- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-10-27
- Bylos Nr.
- 1-2345-1109/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42383-2021-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Ramonienė
- Kaltinamasis
- T. I.
- Advokatai
- Rimantas Bučma, Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
- 1.1.6.3Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 str.)
- 1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
nukentėjusiojo nepilnamečio K. B. įstatyminei atstovei R. B., įgaliotajam atstovui advokatui Rimantui Bučmai,
neviešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė gyv. vieta – (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, deklaruota gyv. vieta – (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, vedęs, vykdantysis direktorius UAB „(duomenys neskelbtini)“, neteistas,
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
T. I. 2021 m. lapkričio 25 d., apie 17.15 val., automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, kurio v/n (duomenys neskelbtini) atvykęs į žaidimų aikštelę, esančią priešais pastatą, pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), gatvėje, kurioje žaidė nepilnamečiai A. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., K. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., bei K. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., išlipęs iš automobilio ir priėjęs prie nepilnamečių, tyčia, vieną kartą įspyrė nepilnamečiui nukentėjusiajam K. B. į sėdmenis, šiuo fizinio smurto veiksmu sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Šiais veiksmais T. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamasis T. I. kaltu prisipažino ir parodė, kad 2021 m. lapkričio 25 d. turėjo vežti sūnų į būrelį. Sūnus atsisėdo į mašiną ir pasakė, kad jį užkabino nepažįstami vyresni berniukai ir pareikalavo el. cigaretės. Važiuodamas pro tvenkinį pamatė nepažįstamus vaikus ir sūnaus paklausė, ar čia tie patys vaikai. Jam atsakius teigiamai, sustojo pakalbėti, kodėl tie vaikai prašė jo sūnaus el. cigaretės. Tai buvo stresinės aplinkybės, jam kaip tėvui buvo šokas, kad jo vaiką užkabino. Detaliai nepamena, kokie tai buvo žodžiai, bet buvo įsiaudrinęs, streso būsenoje, pripažįsta, kad vienam iš vaikų spyrė į sėdmenis. Pasielgė netinkamai. Tai buvo spontaniškas poelgis, kuris nebuvo piktybiškas. Tiki, kad vaikui skaudėjo, jeigu jis taip sakė. Savo poelgį vertina blogai, kritiškai, kaip pamoką iš to daryti išvadas ir ateityje taip nebesielgti, valdyti savo emocijas. Buvo atvykęs į nukentėjusiojo namus, kad galėtų atsiprašyti, tačiau nerado namuose. Civilinį ieškinį pripažįsta. Sutinka, jog tokie jo veiksmai vaikui galėjo sukelti išgąstį ir skausmą. Teismo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiojo įstatyminės atstovės, pažadėjo atsiprašyti ir nukentėjusiojo, bei, kad ateityje tai nepasikartos.
Kaltinamajam visiškai pripažinus savo kaltę, visi bylos dalyviai sutiko, kad būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl tiek teismui, tiek kitiems bylos dalyviams neabejojant dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, įrodymų tyrimas, įvykdžius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 291 straipsnio reikalavimus, buvo nutrauktas (BPK 273 straipsnis).
Nukentėjusysis nepilnametis K. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog neprisimena tikslaus laikotarpio, tačiau gali būti, kad prieš 3-4 mėnesius jis po mokyklos susirašė su savo draugais K. bei A. Su jais susitiko prie prūdo, norėdami pabūti kartu, pažaisti. Jiems bevaikštant, pastebėjo šalia prūdo vaikščiojantį vieną berniuką, jam jis pasirodė mažesnis už juos, gali būti 11-12 metų. Su draugais prie jo priėjo, A. pasakė berniukui, jog matė, kaip jis „veipina“, rūko. Į tai berniukas atsakė, kad ne, jis to nedaro, nes nerūko. Iš tiesų jo draugas nematė, kad jis rūko, tiesiog norėjo pajuokauti. Tada K. paklausė berniuko, ar jis nori mesti kankorėžį į langą, berniukas atsakė, kad ne ir nuėjo link namų turbūt. Po kokių 3-4 minučių, atvažiavo berniuko tėtis. Išlipęs iš automobilio pradėjo šaukti ir keiktis, paklausė ką įmesti į prūdą, jie visi išsigando, K. pradėjo trauktis šalin. Tada vyras pradėjo dar rėkti, sakydamas: „Dinkit iš čia, greitai“ ir jie su A. pradėjo trauktis. Kadangi jis (K.) buvo arčiausiai to vyro, vyras jį stipriai stūmė nuo savęs, po ko, jam pasisukus, vyras vieną kartą įspyrė į užpakalį, dėl ko jis jautė skausmą, jam buvo baisu. Tai padaręs vyras įsėdo į automobilį ir pradėjo išvažinėti, vėliau jie, galvodami, kad jis dar juos suras, išsigandę pradėjo bėgti iš tos vietos link aerodromo. Bėgo su A., nes K. išsigandęs kažkur pabėgo. Kai buvo aerodrome, paskambino K., kad jis ateitų pas juos ir tada jie nusprendė eiti link mokyklos, norėdami pasivaikščioti bei užmiršti apie įvykį. Kai parėjo namo, papasakojo apie tai mamai, o su mama namuose kartu buvo ir vyresnė sesė, kuri apie tai išgirdusi nusprendė nuvažiuoti ir surasti vyriškio namus. Vyriškio namus surado pagal jo mašiną, kuri buvo netoli nuo prūdo. Kai buvo prie jo namų, sesė pasakė mamai adresą. Mama paskambino policijai, kad buvo jos sūnaus sumušimas ir policija atvažiavo, jis jiems papasakojo kas nutiko, pareigūnai jų paklausė ar jie nori su jais apie tai pasikalbėti, tai yra su tuo vyriškiu, išspręsti konfliktą, į ką jie atsakė, kad taip. Tą vyriškį, kuris jį pastūmė, atsivežė policijos pareigūnai, kartu, kaip suprato, buvo ir to berniuko, buvusio prie prūdo, mama. Gali pasakyti, kad dėl šio įvykio buvo labai išsigandęs, vyriškis buvo piktas, daug keikėsi, o jis nieko blogo tam jo berniukui nepadarė, jo su draugais net neprilietė pirštu (1 t., b. l. 117–121).
Nepilnametis liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog nelabai prisimena, bet gali būti, kad rudenį jis kartu su savo draugais, tai yra K. ir K., buvo lauke, (duomenys neskelbtini) prie prūdo. Jam ten būnant su draugais ir žaidžiant kankorėžiais, pro juos praėjo mažesnis už juos berniukas, o K. jį atpažino kaip berniuką iš savo buvusios mokyklos. Tada, neprisimena kuris pirmas, bet pasisveikino su tuo berniuku ir K. jo paklausė, ar šis nori kartu pažaisti kankorėžiais. Mažasis berniukas pasakė, kad nenori. Tada jis jam pasakė, jog matė kaip jis rūkė ir netrukus išsiskirstė, jis tam berniukui dar pasakė, kad juokaujam ir, kad jis nekreiptų dėmesio. Jie su draugais pradėjo skirstytis ir ruošėsi eiti namo, kuomet privažiavo kažkoks vyriškis, kurio nei vienas nepažinojo. Neprisimena, kaip atrodė tas vyriškis, buvo labai išsigandęs, gali pasakyti tik su kokia buvo mašina, tai yra su „(duomenys neskelbtini)“, jei gerai pamena, pilkos spalvos. Išlipęs iš automobilio vyras pradėjo klausti kažką apie kankorėžius, kas čia kur ką siūlė, ir tada K. pagrasino klausdamas: „Ar moki plaukti?“, K. išsigandęs į tai atsakė, kad ne. Tada tas vyras atsisuko į K., o tuo tarpu K. pabėgo. Atsisukęs į K. vyriškis paklausė, kur šis gyvena, K. pasakė, kad jis yra ne vietinis ir tada vyriškis pastūmė K. su jėga nuo savęs ir vieną ar du kartus spyrė į užpakalį. Tada jie išsigandę nubėgo iki (duomenys neskelbtini), kur paskambino K. ir pasakė kur esantys, norėdami, kad jis ateitų, nes vienu metu buvo pagalvoję, kad gal jį įsisodino į mašiną. Neužilgo į tą vietą, kur buvo su K., atėjo K., jis buvo labai išsigandęs. Po to ėjo link K. namų apie viską papasakoti K. mamai ir tada K. mama paskambino policijai. Pamena, kad buvo atvažiavę policijos pareigūnai (1 t., b. l. 80–83).
Nepilnametis K. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog neprisimena tikslios dienos, bet gali būti, kad prieš 4-5 mėnesius, jis su savo draugais A. B. ir K. B. buvo netoli K. namų prie prūdo, kur jie tiesiog leido laiką, mėtė kankorėžius, žaidė. Jiems einant link namų pastebėjo prie prūdo vaikštantį berniuką, tas berniukas buvo mažesnis už juos, jam gal buvo kokia 10-11 metų. Jis paklausė berniuko, ar šis nori pažaisti kankorėžiais kas toliau numes, nes buvo jų prisirinkęs. Šis jam atsakė, kad nenori žaisti ir pridūrė, kad atsikabintų. Tada A. to berniuko kažko paklausė, ko tiksliai klausė neprisimena, po ko jis pasakė tam berniukui, kad viskas gerai ir jis nekreiptų dėmesio, tada tas berniukas ėjo ir nuėjo. Po kokių 5 minučių prie jų privažiavo pilkos spalvos „(duomenys neskelbtini)“ automobilis ir iš jo išlipo vyriškis, kuris paklausė jo kas to vyro vaikui siūlė kankorėžius į langus mėtyti ir kas siūlė rūkyti. Tada jis pora žingsnių atsitraukė nuo vyro atgal, pakėlė rankas ir pasakė, kad jis nieko nežino, po ko vyras priėjo prie K. ir paklausė to paties. K. irgi atsitraukė nuo jo, nes buvo išsigandęs, jis pasakė, kad irgi nieko nežino, nes yra ne vietinis. Tada vyriškis vėl priėjo prie jo ir paklausė: Ar moki plaukti? Jis išsigandęs jam atsakė, kad nemoka, nes pagalvojo ir suprato, kad vyras gali jį įmesti į šalia esantį prūdą. Ir tada vyras vėl priėjo prie K. ir pasakė piktu tonu, lyg rėkiančiu, kad jei dar kartą prilįs prie jo vaiko, išspardys „užpakalius“, ir po šių žodžių stumtelėjo K.ir jam spyrė į užpakalį, kiek matė, spyrė vieną kartą, jo draugas po spyrio nenukrito, tik sakė, kad skauda. Jis labai išsigando ir pabėgo link šalia esančių kotedžų, kad galėtų pasislėpti nuo vyriškio. Jo draugai K. su A. taip pat pabėgo link šalia esančio aerodromo. Po kokių 5 minučių, jam būnant prie kotedžų, jam paskambino A. ir pasakė, kad jie yra šalia aerodromo ir pasiūlė jam ateiti pas juos, jie nuėjo iki K. namų, papasakojo viską jo mamai ir sesei. K. sesė sugalvojo paieškoti to vyriškio, kuris nuskriaudė jos brolį. Apvažinėjo šalia prūdo ir pamatė stovinčią tą pačią „(duomenys neskelbtini)“, su kuria buvo atvažiavęs K. nuskriaudęs vyriškis. K. sesė nusiuntė to vyriškio automobilio buvimo vietą mamai ir nuvežė juos iki jų namų. Atvažiavo policija, jie trumpai papasakojo apie įvykį ir su A. išėjo namo. Kiek žino, K. namuose, kai apie tai pasakojo ir skundėsi mamai, verkė (1 t., b. l. 97–100).
Liudytoja K. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog yra K. B. sesė. Tiksliai datos įvardinti negali, bet galimai prieš kelis mėnesius, grįžo iš treniruotės į namus, maždaug po pusvalandžio ar valandos grįžo jos brolis K. su dviem draugais, tuo metu galėjo būti apie 17-18 val. Jos su mama tuo metu sėdėjo virtuvėje, brolis atėjo į virtuvę ir pasakė, kad pametė savo mobilų telefoną. Po ko mama pasakė, kad čia kažkas ne taip, abejonių kėlė ir tai, kad du atėję draugai siūlė jos broliui pasipasakoti, kas iš tiesų įvyko. Brolis šiaip ne taip, pravirkęs, pasakė, kad jį kažkoks vyriškis pastūmė ir, kiek suprato, vieną kartą įspyrė į sėdmenis ir jis nukrito, jautė fizinį skausmą. Brolis minėjo, kad visa tai nutiko prie tvenkinio, netoliese gyvenamosios vietos. Jos brolis K. ir jo draugai pasipasakojo, kad matė, kaip tas vyriškis, kuris ir spyrė jos broliui, nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) gatvės. Berniukai nežinojo to asmens, kuris smurtavo prieš jos brolį. Nei vienas iš jų nepasakė dėl kokios priežasties taip atsitiko. Tada brolio draugai pasakė, kad smurtavusio vyriškio vaikas iš (duomenys neskelbtini) mokyklos ir jie čia netoli gyvena. Po visų pasakojimų, nusprendė surasti smurtavusį asmenį, nes žinojo kokia jo mašina. Pas jį važiavo su tikslu pažiūrėti kur jis gyvena, su ja važiavo brolis bei jo du draugai. Berniukai parodė, kur viskas įvyko, pavažiavę į kitą gatvelę visai netoliese pastebėjo tą automobilį, kurį parodė berniukai. Nuėjo iki gyvenamojo namo, kur buvo pastatytas vyro automobilis, ir nusistačiusi adresą, pranešė mamai, kad ji galėtų nusiųsti jį policijos pareigūnams, kad būtų išaiškintos įvykio aplinkybės. Pati asmeniškai jokių sužalojimų ant brolio kūno nematė, tik žino, kad buvo pats įvykis ir, kad broliui skaudėjo, jis buvo išsigandęs. Kiek jai žinoma, policijos pareigūnai tą vyriškį buvo pristatę iki jų namų ir mama bandė išsiaiškinti, kas ten nutiko ir dėl ko. Mama minėjo, kad pokalbio metu vyriškis buvo agresyvus, konfliktiškas, rėkavo. Policijos pareigūnai, kurie buvo šalia, pasiūlė mamai rašyti pareiškimą, kadangi su vyrišku buvo neįmanoma susikalbėti, paties pokalbio metu taip ir nieko neišsiaiškino (1 t., b. l. 63–66).
Liudytoja, nukentėjusiojo įstatyminė atstovė, R. B. teismo posėdžio metu parodė, kad pirmomis minutėmis po įvykio, kai vaikai atbėgo, jos sūnus buvo stipriai pasimetęs, padrikais žodžiais bandė pasakoti, bet visą įvykį papasakojo jo draugai. K. buvo pirmas berniukas, kurį kaltinamais apstumdė ir kuris gavo į sėdmenis. Pirmi žodžiai buvo necenzūriniai ir klausė ar vaikai moka plaukti, nes jis tuoj juos įmes į vandenį. Visi vaikai tą patį pasakojo. Vaikas į vakarą apsiramino. Fizinį skausmą jautė tą patį vakarą. Vėliau nei sėdint, nei vaikštant, nieko nebejautė. Ji vaiką apžiūrėjo, smūgį sugėrė pagrinde stora striukė. Kaltinamajam seniai atleido, net pirmomis valandomis po įvykio atleido ir norėjo eiti į kompromisus, tačiau kaltinamasis nėjo į kompromisus. Taikytis tikrai galima, ji visada ėjo į kompromisą, civilinio ieškinio atsisako.
Liudytoja R. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. lapkričio 25, apie 18.00 val. namo grįžo sūnus K. su draugais A. ir K., kurie prieš tai buvo prie prūdo. K. pasakė, kad pametė telefoną. Kažkuris iš vaikų pasakė, jog telefoną galėjo pamesti, kai jie slapstėsi. Paklausus nuo ko, visi vaikai, vienas per kitą, pradėjo pasakoti, kad žaidė prie minėto prūdo, kai pamatė iš matymo pažįstamą berniuką (galimai mokosi (duomenys neskelbtini)). A. berniuko paklausė ar šis turi „veipą“. Berniukas pasakė, kad neturi. Kažkuris iš vaikų jam pasiūlė pamėtyti kankorėžius, kaip jie pasakojo, tuo metu jie varžėsi kas toliau numes. Berniukui pasakius, kad nenori, jis pradėjo eiti nuo jų toliau. O K. A. liepė eiti nuo berniuko, išsireiškė. Berniukui nuėjus, jie toliau žaidė. Netrukus prie jų privažiavo automobilis, pilka „(duomenys neskelbtini)“. Iš automobilio išlipęs vyras pradėjo keiktis, rėkti. Vyras pasakė: „ar plaukti moki?“. Tada pastūmė K. per krutinę ir kai jis pasisuko, norėdamas pasišalinti, vyras jam spyrė į užpakalio viršutinę dalį. Po spyrio K. suskaudo. Po to vaikai išbėgiojo ir pasislėpė. Grįžtant namo pasigedo telefono. Po to, kai vaikai viską papasakojo, jie kartu su pilnamete dukra nuvažiavo pažiūrėti, kur minėtas vyras gyvena. Apvažiavus apylinkes dukra pasakojo, kad vaikai atpažino viename iš kiemų buvusį automobilį, kuris atvyko jiems būnant prie tvenkinio, ir iš kurio išlipo vyras. Automobilio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pilkas universalas, automobilis buvo kieme, (duomenys neskelbtini) g. prie akligatvio, maždaug gatvės viduryje. Jiems sugrįžus, ji paskambino į policiją, galėjo būti apie 18.30 val., pranešė apie įvykį. Atvykusiems pareigūnams papasakojo visą situaciją. Pastarieji paklausė ar norėtų pasikalbėti su minėtu vyru. Ji sutiko, galvojo, kad išspręs situaciją taikiai. Vyras atvyko ankščiau nurodytu automobiliu. Su juo kartu buvo ir moteris, galimai žmona. Bandė su vyru pakalbėti, bet jis nesiklausė, tik rėkė, kažką bandė paaiškinti. Jiems neišėjus susikalbėti, išsiskirstė. K. atvykusį vyrą matė ir nurodė, kad tai tas pats vyras, kuris jį stūmė ir jam spyrė į sėdmenis. Tuo metu pareiškimo nerašė. Pareiškimą pateikė per e-policija. Dėl įvykio jos sūnus patyrė didžiulį išgąstį po paties įvykio, fizinį skausmą, kurį jautė dar sekančią dieną. Daugiau skausmo nebejautė, sužalojimai nebuvo padaryti, kraujosruvų nebuvo. Į gydymo įstaigą nesikreipė, jis nebuvo apžiūrimas medikų. Šiuo metu K. jaučiasi gerai. Kodėl minėtas vyras galėjo užsipulti K. nežino (1 t., b. l. 33–35).
Iš 2021 m. lapkričio 25 d. pareiškėjos R. B. pareiškimo matyti, kad 2021 m. lapkričio 25 d., apie 17.15 val., jos nepilnametis sūnus K. B. su dviem draugais A. ir K. žaidė prie (duomenys neskelbtini) vandens telkinio (duomenys neskelbtini) gatvėje, žaidimo aikštelėje. Bežaidžiant pamatė iš matymo pažįstamą vaiką ir A. (pasak K.) užklausė: „Ar veipą turi, gal gali duot paveipint? Gal nori mest kankorėžį ir pažiūrėt, kas toliau numes?“ Už kokių 3 minučių prie K. privažiavo mašina, (duomenys neskelbtini), pilkas universalas, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) Išlipęs vyras pradėjo jos sūnų kolioti necenzūriniais žodžiais, grasindamas susidorojimu. Tada vyriškis visa jėga stūmė jos sūnų, stipriai spyrė pataikydamas į nugarą, tuo labai išgąsdindamas ir sukeldamas stresą, vaikas patyrė fizinį skausmą. Iškvietus pareigūnus, jie pasiūlė pasikalbėti su tuo vyriškiu. Jai sutikus, vyriškis su savo sutuoktine (kartu ir pareigūnai grįžo) atvažiavo iki jų namų, ramus pokalbis neįvyko, vyriškis su savo sutuoktine elgėsi agresyviai. Pakvietus sūnų, kad vaikas papasakotų įvykį, žmona pradėjo gąsdinti vaiką net jos ir pareigūnų akivaizdoje (1 t., b. l. 2–4).
Iš 2021 m. gruodžio 8 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta įvykio vieta adresu (duomenys neskelbtini), padarytos nuotraukos (1 t., b. l. 18–25).
Iš 2021 m. gruodžio 6 d. tarnybinio pranešimo „Dėl įvykio aplinkybių patikslinimo“ matyti, kad 2021 m. lapkričio 26 d. Kauno apskr. VPK Kauno m. Nemuno PK 1- jame VS gautas R. B. pareiškimas apie tai, jog 2021 m. lapkričio 25 d., apie 17.15 val., sūnus K. B. su dviem draugais žaidė prie vandens telkinio (duomenys neskelbtini). Žaidžiant pastarieji sutiko iš matymo pažįstamą berniuką, kurį draugas A. užkalbino, paklausė ar turi „veipą“. Šiam atsakius, kad neturi, kažkuris iš vaikų paklausė ar nori pamėtyti kankorėžius, bet jam nesutikus, šis nuėjo. Netrukus prie jų atvažiavo automobilis „(duomenys neskelbtini)“, iš automobilio išlipo vyras, kuris pradėjo keiktis ir rėkti. Vyras K. B. pastūmė ir spyrė į viršutinę užpakalio dalį, dėl ko jis pajuto fizinį skausmą. Po spyrio į medikus nesikreipė, kraujosruvų neliko, bet buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 54–55).
Iš 2022 m. liepos 7 d. apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas įtariamojo T. I. pateiktas garso įrašas, kuriame girdėti berniukų trumpas pokalbis, kuriame vienas berniukas klausia kito „veipini?“, į ką šis atsako: „ne“, tada tas pats berniukas jam sako „žinom, kad veipini, matėm, mes einam dabar tavo mamai pasakysim, dėl to tavęs ir laukėm“ (1 t., b. l. 189-191).
Motyvuojamoji dalis
Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas
BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Pažymėtina, kad tam, jog kiltų atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pakanka padaryti bent vieną iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų, smurtavimo pobūdis, nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ir pan. veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau į juos atsižvelgiama parenkant skiriamos bausmės rūšį ir jos dydį.
Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad kaltinimas T. I., tyčiniais veiksmais nepilnamečiui K. B. sukėlus fizinį skausmą, pasitvirtino.
Kaltinamojo kaltė ir faktinės veikos padarymo aplinkybės nustatytos ir įrodytos paties kaltinamojo parodymais, nukentėjusiojo parodymais, liudytojų A. B., K. P., K. B., R. B. parodymais, R. B. pareiškimu, tarnybiniu pranešimu, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kitais rašytiniais bylos duomenimis. Byloje nenustatyta, kad aukščiau išdėstyti teismo ištirti duomenys būtų surinkti ar užfiksuoti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jie atitinka įrodymų leistinumo reikalavimą. Be to, visi šie duomenys tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, vienas kitam neprieštarauja, vienas kitą papildo, todėl pagrįstai laikyti kaltinamojo kaltės įrodymais.
Kaltinamasis T. I. kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad 2021 m. lapkričio 25 d., jam bevežant sūnų į būrelį, šis jam pasakė, kad jį užkabino vyresni berniukai ir pareikalavo el. cigaretės. Važiuodamas pro tvenkinį, pamatė šiuos berniukus, vaikui nurodžius, kad čia tie patys vaikai, kurie jį užkabino, jis išlipo iš automobilio ir nuėjo su jais pakalbėti. Buvo įsiaudrinęs, vienam iš vaikų spyrė į sėdmenis. Pripažino, kad vaikui dėl šio jo veiksmo galėjo skaudėti. Kaltinamojo parodymai iš esmės neprieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Nukentėjusysis K. B. parodė, jog berniuko, kurį jis su draugais užkalbino, tėtis – M. I., jam vieną kartą spyrė į sėdmenis, dėl ko jis jautė skausmą, jam buvo baisu. Tas pačias įvykio aplinkybes parodė kartu su nukentėjusiuoju buvę liudytojai K. P. bei A. B., kurie nurodė, jog po pokalbio su minėtu berniuku, netrukus atvyko pilkos spalvos automobilis „(duomenys neskelbtini)“, iš kurios išlipęs vyriškis klausinėjo jų, kodėl jie kabinėjasi prie jo sūnaus, vartojo necenzūrinius žodžius, pastūmė ir vieną kartą spyrė K. į sėdmenis. K. buvo išsigandęs, verkė. Nukentėjusiojo mama liudytoja R. B. ir sesuo K. B. parodė, kad 2021 m. lapkričio 25 d. vakare K. grįžo su draugais, jis buvo išsigandęs, draugai papasakojo, kad jie buvo užkalbinę vieną berniuką, o po to atvažiavęs vyras juos užsipuolė ir įspyrė K. į sėdmenis. Liudytojos K. B. ir R. B. patvirtino, jog po šio pokalbio K. B. važinėdama po apylinkes pastebėjo K. ir jo draugų nurodytą automobilį, R. B. parodė, jog kreipėsi į policiją ir dar tą pačią dieną iki jų namų buvo atvykęs kaltinamasis, su kuriuo norėjo išsiaiškinti situaciją civilizuotai, tačiau asmuo buvo įsiaudrinęs, pasikalbėti nepavyko, K. patvirtino, kad tai tas pats vyriškis, kuris jam spyrė į sėdmenis. Liudytoja R. B. patvirtino, jog sūnus jautė fizinį skausmą tą dieną, kitą dieną skausmo ir diskomforto nebejautė. Kad K. B. skaudėjo, patvirtino ir kartu su juo buvę draugai.
Teismas, įvertinęs visus šiuos įrodymus, konstatuoja, jog jų pakanka daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis jautė fizinį skausmą dėl spyrio į sėdmenis ir tai buvo kaltinamojo sąmoningo, tikslingo veiksmo – spyrio nukentėjusiajam į sėdmenis pasekmė. Visa tai patvirtina, jog kaltinamojo veiksmai – spyris į sėdmenis, susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis – fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimu.
Apibendrinant darytina išvada, jog byloje nustatyta ir įrodyta, kad T. I. 2021 m. lapkričio 25 d., apie 17.15 val., automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, kurio v/n (duomenys neskelbtini) atvykęs į žaidimų aikštelę, esančią priešais pastatą, pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje žaidė nepilnamečiai A. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., K. P., gim. (duomenys neskelbtini) m., bei K. B., gim. (duomenys neskelbtini) m., išlipęs iš automobilio ir priėjęs prie nepilnamečių, tyčia vieną kartą įspyrė nepilnamečiui nukentėjusiajam K. B. į sėdmenis, šiuo fizinio smurto veiksmu sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Kaltinamasis, būdamas suaugęs, pakaltinamas asmuo, neabejotinai suprato, jog tyčia smūgiuojant nepilnamečiam vaikui, šis gali patirti fizinį skausmą ar kitokio pobūdžio sužalojimus ir siekė tokių padarinių – spyrė nukentėjusiajam į sėdmenis t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Apibendrinant darytina išvada, kad kaltinamojo veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji fizinio skausmo sukėlimo požymiai, todėl jo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Teismas pažymi, jog kaltinime kaltinamajam inkriminuota ir tai, kad spyris atliktas be jokios aiškios priežasties, kad kaltinamasis vartojo necenzūrinius žodžius nepilnamečių atžvilgiu, grasino įmesti į tvenkinį. Pažymėtina, jog nurodytos aplinkybės sudaro kitų dviejų nusikalstamų veikų – viešosios tvarkos pažeidimo ir grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą objektyviosios pusės požymius, tačiau šios veikos T. I. neinkriminuotos. Byloje nenustatyta kitų šioms veikoms būtinų požymių. Šios aplinkybės nesudaro būtinųjų tyčinio fizinio skausmo sukėlimo nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymių, yra perteklinės, todėl turi būti pašalintos iš kaltinimo.
Kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad T. I. kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Dėl BK 38 straipsnio taikymo
BK 38 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visuma BK 38 straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Kaltinamasis T. I. teismo posėdžio metu visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, pažadėjo atsiprašyti nukentėjusiojo bei atsiprašė nukentėjusiojo įstatyminės atstovės, teigė, jog susitarė dėl žalos atlyginimo, tuo pagrindu prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė bei prokurorė teismo posėdžio metu prašymui neprieštaravo. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė teisiamojo posėdžio metu pareiškė, jog nuo ieškinio atsisako.
Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis anksčiau neteistas, į tai, kad visiškai prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailisi, nevengė atsakomybės, atsiprašė nukentėjusiojo įstatyminės atstovės, pažadėjo atsiprašyti ir nukentėjusiojo, nukentėjusiojo įstatyminė atstovė sutiko taikytis, T. I. anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas tik už kelių eismo taisyklių pažeidimus, dirba, turi šeimą, užima vadovaujančias pareigas, po nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis jokios naujos nusikalstamos veikos nepadarė, darytina išvada, kad yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų ir atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalies pagrindu bei nutraukti baudžiamąją bylą kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius. Pagrindų, kuriems esant negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius, nenustatyta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 2 dalis).
Prokurorė prašė taip pat skirti ir kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau šią priemonę šiuo atveju, teismo vertinimu, skirti netikslinga. Pažymėtina, jog atleidžiant asmenį nuo atsakomybės, teismas turi teisę, bet ne pareigą skirti baudžiamojo poveikio priemones. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pats įvykęs teismo procesas kaltinamajam turės pakankamą auklėjamąjį, prevencinį poveikį, kad sulaikytų ir atgrasytų nuo naujų analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų, todėl baudžiamojo poveikio priemonę šioje byloje skirti netikslinga. Pažymėtina ir tai, jog paties fondo paskirtis yra atlyginti dėl nusikalstamų veikų nukentėjusiųjų patirtą žalą, t. y. užtikrinti nukentėjusiųjų apsaugą, jų interesus. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis yra labiau pažeidžiamas asmuo – nepilnametis vaikas, jo interesus gindamas įstatyminė atstovė buvo pareiškusi ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau iš teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, jog šalys susitaikė ir įstatyminė nukentėjusiojo atstovė nuo civilinio ieškinio atsisakė. Esant šioms aplinkybėms, pagrįstai manytina, kad teisingumo principą užtikrintų ir nukentėjusiojo interesus atitiktų sprendimas neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės, todėl įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą neskirtina.
Dėl civilinio ieškinio
K. B., atstovaujamas įstatyminės atstovės, pateikė 300 eurų dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 42). Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo įstatyminė atstovė R. B. ir kaltinamasis T. I. susitaikė, įstatyminė atstovė nuo civilinio ieškinio atsisakė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 112 straipsnio 3 dalies nuostatomis, byla dalyje dėl civilinio ieškinio nutrauktina.
Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 kompaktiniai diskai, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti byloje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 302–307 straipsniais, 312 straipsniu, 313 straipsniu,
nusprendžia:
T. I., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju K. B., ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Išaiškinti T. I., jog jeigu jis per vienerius metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu T. I. per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, šis teismo sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Bylą dalyje dėl nukentėjusiojo K. B. civilinio ieškinio nutraukti.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 kompaktinius diskus, esančius byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.
Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.