Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo MEIDAUS,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. P., V. V. ir V. S. apeliacinius skundus dėl 2004 m. gegužės 31 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo :

S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 192 str. 1 d. ir nubaustas 40 MGL, t.y. 5000 Lt, dydžio bauda; pagal BK 72 str. 2 d. 3 p., iš jo valstybei konfiskuota 600 Lt.

V. V. pripažintas kaltu pagal BK 192 str. 1 d. ir nubaustas 80 MGL, t.y. 10000, dydžio Lt bauda.

- pagal BK 192 str. 1 d. dėl S. E. miniatiūrų triptiko neteisėtų kopijų laikymo bei platinimo komercijos tikslais ir nubaustas 60 MGL, t.y. 7500 Lt, dydžio bauda;

- pagal BK 182 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu vieneriems metams.

Pagal BK 63 str. 1, 3 d., 65 str. 2 d., paskirtos bausmės subendrintos jas visiškai sudedant ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – 60 MGL, t.y. 7500 Lt, dydžio bauda ir laisvės apribojimas vieneriems metams.

Pagal BK 48 str. 3, 4 d., 5 d. 2, 3 p., V. S. įpareigotas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, ir jam uždrausta bendrauti su kolekcionieriais bei įgyti ir parduoti tapybos meno kūrinius, paveikslus.

V. S. pagal BK 192 str. 1 d. dėl neteisėtų S. E. kūrinių „Kaukė. Instaliacija” ir „Batų raišteliai” kopijų laikymo komerciniais tikslais išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Iš S. P., V. V. ir V. S. solidariai priteista 10 000 Lt S. E. neturtinei žalai atlyginti.

S. E. civilinis ieškinys dėl 80 000 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu, pripažįstant jam teisę į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka.

2005 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka : 1) S. P., V. V. ir V. S. pagal BK 192 str. 1 d. išteisino jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) panaikino V. S. bausmių subendrinimą pagal BK 63 ir 65 straipsnius; 3) S. E. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą; 4) V. S., pagal BK 182 str. 1 d. nubaustam laisvės apribojimu 1 metams, panaikino įpareigojimą be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą ir draudimą parduoti tapybos meno kūrinius, paveikslus, palikdamas tik draudimą bendrauti su kolekcionieriais bei įgyti tapybos meno kūrinius, paveikslus.

2006 m. vasario 14 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino 2005-12-06 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. P., V. V. ir V. S. buvo išteisinti pagal BK 192 str. 1 d. bei nukentėjusiojo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, ir bylą šioje dalyje perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Likusią 2005-12-06 nuosprendžio dalį kasacinės instancijos teismas paliko nepakeistą. Teismas nutartyje nurodė bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka imtis priemonių nustatyti S. E. autorinių darbų neteisėtų kopijų kainą, nes ši aplinkybė BK 192 str. 1 d. numatytoje nusikaltimo sudėtyje yra privalomai įrodinėtina, bei nustatyti, ar iš viso egzistuoja teisėtų kūrinių kopijų vertės nustatymo kriterijai.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

S. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai – pažeisdamas 1999-05-18 Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimą, numatantį, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus) bei 64 str. 1 p. bei 2 p. reikalavimus, numatančius, kad autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ar gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais – neturėdamas kūrinių autoriaus nukentėjusiojo S. E., jo teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, 2002 m. gruodžio mėnesį savo namuose Panevėžyje, A. M. g. 13 – 2, komerciniais tikslais, t.y. tikslu platinti pardavimo būdu, atgamino, iki 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigos tuo pačiu komerciniu tikslu savo namuose laikė ir 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, V. V. po 300 Lt pardavė S. E. 1988 m. sukurto kūrinio „Kaukė. Instaliacija” neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16 000 Lt, ir 1985 m. jo sukurto kūrinio „Batų raišteliai” (pastelė ant popieriaus) neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16 000 Lt, tokiu būdu atgamino, laikė ir platino meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 32 000 Lt;

V. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai, t.y. pažeisdamas 1999-05-18 Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimą, numatantį, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisų perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus) bei 64 str. 1 bei 2 p. reikalavimus, numatančius, kad autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ar gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais – neturėdamas kūrinių autoriaus S. E., jo teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, 2002 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, komercijos tikslais atgabeno iš S. P. namų Panevėžyje, A. M. g. 13 – 2, į antikvariato parduotuvę Panevėžyje, Laisvės a. 7, kur siekdamas platinti komerciniais tikslais iki 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigos laikė bei 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, komerciniais tikslais atgabeno į V. S. namus Panevėžyje, Jaunimo g. 12, ir su V. S. iškeitė į virdulius, kurių vertė 600 Lt, S. E. 1988 m. sukurto kūrinio „Kaukė. Instaliacija” neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16 000 Lt, bei jo 1985 m. sukurto kūrinio „Batų raišteliai” (pastelė ant popieriaus) neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16 000 Lt, tokiu būdu laikė, gabeno ir platino komerciniais tikslais meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 32 000 Lt;

V. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai, t.y. pažeisdamas 1999-05-18 Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimą, numatantį, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisų perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus) bei 64 str. 1 ir 2 p. reikalavimus, numatančius, kad autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ar gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais – neturėdamas kūrinių autoriaus S. E., jo teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, nuo 1998 m. iki 2001 m. gegužės mėnesio komerciniais tikslais – tikslu platinti pardavimo būdu, savo namuose Panevėžyje, Jaunimo g. 12, laikė ir 2001 m. gegužės mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, už 8000 Lt pardavė A. M. S. E. 1978 m. sukurto miniatiūrų triptiko „Ptak za szybą” (paukštis už stiklo), „Czterokątny ptak” (keturkampis paukštis), „Twarz za drzewem” (veidas medyje) neteisėtas kopijas, atgamintas trijuose paveiksluose, kurių kiekvieno teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16 000 L, tokiu būdu komerciniais tikslais laikė ir platino meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 48 000 Lt.

Teismas nepagrįstai priteisė iš jo solidariai su kitais kaltinamaisiais 10 000 Lt S. E. neturtinei žalai atlyginti, nes jam civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo pareikštas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašo nuteistųjų S. P., V. V. ir V. S. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Nukentėjusiojo S. E. atstovai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami.

Dėl apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. BPK nenumato galimybės keisti ar tikslinti paduotą apeliacinį skundą.

Šioje byloje nuteistasis S. P. pirmos instancijos teismo nuosprendį skundžia iš esmės tik dėl jam paskirtos bausmės, t.y. neginčydamas veikos, už kurią nuteistas, kvalifikavimo bei su tuo susijusių bylos įrodymų ir jų pirmos instancijos teismo nuosprendyje pateikto vertinimo, jis prašo tik atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistieji V. V. ir V. S. neigia padarę BK 192 str. 1 d. numatytą veiką ir prašo juos dėl šios veikos išteisinti. V. S. neigia padaręs ir BK 182 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, tačiau pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas dėl šios veikos, t.y. dėl sukčiavimo apgaule užvaldant A. M. turtą, su Panevėžio apygardos teismo 2005-12-06 nuosprendžiu padarytais pakeitimais, jau įsiteisėjo, todėl šios pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalies ir apelianto motyvų dėl šios veikos kolegija iš naujo neberevizuoja.

Dėl BK 192 str. 1 d. taikymo

Atsižvelgus į iš esmės konceptualiai naują BK 192 str. 1 d. dispozicijos aiškinimą, kurį pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija savo 2006-02-14 nutartyje, kolegija patikrina likusią pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl visų trijų nuteistųjų ir dėl visų nusikalstamų veikų, už kurias jie yra nuteisti.

S. P., V. V. ir V. S. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti pagal 2000 m. BK 192 str. 1 d., kuri įsigaliojo 2003-05-01. Čia baudžiamoji atsakomybė yra numatyta tam, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą. Apibendrinus pirmos instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytus nuteistųjų nusikalstamus veiksmus galima tvirtinti, jog S. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai atgamino ir laikė bei platino meno kūrinių neteisėtas kopijas; V. V. nuteistas už neteisėtų kopijų laikymą, gabenimą ir platinimą, o V. S. – tik už neteisėtų kopijų laikymą ir platinimą.

2006-02-14 nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad „BK 192 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta už skirtingų rūšių nusikalstamas veikas: 1) neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą, ir 2) neteisėtų literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais. Šio straipsnio dispozicijoje numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažmeninės kainos požymis siejamas su baudžiamąja atsakomybe dėl antros grupės veikų, tačiau jis nėra būtinas baudžiamajai atsakomybei už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą kilti“. Toks šios teisės normos išaiškinimas yra svarbus – iš jo matyti, jog iš esmės pakito šios normos turinys, lyginant jį su anksčiau galiojusio 1961 m. BK 142¹ str. (2000-04-20 įstatymo Nr. VIII-1646 red.) dispozicija. Lyginti šias dvi teisės normas yra būtina, nes visi nuteistieji jiems inkriminuotas aptariamas nusikalstamas veikas padarė 2002 m. gruodžio mėnesį, t.y. iki įsigaliojant 2000 m. BK. O pagal šiuo metu galiojančio BK 3 str. 1 d. veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, išskyrus to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu taisykles.

Taigi, minimų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 142¹ str. (2000-04-20 įstatymo Nr. VIII-1646 red.) numatė baudžiamąją atsakomybę už literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes), audiovizualinio kūrinio ar fonogramos neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ir laikymą komerciniais tikslais, jeigu atgaminamų, importuojamų, eksportuojamų, platinamų, gabenamų ar laikomų neteisėtų kopijų bendra vertė (apskaičiuojama pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas) yra ne mažesnė kaip 100 MGL suma <...>. Akivaizdu, kad čia baudžiamosios atsakomybės atsiradimas tiek už neteisėtą meno kūrinio kopijos atgaminimą, tiek ir už neteisėtą tokių kopijų laikymą, gabenimą ar platinimą jau yra siejamas su tokių kopijų bendra verte – ji, skaičiuojant ją pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas, turi būti didesnė nei 100 MGL. Nusikalstamų veikų padarymo metu, t.y. 2002 m. gruodžio mėnesį, 100 MGL sudarė 12 500 Lt.

Pagal 2000 m. BK 192 str. 1 d. už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą gali būti baudžiamas asmuo, kuris neteisėtai atgamino daugiau nei vieną tokį kūrinį ar jo dalį ne asmeniniam naudojimui, nes pagal 1999-05-18 Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 20 str. 1 d. be autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto leidimo ir nemokant autorinio atlyginimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui leidžiama pačiam atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip paskelbto kūrinio egzempliorių su sąlyga, kad toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas. O tai savo ruožtu reiškia, kad šiuo metu galiojantis BK gerokai išplėtė potencialių šios nusikalstamos veikos subjektų ratą, t.y. kiekvienas, po 2003-05-01 neteisėtai atgaminęs daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip paskelbto literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies egzempliorių su sąlyga, kad toks atgaminimas nėra vienkartinis, nežiūrint į atgaminto kūrinio ar jo dalies vertę, gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 192 str. 1 d. Reziumuodama kolegija daro išvadą, kad 2000 m. BK 192 str. 1 d. už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies, kurių vertė skaičiuojant pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas nesiekia 100 MGL dydžio, atgaminimą sugriežtino baudžiamąją atsakomybę, todėl nuo 2003-05-01 šis įstatymas negalėtų būti taikomas (BK 3 str. 3 d.). Be abejonės, tai liečia tik S. P., kuris nuteistas už neteisėtą S. E. kūrinių atgaminimą.

Kitas, kolegijos nuomone, ypač svarbus aspektas šioje baudžiamojoje byloje yra BK 192 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos dalyko – neteisėtos kopijos – vertė. Kaip jau minėta aukščiau, S. P. taip pat nuteistas ir už tai, kad laikė bei platino meno kūrinių neteisėtas kopijas, V. V. – už neteisėtų kopijų laikymą, gabenimą ir platinimą, o V. S. – už neteisėtų kopijų laikymą ir platinimą. 2006-02-14 nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad taikant baudžiamąją atsakomybę už neteisėtų kūrinio ar jo dalies kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą at laikymą komercijos tikslais, būtina nustatyti tokių kopijų kainą, kuri turi būti nustatoma pagal teisėtų kopijų mažmeninę kainą. Teisėtų kopijų mažmeninės kainos kriterijus yra būtinasis BK 192 str. 1 d. numatytos nusikaltimo sudėties požymis ir turi būti aiškinamas tiksliai. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė už nagrinėjamą veiką, tiksliau už BK 192 str. 1 d. numatytas antrosios grupės veikas, negali priklausyti nei nuo originalių darbų, nei nuo neteisėtų kopijų mažmeninės kainos, nes taip būtų iškreipiamas šios teisės normos turinys ir prasmė.

Aptariant šioje byloje esančius įrodymus apie S. E. darbų neteisėtų kopijų vertę pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju kalbama apie neteisėtas meno (vaizduojamojo meno bei fotografijos) kūrinių kopijas. O meno kūrinys jau pats iš savęs yra vienetinis, unikalus ir originalus, kuris nėra leidžiamas ir platinamas serijiniu būdu. Be to, šioje byloje nukentėjusiuoju yra pripažintas ne tik Lietuvoje, tačiau ir pakankamai plačiai visame pasaulyje žinomas menininkas S. E., kurio kūryba yra savita savo idėjomis bei originali savo atlikimo kultūra. Byloje surinkti įrodymai, t.y. specialistų išvados bei ekspertizių aktai, neginčijamai patvirtina pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad S. P. atgamino 1988 m. sukurto S. E. kūrinio „Kaukė. Instaliacija” bei to paties autoriaus 1985 m. sukurto kūrinio „Batų raišteliai” neteisėtas kopijas, atgamintas dviejuose paveiksluose. V. V. šias neteisėtas kopijas parsigabeno iš S. P. namų į antikvariatą Panevėžyje, Laisvės a. 7, kur jas laikė ir nuosprendyje nurodytu laiku nugabeno į V. S. namus, kur jas su V. S. iškeitė į 600 Lt vertės virdulius. O V. S. savo namuose nuo 1998 m. laikė ir 2001 m. gegužės mėnesį išplatino, t.y. už 8000 Lt pardavė A. M., S. E. 1978 m. sukurto miniatiūrų triptiko „Ptak za szybą” („Paukštis už stiklo“), „Czterokatny ptak” („Keturkampis paukštis“) ir „Twarz za drzewem” („Veidas medyje“) neteisėtas kopijas, atgamintas trijuose paveiksluose. Kad visi šie paveikslai yra neteisėtos kopijos taip pat akivaizdu, nes kūrinių kopijos buvo atgamintos, jos laikomos, gabenamos bei platinamos pažeidžiant ATGTĮ 15 str. 2 d., kuris numato, jog bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu.

Tačiau, kita vertus tiek ikiteisminio tyrimo metu atlikti net trys specialistų tyrimai, tiek ir 2005-02-25 bei 2006-05-09 ekspertizių aktai patvirtina, jog minėtų kūrinių teisėtų kopijų ekspertai bei specialistai nėra matę. Nukentėjusysis S. E. parodė, kad jokių šių kūrinių teisėtų kopijų nėra. Dar daugiau, 2006-05-09 ekspertizės akte ją atlikę ekspertai konstatavo, kad Lietuvos Respublikoje iš viso nėra vaizduojamosios dailės (pastelės ar miniatiūros) bei fotografijos teisėtų kopijų mažmeninių (rinkos) kainų nustatymo kriterijų (metodikos). Ši ekspertų išvada logiškai seka iš jau anksčiau šioje byloje atliktų specialistų tyrimų, nes nė vienas ikiteisminio tyrimo metu bei jau bylai esant teismuose neteisėtas kopijas tyręs specialistas ar ekspertas savo išvadose nenurodė, jog tokie kriterijai yra ir jais nesirėmė duodami savo išvadas. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, jog šiai dienai Lietuvos Respublikoje objektyviai, kategoriškai ir neginčijamai nustatyti neteisėtų meno kūrinių kopijų vertės tokia forma, kokia ji nurodyta BK 192 str. 1 d., t.y. skaičiuojant ją pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas, nėra jokios galimybės.

2006-05-09 ekspertizės akte ekspertai iš esmės pakartojo ikiteisminio tyrimo metu neteisėtas kopijas tyrusių specialistų išvadą, kad visų penkių paminėtų S. E. darbų (jeigu šios kopijos būtų buvusios teisėtos) kaina 2002 m. gruodžio mėnesį galėjo būti po 16 000 Lt kiekviena. Tačiau: 1) tokia galėjo būti šio menininko originalių darbų vertė, ką patvirtino ir pats S. E.; 2) ekspertai šią vertę susiejo su subjektyviu veiksniu, t.y. su pačiu autoriumi – akte nurodyta, kad šių darbų mažmeninė kaina turėtų būti paties autoriaus nustatyta kaina, ir nukentėjusysis vėl gi sutiko su tuo apeliacinės instancijos teisme parodydamas, kad jo kūrinių teisėtos kopijos galėtų būti tiek vertos. Iš to aišku, kad besąlygiškai teisėtos kopijos vertę susieti su paties kūrinio autoriaus nustatoma verte negalima, nes kiekvienas kūrinio autorius siekia, kad tokia vertė būtų kuo didesnė. Kita vertus, jau minėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje pažymėta, kad kūrinio ar jo dalies originalo kaina gali būti tik vienas iš požymių atribojant neteisėto kūrinio ar jo dalies atgaminimą kaip nusikaltimą nuo administracinės teisės pažeidimo. Kiti byloje surinkti įrodymai taip pat vienareikšmiai neleidžia spręsti apie meno kūrinio originalo ir jo teisėtos kopijos vertės skirtumą ar jų santykį, pvz., specialistė A. T. pirmos instancijos teisme paaiškino, kad meno kūrinio originalo ir kopijos kaina gali būti vienoda, bet šalia to ji pripažino, kad vardą turintys muziejai meno kūrinių kopijų neperka. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad šiai dienai nesant jokių teisėtos meno kūrinio kopijos mažmeninės kainos nustatymo kriterijų ar metodikos, nėra ir jokių galimybių objektyviai ir tiksliai nustatyti bei įrodyti šį būtinąjį BK 192 str. 1 d. numatytos nusikaltimo sudėties požymį.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad disproporcija tarp S. E. darbų neteisėtų kopijų mažmeninių kainų (kainos 2005-02-25 ekspertizės akte) ir ikiteisminio tyrimo metu bei 2006-05-09 ekspertizės akte nurodytų šių kūrinių kaip jų originalų kainų yra didžiulė – ji svyruoja nuo 200 Lt iki 16 000 Lt. Pati BK 192 str. 1 d. naudojama sąvoka „mažmeninė kaina“ turi būti betarpiškai siejama su meno kūrinių rinka, t.y. su prekyba jais, jų kolekcionavimu, aukcionais ir pan. Įvertinus tai, kad meno kūriniai yra specifiniai savo prigimtimi ir daugiausiai būna vienetiniai darbai, visiškai aišku, jog jų kainą lemia daugybė veiksnių, kurie daugiausia turi subjektyvų pradą. Kaip pavyzdį, galima paminėti tokius veiksnius kaip kūrinio autoriaus vardas, jo populiarumas, kūrybos laikotarpis, kūrinių atlikimo technika ir t.t. Todėl, kolegijos nuomone, šioje byloje išlieka abejonė, kurios nepavyko pašalinti – kad S. P. atgamintų, laikytų ir platintų, V. V. laikytų, gabentų ir platintų, o V. S. laikytų ir platintų S. E. kūrinių neteisėtų kopijų vertė 2002 m. gruodžio mėnesį galėjo ir nesiekti 100 MGL, t.y. 12 500 Lt, dydžio. O pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p., apkaltinamasis nuosprendis prielaidomis ir abejonėmis negali būti grindžiamas. Todėl visi nuteistieji pagal BK 192 str. 1 d. išteisinami, jiems nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pripažinus tai nelieka prasmės atskirai aptarinėti kitus apeliantų skundų, susijusių su BK 192 str. 1 d. taikymu, argumentų, todėl dėl jų kolegija nepasisako.

Nors S. P. prašė tik pakeisti pirmos instancijos teismo nuosprendį ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nustatytas išteisinimo pagrindas taikytinas ir jam, todėl nuosprendis dėl BK 192 str. 1 d. naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis visų nuteistųjų atžvilgiu (BPK 320 str. 5 d., 329 str. 1 p.).

Dėl civilinio ieškinio

Kolegija sutinka su V. V. ir V. S. apeliacinių skundų motyvais, kad teismas netinkamai taikė ir baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio išnagrinėjimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusysis S. E. teisiamajame posėdyje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti priteisti jam iš S. P. (2 t., 253 – 254 b.l.). Apylinkės teismas gi nuosprendžiu 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam S. E. priteisė solidariai iš visų nuteistųjų, t.y. iš S. P., V. V. ir V. S.. Taigi, kaltinamieji V. V. ir V. S. negalėjo pasinaudoti savo procesinėmis galimybėmis patys ir (ar) per savo gynėjus dalyvauti rungimosi principu pagrįstame teismo procese ir išsakyti savo poziciją dėl pareikšto reikalavimo atlyginti neturtinę žalą (prieštarauti pareikštam civiliniam ieškiniui arba reikalauti sumažinti jo dydį ir pan.), nes jiems toks ieškinys nebuvo pareikštas, o teismas savo nutartimi jų civiliniais atsakovais dėl neturtinės žalos atlyginimo į bylą taip pat neįtraukė. Toks reikalavimas nebuvo pateiktas ir apeliacinės instancijos teismui.

Nukentėjusiojo 80 000 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo pirmos instancijos teismas paliko nenagrinėtu, pripažinęs jam teisę dėl šio ieškinio kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Tačiau, kadangi nuteistieji pagal BK 192 str. 1 d. išteisinami jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo S. E. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. teismas

NUSPRENDĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendį dėl S. P., V. V. ir V. S. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 192 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį :

S. P., V. V. ir V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 192 str. 1 d. išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti V. S. bausmių subendrinimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 3 d., 65 str. 2 d.

Panaikinti S. P. ir V. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

S. E. civilinį ieškinį dėl 80 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Likusią apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.