Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

R. G. , Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovui T. Ž. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, turto padalijimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Santuoką, įregistruotą 2007 m. spalio 18 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 4472, tarp T. Ž. , a.k. (duomenys neskelbtini) ir D. Ž. , a.k. (duomenys neskelbtini) nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo ieškovei D. Ž. palikti iki santuokos turėtą pavardę – B. Ieškovės D. Ž. ir atsakovo T. Ž. nepilnamečių vaikų - sūnaus M. B. Ž., gim. 2007-12-05, ir O. D. Ž., gim. 2009-05-28, gyvenamąją vietą nustatyti su motina D. Ž. . Priteisė iš atsakovo T. Ž. išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. B. Ž. ir O. D. Ž. periodinėmis išmokomis po 400 Lt per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos - 2010-06-23 iki vaikų pilnametystės, nepilnamečiams vaikams skirtų lėšų tvarkytoja skiriant motiną D. Ž. , sumas indeksuojant kasmet LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Po santuokos nutraukimo ieškovei D. Ž. nuosavybės teise priteisė turtą - 1/12 dalį aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančios (duomenys neskelbtini), o atsakovui T. Ž. iš ieškovės D. Ž. priteisė 9 625 Lt dydžio piniginę kompensaciją. Priteisė iš atsakovo T. Ž. ieškovės D. Ž. naudai 3174,69 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės D. Ž. į valstybės biudžetą 412,43 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo T. Ž. į valstybės biudžetą 381,43 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vaikų teisių apsaugos skyrius bei atsakovas neprieštarauja, pasisakė, kad ji nustatytina su vaikų motina, kuri, nors šiuo metu yra dukters priežiūros atostogose, tačiau turi nuolatinį darbą, nuosavybės teise gyvenamąjį būstą, todėl vaikams yra užtikrinta teisė į saugų gyvenamąjį būstą, motina yra užtikrinusi tinkamas buities ir gyvenimo sąlygas abiem mažamečiams savo vaikams.

Spręsdamas reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, teismas laikė įrodyta, kad dalintino turto balansą sudaro – 1/12 negyvenamosios patalpos – parkingo, esančio (duomenys neskelbtini) , 19250 Lt vertės (T. 1 – b.l. 15-16, T. 2 – b.l. 9-11). Šalims susitarus dėl dalintino turto ir jo vertės, teismas atskirai detaliau šiuo klausimu nepasisakė, kadangi ginčo dėl turto vertės tarp sutuoktinių nėra (T. 5 – b.l. 3, 34-37). Teismas nurodė, kad pagal ieškovės prašymą nukrypti nuo lygių dalių principo dėl to, kad dalintinas turtas yra nedalus, jis yra netoli gyvenamosios vietos, su ja lieka gyventi šalių vaikai, atsižvelgiant į jos būklę, nėra pagrindo, kadangi pripažinus, kad santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, dalintinas turtas yra ne gyvenamoji patalpa, vaikų išlaikymo klausimas yra išspręstas atsižvelgiant į vaikus poreikius. Nesant ginčo dėl dalintino turto vertės, teismas sprendė, kad šalims tenka po 9 625 Lt. Šalims iš esmės sutarus dėl dalintino turto būdo, ieškovei priteisė turtą natūra, o atsakovui – ½ kompensacijos dalį už ieškovei tenkančio natūra turto dalį.

Teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, patenkinęs ieškinį iš dalies, iš atsakovo ieškovės naudai priteisė dalį jos patirtų bylinėjimosi išlaidų – 174,69 Lt sumokto žyminio mokesčio, proporcingo patenkintų reikalavimų daliai, ir 3 000 Lt advokato išlaidų byloje, viso 3174,69 Lt (T. 3 – b.l. 119-134, T. 5-b.l. 26-27, CPK 93, 98 str. str.). Ieškinį patenkinęs 54 procentais, iš ieškovės į valstybės pajamas priteisė atidėto žyminio mokesčio dalį, proporcingą atmestų reikalavimų daliai, t.y. 319 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 84 str., 93 str.). Iš atsakovo į valstybės pajamas priteisė 288 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė atleista pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 2 p., 96 str. (400 x 12 mėn. x 3 proc. x 2)).

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai išanalizavus bylos medžiagą, pažeidžiant proceso ir materialinės teisės normas, jis prieštarauja teismų praktikai, pažeidžia nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, todėl naikintinas.

Teismas, netenkindamas reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, netinkamai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog atsakovas prisidėjo prie sūnaus išlaikymo. Apeliantė nurodo, kad ji pervesdavo atsakovui pinigų sūnaus reikmėms (viso– 6 480 Lt), tuo tarpu atsakovas nurodė, kad per ginčo laikotarpį jis sūnui yra išleidęs 4 041,51 Lt. Taigi akivaizdu, kad atsakovas šiuos pinigus naudojo ne tik vaiko reikšmėms, be to, jis nėra įrodęs, kad šiuo laikotarpiu būtų teikęs išlaikymą savo sūnui. Net ir nustačius, jog atsakovas galėjo epizodiškai teikti išlaikymą savo nepilnamečiam sūnui, teismas privalėjo išanalizuoti, kokią dalį reikiamo išlaikymo atsakovas yra suteikęs. Teismas visiškai neatsižvelgė ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybos prašymą dėl trūkstamo įsiskolinimo dydžio priteisimo, dėl ko pasielgė priešingai vaiko interesams.

Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo nukrypti nuo lygių dalių principo dalinant santuokoje įgytą turtą, tokiu būdu nukrypdamas nuo prioritetinio vaiko teisių apsaugos principo, pažeisdamas nepilnamečių vaikų interesus, jų teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, užkirsdamas kelią ieškovei pasirūpinti vaikų poreikius labiau atitinkančio būsto įsigijimu, kadangi ieškovė gyvena su skirtingos lyties vaikais, iš kurių vienas yra neįgalus. Akivaizdu, kad greitai ieškovė privalės ieškoti didesnio būsto, kurio įsigijimui gali neužtekti lėšų.

Ginčo patalpa, t.y. garažas, yra šalia ieškovės buto (duomenys neskelbtini), kuriame ji liks gyventi su nepilnamečiais vaikais. Šia patalpa atsakovas nesinaudoja, nes net neturi transporto priemonės, o be to, gyvena kitame miesto gale ir naudotis ginčo garažu jam būtų netikslinga. Todėl ginčo patalpa atsakovui faktiškai yra nereikalinga, ja naudojasi tik ieškovė su savo mažamečiais vaikais, todėl jai turėjo būti priteisiama didesnė šio nekilnojamojo turto dalis.

Teismas neteisingai paskirstė šalims tenkančią žyminio mokesčio dalį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Konstatuodamas, jog ieškinys yra patenkintas 54 procentais, nedetalizavo, kokiu būdu yra gautas šis skaičius, kai iš ieškovės pareikštą aštuonių reikalavimų pilnai patenkinti yra tik du, dėl šios aplinkybės, ieškovė neturi galimybės pasisakyti dėl šio teismo apskaičiuoto procento teisingumo. Pagal teismo sprendimą patenkinti 54 procentai ieškinio reikalavimų, o 46 procentai reikalavimų atmesti, todėl ieškovė turi į valstybės biudžetą sumokėti 46 procentus mokėtino žyminio mokesčio (proporcingai atmestų reikalavimų daliai), kas sudaro 421,35 Lt. 323,50 Lt ieškovė jau yra sumokėjusi, todėl tokiu atveju jai kiltų pareiga sumokėti tik 97,85 Lt nesumokėto žyminio mokesčio. Kita žyminio mokesčio dalis, t.y. 54 procentai turėtų būti priteisiami iš atsakovo į valstybės biudžetą, t.y. viso 494,63 Lt. Įvykdžius teismo sprendimą taip, kaip yra nurodyta rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje, valstybei būtų nesumokėta dalis žymimo mokesčio. 2008-11-10 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo nustatyta, jog už šį ieškinį yra mokėtinas viso 915,99 Lt žyminis mokestis. Ieškovė buvo atleista nuo dalies žyminio mokesčio (592,49 Lt) sumokėjimo, o 323,50 Lt vykdydama minimą teismo nutartį sumokėjo į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė, kokiu pagrindu yra mažintinos ieškovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, nes net ir darant išvadą, jog ieškinys tenkintinas 54 procentais į bylą yra pateikti žymiai didesnes atstovavimo išlaidas įrodantys dokumentai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad santuoka tarp ginčo šalių D. Ž. (buvusi pavardė – B.) ir T. Ž. buvo sudaryta 2007-10-18, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 4472, (1 t., b. l. 9). Santuokoje gimė du vaikai: sūnus M. B. , gim. 2007-12-05 ir dukra O. D. , gim. 2009-05-28 (t 2, b.l. 175, t 1, b.l. 10). 2008-02-29 pirkimo - pardavimo sutartimi šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 1/12 parkingo, esančio (duomenys neskelbtini) (t 1, b.l. 15).

Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, netenkintas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteistas išlaikymas abiems vaikams periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 400 Lt iki vaikų pilnametystės, netenkintas reikalavimas dėl įsiskolinimo priteisimo, santuokoje įgytas turtas – parkingo 1/12 padalinta šalims lygiomis dalimis, taip pat nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu.

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės

Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas klaidingai, neįvertinęs visų įrodymų, priėmė neteisėtą sprendimą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.60 ir 3.61 straipsniuose nustatytos santuokos nutraukimo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės sąlygos. Sutuoktinio kaltė yra specifinė, palyginus su kitais asmens kaltės civiliniuose santykiuose atvejais. Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos išvardytos daugelyje Civilinio kodekso straipsnių (3.26–3.30, 3.35–3.36 ir kt.) – tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima, kitos pareigos. P. C. kodekso 3.60 straipsnio 2 dalies normos prasmę esminiu santuokinių pareigų pažeidimu laikytinas elgesys, nepriimtinas ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu. Vienas sutuoktinis, pareiškęs ieškinį pagal Civilinio kodekso 3.60 straipsnį, privalo įrodyti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, t. y. privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis dėl subjektyvių priežasčių iš esmės pažeidė savo pareigas ir kad dėl tokio jo elgesio bendras gyvenimas tapo negalimas. Kartu pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, tai reiškia, kad, įrodžius vieną ar kelis įstatymo normoje paminėtus faktus, pripažįstama, kad sutuoktinis yra kaltas dėl santuokos iširimo. Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, patvirtinančius, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (Civilinio kodekso 3.61 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. B. v. R. B.; bylos Nr. 3K-3-117/2007, išaiškino, jog Civilinio kodekso 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta vieno iš sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcija yra nuginčijama, tačiau kaltinamas dėl santuokos iširimo sutuoktinis turi įrodyti, kad nebuvo aplinkybių, lemiančių kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją, arba kad yra kitų aplinkybių, kurios paneigia jo kaltę arba rodo esant ir kito sutuoktinio kaltę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymėta, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis E. D. v. P. D. byloje Nr. 3K-3-175, 2007 m. birželio 20 d. nutartis Ž. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, susijusius su ieškovės ir atsakovo įrodinėjamomis aplinkybėmis, kurios, jų teigimu, patvirtina kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas įvertino šalių nurodytas konfliktų tarp jų kilimo priežastis, sutuoktinių elgesį tiek iki konfliktų, tiek po jų ir padarė pagrįstą išvadą, kad dėl abiejų sutuoktinių elgesio jų šeimoje santarvės nebuvo, o aplinkybę, jog atsakovas pradėjo gyventi skyrium, įtakojo ne tik jo veiksmai ir apsisprendimas, tačiau ir ieškovės elgesys ir jos veiksmai. Abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs vienas kitam, jų santykiuose nebuvo abipusio moralinio palaikymo, jie neieškojo kompromisų, nesiekė tarpusavio supratimo, neieškojo tinkamų būdų išsaugoti šeimai, dėl ko šeima iširo. Su tokia išvada kolegija sutinka.

Netenkinus ieškovės reikalavimo nustatyti, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo Civilinio kodekso 3.70 straipsnio 2 d. pagrindu.

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo

P. C. kodekso 3.192 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Įtvirtintas proporcingumo principas tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas būtinoms vaiko vystimosi sąlygoms tenkinti (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 straipsniai, Civilinio kodekso 3.155, 3.165 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7-8, 10-14, 18, kt. straipsniai). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Z. T. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-21/2007; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad orientaciniais kriterijais, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas 800 Lt MMA. Pažymėtina, kad be būtiniausių vaikų poreikių yra ir individualūs vaikų poreikiai, jų kaip asmenybės vystimasis sąlygoja ir reikalingą realų išlaikymo dydį. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystimuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų būtinų vaikui vystytis sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes.

Pirmos instancijos teismas įvertino nurodytas sąlygas ir pagrįstai sprendė, kad be būtiniausių vaiko poreikių, šalių sūnus turi specialius poreikius ir jų tenkinimui reikalingos papildomos lėšos, tačiau šie poreikiai yra patenkinami iš vaikui skiriamos neįgalumo pašalpos. Nors apeliantė teigia, kad sūnaus išlaikymui yra reikalinga skirti daugiau lėšų ir kad atsakovo turtinė padėtis leidžia teikti vaikų išlaikymui didesnes lėšas, tačiau ji nepateikė leistinų įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti apie padidintų poreikių vaikų išlaikymui būvimą, o taip pat įrodymų, iš kurių galima daryti išvadą apie atsakovo geresnę turtinę padėtį negu nustatyta bylos įrodymais. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, jog teismas nėra nustatęs, jog sūnui reikalingo išlaikymo suma, atskaičius neįgalumo pašalpą, sudaro apie 400 Lt apskritai, o ši suma yra nustatyta kaip reikalinga vaiko išlaikymui teikiama viena iš tėvų. Tuo tarpu kolegija jau pasisakė dėl abiejų tėvų pareigos teikti išlaikymą lygiomis dalimis, tik atsižvelgiant į turtinės padėties proporcingumą tarp tėvų, šios dalys galėtų būti nelygios, tačiau pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo turtinė padėtis nėra žymiai geresnė už ieškovės, o atvirkščiai priimant sprendimą ieškovės turtinė padėtis, atsižvelgiant į jos nuosavybėje esantį turtą ir gaunamas lėšas buvo geresnė. Todėl spręsti, kad atsakovas turi skirti didesnę dalį vaikams išlaikyti reikalingų lėšų, nėra pagrindo.

Kolegija sprendžia, kad teismo parinktas išlaikymo dydis šioje konkrečioje byloje atitinka vaikų interesų patenkinimą iš vieno iš tėvų pusės, o jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Kolegija pažymi, kad pagal CK 3.200 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį principą išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo to momento, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Teisės į išlaikymą atsiradimo ir bylos iškėlimo teisme momentas paprastai nesutampa. Dėl to teismas, nustatęs, kad konkrečiu atveju tėvas ar motina nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą teikti išlaikymą, už laikotarpį nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo priteisia iš skolininko išlaikymo skolą. Išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju išlaikymą ginčo šalių vaikams teismas priteisė nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2010-06-23 d., iki vaikų pilnametystės. Ieškinyje buvo prašyta priteisti išlaikymo įsiskolinimą sūnui nuo 2007-12-05 iki ieškinio padavimo. Teismas nepriteisė ieškovės prašyto įsiskolinimo, padaręs išvadą, kad nurodytą laikotarpį atsakovas teikė sūnui pakankamą išlaikymą. Kolegija sutinka su tokia išvada. Atsakovas pirko sūnui ir visai šeimai reikalingus daiktus, pervesdavo ieškovei pinigų, ką patvirtina jo pateikti rašytiniai įrodymai: mokėjimai internetu, atsiskaitymų kortelės sąskaitų išrašai (t 2, 23-45,046-87, t 3, 181-189). Be to, teismas taip pat įvertino ir tą aplinkybę, jog ir ieškovė pervesdavo pinigus atsakovui į jo vardu atidarytą sąskaitą, todėl kolegija daro išvadą, jog šalys būdamos santuokoje vedė bendrą ūkį, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas neteikė lėšų vaikų išlaikymui, nes vaikai buvo išlaikomi iš bendrų santuokinių lėšų. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas išlaikymą priteisė ne nuo kreipimosi į teimą dienos, tačiau nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas 2008-11-21 nutartimi buvo priteisęs laikiną išlaikymą abiems vaikams tokią pačią 400 Lt sumą kaip ir priteistą išlaikymą skundžiamu teismo sprendimu, todėl nėra pagrindo šioje dalyje taisyti sprendimo išlaikymo priteisimo laike, nes nėra duomenų, jog iki laikino išlaikymo priteisimo atsakovas neteikė išlaikymo vaikams.

Dėl nukrypimo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir turto padalijimo būdo parinkimo

Apeliantė skunde nurodė, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, jog su ja liko gyventi abu vaikai ir dalindamas turtą netaikė Civilinio kodekso Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 2 d. nuostatų, todėl laiko, kad turtą padalino netinkamai. Pagal įstatymą preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Nuo šios taisyklės galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus ar dėl kitų priežasčių. Vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. R. L., byla Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-479/2009). Siekiant apsaugoti vaiko interesus visų pirma būtina atsižvelgti į būtinybę apginti vaikų naudojimosi gyvenamuoju būstu teises, užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kurios būtinos jų fizinei, protinei ir socialinei raidai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. A. N., byla Nr. 3K-3-419/2006). Teismai, spręsdamas dėl turto padalijimo būdo ir nukrypimo nuo sutuoktinių bendrų dalių principo, iš esmės laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotų teisės normų, reglamentuojančių aptariamus santykius, taikymo (aiškinimo) taisyklių. Teismas nenukrypo nuo turto lygių dalių principo, tačiau nekilnojamąjį turto paskyrė natūra atsakovei motyvuodamas tuo, jog parkingas yra šalia ieškovei priklausančio buto. Akivaizdu, kad toks parkingo paskyrimas natūra ieškovei atitinka ir su ja likusių gyventi vaikų interesus, nes tiek ieškovei, tiek vaikams bus patogiau, jog automobilis laikomas šalia namų. Tačiau kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad ta aplinkybė, jog su ieškove gyvena abu vaikai buvo pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo dalinant turtą – parkingą, nes tai nėra gyvenamas būstas ir dėl teismo parinkto jo padalinimo būdo nėra pagrindo teigti, kad pažeistas vaikų interesas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1, 2 dalių nuostata, nagrinėjamoje byloje išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis. Ieškinyje ieškovė pareiškė du neturtinius žyminiu mokesčiu apmokamus reikalavimus (dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) ir du turtinius reikalavimus (dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo). Ji turėjo sumokėti (126 Lt x 2) 252 Lt už neturtinius ir už turtinius ( 19 250 Lt x3% + 5000 x 3%) 727,50 Lt, viso 979,50 Lt. Ji sumokėjo 323,50 Lt žyminio mokesčio (t 1, b.l. 72), o kita dalis mokesčio buvo atidėta 2008-11-10 teismo nutartimi (t 1, b.l. 67). Ieškovei teismas priteisė pusė santuokoje įgyto turto (577,50 Lt :2= 288,75 Lt), vieną neturtinį reikalavimą tenkino pilnai, kitą - iš dalies 126 Lt :2 + 126 Lt=189 Lt), viso tenkinta reikalavimų 477,75 Lt. Todėl ieškovei šią sumą ir turi kompensuoti atsakovas, o kadangi ieškovė yra sumokėjusi 323,50 Lt, todėl ji valstybei turi sumokėti dalį žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas minėta teismo nutartimi – todėl ji turi sumokėti valstybei (979,50 Lt –325,50 Lt) 654 Lt, atsižvelgiant į tai, kad tokiu būdu ji būtų sumokėjusi visą žyminį mokestį už visus pareikštus reikalavimus, išskyrus, nuo kurių ieškovė atleista įstatymu, o atsakovas jai kompensuotų toje dalyje, kurioje patenkinti jos reikalavimai. Kolegija nelaiko, jog toks patikslinimas sunkina apeliantės padėtį, nes sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei, apeliacinės instancijos teismas gali išeiti iš apeliacijos ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 d.).

Kolegija nesutinka, kad teismo nustatyta ir priteista ieškovei suma už advokato pagalbą yra netinkamai paskaičiuota ir turėjo būti paskaičiuota proporcingai patenkintiems reikalavimams. Šis principas yra taikytinas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 d.), tačiau priteisiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti yra atsižvelgiama ir į kitus kriterijus numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 d. ir į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius. Teismas nustatydamas 3 000 Lt sumą už advokato pagalbą vadovavosi tiek rekomendacijomis, tiek kriterijais.

Apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 726 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti, netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš apeliantės atsakovui, taip pat priteistinos 8,60 Lt išlaidų, kurias turėjo apeliacinės instancijos teismas ryšium su procesinių dokumentų įteikimu bylos dalyviams (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis, 88 straipsnio 1 straipsnio 3 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, jį patikslinti bylinėjimosi išlaidų dalyje:

Iš atsakovo T. Ž. papildomai priteisti ieškovės D. Ž. naudai 303,06 Lt, o iš D. Ž. papildomai priteisti valstybei 654 Lt.

Priteisti iš D. Ž. 726 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme T. Ž. ir 8,60 Lt valstybei (įmokos kodas 5660).