Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėja Asta Pikelienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau BUAB) ,,Glossa“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus MB „Tavix“, ieškinį atsakovui K. Š. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimą kildina iš Civilinio kodekso (toliau CK) 2.87 straipsnio ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio dalies nuostatų pažeidimo nurodydamas, jog atsakovas, būdamas įmonės savininku ir vadovu, nesielgė rūpestingai, atidžiai bei apdairiai ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

4. Atsakovas pažeidė fiduciarines pareigas bei nevykdė jam įstatymu nustatytos imperatyvios pareigos, t. y. atliko neteisėtus veiksmus civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų prasme.

5. Būdamas bendrovės vadovu bankroto bylos iškėlimo dienai, 2019 m. spalio 10 d. nutartimi K. Š. buvo įpareigotas perduoti administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus kitus dokumentus, tačiau nurodyto teismo įpareigojimo neįvykdė, t. y., turto ir dokumentų neperdavė iki šiol – tokiu būdu pažeidė JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus.

6. Vadovas nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatyme (toliau – BAĮ) jam nustatytų pareigų dėl įmonės apskaitos tvarkymo bei dokumentų išsaugojimo, nors šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui (toliau JAR) nebuvo teikiami išvis. Toks jo neveikimas pripažintinas neteisėtais veiksmais (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Dėl to administratorius neturi realios objektyvios galimybės atskleisti kaip buvo vykdoma bei plėtojama bendrovės veikla, bei negali tiksliai nustatyti, kaip buvo naudojamas bendrovės turtas iki bankroto bylos iškėlimo dienos; neturi objektyvios galimybės įvertinti įmonės turimų debitorių, pradelstų įsiskolinimų bei įmonės turimo (ar turėto) turto nuo pat įmonės įkūrimo pradžios iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl to konstatuotina, kad K. Š. kreditoriams padaryta žala yra lygi kreditorių bankroto byloje patvirtintiems finansiniams reikalavimams, t. y. 3 600,72 Eur, kurie susidarė atsakovo vadovavimo laikotarpiu.

7. Įrodinėja, kad įmonė jau 2017 m. gegužės 16 d. turėjo pradelstų neįvykdytų skolinių įsipareigojimų kreditoriams, šią aplinkybę grindžia kreditoriaus valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau VMI) pateiktais duomenimis. Seniausia prievolės atsiradimo data laikoma 2017 m. gegužės 16 d., todėl įmonės nemokumas prasidėjo nuo pirmos skolos susidarymo dienos, bendrovė nebuvo pajėgus sumokėti įstatymų nustatytų įmokų į VMI biudžetą, bei dėl šios priežasties skolos palaipsniui didėjo – atsakovas sistemingai didino finansinę žalą kreditoriams. Tačiau atsakovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taigi pažeidė galiojusios Įmonių bankroto įstatymo (tolau ĮBĮ) aktualios redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą.

9. Įrodinėja priežastinį ryšį nurodydamas, jog atsakovo neteisėtas neveikimas ir pareigos kreiptis dėl įmonės bankroto bylos inicijavimo pažeidimas tiesiogiai sąlygojo įmonės finansinių įsipareigojimų kreditoriams susiformavimą/didėjimą, atsakovas nevykdė pareigos perduoti įmonės turtą bei dokumentus, ir tuo padarė žalą kreditorių finansiniams interesams bei pačiai bendrovei. Nustačius neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neturi kaltės įrodinėti.

Teismo nustatytos aplinkybės ir išvados

Motyvuojamoji dalis

16. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Glossa“ bankroto byla iškelta galiojant ĮBĮ, atitinkamai ir pareigų nevykdymas bei žalos padarymas siejamas su laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo, todėl ieškovė nepagrįstai apeliuoja į JANĮ įtvirtintas materialiosios teisės normas, apibrėžiančias valdymo organų pareigas, veiksmų neteisėtumą ir nustatančias atsakomybę už jų atlikimą (neveikimą).

17. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai juridinio asmens valdymo organo narys nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

18. Kreditorius VMI prie Finansų ministerijos nurodė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAĮ) V skyriaus 3 skirsnio nuostatomis, gyventojų pajamų mokesčio mokestinė nepriemoka 1 043,66 Eur susidarė nuo 2017 m. gegužės 16 d., įmonei pateikus GPM deklaraciją už 2017 m. gegužės mėnesį. Iš antstolio į bankroto bylą perduotų dokumentų nustatyta, kad vykdomoji byla pradėta pagal 2018 m. vasario 14 d. mokesčių administratoriaus sprendimą, skola susiformavo už neįvykdytas prievoles sumokėti gyventojų pajamų mokesčio pagal GPM deklaracijas už 2017 m. gegužės-gruodžio mėnesių laikotarpį, prievolę sudaro 905 Eur skolos ir 38,53 Eur delspinigių sumos.

19. Kreditorius VSDFV Kauno skyrius nurodė, jog kreditorinis reikalavimas (2 411,18 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 145,88 Eur delspinigių) susidarė dėl to, kad bendrovė pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau VSDĮ) nuostatas, kuriomis nustatyta, jog priskaičiuotas socialinio draudimo įmokas draudėjas sumoka ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos (VSDĮ 12 straipsnio 2 dalis), draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus įstatymuose, vadovautis Fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėmis nustatyta įmokų mokėjimo tvarka (VSDĮ 17 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 9 dalis), kt. Kreditorius teikė mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir delspinigius nurašyti iš draudėjo sąskaitų kredito įstaigose, paskutinį kartą valstybinio socialinio draudimo įmokos mokėjimo nurodymu nurašytos 2018 m. gegužės 7 d. Antstolio vykdomoji byla dėl priverstinio 2 315,51 skolos išieškojimo pradėta pagal VSDFV 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą, skola neišieškota.

20. Sprendžiant bylas dėl kreditoriams padarytos žalos atlyginimo, kai vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismai turi nustatyti momentą, nuo kurio įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio momento nustatymas yra tiesiogiai susiję su atlygintinos žalos dydžio nustatymu, nes tokiu atveju žala yra laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, kuri patvirtinta iškėlus bankroto bylą.

21. Ieškovė nurodė, kad įmonės nemokumas prasidėjo nuo pirmos skolos susidarymo dienos 2017 m. gegužės 16 d., nes bendrovė nebuvo pajėgus sumokėti įstatymų nustatytų įmokų į VMI biudžetą, bei dėl šios priežasties skolos palaipsniui didėjo – atsakovas sistemingai didino finansinę žalą kreditoriams, tačiau atsakovas laiku nesikreipė į teismą. Tuo pagrindu daro išvadą, jog visi įmonės nepadengti įsipareigojimai, po to, kai įmonė tapo nemokia, vertinami kaip žala, nes jei atsakovas laiku būtų inicijavęs bankroto bylą, šie įsipareigojimai nebūtų atsiradę.

22. Teismas kritiškai vertina ieškovės pateiktus argumentus dėl nemokumo momento nustatymo. Nepagrįsta laikytina išvada, jog nemokumas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies sąvokos prasme bei pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo prasme, gali būti konstatuojamas ar nustatinėjamas įmonei praėjus 2 mėnesiams nuo jos įsteigimo, kai ūkinė veikla tik pradedama, o ataskaitinis laikotarpis veiklos rezultatų bei finansinių ataskaitų sudarymo prasme nebaigtas, bei spręsti apie viršijančius pusę balansinio turto vertės pradelstų įsipareigojimų sumas. Ieškovė nepateikė duomenų ir savo išvadų apie vykdytą veiklą, jos mastą, pajamas ir kt. Ieškovės teiginiai, kad jau nuo 2017 m. gegužės 16 d. bendrovė realiai nevykdė pridėtinę vertę kuriančios veiklos, negeneravo jokių pajamų, buvo nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir buvo nemoki nuo pirmojo įsiskolinimo VMI, yra visiškai neargumentuoti ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti. Teismas neturi galimybių tiksliai nustatyti nemokumo laiką, nesant jokių duomenų apie įmonės finansinę padėtį, jos pokyčius, turto ir įsipareigojimų santykio dinamiką, bei neturi galimybių spręsti apie bendrą išaugusį įmonės skolos dydį nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

23. Tai pat spręstina, jog dokumentų neperdavimo administratoriui faktas nėra pagrindas priteisti iš buvusio vadovo žalos atlyginimą, nesant jokių įrodymų apie tai, kad išsaugojus dokumentus ir juos perdavus administratoriui, būtų galimybė išsiieškoti įmonės naudai iš skolininkų tam tikras sumas. Ieškovė pati nurodo, jog negali įvertinti įmonės turimų debitorių, bei įmonės turimo (ar turėto) turto.

24. Teismui susipažinus su byloje esančiais duomenimis darytina išvada, jog yra pakankamai duomenų spręsti, jog šiuo atveju buvusio vadovo civilinė atsakomybė kilo dėl imperatyviųjų įstatymo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. MAĮ įtvirtintų pareigų laiku ir nustatyta tvarka mokėti gyventojų pajamų mokestį bei VSDĮ reikalavimų dėl socialinio draudimo įmokų sumokėjimo nustatyta tvarka ir terminais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017). Akcinių bendrovių įstatyme (toliau ABĮ) 37 straipsnio 7 dalyje reglamentuota, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Šio straipsnio 12 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą; kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 11 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio.

25. Konstatuotina, jog atsakovo veiksmai, pasireiškę jam kaip bendrovės vadovui nustatytų MAĮ, VSDĮ įtvirtintų pareigų pažeidimu, sudaro pagrindą civilinei atsakomybei kilti. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju įmonei žala lygi visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų, susidarančių iš nesumokėtų mokesčių, privalomų įmokų bei paskaičiuotų delspinigių, sumai, kadangi atsirado būtent dėl nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų.

26. Teismas sutinka, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė taip pat jam nustatytų įstatyminių pareigų dėl įmonės apskaitos tvarkymo bei dokumentų išsaugojimo, tinkamo veiklos operacijų ir ūkinių įvykių atvaizdavimo dokumentuose, pareigų rūpintis įmonės finansine atskaitomybe, dėl finansinių ataskaitų pateikimo JAR.

27. Netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, dėl kurio kyla žalos atlyginimo prievolė vadovui, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju kreditoriai negalėjo susisiekti su bendrovės atsakingais asmenimis, korespondencija bendrovės nepasiekė, atsakovas neteikė jokių duomenų nei kreditoriams nei vėliau ir teismui. VSDFV akcentavo, jog nuo 2018 m. gegužės 7 d. piniginių lėšų judėjimo sąskaitoje nebuvo, JAR ataskaitos nepateiktos. Kreditoriai neturėjo galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės pajamas, lėšas, kadangi neturėjo galimybių gauti atitinkamų duomenų. Teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovo neveikimas, nebendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi bei VSDFV, įstatyme įtvirtintų pareigų nevykdymas prilyginamas dideliam neatsargumui, tokie jo veiksmai neatitinka nei rūpestingo, nei apdairaus vadovo elgesio standartų ir yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala.

28. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją turi bendrovės vadovas. Ši prezumpcija byloje nepaneigta.

29. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo K. Š. ieškovės naudai 3 600,72 Eur žalos atlyginimą.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

30. CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

31. Pagal CK 6. 210 straipsnio 1 dalį ieškovui iš atsakovo K. Š. priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (3 600,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

32. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 88 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai dėl pinigų sumokėjimo dėl bylos sprendimo teisme.

33. Ieškovė įrodymų patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 285-286 straipsniais,

nutaria:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui BUAB „Glossa“ (į. k. 304488532), iš atsakovo K. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 600,72 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Išaiškinti atsakovui, kad sprendimas už akių negali būti skundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau šalis turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį CPK 287 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus.

Išaiškinti ieškovui, kad sprendimas už akių per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.