskirstydamas įmokas taip, kad jomis būtų pirmiausia apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola, kreditorius elgiasi nesąžiningai. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, byla Nr. 3K-3-1070/2003).Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimoTeisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nevertino esminių bylos aplinkybių aptartųjų kasacinio teismo išaiškinimų ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų aspektu. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad byloje teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes vertino tik ieškovo pateiktus įrodymus (ieškovo vienašališkai parengtą skolos ir delspinigių apskaičiavimo lentelę, kurioje pateikti duomenys nesutampa su šalių tarpusavio skolų užskaitymo aktuose esančiais duomenimis), įrodymais nepagrindė išvados, kad sutarties vykdymo metu kasatoriaus sumokėtas įmokas ieškovas pirmiausia paskirdavo delspinigiams mokėti. Byloje neišreikalauta mokėjimo nurodymų (pavedimų), kuriais kasatorius mokėjo įmokas ieškovui, taip pat nepateikta ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentų apie vidaus operacijų duomenis, ūkines operacijas, susijusias su kasatoriaus skolos skaičiavimu. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesiaiškino, kokias ūkines operacijas, atitinkančias Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus reikalavimus, vykdė ieškovas, gaudamas kasatoriaus įmokas: t. y. gautomis lėšomis mažindavo tik pagrindinę skolą ar ir delspinigius; kaip ir kokiu metu juos skaičiuodavo, ar tai darydavo iš karto gavęs įmokas, ar tik vieną kartą prieš pareikšdamas ieškinį teisme. Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdyje ieškovo atstovas negalėjo atsakyti, nuo kada ieškovas pradėjo skaičiuoti delspinigius ir kodėl sąskaitose–faktūrose, kurias ieškovas pateikė kasatoriui, nėra duomenų apie tai, buvo iš kasatoriaus įmokų anksčiau užskaityti delspinigiai ar ne (T. 2, b. l. 5). Byloje nesurinkti įrodymai, patvirtinantys duomenis iš ieškovo apskaitos registrų, buhalterinių sąskaitų apie pajamas, gautas iš kasatoriaus, vykdant 2007 m. spalio 16 d. suskystintų dujų pirkimo–pardavimo sutartį (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 6, 14, 21 dalys, 6 straipsnio 2 dalis, 16, 17 straipsniai). Pažymėtina, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad ūkio subjektai finansinę apskaitą turi tvarkyti taip, jog ji būtų objektyvi ir išsami, o finansinės ataskaitos tikrai ir teisingai atspindėtų įmonės finansinę padėtį (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Tai ne kartą patvirtinta ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž. v. UAB ,,Melsta“, byla Nr. 3K-3-485/2008; kt.). Tik įvertinus ieškovo buhalterinių sąskaitų duomenis, pajamų struktūrą, kaitą ir ūkinių operacijų atlikimo sąlygas, gali būti nustatytos tikrosios ieškovo ir kasatoriaus elgesio, mokant ir paskirstant įmokas, aplinkybės, jos tinkamai kvalifikuojamos pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas ir teisingai nustatoma kasatoriaus skola ieškovui. Teisėjų kolegija negali nustatyti aplinkybių, kurių nenustatė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nes kasacinis teismas nenustatinėja naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos, tirtos ir vertintos žemesniųjų instancijų teismų – bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas sudaro, kasacine tvarka vykdoma apskųstų sprendimų ir (ar) nutarčių patikra teisės taikymo aspektu, neperžengiant kasacinio skundo ribų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).Nekonstatavus absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir nenustačius esminių proceso pažeidimų, atitinkančių CPK 360 straipsnio sąlygas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 5 dalis).Dėl draudimo mažinti netesybas, kai jos jau sumokėtos, aiškinimo ir netaikymoKasaciniame skunde teigiama, kad teismai, atsisakydami mažinti netesybas tuo pagrindu, kad jos jau sumokėtos, pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik tuo atveju, kai skolininkas geruoju sumoka kreditoriui sutartyje nustatytas netesybas, taikomos CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl to, kad sumokėtos netesybos negali būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. Č. G., byla Nr. 3K-3-273/2005; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ACDC“ v. V. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-122/2009). Kilus ginčui dėl netesybų dydžio, jį gali išnagrinėti ir sprendimą priimti tik šį ginčą sprendžiantis teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis įstatymu, siekdamas nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė sumažinti netesybas yra teismo diskrecinė teisė, kurią teismas įgyvendina siekdamas užtikrinti, kad netesybos nebūtų neprotingai didelės ir nesudarytų pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise. Nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl delspinigių sumokėjimo ir pagrindinės prievolės įvykdymo santykio. Kol nenustatytas apskirtai delspinigių sumokėjimo ir kasatoriaus ieškovui sumokėtų įmokų paskyrimo delspinigiams mokėti faktas, tol negalima daryti išvados, kad delspinigiai buvo sumokėti ir todėl mažintini CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies pagrindu. Bylą nagrinėję teismai neišsiaiškinę, kokia buvo tikroji šalių įmokų paskirstymo praktika, negalėjo daryti išvados, kad kasatorius sumokėjo dalį delspinigių, ir šiuo aspektu vertinti netesybų dydžio, todėl pirmiau nurodytose teisės normose nustatyto draudimo mažinti jau sumokėtas netesybas klausimas šioje byloje išspręstas be pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertindami netesybų dydį, teismai turi vadovautis kriterijais, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės. Šie kriterijai išvardyti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „ Aldaujana“, byla Nr. 3K-7-409/2010).Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimąKasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320, 331 straipsnius, nes tinkamai nemotyvavo teismo nutarties, t. y. sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, todėl jų nekartodamas, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo reikalavimų, nenurodė, kodėl juos atmeta. Šis kasatoriaus argumentas laikytinas pagrįstu.Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; nurodyto straipsnio 2 dalies norma, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo tirti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti. Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Taigi motyvuota teismo nutartimi galima pripažinti tik tokią nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti ginčui išspręsti reikšmingi tiek faktiniai, tiek teisiniai apeliacinio skundo argumentai, taip pat nurodyti teismo išvadas pagrindžiantys kiti teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, byla Nr. 3K-3-110/2006).Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada patenkinti ieškinį, neargumentavo, kurias įstatymo normos sąlygas atitinka teismo nutartyje nurodytos aplinkybės; teismas turėjo ištirti apeliacinio skundo argumentus dėl byloje turinčių reikšmės faktinių aplinkybių nustatymo, materialiosios teisės normų taikymo, taip pat argumentuotai pasisakyti dėl jų pagrįstumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės apsiribojo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų glaustu atkartojimu, argumentuotai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų bei savo išvadų, todėl netinkamai taikė CPK 320 straipsnį. Šiaulių apygardos teismas nepasisakė, kodėl ieškovo atliktas delspinigių įskaitymas, jo vertinimu, laikytinas netesybų sumokėjimu geruoju. Taip pat skundžiamojoje nutartyje nepasisakyta dėl apeliaciniame skunde aptartų įrodymų. Taigi ir dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti palikta galioti, todėl taip pat ir dėl to yra naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas). Kai sutarties šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja ir yra privaloma sutarties šalims, nes turi joms įstatymo galią (CK 6.162 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Dėl to vienašališkai keisti sutarties nuostatų ar nutraukti sutartį neleidžiama, išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos (CK 6.217, 6.223 straipsniai). Kasacinis teismas yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000; 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2005), kad esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutartis sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2004 m. vasario 12 d. šalys sudarė medienos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas tiekė atsakovui medieną, o atsakovas privalėjo laiku, t. y. šios sutarties 5 punkte nustatytais terminais, atsiskaityti (b. l. 44). Atsakovas neginčija fakto, kad jis su ieškovu atsiskaitydavo nesilaikydamas sutartyje nustatytų terminų. Ieškovas, vadovaudamasis 2004 m. vasario 12 d. sutarties 5 punktu, atsakovo dalį mokamų sumų užskaitė kaip delspinigius, dėl ko iš esmės ir yra kilęs ginčas tarp šalių dėl sutarties taikymo. Taigi šioje byloje yra svarbus minėtos šios sutarties 5 punkto aiškinimas. Sutarties 5 punkte nustatyti delspinigiai, mokėtini pirkėjui praleidus atsiskaitymo už nupirktą medieną terminus, ir nurodyta, kad tokiu atveju pirkėjui mokant pinigines sumas pardavėjas iš jų pirmiausia užskaito delspinigius, o likusia suma – skolą už medieną, nurodant tai apmokėjimo dokumentuose. Taigi sutartyje yra nustatyta aiški sąlyga tam, kad medienos pardavėjas-ieškovas turėtų teisę užskaityti mokamas sumas visų pirma kaip delspinigius, - tai, kad ši mokamų sumų paskirtis būtų nurodyta apmokėjimo dokumentuose. Pagal byloje esančius duomenis, atsakovas, mokėdamas pagal PVM sąskaitas-faktūras, mokėjimo dokumentuose nurodė pinigų paskirtį – už medieną. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad būtų buvęs kitoks šalių susitarimas žodžiu ar raštu, kad ši sutarties nuostata būtų pakeista ar kad pagal tarp šalių vykusias derybas, kitokius šalių veiksmus sutarties vykdymo metu, galima būtų spręsti, kad jų valia būtų buvusi kitokia, nei fiksuota 2004 m. vasario 12 d. sutarties 5 punkte. Dėl to kolegija sprendžia, kad ieškovas nepagrįstai atsakovo mokamas sumas užskaitė kaip delspinigius. Pažymėtina, kad ieškovas nepagrįstai kasaciniame skunde akcentuoja CK 6.54 straipsnio nuostatas, nes šiame straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra dispozityvi, t. y. šalys turi teisę susitarti ir dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos, nei nustatyta šiame straipsnyje. Taigi kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, aiškinant 2004 m. vasario 12 d. sutarties 5 punktą, ir konstatuoja, kad atsakovas, mokėdamas pagal šią sutartį ieškovui, faktiškai mokėjo už parduotą medieną, o ne delspinigius už praleistą mokėjimo terminą.Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, vykdydamas 2004 m. vasario 12 d. sutartį, atsakovas sumokėjo ieškovui 88 942,92 Lt sumą, ir už įsigytą medieną atsiskaitė. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai nepatikrino ieškovo pateiktų duomenų apie sumokėtas sumas, tačiau kolegija pažymi, kad tai yra fakto klausimas, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas netikrina apskųstų procesinių sprendimų faktinių bylos aplinkybių nustatymo aspektu, nes šių aplinkybių nustatymas - pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija, todėl dėl šio atsakovo kasacinio skundo argumento kolegija nepasisako. Jau minėta, kad atsakovas atsiskaitė su ieškovu nesilaikydamas sutartyje nustatytų terminų, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis šalių 2004 m. vasario 12 d. sutarties 5 punktu, pagrįstai pripažino ieškovo teisę į delspinigius (CK 6.258 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas neįrodė, kad buvo šalių susitarimas neskaičiuoti delspinigių. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui delspinigius už prievolės atsiskaityti laiku už parduotą medieną pažeidimą (CK 6.73 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.258 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas nepateikė byloje duomenų, patvirtinančių, kad apeliacinės instancijos teismo priteisti delspinigiai yra ieškovo netinkamai apskaičiuoti pagal 2004 m. vasario 12 d. sutarties 5 punktą (CPK 178 straipsnis). Tačiau kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentais priteistinų netesybų dydžio mažinimo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas šį klausimą, konstatavo, kad reikalaujamas delspinigių dydis atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo funkciją; kreditoriaus reikalaujama delspinigių 12 474,28 Lt suma nedidelė, palyginti su buvusia neįvykdyta prievolės dalimi, o šalių sutartimi patvirtintas delspinigių dydis neprieštarauja įstatymo nuostatoms ar šalių interesams (CK 1.5, 6.73 straipsniai). Tačiau kolegija nurodo, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje pakartota iš esmės ta pati nuostata. Šiomis teisės normomis teismui suteikiama diskrecinė teisė sumažinti šalių susitartas netesybas, jeigu konstatuojama, kad netesybos yra neprotingai didelės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą dieną delspinigiai yra per didelės netesybos CK 6.73 ir 6.258 straipsnių prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-721/2002; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2005, ir kt.). Nagrinėjamos bylos atveju šalių 2004 m. vasario 12 d. sutarties 5 punkte yra nustatyti 0,2 ir 0,4 proc. už kiekvieną pradelstą dieną delspinigiai, todėl, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, šalių sutartyje yra nustatytos aiškiai per dideles netesybos. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų apie ieškovo patirtus nuostolius dėl atsakovo neįvykdytos prievolės atsiskaityti už įsigytą medieną sutartyje nustatytu terminu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas jau yra įvykdęs savo prievolę pagal 2004 m. vasario 12 d. sutartį. Taigi visos šios aplinkybės duoda pagrindą taikyti šioje byloje CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas ir 50 proc. sumažinti apeliacinės instancijos teismo priteistas iš atsakovo netesybas.