Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiųjų M. K. bei D. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų D. V. ir M. K. atstovo advokato Daliaus Poviliaus civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m., laikotarpiu nuo kovo 3 d. iki balandžio 7 d., veikdamas bendrininkų grupėje su Vokietijos Federacinėje Respublikoje gyvenančiu ir veikiančiu asmeniu, laikotarpiu nuo kovo 3 d. iki balandžio 7 d., susitarė už atlygį iš Lietuvos Respublikos atgabenti asmenis nusikalstamų veikų vykdymui Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir kitais išnaudojimo tikslais, po ko laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 26 d. iki balandžio 7 d., vykdydamas susitarimą ir suradęs Lietuvos Respublikoje M. K., D. V. bei M. Š., Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. balandžio 2 d. nutarties pagrindu atliekantį savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, ir pasinaudodamas jų pažeidžiamumu bei panaudodamas apgaulę, verbavo juos vykti į Vokietiją, apgaule žadėdamas legaliai įdarbinti, tačiau sąmoningai neatskleisdamas tikrojo veiklos pobūdžio, už sutikimą vykti į Vokietiją žadėdamas sumokėti po 200 eurų kiekvienam, taip paskatindamas ir nulemdamas jų apsisprendimą vykti į Vokietiją, tačiau turėdamas tikslą juos parduoti nusikalstamoms veikoms - sukčiavimams daryti ir kitais išnaudojimo tikslais, po ko M. K., D. V., dėl panaudotos apgaulės ir pažeidžiamumo, o M. Š., veikiant Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. balandžio 2 d. nutarties pagrindu, sutikus vykti, 2014 m. kovo 29 d. iš Vokietijos Federacinėje Respublikoje veikiančio asmens nurodyto kaip T. G. per „Western Union“ grynųjų pinigų pervedimo sistemą gavęs 400 eurų piniginę perlaidą Nr. MTCN: 151-341-6903, Marijampolės autobusų stotyje, esančioje Stoties g. 2B, Marijampolėje, už 518 litų M. K. ir D. V. vardu nupirko du autobuso bilietus 2014 m. balandžio 10 d. vykimui į Vokietiją, Dusseldorf miestą, po ko M. K. ir D. V. sumokėjo po 50 eurų, kas atitinka 172,64 litų sumą, pažadėjo jiems nemokamą apgyvendinimą, maitinimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, 400 eurų sumos atlygį ir po savaitės saugų parvežimą į Lietuvą, po ko iš M. K. ir D. V. paėmė jų asmens tapatybės korteles, taip siekdamas užkirsti kelią galimam jų atsisakymui vykti į Vokietiją, taip juos kontroliavo, o M. K. atsisakius vykti, Marijampolės autobusų stotyje grąžino 2014 m. kovo 29 d. nupirkus bilietus ir 2014 m. balandžio 5 d. susitarė su mikroautobuso vairuotoju R. A. dėl D. V. nugabenimo į Vokietijos Federacinę Respubliką 2014 m. balandžio 7 d. ir M. K. nugabenimo į Vokietiją 2014 m. balandžio 10 d., po ko 2014 m. balandžio 7 d. apie 17 val., prie parduotuvės „Iki“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vytauto g. 48A, Marijampolės m., D. V. gražinęs asmens tapatybės kortelę bei davęs lapelį su užrašytu adresu Vokietijoje, nurodęs, kad jį pasitiks Vokietijoje, įsodino D. V. į R. A. vairuojamą mikroautobusą Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vykstantį į Vokietiją, už kelionę sumokėjęs 90 eurų, kas sudaro 310,75 litų sumą, tokiu būdu gabeno D. V. į Vokietiją, kol 2014 m. balandžio 7 d., 17.55 val., Kalvarijos užkardoje, Kalvarijos sav., Salaperaugio km., kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 96 km., mikroautobusą Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su į Vokietiją vykstančiu D. V. sustabdė ir išlaipino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus specialistai, tokiu būdu jis veikdamas bendrininkų grupėje su Vokietijos Federacinėje Respublikoje veikiančiu asmeniu, verbavo daugiau kaip du nukentėjusius asmenis ir vieną iš jų gabeno, pasinaudodamas jų pažeidžiamumu bei panaudodamas apgaulę, sumokėdamas pinigus, žinodamas ir siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti ir kitais išnaudojimo tikslais.

E. D. buvo kaltinamas trijų valios palenkimo būdų panaudojimu nukentėjusiųjų atžvilgiu, t. y. pasinaudojimu šių asmenų pažeidžiamumu, panaudojant apgaulę jų atžvilgiu bei pinigų mokėjimu už sutikimą vykti į Vokietiją, taip paskatinant ir nulemiant nukentėjusiųjų apsisprendimą vykti į Vokietiją. Konstatuojant nukentėjusiųjų pažeidžiamumą svarbi aplinkybė yra tai, kad nukentėjusieji D. V. ir M. K. turi lengvą protinę negalią, specialistų vertinimu nesugebantys adekvačiai orientuotis socialinio gyvenimo situacijose, nesugebantys suprasti kitų žmonių ketinimų, naiviai pasitikintys kitais žmonėmis, dėl ko jais galima lengvai pasinaudoti ir manipuliuoti. M. K. ir D. V. buvo lengvai pažeidžiami asmenys. Abu nukentėjusieji augo nepilnose šeimose, kurių finansinė padėtis nebuvo gera. M. K. motina mirusi, jis augo vaikų namuose, nes tėvas nesugebėjo juo rūpintis, nukentėjusiajam buvo paskirta laikinoji globa, jis nelankė mokyklos, leido laiką įvairiose landynėse, jo tėvo šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgūdžių trūkumo ir negebėjimo tinkamai rūpintis sūnumi. D. V. vaikų teisių apsaugos skyriui buvo žinomas kaip probleminio elgesio nepilnametis, iš policijos gauti pranešimai dėl jo apsinuodijimo alkoholiu ir mėginimo žudytis. Abu nukentėjusieji neturėjo jokio savarankiško pajamų šaltinio, ieškojo bet kokio darbo, kurio niekaip negalėjo rasti, kam galimai turėjo įtakos jų protinė negalia, M. K. turėjo skolų, kurių vykdymas pavestas antstoliams.

Pasak prokurorės, E. D., bendraudamas su nukentėjusiaisiais, matė ir suprato, kad tai yra asmenys, kuriais galima pasinaudoti dėl jų tam tikrų situacijų nesuvokimo ir neteisingo vertinimo. Tai, kad E. D. naudojosi nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir ketino toliau juo naudotis įrodo jo telefone rastas susirašinėjimas su Vokietijoje gyvenančiu asmeniu apie asmenų gabenimą į Vokietiją, kur E. D. nurodo, kad ketina atvežti du „bomžus“, o kai Vokietijoje gyvenantis asmuo atrašo, kad už tokius asmenis galima daugiau gauti pinigų, E. D. atrašo, kad ir ieškos „bomžų“; kitose susirašinėjimo vietose šie asmenys įvardijami „kvailiais“. Iš byloje surinktų duomenų galima daryti išvadą, kad būtent M. K. ir D. V., kurių verbavimas vyko tuo metu, E. D. įvardina tokiais epitetais kaip „bomžai“, „kvailiai“, „vargšas vyras“, „jis rašo ir kalba net lietuviškai blogai“, „jis nekalba jokia kalba“, taip akivaizdžiai parodydamas savo požiūrį į šiuos asmenis ir jų pažeidžiamumo suvokimą.

Prokurorė nurodo, kad kita aplinkybė, leidžianti teigti, kad nukentėjusiųjų apsisprendimo laisvė buvo pažeista ar suvaržyta yra tai, kad jiems kaip asmenims, neturintiems savarankiško pajamų šaltinio, nuolat trūkstant pinigų ir vienam iš jų (M. K.) turint skolų, buvo pasiūlyti pinigai iš esmės už nieką, tai yra neatlikus jokio darbo, jiems buvo pasiūlyta sumokėti po 200 eurų kiekvienam. Būtent pinigų sumokėjimas asmenims, kuriems jie yra labai svarbūs ir būtini, turėjo būti priemonė, nulemianti jų apsisprendimą vykti, be to, jiems buvo žadamas nemokamas apgyvendinimas ir išlaikymas Vokietijoje. Tai turėjo nulemti M. K. ir D. V. apsisprendimą vykti į Vokietiją, tą patvirtina E. D. susirašinėjimas telefonu su Vokietijoje gyvenančiu asmeniu. E. D. pinigų sumokėjimas nukentėjusiesiems „į priekį“, neatlikus jokių darbų, yra būdas įgauti kito asmens kontrolę, kai sumokėjus pinigus ar nupirkus bilietus, nukentėjęs asmuo nebeturi veiksmų pasirinkimo laisvės arba jaučiasi nebeturintis kito pasirinkimo kaip tik vykdyti naudą suteikusio asmens nurodymus ar reikalavimus. Būtent nuo to momento, kai buvo sumokėti pinigai (50 eurų), nupirkti bilietai, už kuriuos E. D. sumokėjo (kurie liko pas E. D.) ir paimti nukentėjusiųjų asmens dokumentai, E. D. įgavo šių asmenų valios ar pasirinkimo laisvę varžančią kontrolę.

Nukentėjusieji pirmosios instancijos teisme parodė, jog asmens dokumentus iš jų E. D. paėmė, kaip jie suprato, tam, kad jie tikrai važiuotų į Vokietiją. Vėliau E. D. grąžino dokumentą M. K. tik dėl to, kad pastarasis nurodė, jog dokumentas jam reikalingas dėl operacijos, tačiau D. V. jo asmens dokumentas buvo grąžintas tik sėdant į autobusą, vykusį į Vokietiją. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad visą laiką nuo bilietų nupirkimo iki įlipimo į autobusą, vykusį į Vokietiją, D. V. dėl nupirktų bilietų, sumokėtų pinigų buvo „įsipareigojęs“ vykti į Vokietiją, todėl laisvo pasirinkimo jis neturėjo, t. y. jo veiksmų pasirinkimo laisvė buvo pažeista.

Nukentėjusiųjų apsisprendimo laisvė buvo pažeista ir dėl apgaulės, kuri pasireiškė tuo, kad E. D. nukentėjusiesiems M. K. ir D. V. neatskleidė tikrojo jų veiklos Vokietijoje pobūdžio, nurodydamas, kad nuvykus reikės tik pasirašyti dokumentus ir jie, gavę pinigus, grįš į Lietuvą, tačiau nieko nenurodė apie jų vardu bankų sąskaitų atidarymą ar įmonių (fiktyvių ar ne) įregistravimą, pirkimų vykdymą internetu. E. D. nukentėjusiesiems viską apibūdino labai teigiamai, pasirašė įsipareigojimo raštelį, kad nukentėjusieji bus saugiai nugabenti ir pargabenti iš Vokietijos, tuo tarpu, šiems asmenims buvo nupirkti bilietai tik į vieną pusę ir apklausos metu nei vienas iš jų negalėjo paaiškinti, kaip jie būtų grįžę namo iš Vokietijos, nes šių aplinkybių neaptarė su E. D.. Minėtas pasižadėjimo raštelis, prokurorės nuomone, yra daugiau nukentėjusiųjų patvirtinimas apie gautus 50 eurų bei įsipareigojimas išvykti į Vokietiją konkrečią dieną, įsipareigojimas nepabėgti ir nesilėpti, o E. D. įsipareigojimas pagal šį raštelį yra kiek įmanoma saugiau nugabenti ir pargabenti šiuos asmenis iš Vokietijos, nėra jokio įsipareigojimo dėl jų įdarbinimo. E. D. nesidomėjo nukentėjusiųjų darbo patirtimi, jų kvalifikacija, sveikatos būkle, dėl kurios jie galbūt negalėtų atlikti tam tikrų darbų, E. D. neturėjo reikšmės ir tai, kad nukentėjusieji nemoka užsienio kalbos. Šios aplinkybės patvirtina, kad E. D. suprato ir žinojo, kad nukentėjusieji į Vokietiją gabenami ne įdarbinimui, o jų išnaudojimui.

Iš išteisintojo susirašinėjimo ir kitų bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji turėjo būti vežami į Vokietiją ne oficialiai dirbti, o turint tikslą juos išnaudoti. E. D. žinojo, kad susirašinėja ir tariasi apie žmonių gabenimą į Vokietiją su asmeniu, kuris Vokietijoje atlieka laisvės atėmimo bausmę už tam tikrus nusikaltimus. Tai sužinojo iki Vokietijoje esančio asmens pasiūlymo vežti žmones iš Lietuvos į Vokietiją, todėl ši aplinkybė turėjo E. D. sukelti abejonę siūlomų ketinimų legalumu. Asmeniui iš Vokietijos parašius veikimo schemą ir, kokiu būdu bus gauti pinigai, E. D. suprasdamas, kad tai gali būti neteisėta, parašė minėtam asmeniui, kad jam visa tai atrodo „nelegalu“, asmuo atsakė, kad viskas legalu ir toliau paaiškino, kaip viskas turėtų vykti, kad atvykusiems asmenims pinigai turėtų būti mokami iš esmės „už nieko neveikimą“, apgyvenimas ir maitinimas bus nemokami, o pats E. D. atsakė, kad „niekada tuo nepatikės“. Asmuo, siūlantis E. D. surasti žmones Lietuvoje ir juos atgabenti į Vokietiją, prašo E. D. niekam apie tai nepasakoti, kad niekas neturi žinoti apie jų susitikimą ir susitarimą, netgi E. D. tėvas. E. D. taip pat slėpė šią savo veiklą ir nuo draugės, telefoninių pokalbių metu stengdamasis, kad ji šių pokalbių negirdėtų. Nurodytų aplinkybių visuma įrodo, kad E. D. suvokė, jog jo verbuojami vykti į Vokietiją asmenys ten dirbs ne legalų darbą, o bus išnaudojami tam tikrais tikslais.

Pasak prokurorės, iš byloje esančio išteisintojo susirašinėjimo su Vokietijoje esančiu ir bausmę atliekančiu asmeniu, E. D. ieškojo Lietuvoje socialiai pažeidžiamų žmonių, už kuriuos galima gauti daugiau pinigų, t. y. už jų išnaudojimą gauti didesnes sumas, dėl to susirašinėjime E. D. nurodė, kad ieškos būtent tokių žmonių, turėdamas tikslą iš jų uždirbti kuo daugiau pinigų. Vienoje iš žinučių E. D. nurodo, kad jis atgabens žmones ir jo „darbas bus baigtas“, o toliau bus asmens, esančio Vokietijoje, rūpestis „tvarkyti dokumentus ir daryti š...(necenzūrinis žodis)“, kas leidžia manyti, jog tolimesnius veiksmus, siekiant gauti finansinę naudą išnaudojant atgabentus asmenis, turės daryti Vokietijoje gyvenantis asmuo. Ikiteisminio tyrimo metu tiksli schema, pagal kurią būtų daromi nusikaltimai Vokietijoje (sukčiavimai), liko nenustatyta, nes nusikaltimas buvo teisėsaugos pareigūnų sustabdytas verbavimo ir gabenimo stadijoje, t. y. nukentėjusiųjų dar neišnaudojus.

Asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę Vokietijoje, su kuriuo E. D. susirašinėjo dėl asmenų verbavimo ir gabenimo iš Lietuvos į Vokietiją, pagal Vokietijos teisėsaugos pareigūnų pateiktą informaciją, yra T. G., prieš kurį 2010 m. pabaigoje buvo atliktas tyrimas dėl grupinio sukčiavimo. T. G. buvo vienas iš gaujos, Lenkijoje verbavusios žmones ir gabenusios į Vokietiją, lyderių, atgabenti žmonės buvo Vokietijoje oficialiai registruojami; gavę šiems asmenims oficialius dokumentus ir pridėję suklastotus darbo leidimus arba patvirtinimus dėl darbo, Lenkijos piliečių vardu nusikaltėliai sudarydavo mobiliųjų telefonų, automobilių nuomos ir pan. sutartis ir visa tai buvo daroma apgaulės būdu ir turint ketinimų sukčiauti. Galima daryti išvadą, kad ta pati schema būtų taikoma šiuo atveju Lietuvoje užverbuotiems ir atgabentiems asmenims. Jei tokie veiksmai, kuriuos buvo ketinama atlikti su atgabentais asmenimis, būtų teisėti, nebūtų tikslo ir prasmės šiuos asmenis gabenti iš kitos valstybės, o pats Vokietijoje esantis asmuo ar pats E. D. galėtų tokiu būdu gauti pajamas, tačiau nei vienas iš šių asmenų to nedarė. Prokurorės nuomone, šį nusikaltimą organizavę asmenys nukentėjusiuosius naudotų kaip įrankius svetimiems pinigams užvaldyti ir tokiu būdu patys turėtų turtinę naudą, o atgabenti į Vokietiją asmenys, jei ir gautų, tai labai mažą dalį tų pinigų, galbūt neturėdami tokios teisės (6 t., b. l. 21-29).

E. D. verbuojamiems asmenims nenurodė tikrųjų jų vykimo į Vokietiją tikslų, o teigė, kad jie vyksta dirbti, tačiau nei viename E. D. pokalbyje su T. G. nebuvo užsimenama, kad užverbuotiems asmenims būtų siūlomas ar ieškomas kažkoks darbas, minėtuose pokalbiuose buvo aiškiai ir ne kartą įvardijama, kad užverbuoti asmenys atvyks į Vokietiją trumpam laikotarpiui (1-2 savaitėms) ir po to jie bus grąžinti į Lietuvą. E. D. visiškai nedomino informacija apie tai, kokius darbus gali ir moka atlikti nukentėjusieji, kokia jų darbo patirtis. Nukentėjusiųjų teigimu, E. D. nejaudino tai, kad verbuojamieji akivaizdžiai turi protinę negalią, negali atlikti jokių kvalifikacijos reikalaujančių darbų, nemoka užsienio kalbų, neturi vairuotojo pažymėjimo, jiems dėl sveikatos būklės apribotos galimybės dirbti sunkesnius darbus.

Apeliantų nuomone, E. D. verbavo nukentėjusiuosius, turėdamas tikslą, kad jie vykdytų neteisėtus veiksmus: vienu atveju Vokietijos Federacinės Respublikos institucijoms būtų melagingai nurodyta, kad nukentėjusieji gyvena Vokietijoje ir turi teisę į socialines išmokas, o vėliau būtų pasisavinamos nukentėjusiems išmokėtos lėšos; antru atveju būtų naudojamos nukentėjusiesiems priklausančios banko sąskaitos ir verslai, melagingai sudaromi pirkimo-pardavimo sandoriai, apgaulės būdu bandant prisistatyti nukentėjusiaisiais kaip sandorio šalimis. Pirmosios instancijos teismas aptarė šias aplinkybes tik iš dalies, išrinkdamas iš konteksto išteisinamajam nuosprendžiui palankius fragmentus. Nuosprendyje nebuvo nurodyta, kodėl E. D. kaltę patvirtinantys įrodymai laikomi nepatikimais ir, kodėl kaltinamojo teiginys, jog jis nežinojo, kokiu tikslu verbuoja nukentėjusiuosius, yra laikytinas aukštesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu.

Atsižvelgiant į tai, kaip kaltinamasis apibūdino nukentėjusiuosius („bomžai“, „nelaimingi asmenys“), galima neabejotinai konstatuoti, kad E. D. puikiai žinojo, jog nukentėjusieji yra vargšai, neturintys darbo, žemo intelekto ar net turintys protinį atsilikimą asmenys, kuriems yra reikalingos piniginės lėšos, pasinaudojo jų pažeidžiamumu, siūlydamas jiems taip reikalingus pinigus. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie aplinkybes, susijusias su nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, ir kaltinamojo naudojimusi šia nukentėjusiųjų padėtimi. Teismas neteisingai nurodė, kad atidarius nukentėjusiųjų vardu banko sąskaitas Vokietijoje, būtų išnaudojami ne patys nukentėjusieji, o būtų pasinaudota tik jų asmens duomenimis. Apeliantų nuomone, pasinaudojimas kito asmens duomenimis neapima šio asmens dalyvavimo veiksmuose, kai faktiškai yra naudojamasi tais duomenimis, o nukentėjusieji apgaulės būdu būtų verčiami sudaryti sandorius dėl bankinės sąskaitos atidarymo, būtų priversti atiduoti minėtų sąskaitų valdymo įrankius ir būtų nušalinti nuo sąskaitų valdymo, būtų pasisavinamos visos nukentėjusiesiems paskirtos socialinės išmokos, kurios būtų pervedamos į tas sąskaitas (6 t., b. l. 30-36).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas vienu ar keliais alternatyviais veiksmais (neveikimu) – pardavimu, pirkimu, kitokiu perleidimu, kitokiu įgijimu, verbavimu, gabenimu, laikymu nelaisvėje – ir panaudojant vieną ar keletą alternatyvių nukentėjusiojo asmens valią palenkiančių būdų: fizinį smurtą, grasinimus, kitaip atimant galimybę priešintis, naudojantis nukentėjusio priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulės būdu, priimant ar sumokant pinigus, gaunant ar suteikiant kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Šiais poveikio būdais išgautas aukos sutikimas iš anksto apgalvotam išnaudojimui, teisiniam vertinimui nėra reikšmingas. Pagal šią prekybos žmonėmis sudėtį yra reikalaujamas vienas iš dviejų papildomų subjektyviųjų požymių – kaltininko siekimas įstatyme išvardytų nusikalstamų tikslų (kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais) arba kaltininko žinojimas, kad šie nusikalstami tikslai bus įgyvendinti kitų asmenų. Prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų, baigtumo momentas siejamas ne su padariniais, bet su veika, todėl šiam nusikaltimui būdinga tik tiesioginė tyčia, t. y. asmuo turi suvokti pavojingą prekybos žmonėmis pobūdį ir norėti taip veikti.

Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Laisvė, kaip saugoma vertybė, suprantama dviem aspektais: kaip fizinė žmogaus laisvė, ir kaip jo valios laisvė. Fizinė žmogaus laisvė pasireiškia žmogaus galimybe judėti erdvėje, atlikti tam tikrus judesius, pačiam pasirinkti savo buvimo vietą. Tuo tarpu žmogaus valios laisvė reiškia asmens galimybę pasirinkti savo elgesio variantą. Veika gali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnį tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Tačiau asmens laisvė gali būti suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies. Nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal šį straipsnį būtina nustatyti, kad nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta palenkiant jų valią bent vienu iš Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nesant nurodytų požymių, nėra galimybės veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnį.

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

E. D. buvo kaltinamas nusikaltimą padaręs dviem alternatyviais veiksmais – verbavimu ir gabenimu bei trimis alternatyviais nukentėjusiųjų M. K., D. V. valią palenkiančiais būdais – pasinaudodamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdami legaliai įdarbinti, tačiau neatskleidė tikrosios veiklos pobūdžio, sumokėdamas pinigus – kiekvienam po 50 eurų už sutikimą vykti į Vokietiją, o likusią pinigų dalį - 400 eurų žadėdamas sumokėti kai nuvyks į Vokietiją. Kaltinamajam inkriminuoti subjektyvieji požymiai – žinojimas ir siekimas, kad nukentėję asmenys būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti ir kitais išnaudojimo tikslais.

Tam, kad E. D. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti objektyviuosius nusikaltimo požymius, kad nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta palenkiant jų valią nurodytais valios palenkimo būdais bei subjektyviuosius nusikaltimo požymius.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nukentėjusiųjų fizinė ir valios laisvė nebuvo pažeista (suvaržyta), nes jie nebuvo izoliuoti, palaikė ryšį su aplinkiniais, galėjo bendrauti su kitais asmenimis, artimaisiais, institucijų ir organizacijų atstovais, galėjo su jais tartis, ką nukentėjusieji ir padarė, kreipėsi į „Caritas” darbuotoją patarimo, D. V. apie išvykimą į užsienį kalbėjo su savo motina.

Formaliai E. D. atliko dalį veiksmų, sudarančių Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius – verbavo M. K. ir D. V. bei vieną iš jų – D. V. gabeno. Tačiau nukentėjusiųjų valios laisvė nebuvo pažeista, t. y. nukentėjusiųjų valios laisvė pasirinkti vykti ar nevykti į Vokietiją nebuvo suvaržyta, jie galėjo laisvai apsispręsti, savo nuožiūra pasirinkti savo elgesio variantą. Šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiųjų M. K., D. V. ir liudytojo M. Š. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, jog jų laisvė apsispręsti važiuoti ar ne nebuvo suvaržyta, galėjo atsisakyti važiuoti, ką ir padarė M. K.. Net E. D. pastoviai M. K. įkalbinėjant, įtikinėjant vykti į Vokietiją, priešingu atveju reikalaujant grąžinti pinigus, sumokėtus už kelionę ir duotus iš anksto, M. K. nesutiko vykti į Vokietiją ir pinigų negrąžino. Be to, tam tikru laikotarpiu vykti į Vokietiją buvo atsisakęs ir D. V., o sutiko vėl važiuoti iškėlęs E. D. sąlygą papildomai sumokėti 50 eurų. Nukentėjusiųjų pasirašytas pasižadėjimas, kuriame nurodyta, jog jie priima 50 eurų „į rankas“ su pasižadėjimu nepabėgti ir nesislėpti; taip pat pasižada išvažiuoti pirmadienį 2014.03.31, data nubraukta ir ranka rašyta data „2014.04.10“ savaitės eigoje į Vokietiją (1 t., b. l. 43), nupirkti bilietai, iš anksto sumokėti pinigai nepalenkė M. K. ir D. V. valios, nes iš jų elgesio matyti, jog jie nesijautė įsipareigoję važiuoti į Vokietiją. E. D. prašymas grąžinti pinigus atsisakius važiuoti yra pateisinamas ir atitinka jo lūkesčius, nes jis patyrė išlaidų, nors apie šias atsisakymo pasekmes nebuvo kalbėta su nukentėjusiaisiais. Nors E. D. turėjo nukentėjusiųjų asmens dokumentus, tačiau M. K. paprašius grąžinti asmens dokumentą, E. D. jį atidavė be jokių pretenzijų. Nors D. V. asmens dokumentas buvo grąžintas tik jam įsėdus į mikroautobusą, važiuojantį į Vokietiją, tačiau D. V. neprašė E. D. jo grąžinti anksčiau, o E. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad jeigu D. V. būtų paprašęs grąžinti asmens dokumentą, būtų jam iškart atidavęs. D. V. teisiamajame posėdyje parodė, jog galėjo bet kada išlipti iš autobuso, net jei E. D. nebūtų davęs pinigų, vis tiek vyktų. Nors nukentėjusieji M. K. ir D. V. dėl sunkios materialinės ir socialinės padėties, savo psichinės sveikatos būklės buvo pažeidžiami, tačiau byloje nenustatyta, jog E. D. tuo naudojosi. Taip pat neįžvelgiamas ir apgaulės panaudojimas, E. D. nukentėjusiesiems M. K. ir D. V. paaiškino, jog jie į Vokietiją nuvažiuos tik vienai savaitei pasirašyti dokumentų, o paskui grįš į Lietuvą, už tai jiems žadėjo sumokėti pinigų, šią aplinkybę patvirtina kaltinamojo E. D., nukentėjusiųjų M. K., D. V. ir liudytojo M. Š. parodymai. Dalies pinigų sumos – po 50 eurų kiekvienam nukentėjusiajam sumokėjimas iki išvykimo į Vokietiją ir pažadas sumokėti kitą dalį - po 400 eurų kiekvienam nukentėjusiajam atvykus į Vokietiją nelaikytinas valios palenkimo būdu, o vertinamas kaip atlygis už planuojamus atlikti veiksmus Vokietijoje, šio atlygio dalį, kaip avansą, nukentėjusieji gavo iš anksto.

Byloje neįrodytas būtinasis nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviosios pusės požymis - nukentėjusiųjų M. K., D. V. fizinės ir valios laisvės pažeidimas (suvaržymas), dėl kurio jie negalėtų laisvai pasirinkti vieno ar kito savo elgesio varianto. Be to, neįrodytas ir būtinasis subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis – E. D. inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo tikslas - nukentėjusių asmenų išnaudojimas nusikalstamoms veikoms daryti ir kitais išnaudojimo tikslais.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis E. D. paaiškino, jog vaikinai turėjo važiuoti sutvarkyti dokumentus įdarbinimui, deklaruoti gyvenamąją vietą, jei negautų darbo, pretenduotų gauti valstybės kompensacijas, bedarbių, socialines, maisto, būsto pašalpas. Vaikinai turėjo pasirašyti sutartis, atidaryti sąskaitas banke, kad būtų kur pervesti pinigus (5 t., b. l. 153-157). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. K. parodė, jog E. D. jam paaiškino, jog turėtų savaitei išvykti į Vokietiją užpildyti dokumentus, po to grįžtų į Lietuvą, atsiradus darbui išvažiuotų į Vokietiją dirbti, tačiau nepasakė, kokius dokumentus reikės užpildyti ir, kokį darbą reikės dirbti (5 t., b. l. 100-103). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis D. V. parodė, jog nuvykęs į Vokietiją būtų turėjęs užpildyti dokumentus dėl darbo (5 t., b. l. 103-105). Teisiamajame posėdyje liudytoja E. V. parodė, jog M. K. jai papasakojo, jog jam pasiūlė darbą Vokietijoje, turėtų nuvažiuoti į Vokietiją pasirašyti kažkokius dokumentus, o po savaitės grįžtų į Lietuvą, M. K. nebuvo paaiškinta, kokius dokumentus reikės pasirašyti, koks bus darbas (5 t., b. l. 122-125). Teisiamajame posėdyje liudytojas M. Š. parodė, jog E. D. jam aiškino, kad nuvykęs į Vokietiją turėtų parašyti CV, tada jam pradėtų ieškoti darbą, po savaitės grįžtų į Lietuvą, suradus darbą, jam praneštų. Konkretus darbas jam nebuvo nurodytas. E. D. nurodė, jog Vokietijoje esantys asmenys už įdarbinimą gauna pinigus iš valstybės (5 t., b. l. 125-128). 2014-06-04 savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokole užfiksuotas 2014-04-03 M. Š. ir E. D. susitikimo metu Marijampolėje, Basanavičiaus aikštėje, įvykęs pokalbis: M. Š. paprašius papasakoti, kokia veikla jis turės užsiimti Vokietijoje, E. D. pasakė, kad pirmiausia jis turi nuvažiuoti į Vokietiją sutvarkyti dokumentus, galimai bus atidarytos banko sąskaitos, sudaryta sutartis dėl elektroninės bankininkystės ir kt.; E. D. mėgina įtikinti, kad jo draugai, juos įdarbinę Vokietijoje, iš valstybės institucijų gaus tam tikrą pinigų sumą, kurios pusę atiduos jiems, o kitą pusę pasiliks E. D. draugai. Tokiu būdu pinigus gali užsidirbti tik užsieniečiai, atvykę į Vokietiją (2 t., b. l. 34-43). 2014-06-04 savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokole užfiksuotas 2014-04-07 M. Š. ir E. D. susitikimo metu Basanavičiaus aikštėje, Marijampolėje, įvykęs pokalbis: E. D. paaiškino, kad M. Š. turės nuvažiuoti į Vokietiją sutvarkyti dokumentus, po savaitės galės grįžti į Lietuvą, o atsiradus darbui grįš į Vokietiją. E. D. negali tiksliai paaiškinti M. Š., koks darbas jam bus surastas. E. D. paaiškina M. Š., kad atvykus į Vokietiją, jo duomenys bus įdėti į internetines svetaines dėl darbo paieškos ir jis turės laukti, kol atsiras darbas. E. D. pasako, kad pinigų nereikės grąžinti, nes jie vėliau iš valstybės gaus kompensaciją, kurios dalis atiteks E. D. draugams Vokietijoje (2 t., b. l. 44–52). Iš E. D. ir asmens T. G. susirašinėjimo matyti, jog T. G. teiravosi E. D., ar turi draugų Lietuvoje, kurie norėtų dirbti Vokietijoje, jis ir 2 partneriai turi firmą, žmones užregistruoja tvarkos skyriuje ir po 2 savaičių gauna 500 eurų, o E. D. už kiekvieną, kurį atveš, gaus 500 eurų; iš pradžių dokumentų sutvarkymui reikalingi 3 asmenys, kurie grįš į Lietuvą po 2 savaičių; asmuo įvardina, kad gauti 500 eurų yra legalu, viskas oficialu ir su dokumentais; E. D. nurodė, jog supranta, kad Vokietijoje atvežtas asmuo turės užsiregistruoti, jog gyvena Vokietijoje, jo vardu bus atidaryta sąskaita ir tada jie su šia sąskaita darys ką nori; asmuo atsako, kad atvežto asmens vardu užregistruos verslą, asmeniui reikės tik pasirašyti, tuomet su šia sąskaita jie vykdys pardavimus „Ebay“; asmuo įvardija, jog atvykę į Vokietiją asmenys gauna pusę pinigų, po to sutvarko dokumentus, gauna kitą dalį pinigų ir grįžta į Lietuvą (3 t., b. l. 1 - 4 t., b. l. 141).

Nei kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, nei kiti rašytiniai byloje surinkti duomenys neįrodo, jog nukentėjusieji Vokietijoje turėjo dalyvauti padarant kokias nors nusikalstamas veikas, būtų verčiami daryti nusikaltimus ar turėjo būti kitaip išnaudojami. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, jog Lietuvoje užverbuoti ir atgabenti į Vokietiją asmenis būtų išnaudojami pagal tą pačią schemą, kurią T. G. taikė Lenkijos piliečiams: atvykę asmenys būtų oficialiai užregistruoti; gavus šiems asmenims oficialius dokumentus ir pridėjus suklastotus darbo leidimus arba patvirtinimus dėl darbo, šių asmenų vardu nusikaltėliai sudarinėtų mobiliųjų telefonų, automobilių nuomos ir panašias sutartis. Tačiau tai yra ne įrodymais pagrįsta išvada, kaip nurodo prokurorė, o prielaida, kad tokie veiksmai galėjo būti atlikti. Teismas negali apkaltinamojo nuosprendžio grįsti prielaida, jog, jeigu E. D. susirašinėjo ir tarėsi dėl žmonių gabenimo į Vokietiją su asmeniu, kuris šiuo metu Vokietijoje atlieka laisvės atėmimo bausmę už padarytus nusikaltimus, tame tarpe ir sukčiavimą, tai atgabenti į Vokietiją asmenys bus išnaudojami nusikaltimų (sukčiavimų) daryme, be to, taikant tą pačią schemą, kurią naudojo T. G. nusikaltimuose, už kuriuos buvo nuteistas. Iš nekaltumo prezumpcijos principo išplaukia, jog visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo aukščiau paminėtomis prielaidomis.

E. D. inkriminuotas nusikaltimas siejamas su įvairiais sandoriais, sudarytais asmenų išnaudojimo tikslais. Nagrinėjamu atveju kaltinime be siekimo, jog nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti, E. D. buvo inkriminuotas siekis išnaudoti nukentėjusiuosius kitais tikslais. Nors Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio dispozicijoje nepateiktas baigtinis galimų išnaudojimo formų sąrašas, nurodant, jog Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnyje numatytos veikos gali būti padarytos ir kitais išnaudojimo tikslais, neapibrėžiant jų turinio, tačiau šis tikslas negali būti aiškinamas taip plečiamai, kaip nurodoma apeliaciniuose skunduose. Be to, kaltinime negali būti nurodyta vien abstrakti sąvoka – „kitais išnaudojimo tikslais“, kiekvienu atveju ją reikėtų detalizuoti išsamiai nurodant ir išdėstant konkrečius tikslus. Nekonkretizavus tikslo yra pažeidžiama kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, bei teisė turėti procesines galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio dispozicijoje numatytas tikslas išnaudoti asmenį, pagal teisės normos gramatinę ir loginę konstrukciją, turi būti tiesiogiai siejamas su konkrečiu asmeniu, kaip žmogumi, o ne su asmens duomenų panaudojimu, pvz., asmens išnaudojimas nusikalstamai veikai daryti turėtų būti suprantamas kaip tiesioginis asmens dalyvavimas darant nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio sudėtis neapima pasinaudojimo asmens duomenimis darant nusikalstamas veikas.

Nenustačius E. D. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalį ir nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtus.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiųjų M. K. ir D. V. apeliacinius skundus atmesti.