Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kaliūno ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kseda“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-789-544/ 2009 pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kseda“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bleiras“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2009 m. rugpjūčio 20 d. ir 2009 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas prašė papildyti jo pareiškimą, nurodydamas, kad atsakovas skolingas pareiškėjui 150 000 Lt ir 1 092 714,96 Lt (t. 1, b. l. 67-68, t. 2, b. l. 26-28), bei sumažinti pirminiame pareiškime nurodytą 29 629,89 Lt skolą iki 11 973,99 Lt (t. 2, b. l. 44, 53), nes atsakovas pervedė 17 655,90 Lt (t. 2, b. l. 39).

Be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo laikyti atsakovą nemokiu. UAB „Bleiras“ pagrindinė veikla – krovinių vežimas keliais, variklinių transporto priemonių pardavimas. 2009 m. rugsėjo 15 d. balanso duomenimis, atsakovo į balansą įrašyto turto vertė sudarė 86 701 107 Lt, o skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, – 15 679 034 Lt (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Įmonėje dirba apie 250 darbuotojų, atsakovas naudoja 620 transporto priemonių (iš jų apie 300 vilkikų), nuosavybės teise turi 14 nekilnojamojo turto objektų (t. 1, b. l. 73-76); atsakovas išsiieško skolas iš debitorių.

Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas yra nemokus, kadangi iš atsakovo į balansą įrašyto turto, kurio vertė yra 86 701 107 Lt, reikia pašalinti transporto priemones, įsigytas pagal lizingo sutartį. Pagal bendrą taisyklę lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo neturi būti įtraukiami į lizingo gavėjo balansą, nes lizingo gavėjas juos tik naudoja (nuomojasi), bet nedisponuoja, (CK 6.567 str. 1 d.). Pareiškėjo žiniomis, atsakovo lizingo būdu įsigytų transporto priemonių, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, vertė yra 59 598 597 Lt, jo skolos kreditoriams siekia 15 679 034 Lt.

Pareiškėjas pažymi, jog nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d. atsakovo turto vertė sumažėjo 5 mln. Lt. Bendra atsakovo skola per minėtą laikotarpį iš esmės nepakito, tačiau atsakovas pakoregavo skolos struktūrą: per 1 m. mokėtinas sumas sumažino 35 mln. Lt, o po 1 m. mokėtinas sumas padidino 34 mln. Lt. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, kodėl atsakovas ėmėsi tokių balanso korekcijų, nebuvo pakankamai aktyvus ir nepareikalavo iš atsakovo papildomų įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies, analizuodamas atskirajame skunde nurodytus motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias lizingo sutarčių specifiką, nepaisė imperatyvių Įmonių bankroto įstatymo normų, dėl ko skundžiama nutartis laikytina neteisėta. Kadangi būtina išsiaiškinti aplinkybes, atsiradusias priėmus skundžiamą nutartį ir turinčias esminę reikšmę norint teisingai išspręsti ginčą, o apeliacinės instancijos teismas to negali padaryti, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui iš naujo svarstyti bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimą (CPK 327 str. 2 d. 2 p.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl apelianto teisės inicijuoti atsakovui bankroto bylą ir atsakovo mokumo (nemokumo) nustatymo.

Fiziniai ir/arba juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš juridinio asmens vykdyti prievoles, gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Įmonių bankroto įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.). Kitaip tariant, Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ) išvardija potencialių kreditorių, o ne kreditorių materialiosios ir/ar proceso teisės prasme požymius.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų apie 150 000 Lt atsakovo skolą pareiškėjui (t. 1, b. l. 67, t. 2, b. l. 35).

Tačiau apeliantas teisingai akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad pareiškėjas nėra atsakovo kreditorius, neįvertino jo teisinio statuso bei datos, kada atsakovas atliko tarpusavio reikalavimų įskaitymą. Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi (t. 1, b. l. 18-20) iškėlė pareiškėjui bankroto bylą (bylos Nr. B2-1082-259/2009). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, minėta nutartis nebuvo apskųsta, taigi įsiteisėjo praėjus 10 d. 2009 m. rugpjūčio 24 d. atsakovas pripažino, jog jo skola atsakovui 2009 m. birželio 30 d. buvo 29 629,89 Lt (t. 2, b. l. 21), o pareiškėjo skola atsakovui – 11 973,99 Lt (t. 2, b. l. 14). 2009 m. rugpjūčio 28 d. atsakovas pervedė pareiškėjui 17 463,99 Lt (t. 2, b. l. 39). Atsakovo 2009 m. rugpjūčio 15 d. parengtuose kreditorių ir skolininkų sąrašuose pareiškėjas nebefigūruoja, nes atsakovas likusią savo 12 165,90 Lt (29 629,89 Lt – 17 643,99 Lt) skolos dalį padengė pareiškėjo 11 973,99 Lt skola atsakovui. Įskaitymas (CK 6.130 str. 1 d.) – vienas iš prievolių pasibaigimo būdų, bet ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas draudžia vykdyti finansines prievoles, kurios nebuvo įvykdytos iki tol, kol buvo iškelta bankroto byla (lot. lex speciali derogat generali). Šis draudimas taikytinas tiek pačiai bankrutuojančiai įmonei, tiek kitiems fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, kurie skolingi bankrutuojančiai įmonei. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantą pripažino nesančiu potencialiu atsakovo kreditoriumi, todėl neturinčiu teisės inicijuoti atsakovui bankroto bylą, nes atsakovo vienašališkai atliktas tarpusavio reikalavimo įskaitymas yra niekinis (CK 1.78 str. 5 d.).

Bankroto byla keliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (-ams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (-ams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (-iais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Įmonės nemokumas – tokia padėtis, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nedengia skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir skolos, kurių mokėjimo terminai suėję (skolos, neatlikti darbai ir kt.), viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigiama skundžiamoje nutartyje, į atsakovo balansą įrašyto turto vertę lygino ne su atsakovo skolomis, kurių mokėjimo terminai buvo pasibaigę, o su atsakovo per 1 m. mokėtinomis kreditoriams sumomis apskritai (15 679 034 Lt ÷ 86 701 107 Lt), kas neatitinka įstatymo raidės. Iš atsakovo pateiktų jo skolų kreditoriams ir debitorių skolų atsakovui sąrašų (t. 2, b. l. 59-68) matyti, kad atsakovas 2009 m. rugsėjo 15 d. buvo skolingas kreditoriams 10 950 877,46 Lt (10 949 448 Lt + 1 429,46 Lt), vadinasi, likusių maždaug 4 mln. Lt atsiskaitymo terminai kol kas nėra suėję.

Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė neteisingą atsakovo nuosavo turto sumą (t. y. daliklį). Teisėjų kolegija pripažįsta pagristu apelianto argumentą, kad pagal bendrą taisyklę lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo į lizingo gavėjo balansą netrauktini. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje yra pateikiamas lizingo (finansinės nuomos) sutarties apibrėžimas. Lizingo (finansinės nuomos) sutartis – tai susitarimas, pagal kurį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, nebent sutartis numatytų kitaip. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį lizingo objektas nuosavybės teise priklauso lizingo davėjui, kol lizingo gavėjas nesumoka pastarajam visos lizingo objekto vertės, palūkanų, kitų mokesčių (PVM, nuomos naudojimosi laikotarpiu). Šalys gali susitarti, kad lizingo gavėjas tam tikrą laiką tik naudojasi preke ir vėliau grąžina ją lizingo davėjui. Tokio pobūdžio sutartys vadinamos veiklos (operatyvinėmis) lizingo sutartimis. Pagrindinis lizingo (finansinės nuomos) ir veiklos (operatyvinių) lizingo sutarčių skirtumas tas, kad pirmuoju atveju išnuomoto turto terminas sutampa su jo visiška amortizacija, antruoju ne, todėl lizingo davėjas jį gali išnuomoti dar ir dar kartą. Preziumuojama, kad lizingo sutartis yra lizingo (finansinės nuomos) sutartis, jeigu sutartyje expressis verbis nenurodyta kas kita.

VĮ „Regitra“ pateikė teismui duomenis apie atsakovo, kaip savininko ir/ar naudotojo, vardu registruotas kelių transporto priemones (t. 1, b. l. 80-196). Beveik ¼ (146 iš 620) atsakovo valdomų transporto priemonių priklauso jam nuosavybės teise. Visos atsakovo nuosavybės teise valdomos transporto priemonės yra areštuotos, apribojant atsakovo disponavimo jomis savo nuožiūra teises. Pažymėtina, kad atsakovo 2009 m. rugsėjo 15 d. balanse ir pareiškėjo nurodyti duomenys apie atsakovo turimų lizingo objektų vertę gerokai skiriasi (atitinkamai 84 463 075 Lt ir 59 598 597 Lt). Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą iš naujo, turi patikslinti lizingo būdu atsakovo įgytų, bet iki šiol neišpirktų transporto priemonių vertę ir ją atimti iš atsakovo nuosavo turto sumos.

Atsakovo nuosavo turto sumą taip pat reikia patikslinti dar ir dėl tos priežasties, kad priėmus skundžiamą nutartį atsakovas sumokėjo 3 mln. Lt skolų darbuotojams ir kitiems kreditoriams. Nėra aišku, iš kokių lėšų atsakovas padengė 3 mln. Lt dydžio skolą. Šias lėšas ar dalį jų atsakovas galėjo gauti iš komercinės veiklos (t. y. turėjo pajamų ir išlaidų) (t. 2, b. l. 1) ir/ar pardavęs turto (t. y. sumažinęs aktyvą) (t. 1, b. l. 61), atgavęs skolų iš debitorių (t. y. padidinęs aktyvą) (t. 2, b. l. 79), t. t. Priklausomai nuo to, iš kokių lėšų atsakovas atsiskaitė su dalimi kreditorių, viena ar kita linkme kinta jo nuosavo turto rodikliai, svarbūs nustatant įmonės mokumą ar nemokumą.

Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus jos ūkinės-finansinės veiklos rezultatus, kurie atspindi realią įmonės finansinę padėtį. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad teismas, rengdamasis nagrinėti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, privalo būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas. Viešo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti įrodymus, kurių reikia norint nustatyti atsakovo finansinę padėtį, o teismas turi didesnes galimybes nei byloje dalyvaujantys asmenys surinkti byloje reikšmingus duomenis (ĮBĮ 9 str. 2 d., 10 str. 1 d., CPK 159 str. 1 d., 179 str. 2 d.). Antra vertus, tai nepaneigia bylos šalių pareigos įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą į jį (CPK 178 str.).

Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismas rėmėsi tiek prie pareiškimo pridėtais apelianto, tiek pateiktais atsakovo, tiek ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka teismo iniciatyva išreikalautais dokumentais (t. 1, b. l. 33, 36, 38-40). Taigi pirmosios instancijos teismas ruošdamasis nagrinėti bylą iš esmės nepadarė apelianto išvardytų proceso teisės pažeidimų. Nagrinėjant iš naujo klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas turės galimybę išsklaidyti kilusias abejones, jei tik nurodys jas teismui žodžiu ir/ar raštu.

Susiklosčius nurodytai byloje situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, susijusias su įskaitymo ir lizingo institutais bei padarė klaidingą išvadą apie atsakovo mokumą. Iš naujo nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismas turi nustatyti šaltinius, iš kurių atsakovas gavo 3 mln. Lt atsiskaityti su darbuotojais ir kitais kreditoriais, kad, laikantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies reikalavimų, būtų galima įvertinti atsakovo finansinį pajėgumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bleiras“ iškėlimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.