Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. B. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš A. B. priteista 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) Lt nukentėjusiojo V. P. (V. P. ) naudai neturtinei žalai atlyginti bei 4074 (keturi tūkstančiai septyniasdešimt keturi) Lt ir 84 cnt. turėtų proceso išlaidų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2002 m. lapkričio 17 d., apie 16.00 val., miške, esančiame sodų bendrijoje „Pramonės darbuotojai“, Eišiškių pl. 52, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su J. T. (J. T. ), tyčia sudavė R. P. (R. P. ) du smūgius kumščiu į galvą, J. T. tyčia spyrė R. P. du kartus į kairįjį šoną, A. B. , vėl sudavė kumščiu nukentėjusiajam tris smūgius į galvą ir tris kartus spyrė kojomis į kairįjį šoną, tuo padarydami nukentėjusiajam du kaktos odos nubrozdinimus su kraujosruva kaktos dešinės pusės ir dešinio momens srities gilesniuose minkštuose audiniuose, abiejų akių vokų poodines kraujosruvas, abiejų raktikaulių sričių, abiejų riešų, abiejų plaštakų poodines kraujosruvas, stiprų krūtinės ląstos sumušimą su kairės pusės VI, VII, X, XI ir XII šonkaulių viengubais lūžiais, o X ir XI dvigubais lūžiais, kraujosruvas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, dėl ko nuo patirtų sužalojimų išsivysčius ūmaus kvėpavimo funkcijų nepakankamumui, R. P. mirė, ir taip tyčia nužudė R. P. .

Nuteistasis A. B. savo apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu, teigia, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

A. B. skunde tvirtina, kad nukentėjusysis mirė ne nuo jo suduotų smūgių. Iš byloje esančio 2004 m. balandžio 5 d. Teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKG-15/04(02) matyti, jog nukentėjusysis R. P. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais, sukėlusiais ūmų kvėpavimo funkcijos sutrikimą. Pasak apelianto, iš jo parodymų viso proceso metu matyti, kad smūgius koja nukentėjusiajam jis sudavė tik į dešinįjį šoną. Tokie jo parodymai, nuteistojo teigimu, nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme paneigti nebuvo. Tuo tarpu kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu nuteisto (toliau – nuteistasis) J. T. parodymų, būtent jis spyrė R. P. į kairįjį šoną ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajam mirtį sukėlusius sužalojimus. Tačiau nuosprendį priėmęs teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde ginčija priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir R. P. mirties bei nurodo, kad mirtį lėmusius sužalojimus spardant į kairį šoną padarė ne jis, o nuteistasis J. T. . Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo A. B. parodymus viso proceso metu, konstatuoja, kad apelianto parodymai dėl nukentėjusiajam R. P. suduotų smūgių lokalizacijos nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis neigė spardęs nukentėjusįjį į kairį šoną. Tačiau, iš nuteistojo A. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis taip aiškino įvykio aplinkybes: pasivijęs iš autobuso išlipusį nukentėjusįjį pastarajam iš karto ranka sudavė tris smūgius į veido sritį; nukentėjusysis, bandydamas apsiginti nuo apelianto smurtinių veiksmų, išsitraukė švirkštą ir juo pagrasino A. B. ; tuomet prie nukentėjusiojo pribėgo J. T. ir spirdamas koja išmušė iš R. P. rankos švirkštą; netrukus apeliantas sudavė dar du smūgius ranka nukentėjusiajam į galvą, nuo kurių pastarasis nugriuvo; tada apeliantas dešine koja gulinčiam R. P. tris kartus spyrė į kažkurį šoną, o J. T. nukentėjusiajam į šoną spyrė dar du kartus; nukentėjusysis po suduotų smūgių liko gulėti įvykio vietoje (t. 1 b.l. 58-59).

Tokius savo parodymus nuteistasis A. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Šio procesinio veiksmo metu apeliantas paaiškino, kad po jo suduotų smūgių kumščiu į veidą nukentėjusysis R. P. nugriuvo ant pilvo ir liko gulėti kniūbsčias. Apeliantas įvykio vietoje pademonstravo savo veiksmus patvirtindamas, kad gulinčiam nukentėjusiajam tris kartus spyrė į kairį šoną (t. 1 b.l. 65-71). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme apeliantas patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi, tačiau negalėjo nurodyti įtikinamos priežasties, kodėl vėliau pakeitė savo parodymus ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ėmė teigti, kad nukentėjusįjį R. P. spardė tik į dešinį šoną. Nuteistasis A. B. savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys kaip tik patvirtina, jog jis nukentėjusįjį spardė tik į dešinį šoną. Iš A. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nukentėjusysis R. P. po jo suduotų smūgių į galvos sritį pargriuvo ant pilvo ir liko gulėti kniūbsčias. Pagal A. B. parodymus, duotus įvykio vietoje, tokioje padėtyje gulintį nukentėjusįjį jis ir ėmė spardyti, kojomis smūgiuodamas į kairįjį šoną. Į šią kūno vietą jis nukentėjusiajam, pagal jo parodymus, įspyrė tris kartus.

Kita vertus, iš byloje esančio Teismo medicinos komisijinės ekspertizės akto išvadų bei eksperto paaiškinimų teisme matyti, kad nukentėjusysis R. P. mirė nuo sužalojimų visumos, todėl be pagrindo A. B. apeliaciniame skunde itin didelis dėmesys skiriamas nukentėjusiajam jo suduotų smūgių į krūtinės ląstą lokalizacijai. Lietuvos teismo medicinos instituto papildomos ekspertizės akte Nr. EKG-15/04(02) paneigtos ankstesnėse teismo ekspertizėse pateiktos išvados, pagal kurias nukentėjusiojo mirties priežastimi galėjo būti apsinuodijimas, ir konstatuota, jog R. P. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais, sukėlusiais ūmų kvėpavimo funkcijos sutrikimą. R. P. padaryti šie sužalojimai: krūtinės ląstos stiprus sumušimas su kairės pusės VI, X, XI ir XII šonkaulių lūžiais, o X ir XI net dvigubais, kraujosruvomis dešinėje krūtinės ląstos pusėje bei abiejų raktikaulių srityse, o taip pat odos nubrozdinimai su kraujosruva kaktoje, kraujosruvos dešinio momens giliuose minkštuose audiniuose, abiejų akių vokuose. Krūtinės ląstos stiprus sumušimas su daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais sukėlė grėsmingą gyvybei būklę – ūmų kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, pasibaigusį mirtimi (t. 2 b.l. 242-247). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertų komisijos pirmininkas ekspertas A. Cėpla paaiškino, jog nukentėjusysis jau nuo vaikystės sirgo kvėpavimo takų ligomis, todėl daugybiniai šonkaulių lūžiai ir krūtinės ląstos sumušimas turėjo tiesioginį ryšį su R. P. mirtimi; šonkaulių lūžiai be krūtinės ląstos sumušimo negalimi, todėl atskirti sužalojimų negalima. Pagrindinių šonkaulių lūžiai padaryti tiesiogiai suduodant smūgius būtent į lūžio vietas, tuo tarpu kiti du šonkauliai galėjo lūžti ne tiesiogiai nuo suduotų smūgių, o lenkimo vietoje nuo kompresinės jėgos, kuri atsiranda arba spaudžiant, arba suduodant smūgius (t.5 b.l.12-13). Taigi, pirmiau aptartais duomenimis patikimai nustatyta, jog nukentėjusysis A. P. mirė ne nuo smūgių į kurį nors vieną šoną, o nuo stipraus visos krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais, sukėlusiais ūmų kvėpavimo funkcijos sutrikimą – nepakankamumą. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, jei jie veikdami tyčia numatė mirties galimybę. Iš jau aptartų nuteistojo A. B. parodymų, o taip pat ir juos patvirtinančių nuteistojo J. T. parodymų matyti, jog 2002 m. lapkričio 17 d. apeliantas, pamatęs nukentėjusįjį ir jį atpažinęs, nubėgo prie R. P. ir porą kartų jam sudavė kumščiu į galvos sritį. Nukentėjusysis nuo šių A. B. suduotų smūgių nenugriuvo, bandė apsiginti – išsitraukė švirkštą ir grasino juo apeliantui. Tuo tarpu prie jų atbėgęs J. T. spyrė R. P. į ranką, kurioje pastarasis laikė švirkštą. Tuomet A. B. nukentėjusiajam sudavė dar du smūgius rankomis į galvą, nuo kurių nukentėjusysis nugriuvo. Gulintį nukentėjusįjį spardė abu – A. B. ir J. T. . Taigi akivaizdu, jog jie abu nukentėjusiajam R. P. sudavė smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbias – galvos bei krūtinės sritis. Apie A. B. suduotus smūgius R. P. į krūtinės sritį parodė tiek pats apeliantas, tiek nuteistasis J. T. . Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusįjį R. P. būtų mušę dar ir kiti asmenys. Todėl akivaizdu ir tai, jog būtent apelianto bei nuteistojo J. T. suduotais smūgiais buvo padaryti ekspertizės akte konstatuoti sužalojimai R. P. . Dėl padarytų sužalojimų bei po to išsivysčiusių komplikacijų nukentėjusiojo būklė buvo pavojinga gyvybei, o apelianto ir J. T. R. P. padaryti sužalojimai krūtinės srityje buvo susieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jo mirtimi. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, jog bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad apeliantas, suduodamas smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno vietas bei matydamas savo bendrininko J. T. suduodamus smūgius, neabejotinai suprato, kad tokiais bendrais veiksmais kėsinasi į R. P. gyvybę ir nors gyvybės atimti nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t.y. veikė netiesiogine tyčia. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį R. P. nužudymą.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. BK 60 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę sunkinančias aplinkybes, 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tuomet, kai veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Iš tiesų, bylos duomenimis nustatyta ta aplinkybė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis A. B. buvo išgėręs alaus. Tai patvirtina paties apelianto, nuteistojo J. T. , liudytojų V. J. bei D. P. parodymai. Tačiau BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimui reikia nustatyti ne tik alkoholio vartojimo faktą bei jo sukeltą apsvaigimą, bet ir tokios būsenos įtaką nusikalstamai veikai. Pastaroji aplinkybė nėra nustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme. Apygardos teismas, pripažindamas šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę A. B. atžvilgiu, apsiribojo tik apelianto apsvaigimo fakto konstatavimu, visiškai nemotyvuodamas, kaip apsvaigimas paskatino A. B. nusikalsti. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose nuteistasis neigė, kad išgertas alus turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tokio teiginio bylos duomenys nepaneigia. Be to, nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime A. B. nurodė, jog smurtauti prieš nukentėjusįjį pradėjo todėl, kad atpažino jį kaip asmenį, seniau apvogusį apeliantą. Toks A. B. nusikalstamos veikos padarymo motyvas bylos duomenimis taip pat nebuvo paneigtas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, jog būtent išgertas alaus kiekis įtakojo neteisėtą A. B. elgesį. Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, jog visi byloje kilę neaiškumai vertinami kaltininko naudai. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pašalinama iš nuosprendžio.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, su ta išimtimi, kad esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas nepriklausomai nuo to, ar gautas dėl jų skundas. Nors nuteistasis A. B. savo apeliaciniame skunde neginčija jam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtosios bausmės dydžio, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, dėl kurių Vilniaus apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. B. už tyčinį R. P. nužudymą, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes: nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Iš bylos duomenų matyti, jog nusikalstamos veikos padarymo metu apeliantas niekur nedirbo, anskčiau teistas nebuvo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. B. niekur nesimokė, yra nepagrįsta ir paneigiama byloje esančiais duomenimis. Iš Vilniaus Mstislavo Dobužinskio vidurinės mokyklos 2002 m. gruodžio 3 d. išduotos charakteristikos matyti, jog nuteistasis A. B. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo šios mokyklos 10 klasės moksleivis (t. 1 b.l. 93). Apygardos teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. B. padarė labai sunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą. Įvertinęs visas šias bausmės skyrimui bei individualizavimui reikšmingas aplinkybes bei tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis buvo nepilnametis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, pirmosios instancijos teismas A. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę devyneriems metams. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis A. B. gimęs 1986 m. liepos 18 d. Tuo tarpu nusikalstama veika padaryta 2002 m. lapkričio 17 d., kuomet A. B. buvo šešiolika metų, todėl jo atžvilgiu taikomos BK XI skyriaus, nustatančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatos. BK 95 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų. Pagal BK 91 straipsnio 3 dalį, kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. A. B. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo penkerių iki penkiolikos metų. Tai reiškia, jog, vadovaujantis pirmiau minėtomis BK 91 straipsnio 3 dalies bei BK 95 straipsnio 5 dalies nuostatomis, A. B. gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų metų ir šešių mėnesių iki dešimties metų. Todėl, vadovaujantis BK 61 straipsnio 3 dalimi, tokios bausmės vidurkis yra laisvės atėmimas šešeriems metams ir trims mėnesiams. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo paskirtoji laisvės atėmimo devyneriems metams bausmė yra gerokai griežtesnė už BK 129 straipsnio 1 dalies numatytos bausmės nepilnamečiui vidurkį. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavęs, jog A. B. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos bausmės vidurkiui, paskyrė apeliantui, kaip nepilnamečiui, bausmę, kurios dydis artimas maksimaliam BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydžiui.

Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas bei surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, todėl šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keistinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau minėtas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, net ir pašalinęs iš nuosprendžio A. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. B. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimas BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos bausmės vidurkiui.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai išsprendė ir byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimą, todėl ir šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keistinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo nusikalstamas veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį, bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai, nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos, atsako solidariai.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. P. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2003 m. kovo 1 d. nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1 b.l. 54). Nukentėjusysis V. P. 2004 m. liepos 22 d. byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš kaltinamųjų A. B. ir J. T. priteisti 6 600 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (t. 2 b.l. 264). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartimi baudžiamoji byla kaltinamojo A. B. atžvilgiu buvo išskirta (t. 3 b.l. 91-92). 2005 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį J. T. atžvilgiu bei pripažino jį kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą dėl tyčinio R. P. nužudymo iš savanaudiškų paskatų bei pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Šiuo nuosprendžiu iš dalies buvo patenkintas nukentėjusiojo V. P. pareikštas civilinis ieškinys ir iš J. T. priteista 6 600 Lt turtinei žalai ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. (t. 3 b.l. 142-145). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo J. T. ir nukentėjusiojo V. P. apeliacinius skundus, 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, tenkindamas nukentėjusiojo apeliacinį skundą, iš J. T. priteisė 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti V. P. naudai (t. 3 b.l. 178-182). Vėliau Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje A. B. buvo kaltinamas to paties nusikaltimo padarymu, t.y. tyčiniu R. P. nužudymu, nukentėjusysis V. P. 2009 m. kovo 23 d. pareiškė dar vieną civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš A. B. dar 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (t. 4 b.l. 116). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino A. B. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir visiškai patenkino V. P. pareikštą civilinį ieškinį, iš A. B. priteisdamas 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taigi, iš pirmiau aptartų duomenų matyti, kad J. T. ir A. B. nuteisti už tyčinį R. P. nužudymą, padarytą veikiant bendrininkų grupe. Nukentėjusysis V. P. , pareikšdamas pirminį civilinį ieškinį, patirtą neturtinę žalą dėl sūnaus nužudymo įvertino 50 000 Lt ir prašė šią sumą priteisti iš abiejų kaltinamųjų – J. T. ir A. B. . Lietuvos apeliacinis teismas, pakeisdamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendį J. T. atžvilgiu, šį nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį tenkino pilnai. Tuo tarpu nagrinėjant bylą A. B. atžvilgiu, nukentėjusysis pareiškė dar vieną civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, prašydamas iš apelianto priteisti dar 50 000 Lt. Toks nukentėjusiojo civilinys ieškinys negali būti tenkinamas. Pagal formuojamą teismų praktiką, tais atvejais, kai žala padaryta bendrais kaltinamojo ir kito asmens, dėl kurio byla išskirta į atskirą procesą, veiksmais, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens. Vėliau, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kurio byla buvo išskirta, iš jo žalos atlyginimas priteisiamas solidariai su ankstesniu nuosprendžiu nuteistu asmeniu. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje pareikštas nukentėjusiojo V. P. civilinys ieškinys, kuriuo prašoma priteisti 6 600 Lt turtinei žalai atlyginti ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, priteistinas iš J. T. ir A. B. solidariai, o pakartotinas civilinis ieškinys (t. 4 b.l. 116), pareikštas 2009 m. kovo 23 d., Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendžiu patenkintas nepagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio A. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

A. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VII-1968 redakcija) paskirti laisvės atėmimo bausmę šešeriems (6) metams.

Bausmės pradžią A. B. skaičiuoti nuo 2010 m. spalio 15 d.

Į bausmės laiką A. B. įskaityti kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2002 m. lapkričio 21 d. iki 2002 m. gruodžio 2 d. ir nuo 2008 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. spalio 15 d.

Iš A. B. ir J. T. solidariai priteisti 6 600 (šešis tūkstančius šešis šimtus) Lt turtinei žalai atlyginti ir 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo V. P. naudai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.