Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-26 · Administracinė byla Nr. I-1677-402/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-26
Bylos Nr.
I-1677-402/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
R. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1677-402/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00062-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1; 55.1.3
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 26 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,nedalyvaujant šalims,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 5500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje kamerų tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad kamerų tipo patalpose nebuvo atliktas remontas, nuo sienų ir lubų byrėjo dažai, tinkas, netvarkinga elektros instaliacija, langai buvo nesandarūs, patalpose tvyrojo drėgmė, šaltis, veisėsi pelėsis. Kamerose buvo per ryškus dirbtinis apšvietimas, o tai trukdė miegoti naktį. Dušuose buvo neužtikrintas privatumas, nes jie buvo be sienelių ir kiti nuteistieji galėjo matyti. Nebuvo išduotas inventorius kamerų tvarkymui, iš sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonūs kvapai, kameroje veisėsi parazitai. Pažymėjo, kad kartu su indų rinkiniu jam nebuvo išduotas antras puodelis, todėl turėjo rinktis gerti arbatą arba pieną. Tomis dienomis, kai teikiamas pienas ir arbata, pareiškėjas vieno iš šių gėrimų turėjo atsisakyti, nes jam nebuvo išduotas antras puodelis. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė nepatogumų, neigiamų dvasinių ir psichinių išgyvenimų, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimų, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 5500 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 7-15) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 1-ajame sektoriuje. Laikotarpiais nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpose Nr. 3, Nr. 6 ir karantino patalpoje Nr. 2. Gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Pagal galiojančius teisės aktus, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Įstaiga užtikrina, kad nuteistiesiems būtų skirtos valymo priemonės. Jeigu nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas (tinkamai vėdintų, valytų), gyvenamosiose patalpose nebūtų purvinų langų, antisanitarinių spintelių bei blogo kvapo. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, informacija apie atliktus remontus nekaupiama, todėl informacija apie kamerų būklę ginčui aktualiu negali būti pateikta. Kamerų Nr. 2, 3, 6 patalpos buvo vėdinamos per langus, sanitariniai mazgai – per ventiliacines angas. Pataisos namuose periodiškai buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos pagal su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ sudarytas sutartis, informacija apie atliktus darbus buvo registruojama. Ginčo laikotarpiu graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbai buvo atliekami. Pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos specialistus dėl neigiamų dvasinių išgyvenimų, depresijos, nemigos ir kitų sukrėtimų nesikreipė. Asmens sveikatos istorijoje duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl sveikatos pablogėjimo, sukelto netinkamų kalinimo sąlygų, nėra. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės veiksmais, laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. jį kalinant Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose Nr. 3, 6 ir karantino patalpoje kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kur vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas neatitiko reglamentuotos ploto normos.

LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, iš jo išskaičiuoti baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas Konvencijos 3 straipsnio kontekste (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Bylos duomenimis (b. l. 60, 8, 20, 21) nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas buvo paskirtas į šias kamerų tipo patalpas: nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 11 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d– karantino patalpoje, kurios plotas 36,73 kv. m., buvo laikoma nuo 4-10 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko 3,67 kv. m. ploto; nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2017 m. spalio 15 d. ir nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2017 m. spalio 27 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 6, kurios plotas 16,38 kv. m., buvo laikoma nuo 1-2 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko nuo 8,19 kv. m. iki 16,38 kv. m. ploto; nuo 2017 m. spalio 15 d. iki 2017 m. spalio 20 d. ir nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurios plotas 16,38 kv. m., buvo laikoma nuo 1-2 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko nuo 8,19 kv. m. iki 16,38 kv. m. ploto.

Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Gavęs atsiliepimą į skundą bei prie jo pateiktus dokumentus, pareiškėjas neginčijo atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus ginčo patalpose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų skaičių.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad karantino kamera buvo avarinės būklės, nuo sienų byrėjo dažai ir tinkas, elektros instaliacija vietomis buvo atvira, stiklai suskaldyti, todėl buvo šalta.

Nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė įrodymų iš kurių būtų galima spręsti, kad Pravieniškių PN-AK kameros yra avarinės ar antisanitarinės būklės.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, tačiau informacija apie atliktus remontus nekaupiama. Nurodė, jog šiuo metu 1- o sektoriaus kamerų tipo patalpų Nr. 2, 3, 6 sienos, lubos, grindys yra tvarkingos, karantino patalpoje 2015 m. buvo atliktas einamasis remontas (b. l. 21-23, 63). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie kamerų tipo patalpų įrengimą ir priežiūrą, todėl jais remiasi. Duomenų, kad buvo sudaužytas ar skilęs lango stiklas, ko pasėkoje, pareiškėjo įsitikinimu, jam teko kęsti šaltį, pareiškėjas nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad kreipėsi ar reiškė pretenzijas dėl skilusio stiklo pakeitimo nauju ar buvusio kameroje šalčio. Atsakovės atstovas nurodė, jog sudaužyti langai nedelsiant keičiami, t. y. kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, kurios metu užfiksuoti pažeidimai dėl langų ar elektros instaliacijos šalinami nedelsiant. Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad kameros neremontuotos, todėl pareiškėjo teiginys dėl kamerų avarinės būklės atmestinas kaip neįrodytas.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerų tipo patalpose veisėsi pelėsis, patalpų švarai, tvarkai palaikyti nebuvo išduodamas inventorius bei priemonės, iš sanitarinio mazgo į kameros Nr. 6 patalpą sklido nemalonus kvapas, veisėsi parazitai.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos numato, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.), turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Remiantis Pravieniškių PN-AK 2018 n. sausio 29 d. pažyma Nr. 88-62 (b. l. 21-23), kamerų tipo patalpos vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtais duomenimis taip pat nustatyta, kad sanitariniuose mazguose yra įrengtos ventiliacinės angos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas atidarant langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei pelėsio veisimosi patalpoje, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovės atstovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 9) nurodė, kad pataisos namuose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Pagal byloje esančio Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų aprašo, patvirtinto Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-494, nuostatas, kameras tvarko budinčiais paskirti nuteistieji, atliekantys nuobaudas uždarosios zonos kamerose (b. l. 39-40). Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog buvo išduotos valymo priemonės kamerų tipo patalpoms (b. l. 46), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės atmetamos kaip nepagrįstos.

Nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų. Pravieniškių PN-AK negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl pelėsio veisimosi, neišduotų valymo priemonių, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjui laikymo Pravieniškių PN-AK metu nesiskundus dėl netinkamos ventiliacijos, santykinės oro drėgmės, pelėsio gyvenamosiose patalpose, teismo vertinimu, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Be to, pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais turėjo pareigą tinkamai valyti ir prižiūrėti patalpas, kad jose nesirastų pelėsio. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo vėdinimo, pelėsio buvimo ant patalpų sienų ir lubų atmeta kaip abstrakčius ir neįrodytus.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog karantino patalpoje nėra užtikrintas tinkamas apšvietimas, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovės atstovo į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. balandžio 3 d. pažyma Nr. 88-150 patvirtino, kad 1-ojo sektoriaus karantino patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas (b. l. 63). Pažymėtina, kad duomenų apie karantino patalpos pareiškėjo kalinimo joje metu dirbtinį dieninį ir naktinį apšvietimą, į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamo kamerų apšvietimo nesikreipė. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl spręstina, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų apie minėtas aplinkybes jo buvimo šioje kameroje laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl karantino kameros netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (2014-11-14 sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145), pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigoja lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (b. l. 27-29, 30, 31-34). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas. Atsakovės atstovas nurodė, jog dušo patalpoje sienelės neįrengtos (b. l. 12).

Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Atsižvelgiant į išdėstyta, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos bei į tai, kad pareiškėjas per ginčo laikotarpį dušu naudojosi apie 4 kartus ir tik po 15-20 min., spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.

Pareiškėjas nurodė, jog kalint Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose jam buvo išduotas tik vienas valdiškas puodelis. Tvirtino, kad nuteistiesiems išduodamas pienas ir arbata, todėl turėdamas tik vieną puodelį, turėjo rinktis vieną iš tiekiamų dviejų gėrimų, t. y. buvo priverstas atsisakyti maisto, kurį buvo galima gauti.

Galiojantys teisės aktai nenumato, kiek puodelių vienetų kalinimo įstaiga turi išduoti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas įvairiais laikotarpiais kamerų tipo patalpose kalėjo nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. Pravieniškių PN nurodė, jog jei valgiaraštyje numatyti du gėrimai ir kamerų tipo patalpose laikomas nuteistasis, kuriam maistas patiekiamas į nuosavus indus, turi vieną puoduką - antras gėrimas jam patiekiamas valgyklos puoduke (b. l. 12). Pareiškėjas nurodė, jog antri puodeliai yra neišduodami, tačiau savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, neprašė apklausti liudytojais kartu su juo kalėjusių asmenų, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl puodelių trūkumo buvo kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją, Ūkio skyriaus darbuotojus, ar dėl nepakankamo maisto davimo kaloringumo būtų reiškęs pretenzijas Sveikatos priežiūros tarnybos specialistams, ar kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, o institucijos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vieno puodelio išdavimo bei tuo sukeltų neigiamų išgyvenimų atliekant bausmę Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose laikytini nepagrįstais.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovės atstovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl patiriamų dvasinių kančių, išgyvenimų, pažeminimo (b. l. 19). Byloje esančiame 2018 m. sausio 28 d. Pataisos įstaigos medicininiame pažymėjime Nr. 81(3)-45 nurodyta, kad išnagrinėjus asmens sveikatos istoriją, duomenų, kad pareiškėjas į gydytojus būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos, kurią galėjo įtakoti blogos kalinimo sąlygos, nėra (b. l. 18). Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 5500 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 67 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė