Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos teisėjų Virginijos Volskienės ir Henricho Jaglinskio, sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-9282-820/2008 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį bendraatsakoviams N. G. ir R. L. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rezoliucinė dalis

1) Priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų N. G. ir R. L. 8536 Lt nuostolių atlyginimo, 5 % dydžio palūkanas už priteistą 8536 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2008-08-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2) Priteisti ieškovui iš atsakovų N. G. ir R. L. lygiomis dalimis 256 Lt sumokėto žyminio mokesčio, t.y. po 128 Lt, bei 456,92 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo R. L..

3) Priteisti valstybės naudai iš atsakovų N. G. ir R. L. lygiomis dalimis 24,36 Lt, t.y. po 12,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas konstatavo, jog viešo transporto priemonių registro tvarkytojo VĮ „Regitra“ duomenimis automobilio, kurį vairuodamas atsakovas R. L. padarė autoavariją, savininku yra įregistruotas N. G.. Teismas pažymėjo, jog atsakovas N. G. priešieškinio dėl registro duomenų nuginčijimo nereiškė, todėl laikytina, jog ginčo automobilio savininkas yra atsakovas N. G.. Teismas, atsižvelgęs į Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 Įsakymu Nr. 260 „Dėl Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių 43.1 p. ir 44 p., konstatavo, jog, tik pats transporto priemonės savininkas turi pareigą, parduodamas transporto priemonę, ją išregistruoti. Teismas pažymėjo, kad pareiga išregistruoti transporto priemonę yra asmeninio pobūdžio, o atsakovas N. G. jokio įgaliojimo atsakovui R. L. nėra išdavęs, o įgalinimus išregistruoti kildina iš susitarimo. Teismas nustatė, jog susitarimas nėra patvirtintas notariškai, o teisės aktai nustatė privalomą notariškai patvirtintą įgaliojimo formą. Teismas padarė išvadą, jog susitarimo pagrindu atsakovas R. L. neįgijo ir neturėjo teisinių galimybių išregistruoti transporto priemonės, todėl atsakovas N. G. yra transporto priemonės savininkas. Teismas pažymėjo, jog pagal teisės aktus pareigą išregistruoti transporto priemonę turėjo atsakovas N. G.. Jis turėjo teisę įgalioti kitą asmenį atlikti jam tenkančią pareigą. Teismas padarė išvadą, jog R. L. neįvykdžius įsipareigojimo, kylančio iš susitarimo, kitai susitarimo šaliai atsiranda teisė reikalauti tinkamo prievolės įvykdymo ar nuostolių atlyginimo iš įsipareigojimus prisiėmusio asmens. Teismas pabrėžė, jog tokio pobūdžio susitarimas neatleidžia atsakovo N. G. nuo teisės aktų nustatytos asmeninės pareigos išregistruoti transporto priemonę ir neperkelia jo asmeninės atsakomybės už pareigos nevykdymą kitiems asmenims.

Teismas pažymėjo, jog transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Teismas nustatė, kad žala tretiesiems asmenims padaryta nedraustu automobiliu. Atsakovui N. G. nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo automobilis, kuris turėjo būti privalomai apdraustas. Savininkas N. G. neįvykdė teisės aktų nustatytos asmeninės pareigos išregistruoti transporto priemonę. Kadangi pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui, ši pareiga teko atsakovui N. G.. Teismas konstatavo, jog atsakovas N. G., būdamas automobilio savininkas, neturėjo teisės leisti atsakovui R. L. naudotis automobiliu, kuris nebuvo apdraustas. Atsakovas N. G. turėjo suvokti apie atitinkamą, netinkamai perleisto ir perduoto naudotis automobilio, kuris yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, atsakovas pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytojas R. L.. Teismas konstatavo, jog atsakovo N. G. atsakomybė kyla ne iš neteisėtų atsakovo R. L. veiksmų, bet iš jo asmeninės savininko pareigos neperduoti netinkamai perleistos neapdraustos transporto priemonės naudoti. Teismas pažymėjo, jog transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai.

Teismas padarė išvadą, jog automobilio savininko N. G. atsakomybė ieškovui atsirado ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų N. G. ir R. L. solidarioji atsakomybė atsirado ne iš CK normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet įstatymo pagrindu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šie asmenys pažeidė įstatymo draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala ieškovui, taikė solidariąją atsakomybę ir tenkino ieškinį visiškai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu išlaidos atsirado įteikiant juos tik atsakovui R. L., konstatavo, jog šios 456,92 Lt išlaidos priteisiamos iš atsakovo R. L. (CK 6.5 str., 6.6 str. 3 d., 6.36 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., 6.270 str., 6.279 str. 1 d., 6.320 str., LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 1 str., 17 str. 1 d. 1 p., 4 str., 23 str. 1 d., 43 str. 2 d., CPK 93 str. 1 d., 92 str.).

Atsakovas N. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dalyvaujant bendraatsakoviui R. L.. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai:

1) Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino 2005-05-02 autoįvykio aplinkybių, kurio metu vairuotojas R. L., neturėdamas teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonę ir būdamas neblaivus (2,00 prom.), vairuodamas automobilį AUDI A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), persirikiuodamas atsitrenkė į gretima juosta važiavusį automobilį MB valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nuo smūgio įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su automobiliu VOLVO 7700 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis Audi A6 po susidūrimo trenkėsi į ta pačia kryptimi važiavusį automobilį BMW 735 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Išnagrinėjus šio įvykio aplinkybes, eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas R. L., kuriam už KET 53 str., 68 str., 146 str. reikalavimų pažeidimus paskirta 2500 Lt bauda. Tokiu būdu atsakovas R. L. padarė tyčinius veiksmus, kuriuos įstatymai ir poįstatyminiai aktai draudžia atlikti, ir, kurie nėra susiję su N. G. veiksmais ir pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį negali būti laikomi N. G. veiksmų rezultatu.

2) Teisiškai nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog N. G. nebuvo suteikęs įgalinimų R. L. išregistruoti transporto priemonę, kad registre N. G. tebėra įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas, todėl jis yra transporto priemonės savininkas. Dėl automobilio pardavimo buvo sudarytas susitarimas, kuris buvo pateiktas teismui. Teismo posėdžio metu atsakovas N. G. paaiškino, jog automobilis buvo parduotas nevažiuojantis, nes jame buvo sugedusi įrengta dujų įranga ir variklio įpurškimo sistema. Įsigydamas automobilį, R. L. dėl šių gedimų buvo informuotas, todėl buvo sutarta, kad jis už savo lėšas atliks reikiamą remontą ir tik po to abu atsakovai nustatyta tvarka perregistruos minėtą automobilį. Asmeniškai dalyvaujant automobilio savininkui ir pirkėjui, VĮ „Regitra“ jokie notariškai patvirtinti įgaliojimai nereikalingi. To nepageidavo ir pats automobilio pirkėjas R. L.. Pakartotinai registruojant minėtą transporto priemonę pagal Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 45.3.2 p. reikalavimus buvo privalu atlikti transporto priemonės apžiūrą, nes motorinės transporto priemonės dokumente (techniniame pase) nėra įrašytas variklio numeris. Teismas neįvertino šios svarbios aplinkybės. Kai keičiasi transporto priemonės valdytojas, taisyklėse numatyta ne išregistravimo, o įregistruotų transporto priemonių duomenų keitimo procedūra. Akivaizdu, kad parduoto automobilio perregistravimas arba duomenų keitimas naujo valdytojo vardu buvo įmanomas tik R. L. atlikus būtiną remontą bei pristačius transporto priemonę į VĮ „Regitra“ transporto priemonės apžiūrai. Pasirašius susitarimą, kartu su automobiliu atsakovui R. L. buvo perduoti automobilio registracijos dokumentai, todėl be transporto priemonės ir jos dokumentų N. G. neturėjo jokių galimybių įvykdyti teisės aktų nustatytą prievolę išregistruoti automobilį. Be to, jis neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti perduoti automobilį remontuoti naujam savininkui, kai tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl jo pardavimo ir buvo sumokėta atitinkama pinigų suma bei buvo sutarta dėl automobilio perregistravimo, atlikus būtinus remonto darbus.

3) Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant bendraatsakoviui vieninteliam įvykio kaltininkui R. L., pažeidė CPK 42 str. įtvirtintas bendraatsakovio N. G. teises, kadangi jam nebuvo suteikta teisė užduoti R. L. klausimus, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo klausimais, prieštarauti kitų byloje dalyvaujančių asmenų argumentams, sampratoms, naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kuriomis siekiama visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių nebuvo paskelbta R. L. paieška ir nepriimtas sprendimas dėl jo atvesdinimo.

4) Teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę, kadangi nėra jokio priežastinio ryšio tarp N. G. veiksmų ir žalos padarymo dėl R. L. įvykdytų tyčinių veiksmų. N. G., kaip formalus transporto priemonės savininkas, neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos, o transporto priemonės perregistravimas nebuvo atliktas dėl R. L. kaltės, kadangi pastarasis neinformavo apie remonto pabaigą ir vykimo į VĮ „Regitra“ laiką parduoto automobilio apžiūrai ir perregistravimui.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Bendraatsakovis R. L. nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Lietuvos Respublikos CK 6.988 str. 3 d. numatė, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas reglamentuoja kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas yra specialusis ir taikytinas nagrinėjamoje byloje, susijusioje su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nes CK 1.3 str. 2 d. numatė išimtinį specialių įstatymų taikymą, kai pats kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

Įstatymų leidėjas draudžia transporto priemonės savininkui, atsakingam už privalomojo draudimo sutarties sudarymą, naudoti patiems ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę. Atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str., atsakovo N. G. veiksmų ar neveikimo, susijusių su jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, teisėtumo klausimai spręstini pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (2004-03-05 redakcija, įsigaliojusi 2004-05-01). Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už privalomojo draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias solidariąją atsakomybę, ir padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad automobilio savininko N. G. atsakomybė ieškovui atsirado ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Teismas padarė teisingą išvadą, jog bendraatsakovių N. G. ir R. L. solidarioji atsakomybė atsirado įstatymo pagrindu.

Bylos duomenimis nustatyta, jog N. G., nepakeisdamas duomenų viešame registre dėl transporto priemonės savininko (b.l. 40) ir perduodamas pagal 2004-12-29 susitarimą (b.l. 53) jam priklausantį automobilį, šio automobilio nebuvo apdraudęs privalomuoju draudimu (b. l. 120, 123, 124, 127, 154), todėl šiais veiksmais pažeidė įstatymo reikalavimus, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas N. G. pažeidė imperatyvias įstatymo normas, nustatančias įpareigojimą sudaryti draudimo sutartį bei draudimą perduoti neapdraustą transporto priemonę naudotis kitam asmeniui. Įstatymų leidėjas nustatė, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Atsakovo N. G. veiksmai ir neveikimas yra neteisėti, pažeidžiantys įstatymo reikalavimus, ir tai sudaro pagrindą civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra priežastinis ryšys tarp N. G. neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovo patirtos žalos, nes bendraatsakovių susitarimas neatleidžia apelianto nuo solidarios atsakomybės.

Įstatymų leidėjas įvardino asmenis, į kuriuos ieškovas įgyja reikalavimo teisę dėl padarytos žalos išmokėtų sumų. Nagrinėjamu atveju buvo išmokėtos išmokos, kai kaltininkas R. L. padarė žalą, naudodamas neapdraustą transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, ir ieškovas reikalavimo teisę įgijo tiek į atsakingą už žalos padarymą asmenį, tiek į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.). Bendraatsakovių N. G. ir R. L. solidarioji atsakomybė kilo dėl to, kad prievolė atlyginti žalą kiekvienam iš šių asmenų atsirado visa apimtimi, ir yra visos sąlygos taikyti solidariąją skolininkų prievolę.

Apeliacinis skundas grindžiamas N. G. ir R. L. rašytiniu 2004-12-29 susitarimu (b.l. 53), nustatančiu pareigą R. L. artimiausiu metu perregistruoti automobilį savo vardu. Tačiau tokios susitarimo sąlygos, neturint N. G. notarinio įgaliojimo atlikti šiuos veiksmus, negali šalims sukurti teisių bei pareigų, ir šis susitarimas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, ar atleisti N. G. nuo solidariosios atsakomybės (LR CK 1.80 str. 1 d., 1.96 str., 6.157 str. 1 d.).

Aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjo bylą nedalyvaujant bendraatsakoviui R. L., savaime nereiškia CPK 42 str. nuostatų pažeidimo, nes byloje nėra duomenų, kad bendraatsakovio N. G. procesinės teisės buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą skelbti R. L. paiešką ar jį atvesdinti, nes civiliniame procese netaikomos priverstinio persekiojimo priemonės ir proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis priemonėmis (CPK 17 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bendraatsakovis R. L. buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį (b.l. 112) ir pats savo nuožiūra nedalyvavo.

Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes jie yra bendro pobūdžio samprotavimai, teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.2 str., 1.5 str., 1.136 str. - 1.138 str., 6.245 str., CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str., 6.281 str. 1 d., CPK 2 str., 5 str., 7 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 197 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str.). Atmetus apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo priteisti apeliantui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl apeliantas neturi pareigos atlyginti ieškovui bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą nepakeistą.