- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-09
- Bylos Nr.
- e2-16915-558/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09820-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daina Knezevičienė
- Pareiškėjas
- G. G.
- Suinteresuotas asmuo
- D. G., S. P.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo G. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. G., S. P., gim. 1936-01-01, S. P., gim. 1966-09-04, T. H., V. P., A. P., G. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – tėvystės nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. G. su pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 2014 m. gegužės 8 d. miręs V. P., gim. 1961 m. sausio 25 d. yra G. G. biologinis tėvas. 1983 m. kovo 18 d. pareiškėjo motina D. G. nutraukė santuoką su R. G.. 1986 m. vasarą pareiškėjo motina susipažino su V. P.. Užsimezgusi draugystė palaipsniui peraugo į intymius santykius. Po trijų metų bendro gyvenimo, jiems gimė vaikas – pareiškėjas. Pareiškėjo motinos ir pareiškėjo tėvo santykiai nutrūko dar iki pareiškėjo gimimo, todėl jam buvo suteikta motinos pavardė – G.. 2014 m. gegužės 8 d. V. P. mirė smurtine mirtimi. Jis buvo nušautas. V. P. giminaičiai atsisakė pripažinti pareiškėją mirusiojo sūnumi (e.b.l. 3-4).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo S. P., gim. 1966-09-04, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo G. G. prašymą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas nurodo teismui klaidinančius duomenis apie neva bendrą pareiškėjo motinos, suinteresuoto asmens D. G. ir menamo biologinio tėvo V. P. gyvenimą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jo pareiškime nurodomas aplinkybes. S. P., gim. 1966-09-04, su V. P. susituokė 1989-10-11. Iki santuokos artimai bendravo ir kartu gyveno nuo 1989 m. pavasario. V. P. su D. G. niekada kartu negyveno, bendro ūkio nevedė, G. G. sūnumi nepripažino, neauklėjo, išlaikymo neteikė. Nėra jokių įrodymų, kad V. P. yra biologinis G. G. tėvas. Tokiu būdu pareiškėjas neįrodė ne vieno iš įrodinėtinų faktų (bendras vaiko motinos ir spėjamas tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas ir kt.), kurie bent iš dalies patvirtintų, jog V. P. galėtų būti biologinis pareiškėjo tėvas. Nekonstatavus ne vieno teisiškai reikšmingo fakto tevystei nustatyti, vieninteliu tėvystės įrodymu tokiu atveju galėtų būti DNR ekspertize. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tėvystės nustatymo bylose pagrindas tėvystei nustatyti yra ne tik ekspertizių išvados, bet ir bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas ir kiti įrodymai, kurie gali patvirtinti tėvystę. Nagrinėjant civilines bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai kreipiamasi dėl tėvystes fakto nustatymo mirus spėjamam vaiko tėvui, turi būti vadovaujamasi vaiko gimimo metu galiojusiais įstatymais. Pareiškėjo gimimo metais (1989 m.) galiojo Lietuvos Respublikos santuokos ir Šeimos kodeksas (neteko galios nuo 2001-07-01), kurio 56 str. bei 55 str. 2 d. numatė, kad nustatydamas tėvystę teismas atsižvelgia į vaiko motinos ir atsakovo bendrą gyvenimą, bendro ūkio vedimą iki vaiko gimimo, arba jų bendrą auklėjimą ar išlaikymą, arba į įrodymus, kurie patikimai patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę. Pareiškėjas nebuvo mirusiojo išlaikomas, nepripažintas sūnumi, su pareiškėjo motina bendro ūkio nevedė. Neaišku kodėl pareiškėjo motina, gimus vaikui, nesikreipė į teismą dėl tėvystės nustatymo, o laukė 24 metus. Pareiškėjas, galimai žinodamas faktines aplinkybes, taip pat ilgai į teismą nesikreipė. Todėl šiuo atveju yra pagrindo kalbėti apie ieškinio senaties taikymą. Kadangi iki 2001-07-01 galiojusio Santuokos ir Šeimos kodekso 9 str. nustatė, kad šeimos santykiams ieškinine senatis netaikoma, o nuo 2001-07-01 įsigaliojęs CK nustato, kad taikomas bendras ieškinio senaties terminas, todėl taikomos bylos nagrinėjimo metu galiojančios CK normos ir ieškinio senaties terminą pareiškimui dėl tėvystės nustatymo turėtume skaičiuoti ir sieti ne tik su galimo biologinio tėvo žinojimo faktu, bet ir CK įsigaliojimo diena. Tokiu būdu bendras 10 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui pareikšti pasibaigė 2011 metais. Jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, jis turi savarankiškai kreiptis teisminės gynybos, o nuo keturiolikos metų – į teismą. Todėl laikytina, kad pareiškimas yra pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl suinteresuotas asmuo prašo teismo taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą atmesti. Be to, teismas privalo gerbti mirusio asmens teisė į privatų gyvenimą, užtikrinti suinteresuotų asmenų – V. P. tėvų, vaikų, sutuoktinės teisinį tikrumą ir gerbti mirusįjį, taip pat saugoti mirusio asmens kūno neliečiamumą ir vientisumą. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kodėl tariamam tėvui būnant gyvam nesikreipė dėl tėvystės nustatymo, suinteresuoti asmenys nesutinka su ekspertizės paskyrimu. Atsisakymas nuo ekspertizės yra taikomas tik spėjamam vaiko tėvui. Tuo atveju jei ekspertizės atsisako spėjamo vaiko tėvo giminaičiai, tai nėra laikoma sutikimu su pareiškimu (e.b.l. 33-38).
Suinteresuotas asmuo D. G. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo G. G. pareiškimą dėl juridinę fakto nustatymo, kuriame nurodė, kad sutinka su pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Patvirtino, jog 1986 m. vasarą susipažino su V. P.. Po trejų metų draugystės gimė pareiškėjas G. G.. Santykių išsaugoti nepavyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, todėl sūnui buvo suteikta motinos, o ne tėvo, pavardė (e.b.l. 42-43).
Suinteresuotas asmuo A. P. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo G. G. prašymą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškimu ir palaiko S. P., gim. 1966 m., atsiliepimą (e.b.l. 54-55).
Suinteresuotas asmuo G. P. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo G. G. prašymą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškimu ir palaiko S. P., gim. 1966 m., atsiliepimą (e.b.l. 57-58).
Suinteresuoti asmenys S. P., gim. 1936 m., T. H. ir V. P. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo G. G. prašymą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškimu ir palaiko S. P., gim. 1966 m., atsiliepimą. Papildomai nurodė, kad pareiškėjas melagingai teigia, kad miręs V. P. ir pareiškėjo motina neva bendrai gyveno trejus metus. 1989 metais V. P. dirbo pamainomis kelte Klaipėda-Mukranas ir nuolat gyveno kartu su S. P.. Miręs spėjamas vaiko tėvas niekuomet neminėjo, kad bendrauja su pareiškėjo motina. Pareiškėjo motina niekuomet nebuvo pristatyta mirusiojo šeimai. Ekspertizė negali būti atliekama be asmens valios ir laisvo sutikimo, su juo negali būti atliekami jokie moksliniai tyrimai, medicininiai bandymai. Tarptautinės konvencijos reglamentuoja žmogaus genetinį privatumą, šios informacijos apsaugą ir nustato, kad asmeninei genetinei informacijai yra taikomas žmogaus autonomijos principas, kuris pažymi, kad asmuo turi teisę saugoti savo gyvenimą ir informaciją apie save. Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos duomenų bazėje saugomas V. P. kraujo mėginys buvo gautas tiriant jo nužudymo faktą, o Europos Bendrijos direktyva uždraudžia tolesnį duomenų tvarkymą, kuris nesuderinamas su tikslu, kuriuo duomenys buvo surinkti (e.b.l. 64-66).
Šalies argumentai
Pareiškėjas į bylą pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad kiekvieno žmogaus teisė žinoti savo kilmę ir biologinius tėvus yra neturtinė prigimtinė teisė. Šiuo atveju pareiškėjas, pateikdamas pareiškimą teismui dėl juridinio fakto nustatymo, siekia apginti neturinę savo teisę į kilmę ir teisę žinoti savo biologinius tėvus. Taikant ieškinio senaties institutą tėvystės nustatymo bylose reikėtų remtis Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimu, kuriame nurodytos priežastys kodėl senaties terminas netaikomas siekiant nustatyti tėvystę. Kasacinis teismas nurodė, jog tokią padėtį lemia dvi aplinkybės 1) šeimos teisinių santykių absoliučią daugumą sudaro asmeniniai neturtiniai santykiai, kurie yra susiję su asmens statusu, todėl turi būti ginami nepriklausomai nuo jų pažeidimo momento; 2) asmeniniai ir turtiniai teisiniai šeimos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl jie turi būti ginami, kol egzistuoja, t. y. kol jų nenutraukia įstatyme nurodyti juridiniai faktai. Teisiniai santykiai dėl tėvystės nustatymo yra susiję su asmens statusu, todėl turi būti ginami nepriklausomai nuo jų pažeidimo momento. Pareiškėjas nurodo, jog jei teismas ir nustatytų, jog tokio pobūdžio bylose turi būti taikomas ieškinio senaties terminas, jis privalo būti skaičiuojamas ne nuo 2001 metų, kaip nurodo suinteresuotas asmuo, o nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo atveju apie tai, jog V. P. yra pareiškėjo biologinis tėvas, pareiškėjas sužinojo tik 2014 m. vasarą, kai jam tai pasakė jo motina. Savo tikrąją kilmę pareiškėjas sužinojo tik po jo biologinio tėvo mirties. Būtent ši data ir yra laikoma, kada pareiškėjas sužinojo apie savo pažeistas teises, todėl nuo sužinojimo ir turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas. Suinteresuotas asmuo atsiliepime klaidingai nurodo, jog nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksu galiojusiu 1989 metais. Sprendžiant klausimą dėl taikytinos teisės tėvystei nustatyti, svarbu yra tai, kad 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. 1519 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1975 m. Europos Konvenciją “Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso” (toliau – Konvencija). Ratifikuota Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais ginčo santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Šios Konvencijos 3 straipsnyje numatoma, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu, 5 straipsnyje - kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. Atsižvelgiant į ekspertizės išvadų patikimumą ir objektyvumą, tėvystė gali būti nustatoma remiantis vien šiuo įrodymu, netgi nesant jokių kitų tėvystės faktą patvirtinančių duomenų (e.b.l. 88-91).
2015-09-21 vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjo G. G. atstovė advokatė V. G. palaikė pareiškimą jame nurodytais motyvais. Pareiškėjas siekia nustatyti juridinį faktą, turėdamas tikslą žinoti apie savo kilmę ir giminystės ryšį bei paveldėjimo tikslais. 1983-03-18 pareiškėjo motina nutraukė santuoką su R. G. ir susipažino su velioniu V. P.. Vėliau gimė pareiškėjas. Kadangi santykiai su velioniu nutrūko, pareiškėjui suteikta motinos pavardė. Tikrasis pareiškėjo tėvas buvo nušautas, giminaičiai atsisakė jį pripažinti mirusiojo sūnumi. Pareiškėjas turi dvi teises – neturtinę, t.y. žinoti kas yra tikras jo tėvas, bei turtinę – gauti palikimą. Ekspertizė patvirtino, kad mirusysis yra pareiškėjo tėvas. O pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai tyrimai. Pareiškimo pagrįstumas yra įrodytas. Suinteresuoti asmenys remiasi senaties terminu, pareiškėjas senaties terminą prašo skaičiuoti nuo ieškinio atsiradimo dienos.
Atsiliepimas
2015-09-21 vykusio teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo D. G. palaikė atsiliepime nurodytus argumentus. Papildomai nurodė, kad su V. P. susipažino 1985 metais. Jų draugystė truko iki 1989 metų vasaros. Kartu gyveno ne visą laiką. Mirusysis buvo jūreivis, daug laiko praleisdavo jūroje. Kai grįždavo – gyvendavo kartu. Kai draugavo – velionis šeimos neturėjo. Kai pareiškėjo motina pastojo, mirusiojo V. P. motina buvo kategoriškai prieš jų santykius. Jo sesuo taip pat buvo priešiška, nepritarė santykiams. Prieš gimstant pareiškėjui, V. P. sudarė santuoką su jo sesers drauge. Apie sūnaus gimimą jis žinojo. Kai pareiškėjas buvo mažas – kelis kartus buvo jį aplankyti. Vėliau jų santykiai nutrūko visiškai iki 2011 metų. 2013 metų spalio mėnesį D. G. kartu su tuometiniu sutuoktiniu skrido į Kopenhagą aplankyti sūnaus ir susitiko V. P.. Suinteresuotas asmuo sutuoktiniui pristatė velionį kaip sūnaus tėvą. Tuo metu jis žadėjo, kad vaiką pripažins ir pristatys savo šeimai. Išlaikymo mirusysis sūnui neteikė, kadangi D. G. nereikalavo. Vaikas pats niekuomet neklausė kas yra jo tėvas, todėl ji pati savo iniciatyva nepasakojo. Jos sutuoktinį pareiškėjas vadindavo vardu. Būdama Kopenhagoje D. G. sužinojo, kad biologinis pareiškėjo tėvas yra nužudytas. Tuomet ji ir papasakojo sūnui kas yra jo tėvas. Todėl pareiškėjas apie tėvą sužinojo tik po jo mirties. Jis labai norėjo susitikti su tėvo šeima, pamatyti senelį, tačiau jo neprisileido. Išlaikymo sūnui pareiškėjo motina nereikalavo dėl psichologinių priežasčių, buvo skaudu. Pareiškėjo gimimo liudijime tėvu nėra nurodytas asmuo todėl, kad velionis nedavė vaikui nei vardo, nei pavardės.
2015-09-21 vykusio teismo posėdžio metu suinteresuotų asmenų S. P., gim. 1966m, A. P., G. P. atstovas advokatas V. Z. nurodė, kad socialiniai ryšiai tarp pareiškėjo ir mirusiojo šeimos nesusiformuos, kadangi suinteresuoti asmenys yra principingai nusiteikę prieš pareiškėją. Ekspertizė buvo atlikta neteisėtai. Žmogui, esant gyvam, bandymai negali būti atliekami be jo sutikimo. Taip pat turi būti elgiamasi ir su mirusio asmens kūno dalimis. Kraujo mėginiai buvo paimti kitu tikslu – ištirti nužudymą. Tų mėginių be artimųjų sutikimo imti nebuvo galima, taip pat naudoti ekspertizei. Pareiškėjos motinos neveikimas yra nepateisinamas. Ekspertizė buvo atliekama pažeidžiant įrodymų leistinumo taisykles ir jos rezultatais vadovautis negalima. Kadangi tarp pareiškėjo ir velionio šeimos nėra socialinių ryšių, kitoks sprendimas būtų socialiai teisingesnis. Teisė žinoti tėvą jau yra įgyvendinta. Nėra reikalo nustatinėti juridinio fakto. Jokių kitų įrodymų dėl to, kad velionis yra pareiškėjo tėvas – nėra. Mirusysis neišlaikė vaiko, niekas nežinojo, kad pareiškėjas yra jo sūnus.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad miręs V. P. yra jo tėvas. Pareiškėjas paaiškino, kad juridinę reikšmę turintį faktą jis siekia nustatyti dėl tikslo žinoti savo kilmę, turėti tėvą ir išspręsti paveldėjimo klausimus.
CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, tarp jų tėvystės fakto nustatymo mirus spėjamam vaiko, gimusio iš nesančių tarpusavyje santuokoje asmenų, tėvui. Šis faktas gali būti nustatytas, jeigu vaiko gimimo liudijime kaip jo tėvas nėra įrašytas konkretus asmuo, o spėjamas vaiko tėvas miręs. Vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. 1975 m. Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso (ratifikuota 1995 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. 1519) buvo priimta siekiant sumažinti skirtumus tarp nesantuokinių ir santuokinių vaikų teisinio statuso, kuris teisiškai ir socialiai yra nepalankus pirmiesiems. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Už vaiko teisių įgyvendinimą yra atsakingi jo tėvai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis, CK 3.155 straipsnis), todėl vaiko kilmės nustatymas yra pagrindas nustatyti už vaiko teisių įgyvendinimą atsakingus asmenis. Ypač tai aktualu tais atvejais, kai vaiko tėvai ar vienas iš jų yra nežinomi.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta G. G. gimė 1989-12-22 (e.b.l. 6), kurio gimimas buvo įregistruotas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriuje 1990-02-20 gimimo įrašu Nr. 403 (e.b.l. 29). Pagal tai 2015-02-20 išduotas gimimo liudijimas, serija AA Nr. 982362 (e.b.l. 6).
Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 3 straipsnyje nustatyta, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu, o 5 straipsnyje nurodyta, kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Taigi tarptautinės teisės normos orientuoja į objektyvius biologinių vaiko tėvų nustatymo būdus. Moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) nurodyti ir CK 3.148 straipsnio 1 dalyje kaip vienas iš pagrindinių tėvystės nustatymo pagrindų. DNR ekspertizės išvados laikomos patikimu ir objektyviu moksliniu įrodymu, patvirtinančiu arba paneigiančiu vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. Dėl to jis pripažįstamas turinčiu padidintą įrodomąją galią tėvystės nustatymo bylose. Atsižvelgiant į ekspertizės išvadų patikimumą ir objektyvumą, tėvystė gali būti nustatoma remiantis vien šiuo įrodymu, netgi nesant jokių kitų tėvystės faktą patvirtinančių duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-279/2011).
Suinteresuotų asmenų atstovas nurodė, kad ekspertizės išvada gauta, remiantis neleistinais įrodymais, t.y. mirusiojo kraujas yra neliečiamas, su juo negali būti atliekami jokie moksliniai tyrimai neturint jo giminaičių sutikimo bei jokie moksliniai eksperimentai.
Teismas su tokiais suinteresuotų asmenų atstovo argumentais nesutinka. Kadangi tiek tarptautinės normos, tiek Lietuvos Respublikos įstatymai bei formuojama teismų praktika numato, kad ekspertizės išvados turi padidintą įrodomąją galią tėvystės nustatymo bylose ir nustatant tėvystę galima remtis praktiškai tik ekspertizės išvada, nesant jokių kitų, tėvystės faktą patvirtinančių, įrodymų. Be to, teismas, nagrinėdamas bylas, remiasi išimtinai prioritetiniais vaikų teisių apsaugos principais. Vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. Nagrinėjamoje situacijoje prioritetiškai turi būti saugoma asmens teisė žinoti iš kur jis yra kilęs, žinoti savo kilmę. Teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jau žino kas yra jo tėvas. Tačiau tai nereiškia, kad jo teisė žinoti savo kilmę yra apginta visapusiškai ir tinkamai. Į pareiškėjo gimimo liudijimą įrašius jo tikrąjį tėvą, pareiškėjo teisė bus apginta tinkamai, jam atsiras ir asmeninės turtinės bei neturtinės teisės ir pareigos. Be to, teismas nagrinėdamas šeimos bylas yra aktyvus ir gali rinkti įrodymus, kurie padėtų nustatyti teisinę tiesą, šiuo atveju tinkamai nustatyti juridinį faktą. O jo nustatyti nebūtų įmanoma nepaskyrus DNR eskpertizės. Dėl išdėstyto atmestini suinteresuotų asmenų atstovo argumentai apie tai, jog šioje byloje ekspertizės išvadą, nustatinėjant juridinį faktą, remtis negalima.
CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ne tik moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados), bet ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės, todėl teismas, siekdamas padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą apie tėvystės egzistavimą, gali remtis ne tik DNR ekspertizės išvada, bet ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais, daiktiniais ir kitais įrodymais (CPK 177 straipsnio 2–3 dalys). Tačiau pažymėtina, kad pagrindine įrodinėjimo priemone tėvystės nustatymo bylose laikoma DNR ekspertizės išvada, kuri yra tiesioginis tėvystės įrodymas, o kitos įrodinėjimo priemonės reikšmingos tiek, kiek jos gali padėti susiformuoti teismo vidinį įsitikinimą dėl asmens buvimo vaiko tėvu. Netiesioginių įrodymų visuma taip pat gali sukelti teismo abejonę dėl DNR ekspertizės išvados patikimumo, ir tokiu atveju atsiranda pagrindas svarstyti dėl tolesnių mokslinių įrodymų rinkimo, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti pirminės DNR ekspertizės išvadas.
Nagrinėjamoje byloje 2015-08-28 yra gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos ekspertizės aktas Nr. ES 240/15(01), remiantis kuriuo V. P. yra pareiškėjo G. G. tėvas su 99,99999 procentų tikimybe (e.b.l. 147-150). Suinteresuoti asmenys, nesutikdami su ekspertizės aktu, nepateikė teismui jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kurie galėtų sukelti teismui abejonę DNR išvados patikimumu.
Taip pat šioje byloje yra aktualus teisės normų, reglamentuojančių tėvystės nustatymą, taikymo klausimas. Pagal į bylą pateiktą gimimo liudijimą akivaizdu, kad pareiškėjas G. G. gimė 1989-12-22. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2005-12-28 nutarimo Nr. 56 dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje, 14.4. punkte numatyta, kad nagrinėdami šios kategorijos bylas teismai turi vadovautis vaiko gimimo metu galiojusiais įstatymais. Pareiškėjo gimimo metu galiojo Lietuvos TSR 1969 m. liepos 16 d. įstatymas dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekso patvirtinimo (Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1969, Nr. 21-186), kurio 55 straipsnis numato, kad jeigu vaikas gimė iš tėvų, nesančių tarpusavyje santuokoje, ir nėra bendro tėvų pareiškimo, tėvystė gali būti nustatoma teismine tvarka vieno iš vaiko tėvų arba globėjo (rūpintojo), taip pat paties vaiko, jam pasiekus pilnametystę, pareiškimu. Nustatydamas tėvystę, teismas atsižvelgia į vaiko motinos ir atsakovo bendrą gyvenimą bei bendro ūkio vedimą iki vaiko gimimo, arba į jų bendrą vaiko auklėjimą ar išlaikymą, arba į įrodymus, kurie patikimai patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę.
Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įstatymų taikymo tėvystės nustatymo bylose atkreipiamas dėmesys į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad, esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. L. v. K. L., bylos kategorija 70.3, 70.4; 2004 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. K. v. V. K., bylos kategorija 70.4, ir kt.). Tačiau savo nutartyse LAT yra konstatavęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2005-12-28 nutarimas Nr. 56 yra metodinė medžiaga, o ne teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-313/2015 nurodė, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit principas). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato platesnius tėvystės nustatymo pagrindus, į tai, kad giminystės ir šeimos santykiai yra tęstiniai, į tai, kad teismas privalo ginti asmens teisę žinoti savo kilmę, teismas mano, kad šiuo atveju taikytinas bylos nagrinėjimo metu galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.
Suinteresuoti asmenys atsiliepimuose prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir nustatyti, kad pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinį faktą, ją praleido. Kadangi iki naujojo kodekso įsigaliojimo galiojęs santuokos ir šeimos kodeksas numatė, kad šeimos santykiams ieškinio senatis negalioja, o naujasis CK nustato, kad taikomas bendras ieškinio senaties terminas, tai terminas ieškiniui dėl tėvystės nustatymo pateikti baigėsi 2011 metais.
Teismas su tokiais suinteresuotų asmenų argumentais nesutinka ir netenkina jų prašymo taikyti ieškinio senatį. Pirma, CK 3.141 str. 4 d. numatyta, kad tėvystei pripažinti senaties terminai netaikomi. Todėl taikant analogiją ir plečiamai aiškinant šią nuostatą akivaizdu, kad tėvystės nustatymo institutui ieškinio senatis nėra taikoma. Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai ir kategoriškai suformavęs teismų praktiką šioje dalyje ir ne vienoje nutartyje nurodė, kad tėvystės nustatymo klausimams ieškinio senaties terminai netaikomi (pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013).
Atsižvelgiant į visus aukščiau nurodytus argumentus teismas tenkina pareiškėjo G. G. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir nustato, kad V. P. (miręs – 2014-05-08) yra G. G. tėvas (CK 3.148 str. 1 d.), o G. G. – yra jo sūnus. Pareiškėjui paliekama esama pavardė.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš suinteresuotų asmenų.
Jo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro – 31 Eur žyminis mokestis (e.b.l. 13), 1 094,50 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (e.b.l. 166-167), 11,60 Eur išlaidų už pažymas iš Gyventojų registro tarnybos (e.b.l. 171) bei 202,72 Eur išlaidų apmokant teismo paskirtą ekspertizę (e.b.l. 139, 152).
Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau kartu įstatyme nustatyta šios taisyklės taikymo išimtis: tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.
Kadangi pareiškėjas, net ir nesant suinteresuotų asmenų priešingo suinteresuotumo bylos baigtimi, turėjo sumokėti žyminį mokestį už pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, už pareiškimą sumokėtas žyminis mokestis iš suinteresuotų asmenų nepriteistinas.
Atsakovas patyrė 11,60 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, t.y. už pažymas iš Gyventojų registro tarnybos, tačiau teismas sprendžia, kad tai yra pareiškėjo pasirinktos įrodinėjimo priemonės, o kadangi šalys privalo įrodinėti savo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes (CPK 178 str.), šios išlaidos tenka pareiškėjui ir neatlyginamos.
Pareiškėjo G. G. ir suinteresuotų asmenų S. P., gim. 1966 m., G. P., A. P., V. P. ir T. H. suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdžiai priešingas, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų narinėjant bylą teisme, priteisimo iš suinteresuotų asmenų laikytinas pagrįstu. Pareiškėjui iš suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis priteistina 1 279,22 Eur (1 094,50 Eur + 202,72 Eur), t.y po 216,20 Eur, išlaidų advokato teisinei pagalbai bei ekspertizei apmokėti (CPK 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 260, 263-270, 282 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo patenkinti.
Nustatyti, kad 2014-05-08 miręs V. P., gim. 1961-01-25, yra G. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) tėvas, o jis – G. G. sūnus.
Juridinis faktas nustatomas tam, kad G. G. galėtų teisėtai vadintis V. P. sūnumi ir tam, kad žinotų savo kilmę bei paveldėjimo tikslais.
Priteisti iš S. P., gim. 1966-09-04, G. P., gim. 1990-11-26, A. P., gim. 2008-08-15, S. P., gim. 1936-01-01, V. P., gim. 1937-05-05, T. H., gim. 1963-06-29, po 216,20 Eur, išlaidų advokato teisinei pagalbai ir ekspertizei apmokėti G. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Išsiųsti per tris darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sprendimo patvirtintą kopiją Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriui.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.