Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-06-17 · Administracinė byla Nr. P-85-146/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-17
Bylos Nr.
P-85-146/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06574-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Irmantas Jarukaitis
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Pareiškėjas
N. S.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-85-146/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06574-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas) 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6897 ,,Dėl 2013 m. spalio 17 d. prašymo“; 2) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) išmokėti nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensijos) dalį – 3 762,45 Lt; 3) atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2010 m. kovo 20 d. jai paskirta senatvės pensija iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta, perskaičiavus pensiją pagal Laikinąjį įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias sumažintos pensijos dirbantiems asmenims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl dėl šios įstatymo nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis turi būti grąžinta pareiškėjai, tačiau VSDFV atsisakė tą padaryti. Pareiškėja prašė atnaujinti kreipimosi terminą, nes apie teisę į neišmokėtos senatvės pensijos grąžinimą sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Atsiliepimas

Atsakovai VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą, o patenkinus reikalavimą – priteisti senatvės pensijos sumą išmokėti dalimis.

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 12–16, 110–114) atsakovai paaiškino, kad pareiškėjai senatvės pensija paskirta nuo 2010 m. kovo 20 d. Kadangi pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. birželio 28 d. Pareiškėjai 2010 m. birželio 8 d. buvo išsiųstas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo Nr. 13-17-2928 nuorašas, todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. birželio mėn. Dėl laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. spalio 17 d. skundu pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Todėl VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6897, vadovaudamasi VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad iki 2013 m. lapkričio 8 d. pateikus įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėja iš karto kreipėsi į teismą. Dėl sprendimų mokėti ne visą paskirtą pensiją (perskaičiuotą vadovaujantis Laikinuoju įstatymu) apskundimo terminų atsakovai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir teigė, kad byla turėtų būti nutraukta, pažymėjo, kad VSDFV teritorinis skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatas. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, todėl remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio 2010–2011 m. sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Kol tokie teisės aktai nepriimti ir lėšų tam neskirta, VSDFV teritorinis skyrius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimą išmokėti jai neišmokėtos senatvės pensijos dalį. Skundo tenkinimo atveju atsakovai prašė priteisti neišmokėtą senatvės pensijos sumą išmokėti dalimis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 129–135) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą, t. y.: panaikino VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6897; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 3 102,15 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; nustatė VSDFV Vilniaus skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.; likusią skundo dalį atmetė.

Remdamasis į bylą pateiktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, dėl kurių ginčo nėra, jog pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 13-17-2928 nuo 2010 m. kovo 20 d. paskirta senatvės pensija laikotarpiu nuo pensijos paskyrimo dienos iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) ir pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme, todėl pirmiausia vertintina, ar pareiškėja tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą. Šiuo aspektu reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šiais išaiškinimais teismas privalo vadovautis (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. birželio 28 d. Šios faktinės aplinkybės pareiškėja neginčijo. Be to, pareiškėjai su 2010 m. birželio 8 d. lydraščiu Nr. 13-5-2793 buvo pateiktas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 13-17-2928 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo N. S.“ nuorašas, kuriame pareiškėjai buvo paaiškinta, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu jos senatvės pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad apie galimą teisės gauti paskirtą senatvės pensiją pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. birželio mėn. Pareiškėja į VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., išmokėjimo kreipėsi su 2013 m. spalio 17 d. prašymu, t. y. praleidusi nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo perskaičiuotą (sumažintą) senatvės pensiją. Todėl VSDFV, 2013 m. spalio 17 d. gavusi pareiškėjos prašymą dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, iš esmės pagrįstai 2013 m. spalio 22 d. sprendime Nr. (6.5) I-6897 konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Kita vertus, šiame sprendime VSDFV taip pat paaiškino pareiškėjai, kad tik priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, nustatantiems dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta senatvės pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Toks paaiškinimas, teismo vertinimu, iš esmės reiškia, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad ginčijamame sprendime VSDFV, nors ir konstatavo, jog pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, bei atsisakė jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Tai leido teismui konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Konstatavęs, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, teismas pripažino, jog kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra, nes skundą teismui dėl VSDFV sprendimo pareiškėja padavė nepraleidusi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti kreipimosi terminą šiuo konkrečiu atveju yra perteklinis.

Teismas, remdamasis VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis apie 2010–2011 m. pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją, nustatė, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjai senatvės pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 3 102,15 Lt nepriemoka (pažymoje pateiktos lentelės trečios skilties ir šeštos skilties skirtumas).

Teismas nekvestionavo įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama paminėtos normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Neatkūrus pareiškėjos turtinio praradimo, jos teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, šiuo atveju pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, teismo vertinimu, nepaneigia pareiškėjos teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas nusprendė, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis 3 102,15 Lt pareiškėjai turi būti grąžinta. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą. Pareiškėja, paduodama skundą teismui, rėmėsi VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. rašte Nr. (10.1)3-60881 pateiktais duomenimis apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dydžio, vadovavosi VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (10.1)3-145546 pateiktais duomenimis ir, kadangi pareiškėja nepaneigė šio rašto ir jo duomenų teisingumo, jos skundą patenkino iš dalies, priteisdamas ne pareiškėjos prašomą, o minėtame rašte nurodytą neišmokėtą senatvės pensijos sumą. Atsižvelgdamas į LVAT 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 nurodytus išaiškinimus, teismas pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos sumą priteisė iš VSDFV Vilniaus skyriaus. Kartu teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, nedaro įtakos bylos baigčiai. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio įstatymo priėmimo.

VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6897 teismas panaikino dėl pirmiau išvardytų šio sprendimo trūkumų, nulemiančių jo neaiškumą (dviprasmiškumą). Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamą sprendimą VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl teismas sprendė, kad tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

Pareiškėja neginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus atsakymo į jos 2013 m. spalio 17 d. prašymą, todėl, neišeidamas iš ginčo ribų, teismas dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepasisakė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, remdamasis ABTĮ 85¹ straipsniu (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija), Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija), taip pat atsižvelgdamas į atsakovų prašymų motyvus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III.

Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 139–143) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą atsakovas grindė argumentais, kad apie tai, jog mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. birželio mėn. Kreipdamasi į VSDFV 2013 m. spalio 17 d. prašymu ji praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, todėl VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6897 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 17 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Nurodytas apskundimo terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, be to, pareiškėja į VSDFV dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendime Nr. (6.5) I-6897 nenurodyta, jog VSDFV teritorinis skyrius (skyriai) ar VSDFV neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, o tik pateikta informacija, kurią VSDFV, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalėjo pateikti dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kad negauta pensijos dalis pensininkams bus kompensuojama priėmus tam tikrus teisės aktus. Vadinasi, šiame sprendime neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo, todėl teismo išvada, kad VSDFV pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsta.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu (b. l. 147–148) sutiko su VSDFV apeliacinio skundo argumentais ir prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015, (b. l. 153–159) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo VSDFV apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, jog pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Vilniaus skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas pareiškėjai ir teismui, teisingumas bei aplinkybė, jog taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. kovo mėn.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) iki 2010 m. kovo 20 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo (jai iki gyvos galvos buvo paskirta) 322,40 Lt dydžio senatvės pensiją; ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) šis pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis kelis kartus didėjo, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių; 2) 2013 m. gegužės 17 d. pareiškėja padavė atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui prašymą pateikti duomenis apie sumažintos senatvės pensijos dydį, nurodydama, kad jie reikalingi pateikti teismui (b. l. 98); 3) atsakovo 2013 m. gegužės 17 d. raštu pareiškėjai buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių buvo sumažinta pareiškėjai paskirta senatvės pensija, taip pat nurodyta šio rašto (sprendimo) apskundimo VSDFV tvarka (b. l. 100–101); 4) 2013 m. spalio 17 d. prašymu (iš kurio matyti, kad jis yra adresuotas VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iajam pensijų skyriui) pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, prašė išmokėti neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 99); 5) skundžiamame VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendime pareiškėjai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to atsisakyta nagrinėti šį pareiškėjos skundą ir jai pasiūlyta iki 2013 m. lapkričio 8 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą; be to, šiame VSDFV rašte (sprendime) nurodyta, kad yra rengiami teisės aktai dėl Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos, įsigaliojus šiems teisės aktams, pensija bus kompensuota juose nustatyta tvarka (b. l. 7–8).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos. Atsakydama į šiuos klausimus kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pirmiausia pažymėjo, kad paminėto pareiškėjos 2013 m. gegužės 17 d. atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui prašymo turinys (nuoroda apie ruošimąsi kreiptis į teismą) leidžia daryti prielaidą, kad tokiu būdu pareiškėjos buvo išreikštas nesutikimas su jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimu. Reaguodamas į šį prašymą VSDFV Vilniaus skyrius (3-iasis pensijų skyrius) priėmė 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-60881, kuriame iš esmės išreikšta pozicija dėl pareiškėjai paskirtos pensijos sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, pareiškėjos 2013 m. spalio 17 d. prašymas yra adresuotas ne VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijai), o atsakovui VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iajam pensijų skyriui, t. y. tam pačiam viešojo administravimo subjektui, kuriam buvo paduotas pareiškėjos 2013 m. gegužės 17 d. prašymas. Išvardytos aplinkybės, taip pat byloje nekvestionuojama aplinkybė, kad pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažinta senatvės pensija pareiškėjos buvo gauta 2010 m. birželio mėn., leido teismui daryti išvadą, kad ginčas dėl teisės gauti visą senatvės pensiją pareiškėjos buvo inicijuotas ir atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus pradėtas spręsti dar nesuėjus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytam 3 metų terminui. Taigi pareiškėja nebuvo praleidusi nurodyto 3 metų termino. Darydama tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimo vertinimo išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo tvarkos laikymosi prasme.

Remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu, todėl sprendė, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismas taip pat nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

V.

Atsakovas VSDFV 2015 m. balandžio 27 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (b. l. 165–170), kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Atsakovas sutinka su teismo nustatyta faktine aplinkybe, jog apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio senatvės pensija, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų birželio mėnesį, todėl apskundimo terminas baigėsi 2013 metų birželio mėnesį. Pareiškėja, prašydama išduoti pažymą apie 2010 m. kovo 20 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos senatvės pensijos dydį, 2013 m. gegužės 15 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių. Šiame prašyme pareiškėja nurodė pažymos gavimo tikslą – pateikti pažymą teismui. Savo 2013 m. gegužės 15 d. prašyme pareiškėja neprašė apginti jos pažeistų teisių ar teisėtų interesų, o tik prašė pateikti duomenis apie 2010–2011 metais mokėtos senatvės pensijos dydį. Todėl atsakovas mano, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pateiktų prašymo ir skundo sąvokų kontekste pareiškėjos 2013 m. gegužės 15 d. prašymas nelaikytinas skundu, kuriuo neva išreiškiamas nesutikimas su paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015. VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas pareiškėjos reikalavimą pateikti 2013 m. gegužės 15 d. prašyme nurodytus duomenis, 2013 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (10.1) 3-60881 pateikė pareiškėjai prašomus duomenis, kartu suteikdamas informaciją apie jos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 metais teisinį pagrindą. Šiame VSDFV Vilniaus skyriaus rašte neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl kokio nors ginčo, nes joks ginčas pareiškėjos 2013 m. gegužės15 d. prašymu ir nebuvo inicijuotas, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. raštas Nr. (10.1) 3-60881 nelaikytinas spendimu Viešojo administravimo įstatymo prasme. Atsakovo įsitikinimu, ginčo dėl 2010–2011 metais sumažintos senatvės pensijos neteisėtumo inicijavimu laikytini pareiškėjos analogiško turinio 2013 m. spalio 17 d. prašymai, adresuoti VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDFV, kuriuose pareiškėja prašė išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo 2010 m. kovo 20 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, nes tik šiuose prašymuose pareiškėja išreiškė nesutikimą su senatvės pensijos sumažinimu taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Šalies argumentai

Pareiškėja, 2013 m. spalio 17 d. prašymu kreipdamasi į VSDFV, pradėjo privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau jos reikalavimas dėl 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6897 aiškiai nurodė, kad nenagrinėja jai pateikto prašymo dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos grąžinimo pareiškėjai, šį atsakymą pagrįsdama Taisyklių 31 punktu, nes prašymas pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Šiuo sprendimu pareiškėjos keliamas ginčas nebuvo išspręstas iš esmės, nes šiame sprendime neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl pareiškėjos keliamo ginčo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl VSDFV sprendimų, kuriuose, kaip ir VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendime Nr. (6.5) I-6897, buvo teikiama informacija apie teisės aktų, nustatančių dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautų pensijų dalių kompensavimo tvarką, projektų parengimą, nuosekliai laikosi pozicijos, kad tokiuose sprendimuose VSDFV nepasisakė dėl ginčo esmės, todėl vertinti tokius Fondo valdybos sprendimus kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (LVAT 2014 m. birželio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-918/2014, 2014 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-725/2014, 2015 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-162-822/2015, 2015 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015, 2015 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1122-146/2015).

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, atsakovas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 padarė neteisingą, prielaidomis, o ne teisės normomis pagrįstą išvadą, kad ginčas dėl teisės gauti visą senatvės pensiją pareiškėjos buvo inicijuotas 2013 m. gegužės 15 d. prašymu ir VSDFV Vilniaus skyriaus pradėtas spręsti (2013 m. gegužės 17 d. raštas Nr. (10.1) 3-60881) dar nesuėjus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytam 3 metų terminui. Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6897 turinio (neva šiuo sprendimu VSDFV ginčą išnagrinėjo iš esmės). Tokios teismo išvados prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11, 14 ir 15 dalyse pateiktoms sprendimo, prašymo ir skundo sąvokoms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimams, priimtiems bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į šios bylos aplinkybes. Todėl atsakovas mano, kad šioje byloje procesas turi būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu, LVAT 2015 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 turi būti panaikinta, o VSDFV apeliacinis skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, turi būti patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje Brum?rescu prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 51–58).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Administracinė byla Nr. A-170-143/2015, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį (b. l. 153–159). Atsakovo VSDFV prašymas atnaujinti procesą nurodytoje byloje buvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. balandžio 27 d. (b. l. 165–170). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.

Nagrinėjamu atveju prašymas yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nenustačius bent vienos iš paminėtųjų sąlygų, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negali būti atnaujintas.

Atsakovas VSDFV, pagrįsdamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą, nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11, 14 ir 15 dalyse pateiktoms sprendimo, prašymo ir skundo sąvokoms.

Dėl šių atsakovo argumentų pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 apskritai netaikė Viešojo administravimo įstatymo normų, be kita ko, neaiškino ir šio įstatymo 2 straipsnyje pateiktų pagrindinių Viešojo administravimo įstatymo sąvokų. Vien šios aplinkybės pakanka pripažinti, kad atsakovo prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negali būti tenkinamas, kaip neatitinkantis šioje įstatymo normoje numatytų proceso atnaujinimo sąlygų.

Be to, atsakovas VSDFV prašyme atnaujinti procesą teigia, kad pareiškėjos 2013 m. gegužės 15 d. prašymas atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui nelaikytinas skundu, o VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. raštas Nr. (10.1) 3-60881 nelaikytinas spendimu Viešojo administravimo įstatymo prasme. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties (b. l. 153–159) motyvų matyti, kad teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos 2013 m. gegužės 15 d. atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui pateikto prašymo turinį, priėjo prie išvados, jog šiame prašyme pareiškėja išreiškė nesutikimą su jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimu. Vertindama VSDFV Vilniaus skyrius 3-iojo pensijų skyriaus atsakymą į minėtą pareiškėjos 2013 m. gegužės 15 d. prašymą, pateiktą 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-60881, teisėjų kolegija taip pat priėjo prie išvados, kad šiame sprendime iš esmės išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šios išvados leido teismui konstatuoti, kad ginčas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjos buvo inicijuotas ir atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus pradėtas spręsti dar nesuėjus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytam 3 metų terminui.

Tokiu būdu, atsakovas VSDFV, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo atliktu pareiškėjos 2013 m. gegužės 15 d. prašymo VSDFV Vilniaus skyriui ir šio skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. atsakymo Nr. (10.1) 3-60881 į minėtą prašymą turinio vertinimu, iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartyje pateiktu esminių bylos faktinių aplinkybių vertinimu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad suinteresuoto asmens nesutikimas su teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu nėra pagrindas atnaujinti administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesą. Bylos procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų pirmiau nurodytiems proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei leistų nepagrįstai sumenkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo galią. Kaip minėta, administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas tik griežtai laikantis įstatymo nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog yra neišvengiama, kad teismo procese šalys turi priešingas nuomones dėl faktų interpretavimo ir materialinės teisės taikymo. Teismai turi įvertinti šiuos argumentus teisingo ir rungtyniško proceso metu (žr. EŽTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Kot prieš Rusiją). Tuo atveju, kai prieš paduodant prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą bylos esmė yra išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir nėra nustatyta, kad kuris nors iš šių teismų veikė už savo kompetencijos ribų ar buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, faktinių aplinkybių nagrinėjimas iš naujo gali pažeisti teisinio tikrumo principą ir pareiškėjo „teisę į teismą“ (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-170-143/2015 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimui, konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra nustatyta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, kt.).

Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodė konkrečius procesinius sprendimus LVAT išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A143-918/2014, Nr. A602-725/2014, Nr. A-162-822/2015, Nr. A-870-146/2015, Nr. A-1122-146/2015, kuriose, kaip teigiama, analogiškomis aplinkybėmis analogiškas klausimas dėl VSDFV sprendimų vertinimo (t. y. kad VSDFV tokiuose sprendimuose nepasisakė iš esmės dėl pareiškėjų reikalavimų, susijusių su neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo senatvės pensijos dalies išmokėjimu, todėl vertinti tokius VSDFV sprendimus kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo) spręstas kitaip nei aptariamoje byloje Nr. A-170-143/2015. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nei vienas iš atsakovo nurodytų teismo procesinių sprendimų negali būti pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nes administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir bylose, kuriose priimtus procesinius sprendimus nurodė atsakovas, nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės, t. y. visose atsakovo nurodytose LVAT administracinėse bylose buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjų prašymai (skundai) atsakovui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusios senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo buvo paduoti praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015, kurios procesą prašoma atnaujinti, kaip minėta, teismas priėjo prie išvados, jog ginčas dėl teisės gauti visą senatvės pensiją pareiškėjos buvo inicijuotas ir atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus pradėtas spręsti dar nesuėjus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytam 3 metų terminui. Darydama tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, kad VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6897 iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nustačius, kad atsakovo prašyme atnaujinti procesą paminėtos bylos su administracine byla Nr. A-170-143/2015, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, nėra analogiškos, t. y. šių bylų ratio decidendi nesutampa, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos, formuojamos analogiškose bylose. Todėl laikytina, kad atsakovas taip pat nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas VSDFV iš esmės analogiškais argumentais, kurie nurodyti jo prašyme atnaujinti administracinės bylos procesą, grindė ir savo apeliacinį skundą (b. l. 139–143) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo panaikinimo, t. y. teigė, kad kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. spalio 17 d. prašymu pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir kad VSDFV 2013 m. spalio 22 d. sprendime Nr. (6.5) I-6897 nebuvo išreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl pareiškėjos keliamo ginčo, todėl teismo išvada, kad VSDFV pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartyje, išnagrinėjęs administracinę bylą apeliacine tvarka, nurodytus atsakovo argumentus įvertino juos atmesdamas kaip nepagrįstus ir pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Todėl iškeldamas prašyme atnaujinti bylos procesą iš esmės tuos pačius klausimus ir analogiškus argumentus, kuriuos jis kėlė savo apeliaciniame skunde, kuris įstatymo nustatyta tvarka buvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės siekia atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės ir galbūt būtų priimtas atsakovui palankus teismo sprendimas. Tačiau, kaip minėta, pakartotinio administracinės bylos aplinkybių įvertinimo, kaip savarankiško pagrindo atnaujinti bylos procesą, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo VSDFV prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, šis prašymas netenkinamas, atnaujinti administracinės bylos Nr. A-170-143/2015 procesą atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-170-143/2015 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėIrmantas Jarukaitis