Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vyto Miliaus,

teismo medicinos ekspertams Rasai Andriuškevičienei, Janušui Rybalko

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. ir nukentėjusiojo A. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

J. O. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Iš A. Ž. ir J. O. solidariai priteista 3252 Lt Vilniaus teritorinei ligonių kasai už V. T. gydymą ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. ir J. O. nuteisti už tai, kad 2005 m. liepos 1 d., apie 22 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia, bendrais veiksmais, kumščiais sudavė V. T. nemažiau kaip penkis smūgius į galvą, iš kurių A. Ž. tyčia sudavė nemažiau kaip tris smūgius į veidą, J. O. tyčia sudavė nemažiau kaip vieną smūgį į veido kairę pusę, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį kaukolės skliauto lūžiais su trauminės kilmės kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo virš abiejų galvos smegenų pusrutulių, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio, esant kietojo dangalo pažeidimui, galvos smegenų sumušimą – sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dešinio momenkaulio viršutinio užpakalinio kampo skilimą, abiejų smilkinkaulių skruostinių ataugų lūžius, apatinio žandikaulio dešiniosios snapinės ataugos lūžį – sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kraujosruvą viršutinės ir apatinės lūpų gleivinėje ir minkštuosiuose audiniuose – sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, po ko, sunkūs kūno sužalojimai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu ir, nežiūrint intensyvaus visapusiško gydymo, baigėsi mirtimi, t.y. taip, bendrais tyčiniais veiksmais, tyčia nužudė V. T. .

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti dėl jo atžvilgiu netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad 2005 m. liepos 1 d. kartu su kitu nuteistuoju J. O. sumušė nukentėjusįjį V. T. . Jis sudavė V. T. dešine ranka tris smūgius į veidą, po kurių nukentėjusysis nenugriuvo ir liko stovėti, tačiau kas vyko toliau nematė, nes liudytoja A. P. apeliantą nutempė į butą. Nuteistojo teigimu, nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis negalėjo mirti, todėl jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis tvirtina, jog pažeidė vešiąją tvarką, tačiau mušdamas nukentėjusįjį, nesiekė jo sunkiai sužaloti ar palikti gulintį gatvėje esant tokiems sužalojimams, be to, jis negalėjo numatyti tokios įvykių baigties. Apžiūrint įvykio vietą prie kraujo dėmių buvo rasti automobilio stabdymo pėdsakai, tačiau byloje nebuvo bandoma detaliau tirti versiją, ar V. T. padaryti sunkūs kūno sužalojimai galvoje negalėjo atsirasti dėl susidūrimo su judančia transporto priemone. Atitinkami klausimai nebuvo užduoti ir teismo medicinos ekspertams. Apeliantas pateikia nuorodą į teismo medicinos specialisto prof. Antano Algirdo Garmaus konsultacinę išvadą, iš kurios išplaukia, jog sunkūs kūno sužalojimai – kaukolės kaulų skilimas – negalėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiu. Nuteistasis pažymi, jog jam yra žinoma, kad išgėręs V. T. mėgdavo stabdyti pravažiuojančius automobilius ir jiems kliudyti.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. T. prašo baudžiamąją bylą gražinti tyrimui papildyti, tačiau tuo pačiu nurodo, kad nuteistųjų veiksmai perkvalifikuotini pagal BK 284 arba 140 straipsnius. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisingas, nes nuteistieji inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Minėti asmenys iš tiesų sumušė jo brolį, tačiau kumščiais negalėjo padaryti mirtinų sužalojimų, nes fiziškai nėra stiprūs, be to, buvo išgėrę. Jis yra girdėjęs apie įtarimus, jog brolį galėjo sužaloti pravažiuojantis automobilis, nes įvykio vieta nebuvo apšviesta, buvo paskutinė savaitės diena, vyko diskoteka. Apžiūrint įvykio vietą buvo užfiksuotos automobilio ratų stabdymo žymės, tačiau neaišku ar buvo bandoma nustatyti automobilio judėjimo kryptį, greitį, automobilio markę ir pan. Nukentėjusysis mano, jog byla ištirta neišsamiai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. Ž. prašo jo skundą tenkinti. Gynėjas prašo nuteistojo A. Ž. veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai sušvelninti jam paskirtą bausmę. Prokurorė prašo apeliacinius skundus patenkinti iš dalies, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas, o byla perduodama prokurorui dėl BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto esminio baudžiamojo proceso teisės pažeidimo (ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kuris negali būti ištaisytas teisme ir trukdo teismui nagrinėti bylą).

Šioje byloje apeliantai kėlė versiją, jog nukentėjusiojo mirties priežastimi negalėjo būti neginčijamai nustatyti nuteistųjų smūgiai nukentėjusiajam. Tokios versijos keltos pagrįstai, nes ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo mirties aplinkybės, įvertinus pačių nuteistųjų prisipažinimą ir kitus duomenis apie suduotus smūgius nukentėjusiajam, išsamiai nebuvo tiriamos. Antai įvykio vietos apžiūros protokole yra pažymėta, jog įvykio vietoje „ant asfalto matosi automobilinių padangų stabdymo žymės“ (t.1 b.l. 7), tačiau protokole, nesilaikant BPK 207 straipsnio 2 dalies nuostatų, nėra nurodyta šių pėdsakų vieta, išsidėstymas kitų pėdsakų atžvilgiu, ypač panašių į kraują dėmių atžvilgiu, nenurodyti kiti minėtų pėdsakų požymiai ir pan. Kolegija pastebi, kad jau ikiteisminio tyrimo gautos specialisto išvados liudijo apie kitokį nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmą, nei buvo nustatę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tačiau reikiamų priemonių šalinant byloje esančius prieštaravimus nebuvo imtasi (t.1 b.l. 18-19; 31). Reikiamų tyrimo veiksmų nesiėmė ir pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo pašalinti byloje esančius prieštaravimus ir iš naujo ištirti surinktus duomenis bei įvertinti naujus įrodymus.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tenkinant nuteistojo A. Ž. taip pat jo gynėjo bei prokurorės prašymus bei siekiant išsamiai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo mirties priežastimi, buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė (ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo medicinos ekspertizė nebuvo paskirta, remtasi tik specialistų išvadomis, nors, kaip jau minėta, jos liudijo ir apie kitokias bylos aplinkybes, nei buvo inkriminuojamos).

Paskirtą teismo medicinos ekspertizę atlikę Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto ekspertai ekspertizės akte Nr. EKM 25(127)/07(01) nurodė, kad V. T. mirties priežastimi buvo kairiojo momens srities sumušimas, pasireiškęs kairiojo momenkaulio lūžiu su kraujo išsiliejimu virš ir po kietuoju smegenų dangalu, galvos sumušimu, kas komplikavosi galvos suspaudimu, pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu. Tačiau minėtos ekspertizės išvados iš esmės paneigė visas byloje iki tol svarstytas nukentėjusiajam padarytų mirtinų sužalojimų kilmės versijas.

Visų pirma ekspertizės išvadų 5 punktu atmesta galimybė, jog mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padarytas suduodant kumščiu. Ekspertizės išvadų 7 punkte nurodoma, jog sužalojimas, sukėlęs V. T. mirtį, nėra paaiškinamas nukentėjusiojo griuvimu ir atsitrenkimu į kietą kelio dangą, (asfaltą), stovinčio automobilio bagažinę, šaligatvio kraštą, ar kitą kietą paviršių. Ekspertizės išvadų 8 punktu atmesta sužalojimų, būdingų kontaktui su judančia ar stabdoma transporto priemone, galimybė. Ekspertai nurodė, kad sužalojimai nurodyti ekspertizės išvadų 1.2.-1.5, 1.8. punktuose, taigi ir kairio momens sužalojimas, kuris sukėlė nukentėjusiojo mirtį, buvo padaryti vienu ir tuo pačiu daiktu, kurio savybių tiksliai apibūdinti negalima. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas patikslino, kad mirtį sukėlę sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgį kietu buku daiktu.

Byloje toks ar panašus daiktas neminimas, o tokiu būdu nukentėjusiojo atžvilgiu naudotas smurtas neinkriminuotas. Taigi, atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas ir teismo posėdyje apklausto eksperto parodymus, galima daryti kategorišką išvadą, kad sužalojimas sukėlęs V. T. mirtį negalėjo būti padarytas tokiu būdu kaip nurodoma kaltinamajame akte, bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Remiantis jau minėtų ekspertizės aktu, lygiai taip pat galima teigti, kad ir dalies kitų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, išskyrus sužalojimus kaktos kairėje pusėje ir kairiame kelyje, kurie galėjo būti padaryti nukentėjusiajam griūnant ir kontaktuojant su šiukščiu paviršiumi, bei atitinkančių nesunkų arba nežymų sveikatos sutrikdymą, padarymo mechanizmas buvo visiškai kitoks nei inkriminuotas nuteistiesiems, nes teismo medicinos ekspertizė bei eksperto paaiškinimai teisme parodė, jog ir dauguma kitų sužalojimų buvo padaryti suduodant smūgius kietu buku daiktu, o ne kumščiais.

Tokiu būdu bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu paaiškėjo, kad ikiteisminis tyrimas ir teismas V. T. nužudymo aplinkybes nustatė neteisingai, nes V. T. nužudymo faktinės aplinkybės, nužudymo būdas ir mechanizmas, lyginant tai su aplinkybėmis, kurios nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, pasikeitė iš esmės. Šiuo atveju faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, nei perkvalifikuojant nuteistojo A. Ž. veiką pagal lengvesnį BK straipsnį, kaip prašė jo gynėjas, nei keičiant kaltinimą, nes to teismas negali daryti savo iniciatyva, be to, toks faktinių aplinkybių pakeitimas ir bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme prieštarautų apeliacijos sampratai, visiškai nuvertintų pirmosios instancijos teismo reikšmę ir paskirtį bei apribotų šioje byloje dalyvaujančių asmenų teisę skųsti teismo sprendimą fakto klausimu, o tokia situacija, kai kitose bylose dalyvaujantiems ir analogišką teisinį statusą turintiems asmenims atitinkama teisė yra suteikta, teisinėje valstybėje nėra galima.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sutinka su prokurorės nuomone, jog pirmosios intonacijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota prokurorui, nes byloje esantis kaltinamasis aktas surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus ir šis pažeidimas negali būti ištaisytas teisme bei trukdo teismui nagrinėti bylą. Kolegijos nuomone šalinant minėtų pažeidimų teisinius padarinius, atsiranda pagrindas nusikalstamą veiką padariusiems asmenims pareikšti įtarimus, pagal faktines aplinkybes iš esmės skirtingus, nei išdėstyti byloje esančiame kaltinamajame akte, todėl minėtų pažeidimų teisinius padarinius, t.y. neteisingo nuosprendžio priėmimą, galima panaikinti surašius naują kaltinamąjį aktą ir iš naujo išnagrinėjus baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme.

Minėtas ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytas baudžiamojo proceso teisės pažeidimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso teisės pažeidimu, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą teismo nuosprendį. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismui nustačius esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą, teismas privalo patikrinti ar šis pažeidimas neturėjo įtakos asmeniui, nepadavusiam apeliacinio skundo. Šioje byloje nuteistasis J. O. apeliacinio skundo nėra pateikęs, tačiau minėtas esminis baudžiamojo proceso teisės pažeidimas, lygiai taip pat kaip ir kito nuteistojo atžvilgiu, sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą teismo nuosprendį, todėl apygardos teismo nuosprendis naikintinas ir nuteistojo J. O. atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi iš esmės pasikeitusias faktines bylos aplinkybes, taip pat suimtojo J. O. , kuris inkriminuojamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, suėmimo trukmę, neįžvelgia pagrindo vadovautis BPK 127 straipsnio 9 dalies nuostata ir dar ilgesniam terminui pratęsti paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą. Teismo nuomone, šioje proceso stadijoje siekiant užtikrinti J. O. dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, jo atžvilgiu nebūtina taikyti pačios griežčiausios kardomosios priemonės, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu palikta kardomoji priemonė, kaip ir visas teismo nuosprendis, yra naikintina. Perdavus bylą prokurorui apie taikytinų kardomųjų priemonių poreikį ir rūšis turi teisę nuspręsti pats prokuroras.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui.