- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-30
- Bylos Nr.
- eA-1805-438/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02038-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan, Romanas Klišauskas, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Kauno teritorinei muitinei
- Trečiasis asmuo
- I. M., A. A.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei (tretieji suinteresuot asmenys – I. M., A. A.) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 853 „Areštuoti turtą (lėšas)“ (toliau – ir Sprendimas) ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto aktą Nr. 6 (toliau – ir Turto arešto aktas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu buvo nuspręsta areštuoti 50 000 Lt, 21 250 Eur, 13 JAV dolerių pinigines lėšas, saugomas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos rinktinės Finansų skyriuje, G. M. 530 163,00 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimui užtikrinti. Sprendimo pagrindu buvo priimtas Turto arešto aktas.
3. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju buvo areštuotas mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui nepriklausantis turtas. Areštuotos piniginės lėšos buvo areštuotos ikiteisminio tyrimo metu, jos buvo paimtos atlikus I. M. asmens kratą. Areštuotų piniginių lėšų kilmė buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu – šie pinigai priklauso I. M. asmeninės nuosavybės teise. Pareiškėjas ir I. M. yra išsituokę (santuoka išregistruota 2015 m. lapkričio 14 d.) ir anksčiau jų santykiai buvo pašliję. Pareiškėjas teigė, jog piniginės lėšos gautos I. M. ir A. A. sudarius paskolos sutartį, šie pinigai buvo užtikrinimas, jog įvykus atitinkamoms sąlygoms I. M. parduotos nekilnojamąjį turtą, kurį paveldėjo iš giminaičių, o paskolintos piniginės lėšos bus įskaičiuotos į turto kainą, t. y. areštuotas pinigines lėšas I. M. įgijo ir turėjo savo asmeninėje nuosavybėje. Pareiškėjas apie I. M. sudarytus sandorius su A. A. nieko nežinojo, todėl pareiškėjas negalėjo duoti sutikimo sandoriui, apie kurio egzistavimą ne neįtarė.
4. Pareiškėjas nurodė, kad jis nėra gavęs Sprendime minimo 2017 m. kovo 16 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimo Nr. 7PM190200, kuriuo jam buvo įregistruota 530 163 Eur dydžio mokestinė prievolė. Iš skundžiamo Sprendimo turinio galima daryti prielaidą, jog mokestinė prievolė bei skola muitinei buvo įregistruota todėl, kad pareiškėjas yra teistas už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalyje padarymą, tačiau baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014, kurioje buvo nuteistas pareiškėjas, kontrabandinės cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, jos nepateko į apyvartą, todėl prielaida susidaryti skolai (mokestinei prievolei) išnyko ir skolos muitinei įregistravimas yra negalimas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 7PM190200 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“ pripažino pareiškėją kartu su kitais asmenimis solidariais skolininkais muitinei ir jiems įregistravo 531 811,00 Eur (19 018 Eur muito, 274 705 Eur akcizo, 6 8615 Eur PVM, 457 Eur muito delspinigių, 135 237,00 Eur akcizo delspinigių, 33 779 Eur PVM delspinigių) mokestinę prievolę. Pareiškėjui registruotu laišku dviem adresais 2017 m. kovo 16 d. išsiųstas sprendimas Nr. 7PM190200 kartu su pranešimu Nr. (11.111)1 B-2769 (2017 m. kovo 16 d.) grįžo, adresatui jo neatsiėmus pašte. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto svetainėje 2017 m. birželio 5 d. buvo paskelbtas pranešimas, kuriame pasiūlyta skolininkui atvykti į muitinę atsiimti sprendimą ir pranešimą. Pareiškėjas per nustatytą terminą į muitinę neatvyko, todėl sprendimas dėl mokestinės prievolės įregistravimo laikomas įteiktu pareiškėjui viešo paskelbimo būdu 2017 m. birželio 5 d.
7. Atsakovas nurodė, jog įvertinusi tai, kad per nustatytą terminą pareiškėjas neįvykdė mokesnės prievolės, Kauno teritorinės muitinės 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 7PM190200 mokestinės prievolės apskaičiavimas pareiškėjui yra susijęs su jo padaryta nusikalstama veika siekiant turtinės naudos, o Kauno apygardos teisino 2014 m. birželio 6 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014 buvo nurodyta, jog 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu I. M. bandė paslėpti pinigus nuo pareigūnų bei atsisakė nurodyti šių pinigų kilmę, Kauno teritorinė muitinė areštavo visas pinigines lėšas, priklausančias G. M., 2012 m. rugsėjo 17 d. rastas jo gyvenamojoje vietoje pas I. M.
8. Atsakovas teigė, kad išnagrinėjus Kauno apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytas faktines aplinkybes buvo nustatyta, pareiškėjas ir I. M. gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, tai, jog paskola yra susijusi su A. A. numatomu parduoti I. M. paveldėtu turtu, grindžiama tik suinteresuotų asmenų I. M., G. M. bei A. A. parodymais. Po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas, gautos pajamos (išskyras lėšas būtinai profesinei veiklai) laikomos bendrąja jungtine nuosavybe. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas tik dėl to, kad G. M. ir I. M. turėjo po 17 871 Eur, t. y. mažiau nei 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL) vertės turtą, nes BK 189¹ straipsnio 1 dalies dispozicija sietina su didesnės negu 500 MGL vertės turto turėjimu.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. M. atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pirmoji sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius gali taikyti turto areštą pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 3 dalį, t. y. nustatyta mokesčių mokėtojo skola biudžetui – Kauno teritorinė muitinė 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 7PM190200 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“ pripažino G. M. solidariai atsakančiu skolininku muitinei ir apskaičiavo muitinėje G. M. ir kitiems skolininkams mokestinę prievolę.
12. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės sumos yra labai didelės, teismas sprendė, kad atsakovas turėjo realų pagrindą imtis priemonių mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Areštuoto turto vertė yra kur kas mažesnė nei pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės dydis. Tai, jog yra pavojus, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose pateikta istorinė informacija apie ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjo sudarytus nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius. Be to, paskelbus 2014 m. birželio 6 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014 pareiškėjas perleido sutuoktinės broliui R. U. pareiškėjui priklausiusį automobilį.
13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad areštuotas turtas priklausė jo buvusiai sutuoktinei, o ne jam. Teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta pagrįsta išvada, jog 2012 m. rugsėjo 17 d. kratos metu paimti pinigai nėra susiję su A. A. galimai suteikta paskola, ir pripažinta, jog kratos metu paimti 35 742,10 Eur (įvairia valiuta, suma paskaičiuota taikant Lietuvos banko paskelbtą euro ir užsienio valiutų santykį 2017 m. rugpjūčio 17 d.) yra gauti iš tyrimui bei mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo G. M. ir I. M. santuoką nutraukė ir patvirtino jų 2015 m. rugsėjo 16 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 2 punktu buvo susitarta, jog banko sąskaitose ar ne banko įstaigose esančios ir faktiškai kiekvieno iš pareiškėjų valdomos piniginės lėšos lieka to pareiškėjo asmenine nuosavybe, kurio vardu yra atidaryta banko sąskaita ir / ar išduota banko kortelė, ar faktiškai valdomos ne banko sąskaitose esančios lėšos. Tačiau, teismo vertinimu, šios nuostatos turinys nepatvirtina, jog 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu iš I. M. paimtos piniginės lėšos, kurios Sprendimu ir Turto arešto aktu yra areštuotos, yra vieno sutuoktinio (I. M.) asmeninė nuosavybė , nes tiek santuokos nutraukimo metu, tiek administracinių aktų priėmimo metu buvę sutuoktiniai šių lėšų faktiškai nevaldė, ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija nebuvo paneigta. Pareiškėjai nesusitarė dėl ginčo piniginių lėšų priskirtinumo.
III.
14. Pareiškėjas G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.
15. Apeliacinis skundas, be skunde išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Tiek pareiškėjas, tiek tretieji suinteresuotieji asmenys viso proceso metu tvirtino, jog turto areštas buvo pritaikytas turtui, kuris priklausė I. M. asmeninės nuosavybės teise. A. A. sumokėjo I. M. 100 000 Lt ir kaip garantą dėl I. M. paveldėto ir dėl to jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pirkimo-pardavimo. Piniginės lėšos nebuvo naudojamos šeimos interesams tenkinti, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog asmens kratos metu rastos piniginės lėšos priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise. Byloje nebuvo nuginčyti minėtas aplinkybes patvirtinantys įrodymai: paskolos sutartis, I. M. ir A. A. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodė visas sandorio aplinkybes, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad A. A. turėjo galimybę disponuoti tokio 100 000 Lt pinigų suma, I. M. pateikė deklaraciją PRC911, kurioje nurodė pasiskolintas pinigines lėšas, teismo įsakymu A. A. buvo priteista 100 000 Lt iš I. M., ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti, jog piniginės lėšos (100 000 Lt) buvo įgytos ne pagal paskolos sutartį, o kitais būdais.
Žemesnės instancijos teismas
15.2. Teismas neprivalo padalinti turto, kuris santuokos sudarymo metu buvo įgytas kaip asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Santuokos nutraukimo sutartyje neaptarus asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, jo teisinis režimas automatiškai nepasikeičia ir jo dalis neatlygintinai neatitenka kitam sutuoktiniui.
15.3. Sprendime nurodoma, jog pareiškėjas atliko veiksmus siekdamas paslėpti / sunaikinti turimą turtą, tačiau šiuo aspektu aptariami sandoriai buvo atlikti penkeri metai iki turto arešto pritaikymo, todėl šie pareiškėjo sudaryti sandoriai negali turėti įtakos priimamiems sprendimams. Nėra objektyvių ir aktualių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas ketino / ketina slėpti savo turtą.
15.4. I. M. dėjo visas įmanomas pastangas, siekdama atgauti atsakovo areštuotas jai priklausančias pinigines lėšas. Įstatymai nenumato kitos galimybės I. M. kreiptis į teismą dėl areštuotų pinigų grąžinimo.
16. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
17. Atsakovas pakartoja jo atsiliepime į skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus ir teigia, kad teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno teritorinės muitinės Sprendimo ir Turto arešto akto, kuriais buvo areštuotos 50 000 Lt, 21 250 Eur, 13 JAV dolerių piniginės lėšos, 2012 m. rugsėjo 17 d. rastos pareiškėjo gyvenamojoje vietoje pas jo buvusią sutuoktinę ir kurios saugomos VSAT Varėnos rinktinės Finansų skyriuje, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamais Sprendimu ir Turto arešto aktu, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimu teigdamas, kad areštuotos piniginės lėšos priklauso ne jam, o jo buvusiai sutuoktinei I. M. Šią poziciją pareiškėjas grindžia tuo, kad areštuotas pinigines lėšas jo buvusi sutuoktinė įgijo kaip užtikrinimą dėl nekilnojamojo turto, kurį ji paveldėjo ir dėl to jis jai priklausė asmeninės nuosavybės teise, pardavimo, taip pat kitais argumentais, susijusiais su asmenine nuosavybės teise valdomo sutuoktinių turto padalijimu santuokos nutraukimo atveju. Taip pat apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas ketino / ketina slėpti savo turtą.
20. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. MAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 101 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
22. Aiškindamas ir taikydamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr., pvz., 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011; 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-711/2014).
23. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014 nustatyta, jog 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu pas I. M. rasta ir paimta 50 000 Lt įvairiomis kupiūromis, 21 250 Eur įvairiomis kupiūromis, 13 JAV dolerių, kurie perduoti saugoti VSAT Lazdijų rinktinės finansų skyriui. Pareiškėjo G. M. ir I. M. santuoka buvo nutraukta Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu, taigi minėtų piniginių lėšų paėmimo metu pareiškėjai buvo susituokę. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis).
24. Pažymėtina, kad siekdamas paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, pareiškėjas turi pateikti jo poziciją pagrindžiančius įrodymus, pavyzdžiui, civilinio teisinio pobūdžio sandorius ar teismų sprendimus, kuriuose būtų konstatuota, kad ginčo lėšos asmeninės nuosavybės teise priklauso pareiškėjo buvusiai sutuoktinei.
25. 2015 m. rugsėjo 16 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2 punkto dėl piniginių lėšų pasidalijimo turinys nepatvirtina, jog 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu iš I. M. paimti 50 000 Lt, 21 250 Eur ir 13 JAV dolerių, kurie šioje byloje ginčijamais sprendimais yra areštuoti, priklauso I. M., nes buvę sutuoktiniai susitarė tik dėl faktiškai kiekvieno iš jų valdomų piniginių lėšų pasidalijimo, tačiau ginčo lėšų, kurios buvo areštuotos, santuokos nutraukimo metu buvę sutuoktiniai jau faktiškai nevaldė (jos buvo paimtos kratos metu, t. y. 2012 m. rugsėjo 17 d.). Taigi 2015 m. rugsėjo 16 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių nepatvirtina pareiškėjo argumentų dėl areštuotų lėšų priklausymo jo buvusiai sutuoktinei.
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodinėja, kad areštuotos piniginės lėšos, kratos metu rastos pas tuometinę jo sutuoktinę, priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, nes jas ji gavo kaip paskolą iš A. A., kaip garantą dėl nekilnojamojo turto, jos valdomo asmeninės nuosavybės teise, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.
27. Minėtus argumentus paneigia Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarime konstatuotos aplinkybės, jog iš tyrimo metu surinktų duomenų visumos matyti, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu I. M. slėpė pinigus nuo pareigūnų, kratos metu apie jokią paskolą iš A. A. pareigūnams neminėjo, buvo nenuosekli dėl pinigų kilmės, įvertinus A. A. parodymus dėl suteiktos paskolos dydžio, jog didžioji paskolos dalis buvo suteikta litais, atsižvelgus į tai, kokiomis nominalo kupiūromis bei valiuta buvo suteikta paskola, tai, kad kratos metu dalis rastų bei išimtų pinigų buvo kitokiomis kupiūromis (stambaus nominalo) bei valiuta, nei nurodė A. A., taip pat, kad G. M. ir I. M. prieš kratą banko sąskaitose neturėjo didelės pinigų sumos, kurią banke išgryninus būtų galimybė gauti sumą stambiomis kupiūromis įvairia valiuta, bankomatai 100 Eur, 200 Eur, 500 Eur nominalo banknotų bei dolerių neišduoda, taip pat, kad sutuoktiniai iki kratos nepardavė, neišnuomojo jokio brangaus nekilnojamojo bei kilojamojo turto, už kurį būtų gauta pakankamai pajamų kratos metu išimtai pinigų sumai pagrįsti, nenustatyti išimtų pinigų kiti galimi teisėti šaltiniai. Padaryta išvada, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. kratos metu paimti pinigai nėra susiję su A. A. galimai suteikta paskola (100 000 Lt) ir yra gauti iš tyrimui bei mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.
28. Priešingai nei teigia apeliantas, minėtų aplinkybių pagrindu padarytų išvadų nepaneigia paskolos sutartis, aplinkybė, kad A. A. turėjo galimybę disponuoti 100 000 Lt pinigų suma, kad I. M. pateikė deklaraciją PRC911, kurioje nurodė pasiskolintas pinigines lėšas, ar tai, kad teismo įsakymu A. A. buvo priteista 100 000 Lt iš I. M. Pareiškėjo teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti, jog piniginės lėšos (100 000 Lt) buvo įgytos pagal paskolos sutartį, ir kad I. M. ir A. A. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodė sandorio aplinkybes, prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms, kad I. M. kratos metu apie jokią paskolą iš A. A. pareigūnams neminėjo, buvo nenuosekli dėl pinigų kilmės, kratos metu dalis rastų bei pinigų buvo kitokiomis kupiūromis (stambaus nominalo) bei valiuta, nei nurodė A. A.
29. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog areštuotos ginčo lėšos priklauso jo buvusiai sutuoktinei trečiajam suinteresuotam asmeniui I. M. Atsižvelgiant į tai, jo argumentai dėl asmenine nuosavybės teise valdomo sutuoktinių turto padalijimu santuokos nutraukimo atveju nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
30. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas ketino / ketina slėpti savo turtą, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas ir bylos duomenimis pagrįstas aplinkybes, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjo dovanojimo sandoriais perleido jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, taip pat į tai, kad pareiškėjui apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės suma yra didelė, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistavo aplinkybės, pakankamos tikėtinai pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) turto praradimo rizikai konstatuoti, t. y. antrajai MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai sąlygai pagrįsti. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jam priklausiusio nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriai buvo sudaryti prieš 5 metus iki ginčo turto arešto pritaikymo.
31. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.