Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-296-190/2013

Teisėjas Alenas Piesliakas Teisminio proceso kategorija: 1-01-3-00060-2012-6

2013 m. balandžio 29 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo ir nuteistosios ir K. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir jam paskirta 3 mėnesiai viešųjų darbų, dirbant po 25 valandas per mėnesį, visuomenės labui.

K. A. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir jai paskirta 2 mėnesiai viešųjų darbų, dirbant po 25 valandas per mėnesį, visuomenės labui.

K. A. išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., požymių.

Iš dalies tenkintas K. A. civilinis ieškinys ir priteista iš A. P. 1000 Lt K. A. padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Priteista K. A. iš A. P. 8700 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent:

A. P. 2009-04-30, apie 02.00-03.00 val., būdamas neblaivus, namuose, (duomenys neskelbtini), prieš K. A. panaudojo fizinį smurtą: suko ir laužė rankų pirštus, tampė už plaukų, pastvėręs už kojų (čiurnos) tempė po kambarį, užsuko kairę ausį, smaugė iš už nugaros tarp dilbio žasto, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009-05-24, apie 00.30 val., namuose, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kojomis spyrė jai į galvą, krūtinę, pargriovė ant grindų ir spyrė į sėdmenis, kumščiais mušė per veidą, viena ranka smaugė kaklą, taip K. A. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Šiais savo veiksmais A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

K. A. nuteista už tai, kad sukėlė kitam žmogui fizinį skausmą, o būtent:

K. A. 2009-05-24, apie 00 val., (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kilusio konflikto metu metė į A. P. tuščią vyno butelį, pataikė juo į krūtinės – peties sritį, kairę pusę, tuo sukeldama fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais K. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Be to, K. A. buvo kaltinama paskleidusi apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti, pažeminti tą asmenį ir pakirsti pasitikėjimą juo, o būtent:

K. A. buvo kaltinama, kad ji nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje R. P., D. T., A. G., V. A., R. R., I. D., E. P., G. A. apie A. P. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jos atžvilgiu naudojamą psichinį ir fizinį smurtą, kuri gali jį paniekinti, pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą juo.

Šiais savo veiksmais K. A. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d.

Teismas, A. P. pripažindamas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., pažymėjo, jog 2009-04-30 ir 2009-05-25 specialisto išvadomis nustatyta, kad K. A. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tai yra objektyvūs įrodymai, tačiau patys savaime jie nereiškia, kad buvo padaryta nusikalstama veika. K. A., pagrįsdama privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes ir specialistų išvadas, remiasi savo bei liudytojų parodymais. Liudytojų parodymai šioje byloje yra netiesioginiai įrodymai, kadangi šie liudytojai patys įvykių nematė, o apie juos žino iš K. A. pasakojimų. Liudytojų R. R., E. P. ir I. D. parodymus sustiprina jų kaip psichologių išsilavinimas ir darbas, ir tai reiškia, kad jos ne vien tik girdėjo K. A. ir G. A. pasakojimus, tačiau ir pagal jų psichologinę būseną vertino, kiek pasakojimas yra tikras, kiek pasakojami įvykiai atspindi jų psichinę būseną. Įrodymų šaltinio prasme K. A. šeimos nariai kaip viena grupė ir draugės bei psichologai, kaip kita grupė, tarpusavyje nėra susiję, iš esmės V. A. ir A. G. nėra pažįstami su E. P., I. D., R. R., I. J., tarpusavyje dėl bylos aplinkybių nekalbėjo ir nėra vieni kitų žinių šaltiniai. Tarp nukentėjusiosios ir kaltinamosios K. A. išvardintų liudytojų bei liudytojos D. T. parodymų esminių prieštaravimų, leidžiančių svarstyti klausimą dėl parodymų pripažinimo nepatikimais ir nesivadovavimo jais darant išvadas, nėra. Jie atitinka tiek įrodymų leistinumo, tiek įrodymų liečiamumo kriterijus, todėl darydamas išvadas teismas jais vadovavosi. Teismas nesureikšmina kai kurių liudytojų parodymų skirtumų kai kuriose parodymų dalyse, kadangi įvykių suvokimas ir perpasakojimas priklauso nuo įvairių asmeninių savybių, nuo įvykio praėjusio laiko ir kitų aplinkybių.

A. P., neigdamas 2009-04-30 padarytą nusikalstamą veiką, nurodė, kad tą dieną jis prieš K. A. nesmurtavo, o K. A. nukrito nuo laiptų. Tačiau, teismo manymu, tokia versija byloje surinktais įrodymais yra paneigta. Teismo vertinimu, specialisto išvada K. A. nustatyti sužalojimai neatitinka kritimo nuo laiptų metu galimų padaryti sužalojimų ir tokiai situacijai yra per lengvi.

Atsižvelgdamas į specialistų nustatytus sveikatos sužalojimus, taip pat į jų įvertinimą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003-05-23 įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis teismas konstatavo, kad K. A. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, t.y. A. P. veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje baudžiamojoje byloje A. P. kaltino K. A. smurtaujant sukėlus jam fizinį skausmą. Jis nurodė, kad 2009-04-30 K. A. metė į jį butelį ir pataikė jam į kairės pusės krūtinės – peties sritį. Tokius A. P. parodymus patvirtino apklaustas teisme liudytojas R. P. B., kuris paaiškino, kad įvykio metu buvo pas kaltinamuosius ir nukentėjusiuosius namuose ir matė, kaip konflikto metu K. A. metė butelį į A. P. ir pataikė į viršutinę kūno dalį. Teismas nurodė, jog neturi jokių motyvų netikėti liudytojo R. P. B. parodymais, todėl jais patvirtinus A. P. parodymus daro išvadą, kad K. A. mesdama butelį į A. P. ir pataikiusi sukėlė jam fizinį skausmą. K. A. veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Be to, A. P. kaltino K. A. padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., tuo, kad ji nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje tretiesiems asmenims paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, t.y. kad jis jos atžvilgiu naudojo psichinį ir fazinį smurtą. Teismui nustačius, kad A. P. vartojo fizinį smurtą prieš K. A., jos pasakojimas kitiems asmenims apie patirtą smurtą vertintinas kaip tikrovę atitinkanti informacija, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p. dėl šios nusikalstamos veikos K. A. išteisino.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog negalima sutikti su išvada, kad liudytojų R. R., E. P., I. D., I. J. , G. A., V. A., A. G., D. T., R.P. B. parodymai pagrindžia kaltinimus A. P.. Liudytojai atpasakojo tik tai, ką jiems pasakojo K. A., jie patys įvykiuose nedalyvavo. O tai, kad ji neteisingai ar neišsamiai pasakoja apie įvykius geriausiai patvirtina tiesioginio liudytojo R. P. B. parodymai.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog teismas nemotyvavo, kodėl atmetė M. ir D. G. parodymus dėl dalyvavimo 2009 m. vykusiame gimtadienyje ir kodėl ir vadovavosi A. G. bei K. S. parodymais. Tai, kad K. A. dėjo ledą prie veido, o ne prie ausies kaušelio, kaip nurodyta specialisto išvadoje, nelaikytina esminiu prieštaravimu. Esminis prieštaravimas būtų tada, jei liudytojai teigtų, kad ledą dėjo prie kojos, o šiuo atveju sritis yra nurodyta teisingai.

Nepatikimais, not apelianto, laikyti A. G. parodymai. 2012-07-11 teismo posėdyje jis nieko nepaminėjo apie 2009 m. A. P. gimtadienio šventimo aplinkybes, apie tai klausimų jam neuždavė nei K. A., nei jos gynėjas bei atstovas. Tačiau jis pakviečiamas į 2012-10-25 posėdį, kur papildomai parodo, kad 2009 m. pats dalyvavo gimtadienyje ir jame buvo broliai G.. Maža to, Gūžė jam pristatomas ne vardu, ne pavarde, o kaip asmuo, kuriam Arnoldas (P.) paskolino pinigus, žinant, kad K. A. tiek civilinėje byloje, tiek jos inicijuotame ikiteisminiame tyrime neigia skolinusi pinigus Gūžėms, teigia, jog tai padarė A. P..

Nesutinkama su teismo manymu, jog I. P. ir J. P. parodymai nėra aktualūs šios baudžiamosios bylos nagrinėjimui. I. P., kuri yra dabartinės A. P. gyvenimo partnerės dukra, pažįsta jį nuo 2008 m., parodymai bylai reikšmingi, jei juos vertinti kartu su V. B., K. A. ir G. A. parodymais. Ši liudytoja parodė, kad A. P. su jos mama gyvena nuo 2009 m. vasaros, jų santykiai kaip dukros ir tėvo, šeimoje nesmurtavo, fizinės jėgos nenaudojo. V. B., pirmoji A. P. žmona, taip pat parodė, kad šeimoje smurto nebuvo. J. P. parodymai svarbūs tuo, kad jie paneigia A. G. ir K. S. parodymus dėl brolių G. dalyvavimo 2009 m. A. P. gimtadienyje, patvirtina A. P. parodymus, kad šių liudytojų minimi įvykiai buvo 2008 m., o tuo pačiu ir D. bei M. G. parodymus, kuriais beje teismas nesivadovauja, apie 2009 m. balandžio pabaigos įvykius.

Išteisindamas K. A. pagal BK 154 str. 1 d. teismas nurodė, jog nustačius, kad A. P. vartojo fizinį smurtą prieš K. A., jos pasakojimas kitiems asmenims apie patirtą smurtą vertintinas kaip tikrovę atitinkanti informacija. Tačiau, anot apelianto, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pagrindžia, kad A. P. prieš K. A. smurto nevartojo, todėl pagal BK 154 str. 1 d. ji išteisinta nepagrįstai.

Skunde taip pat teigiama, jog K. A. priteistos nepagrįstai didelės proceso išlaidos. Išanalizavus išlaidas patvirtinančius dokumentus matyti, kad už adv. A. Losio paslaugas K. A. sumokėjo 2500 Lt, o R. Jurkos - 6200 Lt. A. P. gynėjas mano, jog apskaičiuojant proceso išlaidas, kaip analogija, reiktų remtis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau - Rekomendacijos), patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1 R-85 bei pateikia abiejų advokatų darbo apskaičiavimus. Atsižvelgiant į tai, avokato teigimu, jei teismas nuspręstų mano skundo netenkinti, K. A. priteista proceso išlaidų suma mažintina iki 4570 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, K. A. teigimu, visiškai netyrė ir nevertino jos nurodytų šiai bylai teisingai išspręsti esminę reikšmę turinčių aplinkybių apie jų su A. P. tarpusavio santykių, susiklosčiusių mūsų bendro gyvenimo laikotarpiu, pobūdį, sąlygotą nuolat jos atžvilgiu vartoto fizinio ir psichologinio smurto, ko pasėkoje ji buvo visiškai sugniuždyta psichologiškai, kasdien išgyveno didžiulę psichologinę įtampą ir gėdos jausmą, jautė nuolatinę fizinio smurto baimę.

Šias jos nurodytas aplinkybes ne tik objektyviai patvirtina visa eilė į bylą pateiktų įrodymų (rašytiniai įrodymai ir liudytojų, tame tarpe ir liudytojais apklaustų psichologų, parodymai), bet šios aplinkybės per se sudaro objektyvų pagrindą teisingam A. P. nurodomos 2009-05-24 įvykio situacijos, o kartu ir jo parodymų patikimumo, vertinimui, kas pirmosios instancijos teismo iš esmės nebuvo padaryta.

Taigi, bylą privataus kaltinimo tvarka nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, anot apeliantės, visiškai netyrė ir nevertino, ar, atsižvelgiant į jų su A. P. santykių pobūdį (aukos ir smurtautojo santykiai) bei jos psichologinę būseną A. P. nurodomo įvykio metu (emocinio ir fizinio smurto sąlygota A. P. baimė, ką objektyviai patvirtina liudytoja teisme apklaustos psichologės E. P. parodymai (1 t., 144-145 b.l.), A. P. nurodoma 2009-05-24 įvykio situacija yra realiai galima ir įtikinama. Kaip ji parodė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (1 t., 141 b.l.), mesti į A. P. butelį, neabejotinai reiškia būti jo sumuštai, todėl visiškai neįtikėtina, kad ji, bijodama A. P. fizinio smurto ir žinodama apie galimą kiekvienos bent kiek aštresnės situacijos pasibaigimą jos sumušimu, be to, būdama ne kartą A. P. sumušta ir visiškai be jokios priežasties, pati provokuočiau konfliktą su fiziškai už save nepalyginamai pranašesniu A. P., dar ir - panaudodama prieš jį fizinį smurtą.

Be to, apeliaciniame skunde pažymima, jog bylos duomenys, kuriais teismas be jokių išlygų patikėjo, turi esminių pirmosios instancijos teismo neįvertintų trūkumų, leidžiančių pagrįstai abejoti šių bylos duomenų, be jokio pagrindo teismo pripažintų jos kaltės įrodymais, patikimumu. O būtent:

1. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo objektyviai paneigtas A. P. priešpriešiniame skunde nurodytas bei liudytojo R.P. B. parodytas (1 t., 158-159 b.l.) tariamo jos konflikto su A. P. motyvas - A. P. neištikimybė. Atkreiptinas dėmesys, jog apie A. P. santykius su kita moterimi aš sužinojau dar 2008 m. (šią aplinkybę objektyviai patvirtina ir liudytojos V. B. parodymai (1 t., b.l. 154), ir liudytojos R. R. parodymai (1 t., 145 b.l.), tad ir visas pretenzijas bei priekaištus, jei tokie būtų buvę, galėjau išsakyti ir būčiau išsakiusi A. P. būtent tuo metu. Tačiau kadangi mano apsisprendimą negyventi su A. P. lėmė ne kitos moters atsiradimas jo gyvenime, bet - mano atžvilgiu jo vartojamas fizinis ir psichinis smurtas, todėl būtent po 2009-04-30 smurto atvejo aš apsisprendžiau su A. P. nebegyventi, nes supratau, kad jo elgesys mano atžvilgiu nebepasikeis. Šio apsisprendimo vedina pradėjau intensyviai ieškoti sau ir savo vaikams naujo būsto, o 2009-05-14, t.y. dar gerokai prieš 2009-05-24 įvyki, sudariau preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį. Tad esant tokiai faktinei situacijai, kuri objektyviai patvirtina ne tik mano apsisprendimą išsiskirti, bet ir jau pradėtą skyrybų procesą, akivaizdu, kad 2009-05-24 įvykio metu aš neturėjau ir objektyviai negalėjau turėti jokio motyvo ir jokio pagrindo priekaištauti A. P. dėl tikros ar tariamos jo neištikimybės man, jau nekalbant apie motyvą ir pagrindą šiuo pretekstu provokuoti savo sveikatai tiesioginę grėsmę keliantį konfliktą.

O visos šios aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino, ne tik paneigia minėtų asmenų nurodytą tariamo konflikto tariamą motyvą bet ir leidžia daryti pagrįstą išvadą kad jų nurodytos aplinkybės yra neteisingos, o parodymai - nepatikimi.

2. A. P. priešpriešiniame skunde išdėstytų bei liudytojo R. P. B. apklausos teisme metu nurodytų esminių 2009-05-24 įvykio aplinkybių ne tik kad nepatvirtina jokie šios bylos duomenys, bet jas objektyviai paneigia bylos nagrinėjimo teisme metu tiesiogiai teismo ištirti rašytiniai įrodymai, objektyviai atskleidžiantys 2009-05-24 įvykio metu jai padarytų sužalojimų pobūdį. Taigi, šių asmenų teiginius apie tai, kad A. P. neva ją tik bandė nuraminti, todėl pargriovė ant žemės (anot liudytojo R. P. B., ant kilimo) ir ją tik palaikė, kol aš nusiramins (nei vienas iš jų nenurodė, kad aukščiau nurodyto įvykio metu jai būtų suduoti kokie nors smūgiai į veido sritį), patikimai paneigia medicininiai dokumentai, objektyviai patvirtinantys, kad jai buvo suduoti smūgiai, be to, smūgiai buvo suduoti būtent į veido sritį, ko pasėkoje akių viršutiniuose vokuose bei nosies nugarėlėje, kitose kūnos vietose atsirado kraujosrūvos ir buvo sulaužytas nosikaulis. Be to, ir pats teismas, pripažinęs A. P. kaltu dėl 2009-05-24 įvykio metu jai padarytų kūno sužalojimų, nustatė visai kitas šio įvykio aplinkybes nei nurodo pats A. P. ir liudytojas R. P. B.. O visos šios aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino, sudaro objektyvų pagrindą priešingai teismo padarytai išvadai, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas netikėti liudytojo R. P. B. parodymais, nes jie akivaizdžiai neatitinka įvykio situacijos bei pagrįstai leidžia daryti išvadą kad mane įkaitinančius parodymus liudytojas R. P. B. davė siekdamas padėti savo draugui A. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

• įvykio laikas - liudytojas R. P. B. nurodo, kad tariamas konfliktas tarp jos ir A. P. įvyko apie 21.30 val. (1 t., 159 b.l.), tuo tarpu A. P. teigia, kad konfliktas įvyko apie vidurnaktį;

• įvykio eiga - liudytojas R. P. B. nurodo, kad A. P., pargriovęs ją ant kilimo, tariamai laikė, kol ji nurims vieną kartą, tuo tarpu A. P. teigia, kad ją „tramdyti“ tokiu būdu jam teko net du kartus;

• R. P. B. atvykimo į svečius aplinkybės - liudytojas R. P. B. nurodo, kad jam atvykus pas A. P. į svečius, jos nebuvo, kad ji grįžo tik maždaug po keletos valandų, o konfliktas tarp mūsų su A. P. įvyko visai netrukus po jos sugrįžimo namo (1 t., 159 b.l.). Tuo tarpu A. P. savo priešpriešiniame skunde apskritai nenurodo tokios aplinkybės, kad jos namuose tą dieną nebuvo, neteisingai teigdamas, jog liudytojas tą dieną neva svečiavosi pas juos abu.

O visi šie esminiai prieštaravimai, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino, kartu su aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, sudaro objektyvų pagrindą išvadai, kad paties A. P. ir liudytojo R. P. B. nurodomo jos tariamo smurto prieš A. P. fakto niekada nebuvo.

Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas ne tik pažeidė imperatyvias LR BPK normas, reglamentuojančias privataus kaltinimo bylu procesą, bet ir iš esmės suvaržė jos, kaip privataus kaltinimo tvarka kaltinamo asmens, teises, numatytas LR BPK 410 str. 1 d. ir 413 str. (kaltinamojo teisė į taikinimo procedūrą).

Bylą privataus kaltinimo tvarka nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012-07-11 teisiamojo posėdžio metu priėmė A. P. priešpriešinį skundą dėl jo atžvilgiu tariamai įvykdytos nusikalstamos veikos - fizinio skausmo sukėlimo - ir nutarė jį nagrinėti kartu su jos, skundu vienoje byloje.

Pažymėtina, kad nors kaltinamasis A. P. ir nepraleido įstatyme nurodytos bylos proceso teisme stadijos priešpriešiniam skundui paduoti (priešpriešinis skundas buvo paduotas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios), tačiau šioje proceso stadijoje A. P. priešpriešinį skundą priėmęs pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai ir neteisingai iš karto pradėjo nagrinėti bylą pagal šalių priešpriešinius skundus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai praleido taikinimo procedūrą, kuri pagal imperatyvias LR BPK 410 str. 1 d. ir 413 str. nuostatas yra privalomas preliminarus privataus kaltinimo bylų proceso etapas, o priešpriešiniai kaltinimai vienoje byloje gali būti nagrinėjami tik tuo atveju, kai, pareiškus priešpriešinį kaltinimą privataus kaltinimo procese dalyvaujantys asmenys nesusitaiko.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą ne tik pažeisdamas imperatyvius baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus dėl taikinimo procedūros, bet ir grubiai pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, garantuojančias kiekvienam nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui teisę tinkamai ir laiku pasirengti gynybai nuo jam pareikšto kaltinimo.

K. A. atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui, nesuteikus jai baudžiamojo proceso įstatyme numatyto laiko susipažinti su teisiamojo posėdžio metu jai pareikštu kaltinimu ir gynybai nuo šio kaltinimo pasirengti, buvo iš esmės suvaržytos jos, kaip kaltinamosios, teisės į veiksmingagynybą nuo man pareikšto kaltinimo, tokiu būdu iš esmės pažeidžiant ir jos prigimtinę teisę į teisingą teismą. Teismas, nesuteikęs jai įstatyme numatyto laiko pasirengti gynybai nuo teisiamojo posėdžio metu jai pareikšto kaltinimo, tame pačiame teismo posėdyje, kuriame jai ir buvo įteiktas A. P. priešpriešinis skundas, pradėjo įrodymų tyrimą. Tokių principinėms baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms prieštaraujančių teismo veiksmų pasėkoje buvo suvaržyta įstatymų garantuojama jos, kaip kaltinamosios, teisė į veiksmingą gynybą nuo privataus kaltinimo tvarka jai pareikšto A. P. kaltinimo, tokiu būdu atimant jai galimybę tinkamai pasirengti tiek savo, kaip kaltinamosios, apklausai teisme, tiek liudytojų apklausai teisme apie jai pareikštame kaltinime nurodytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji ir privatūs kaltintojai K. A. ir A. P. atsisakė visų savo kaltinimų ir prašė baudžiamąją bylą nutraukti jiems susitaikius.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų ir privačių K. A. ir A. P. prašymas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos BPK 416 str. 1 d. numato, kad privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju. Jei privatus kaltintojas atsisakė kaltinimo arba su kaltinamuoju susitaikė, bylos procesas teismo nutartimi nutraukiamas (Lietuvos Respublikos BPK 416 str. 3 d.). Ši nuostata, pagal kurią nukentėjusysis gali susitaikyti su nuteistuoju ar išteisintuoju iki baigiamųjų kalbų pabaigos taikoma ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjant apeliacinius skundus dėl nuosprendžio, priimto dėl Lietuvos Respublikos BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 1 p.)

Nagrinėjant nuteistųjų ir privačių kaltintojų K. A. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismo posėdyje, iki baigiamųjų kalbų pabaigos, pastarieji atsisakė vienas kitam savo kaltinimų, A. P. sutiko ir teismo posėdyje atsiprašė K. A., ši atsiprašymą priėmė, taigi – susitaikė bei patvirtino, kad turtinių pretenzijų vienas kitam neturi (Lietuvos Respublikos BPK 416 str. 3 d.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 5 p. nuostatomis, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu. Esant nustatytai aplinkybei, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, o baudžiamoji byla K. A. ir A. P. atžvilgiu nutraukta (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nuteistųjų K. A. ir A. P. atžvilgiu nutraukti, esant Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 5 p. nustatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.

Nutartis neskundžiama. Kolegijos pirmininkas Vladislavas Lenčikas Teisėjai Regina Pocienė Daiva Pranytė-Zalieckienė