- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-25
- Bylos Nr.
- I-4263-437/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Iveta Pelienė, Violeta Balčytienė, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ivetos Pelienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovei N. L., atsakovės atstovui V. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovei Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Vilniaus energija“ su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti: 1) 2014-05-07 Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko R. Š. surašytą raštą Nr. 2R-1533 kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) 2014-06-09 Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. 3R-223 (AG-184/02-2014) kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
Paaiškina, kad ji centralizuotai teikia šilumos energiją namui adresu (duomenys neskelbtini), kuriame esantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso J. K. ir I. M. lygiomis dalimis. Buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.384 str., 1.71 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką laikoma, kad pareiškėja konkliudentiniais veiksmais sudarė su buto savininkais neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėja nurodo, kad 2012 m., vykdydama tuo metu galiojusios redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 181 ir 182 p., viešai pasiūlė visiems atitinkamų daugiabučių namų vartotojams perduoti nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius karšto vandens tiekėjui, o taip pat pasiūlė minėtų skaitiklių metrologinės patikros paslaugas, tačiau vartotojų sutikimo ar pageidavimo sulaukta nebuvo.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, vartotojams nesutikus su minėtais jos pasiūlymais, ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d., 16 str. 4 d. nuostatomis, visuose atitinkamuose Vilniaus daugiabučiuose namuose pradėjo įrenginėti naujus, karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius, taip vykdydama įstatymų leidėjo užduotį veiklą pradėjusiems karšto vandens tiekėjams tvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiuose namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-04-28 sprendimu Nr. 1-1514 „Dėl Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ (2013-02-15 Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1070 redakcija) buvo nustatytas pilno karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas iki 2017-03-01. Pareiškėja nurodo, kad nuo 2013-04-22 ji pradėjusi namo butuose karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema įrengimo/keitimo procedūrą.
2013-05-15 pareiškėja raštu Nr. 008-03-13273 „Dėl karšto vandens skaitiklio (ių) įrengimo/pakeitimo informavo Buto karšto vandens vartotojus apie karšto vandens apskaitos prietaisų Bute įrengimo laiką.
2013-08-07 pareiškėja raštu Nr. 008-03-22314 „Dėl karšto vandens skaitiklių įrengimo“ pakartotinai, asmeniškai registruotu paštu informavo buto savininkus apie karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo laiką, bet buto savininkai galimybės įrengti/patikrinti karšto vandens skaitiklių nesuteikė.
2013-08-21 dalyvaujant namo valdytojo ir prižiūrėtojo atstovams, buvo surašytas pažeidimų nustatymo aktas Nr. 1176, ir nuo 2013-08-21 butui suvartoto karšto vandens kiekiui apskaičiuoti, kaip tai numato Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 236 p., pradėtas taikyti suvartojimo vandens kiekio normatyvas.
Šalies argumentai
Pareiškėja pažymi, kad dėl jos veiksmų 2014-04-08 J. K. su skundu kreipėsi į Inspekciją, kuri 2014-05-07 raštu Nr. 2R-1533 nurodė, kad „UAB „Vilniaus energija“ netinkamai įvykdė pranešimo apie numatomą karšto vandens skaitiklio įrengimą/pakeitimą bute funkciją – nes tiekėja privalėjo apie numatomą karšto vandens skaitiklio įrengimą /pakeitimą bute įspėti abu buto savininkus atskirai, tačiau abu savininkai atskirai įspėti nebuvo.
Pareiškėja nurodymą apskundė įstatymo nustatyta tvarka Komisijai. Komisija sprendimu pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtu. Byla buvo nutraukta, nes Komisijos manymu, nurodymas neturi individualaus administracinio akto požymių ir nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.
Pareiškėja nesutinka su surašytu atsakovės ir Komisijos sprendimu. Vertina, kad atsakovės priimtas dokumentas negali būti traktuojamas kaip dokumentas, neturintis privalomųjų požymių, nes jeigu jame užfiksuotas vartotojų teisių pažeidimas, tai pareiškėja privalės perskaičiuoti mokesčius už karštą vandenį, nors tiesioginio įpareigojimo ir nėra.
Nors skundžiamame nurodyme yra užfiksuotos tik faktinės aplinkybės, o Komisija sprendime teigia, kad faktų konstatavimas negali pareiškėjai sukelti be papildomo sprendimo atitinkamo subjekto juridines pasekmes, bet pareiškėja mano, kad Inspekcija užfiksavo neegzistuojantį pažeidimo faktą ir surašė nurodymą nenustačius, kokius teisės aktus pažeidė pareiškėja.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, Inspekcija netinkamai ir neobjektyviai įvertino jos pranešimus ir faktines aplinkybes. Skunde pažymima, kad pareiškėjos 2013-08-07 raštas buvo siunčiamas registruotu paštu, todėl pagrindo manyti, kad raštas nebuvo įteiktas laiku, nėra.
Be to, pasak pareiškėjos, nei vienas teisės aktas nenustato jai pareigos asmeniškai po kelis kartus siųsti pranešimus apie numatomus karšto vandens skaitiklių pakeitimus, todėl Inspekcija esą iš esmės nepagrįstai ir neteisėtai vertina pareiškėjos pranešimus kaip netinkamus. Pareiškėja turi teisę, bet ne pareigą rašyti informacinio pobūdžio raštus asmeniškai kiekvienam vartotojui, todėl rašto įteikimas kiekvienam buto savininkui turi būti vertinamas kaip perteklinis. Pareiškėja pažymi, kad nei vienas iš buto savininkų nesikreipė į ją su prašymu buto ½ daliai suteikti atskirą mokėjimo kodą, priešingai, I. M. 2011-11-21 pasirašė šilumos pirkimo - pardavimo sutartį visam buto plotui. Pareiškėjos nuomone, ji atliko viską, kas įmanoma, jog name būtų užtikrintas karšto vandens skaitiklių keitimo procesas, tuo tarpu, J. K. nepateikė jokių įrodymų, kad jis, kaip vartotojas, sąžiningai vykdė savo pareigas, t. y. vartoja šilumos energiją asmeniniams ir šeimos poreikiams bei netrukdo teisingai apskaičiuoti mokesčius už suvartojimą, patikrinti karšto vandens skaitiklį bute ir jį pakeisti. Pasak pareiškėjos, minėtas vartotojas nesilaiko pusiausvyros principo sutartiniuose santykiuose. Kiekviena šalis savo pareigas turi atlikti kuo ekonomiškiau ir, vykdydama prievolę, bendradarbiauti su kita šalimi. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad J. K. daro pažeidimą - neleidžia jos darbuotojams pakeisti karšto vandens skaitiklio, tokiais veiksmais trukdydamas vykdyti Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 4 d. numatytas karšto vandens tiekėjo pareigas, įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės 2010-04-28 sprendimą ir tokiu būdu sutvarkyti karšto vandens apskaitą name.
Taip pat paaiškina, kad surašant nurodymą, jame turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija, priešingu atveju, administracinių teisinių santykių dalyviui gali kilti neaiškumų, kaip ir kokiu būdu jis turi elgtis. Kas ir įvyko šioje byloje. Pareiškėjai nėra aišku kaip elgtis po tokio nurodymo surašymo - jeigu jo vykdymas neprivalomas, tai mokesčių už karštą vandenį perskaičiuoti pareiškėja neturi, bet tada visai neaiškus nurodymo tikslas.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais. Paaiškino, kad skundžiamas dokumentas išsprendė klausimą – nuspręsta, kad karšto vandens tiekėjas netinkamai vykdė savo pareigas. Pagal turinį ir esmę tai aktas, nes aiškiai išdėstyta atsakovės pozicija dėl karšto vandens tiekėjo veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 41-44) atsakovė perkelia skundžiamojo 2014-05-07 rašto turinį bei pažymi, kad Inspekcija pagrįstai padariusi išvadą, jog buto savininkams nebuvo tinkamai pranešta apie numatomą karšto vandens skaitiklio įrengimą, todėl pareiškėjos veiksmus įvertino kaip neteisėtus ir nepagrįstus. Atsiliepime taip pat nurodė, kad skundžiamas 2014-05-07 sprendimas Nr. 2R-1533 nėra individualus administracinis aktas, todėl remtis tokiam aktui taikytinomis teisės aktų normomis dėl šių motyvų negalima.
Pabrėžia, jog teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Inspekcijos 2014-05-07 raštas Nr. 2R-1533 yra rekomendacinio pobūdžio, jame nėra suformuluotų privalomų elgesio taisyklių, o pateikiama tik Inspekcijos nuomonė. Jis turi būti vertinamas kaip atsakymas į J. K. prašymą suteikti konsultaciją, nes J. K. 2014-04-08 rašte neprašė įpareigoti tiekėją atlikti tam tikrus veiksmus, nesiskundė dėl galimo teisių pažeidimo, o tik prašė pateikti Inspekcijos nuomonę dėl tiekėjos veiksmų. Skundžiamu raštu Nr. 2R-1533 nėra išreikštas sprendimas viešojo administravimo srityje dėl UAB „Vilniaus energija“ teisių ar pareigų ir šis raštas savaime nesukelia jokių pasekmių.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad Inspekcija užfiksavo neegzistuojantį pažeidimo faktą ir surašė nurodymą nenustačius kokius teisės aktus pažeidė UAB „Vilniaus energija“. Su tokiu argumentu atsakovė nesutinka, nes, pirma Inspekcijos 2014-05-07 rašte Nr. 2R-1533 yra konstatuotas Taisyklių 187 ir 235.5 punktų pažeidimas, antra, jokio privalomo nurodymo nesurašė UAB „Vilniaus energijai“. Pareiškėja skunde kelia abejones dėl Inspekcijos šio rašto Nr. 2R-1533 tikslo jei jo vykdymas nėra privalomas. Inspekcija pažymi, kad šio rašto tikslas – atsakyti į J. K. 2014-04-08 rašte iškeltus klausimus.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2014-05-07 akto Nr. 2R-1533 ir 2014-06-09 Komisijos sprendimo Nr. 3R-223 (AG-184/02-2014) teisėtumo ir pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad 2013-11-13 Inspekcija elektroniniu paštu gavo J. K. siųstą kreipimąsi (Komisijos byla, b. 1. 40-41). J. K. prašė įvertinti UAB „Vilniaus energija“ veiksmus ir padėti išspręsti konfliktinę situaciją. Paaiškina, kad pareiškėja, nesivadovaudama galiojančiais teisės aktais, pradėjo skaičiuoti karšto vandens sunaudojimą pagal nustatytą gyventojui normą, o ne pagal skaitliuko parodymus. Rašte pažymėta, kad J. K. spalio 23 d. kreipėsi į pareiškėją su prašymu paaiškinti jų veiksmų teisėtumą ir perskaičiuoti karšto vandens sunaudojimą pagal skaitliuko parodymus.
2014-03-13 raštu Nr. 2R-844 (Komisijos byla, b. 1. 42-43) atsakovė informavo J. K. išnagrinėjusi jo skundą ir nustačiusi, kad namo, adresu (duomenys neskelbtini) karšto vandens tiekėja yra pareiškėja. Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d.. 16 str. 4 d. nuostatomis, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti atsiskaitomuosius prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų patikrą. Pareiškėja 2013-08-07 raštu informavo J. K. apie numatomą skaitiklio keitimą bute ir prašė sudaryti sąlygas atlikti šiuos darbus. Rašte buvo nurodytas skaitiklio keitimo teisinis pagrindas. Inspekcija nurodė, kad J. K. nesudarius galimybės pakeisti karšto vandens skaitiklį, UAB „Vilniaus energija“ sudarė komisiją pažeidimams nustatyti; pastaroji 2013-08-21 surašė Pažeidimų nustatymo aktą, kurio pagrindu pareiškėja J. K. suvartotą karšto vandens kiekį nustato pagal metodiką. Inspekcija pažymėjo, jog, įvertinusi šiame rašte išdėstytus faktus ir vadovaudamasi Inspekcijos viršininko 2012-11-20 įsakymu Nr. IV-134 patvirtinto Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo 52.3 p., nusprendė pripažinti J. K. skundo reikalavimus dėl pareiškėjos veiksmų, skaičiuojant mokesčius už suvartotą karštą vandenį, nepagrįstais ir skundą atmesti, nes Vilniaus energijos veiksmuose pažeidimų nenustatyta.
2014-04-08 Inspekcijoje gautas J. K. 2014-04-03 prašymas pateikti papildomus dokumentus (Komisijos byla, b. 1. 44). Jame J. K. nurodė 2013-11-13 elektroniniu paštu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas išnagrinėti pareiškėjos veiksmus. Rašte pažymėta, kad pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 235.1 p., pareiškėja privalėjo raštu pranešti apie atvykimo laiką patalpų savininkams. Buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkai yra du, ir tai nėra bendra jungtinė nuosavybė, todėl pareiškėja privalėjo įspėti abu savininkus atskirai. J. K. nurodė tikintis, kad skundas buvo išnagrinėtas kompetentingai, prašė pateikti dokumentų kopijas, įrodančias, kad pareiškėjos raštas buvo pristatytas abiems buto savininkams laiku. Šiuos dokumentus skundo nagrinėjimui privalėjo pateikti Vilniaus energija, kaip įrodymą, kad buto savininkai buvo tinkamai informuoti.
2014-05-07 raštu Nr. 2R-1533 (b. 1. 8-10) Inspekcija informavo J. K. ir pareiškėją, kad gavusi J. K. prašymą, 2014-04-14 raštu kreipėsi į tiekėją, prašydama pateikti papildomą informaciją dėl karšto vandens skaitiklio įrengimo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) dėl taikomų maksimalių karšto vandens suvartojimo normatyvų bei nurodyti, ar J. K. buvo informavęs pareiškėją, kad minėtas butas yra dviejų savininkų - bendraturčių – nuosavybė.
Vilniaus energijos atsakymas buvo gautas 2014-04-22 raštu Nr. 008-03-13822r (b. l. 13-14). Inspekcija nurodė, jog, išnagrinėjo J. K. ir pareiškėjos teiktą informaciją. Inspekcija išdėstė, jog pareiškėjos 2014-04-22 rašte nurodyta, kad buto bendraturtė I. M. buvo pateikusi pareiškėjai duomenis, kad butas nuosavybės teise priklauso dviems bendraturčiams. Minėtame rašte taip pat pažymėta, kad apie karšto vandens tiekėjai priklausančių karšto vandens skaitiklių įrengimą namo butuose pareiškėja vartotojus informavo ne tik informaciniuose pranešimuose, kurie buvo platinami į pašto dėžutes, informuojant kiekvieną buto savininką/nuomininką individualiai, bet ir iškabindama namo skelbimų lentoje 2013-04-17 pranešimą, raštu prašiusi namo administratorių UAB „Lazdynų ūkis“ papildomai informuoti namo butų savininkus apie skaitiklių įrengimo/keitimo laiką. Rašte pažymėta, kad pareiškėja taip pat nurodė, jog iki nustatyto termino buto savininkams neatsiliepus į siųstus registruotus laiškus ir nesuteikus galimybės įrengti/pakeisti skaitiklius bute, vadovaujantis Taisyklių 236 p., buvo surašytas Pažeidimų nustatymo aktas, kurio pagrindu nuo 2013-08-21 pradėtas taikyti normatyvinis karšto vandens kiekis pagal bute gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių.
Inspekcija 2014-05-07 atsakymu Nr. 2R-1533 padarė išvadą, kad buto savininkams nebuvo tinkamai pranešta apie numatomą karšto vandens skaitiklio įrengimą, nes pareiškėja privalėjo apie numatomą karšto vandens skaitiklio įrengimą/pakeitimą bute įspėti abu buto savininkus atskirai, tačiau jie atskirai įspėti nebuvo. Pareiškėjos veiksmai įvertinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.
Pareiškėja Inspekcijos aktą skundė Komisijai, kuri 2014-06-09 sprendimu Nr. 3R-223(AG-184/02-2014) bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukė, konstatuodama, kad aktas neturi individualaus administracinio akto požymių, nėra privalomojo pobūdžio ir nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.
Nesutikdama su šiuo Komisijos sprendimu Vilniaus energija kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir skundžiamo 2014-05-07 Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos rašto Nr. 2R-1533 turinio matyti, kad šis raštas buvo parengtas kaip atsakymas į J. K. 2014-04-08 registruotą paklausimą, kuriuo buvo prašyta pateikti dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjos 2013-05-07 raštas buvo pristatytas abiems buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) savininkams, kopijas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d., administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šios nuostatos suponuoja taisyklę, kad viešojo administravimo subjektai turi veikti deramai laikydamiesi savo kompetencijos ribų, kas reiškia, jog administraciniai teismai yra įgalioti vertinti, ar valstybės, savivaldybės institucijos ir kitos įstaigos viešojo administravimo srityje tinkamai laikosi šios taisyklės. Atitinkamai, teismas tiria ne tik, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, bet ir tai, ar administravimo subjektas tinkamai interpretavo savo kompetencijos ribas, inter alia, ar pagrįstai atsisakė atlikti tam tikrus veiksmus, kaip nepriskirtinus jo kompetencijai. Administraciniai teismai gali nagrinėti skundus dėl visų viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmų (neveikimo), sukeliančio asmeniui teisines pasekmes, t. y. darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuoja praktiką, pagal kurią administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (2008-09-25 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).
Tuo atveju, kada skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių tiesiogiai pats aktas nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, administracinė byla nutraukiama kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų – informacinio, aiškinamojo pobūdžio aktų – teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2010-04-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011; 2011-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-779/2011; 2011-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011).
Iš pareiškėjos prašomo panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos 2014-05-07 rašto Nr. 2R-1533 turinio matyti, kad juo pareiškėjai nėra sukuriamos ar kitaip keičiamos teisės, pareigos. Jame yra pateikta informacija, kurios prašė J. K. savo kreipimusi, nėra pareiškėjai teikiama jokių privalomų nurodymų. Teismo vertinimu, pareiškėjos skundžiamas Inspekcijos 2014-05-07 raštas negali būti ginčo administracinėje byloje objektu, kadangi pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas negali būti laikomas aktu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjai atitinkamas teises ar pareigas, ginčo sprendimas (jame pateikti faktai) negali būti laikomas aktu, skundžiamu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Todėl administracinė byla dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2014-05-07 Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos raštą Nr. 2R-1533 kaip neteisėtą ir nepagrįstą nutrauktina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalimi.
Pareiškėja skundu taip pat prašė panaikinti 2014-06-09 Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą Nr. 3R-223 (AG-184/02-2014) kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 str. 1 d., Komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad Komisija pagrįstai sprendimu pripažino, kad atsakovės raštas nėra individualus administracinis aktas, skirtas pareiškėjai. Komisija pilnai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir pagrįstai bylą pagal skundą nutraukė, todėl naikinti jo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 1 p.,127 str. 1 d., 129 str., teismas
nusprendė:
Nutraukti bylą dalyje dėl pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundo reikalavimo panaikinti 2014-05-07 Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos raštą Nr. 2R-1533.
Kitoje dalyje pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.