- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-09
- Bylos Nr.
- I-9103-189/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02834-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–25) prašydami iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 9637,34 Eur turtinės ir 19000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė jam kalint Lukiškių TI-K. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinami pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: ginčo laikotarpiu kamerose buvo kalinamas nesilaikant ploto vienam asmeniui reikalavimų; sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos; kamerose nebuvo mechaninės vėdinimo ar kondicionavimo sistemos; kamerose nebuvo veidrodžių; pasivaikščiojimui gryname ore skirta tik valanda; visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nuo lubų krito tinkas, kalkės, dažų atplaišos; kamerose buvo didelė drėgmė, kuri viršijo normas; valymo, dezinfekavimo priemonės nebuvo išduodamos, todėl veisėsi pelėsis; kamerose buvo graužikų ir buitinių parazitų; atvykusių asmenų į Lukiškių TI-K sveikata nebuvo tikrinama; skubios gydytojo pagalbos išsikviesti nėra galimybės net ir pateikus prašymą, geriausiu atveju pas gydytoją iškviečia tik po 2-3 dienų, tokie prašymai nėra registruojami; Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos; atvykus į Lukiškių TI-K nebuvo išduoti skalbimo muilas, tualetinis muilas, tualetinis popierius, dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai, priemonės indams plauti; nebuvo mokama pašalpa (iki 0,4 MGL per mėnesį) bei parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir socialinės paramos nuteistiesiems fondų, taip pat pareiškėjas nebuvo aprūpintas darbu; čiužiniai ir antklodės išduodamos be užvalkalų, čiužiniai, pagalvės išduodami purvini, rankšluosčiai neišduodami; nėra sąlygų įsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti; maistas neatitinka fiziologinių mitybos normų, t. y. nustatyta maitinimo tvarka nesuteikia galimybės asmeniui, kurio fiziologiniai poreikiai didesni gauti daugiau maisto; skirtingas valgiaraštis tiek vyrams tiek moterims kalinius diskriminuoja pagal lytį; buvo apriboti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, todėl buvo draudžiama palaikyti šeimos ir socialinius ryšius, tuo pažeidžiant konstitucines ir žmogaus teises.
Pareiškėjo teigimu, turtinę žalą jis patyrė dėl neišduotų higienos priemonių, neišduoto privalomo išduoti inventoriaus, neaprūpinimo kamerų reikiamu inventoriumi, nesuteikiant pakankamo maitinimo bei dėl nesuteiktų darbinių pajamų. Turtine žala pareiškėjas laiko jo sąskaita neteisėtai sutaupius materialinio aprūpinimo normose numatytų higienos ir materialinio aprūpinimo priemonių vertę. Pareiškėjo teigimu, jam padaryta turtinė žala turėtų būti vertinama ne pagal atsakovo neteisėtai pareiškėjo sąskaita sutaupytą pinigų sumą, o pagal higienos priemonių kainą įkalinimo įstaigos parduotuvėje.
Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 50–61) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros gali būti perpildytos. Pažymėjo, kad už švarą kamerose atsakingi patys nuteistieji, o švarai palaikyti yra išduodamas atitinkamas inventorius ir priemonės, taip pat pažymėjo, kad administracija yra sudariusi sutartis su bendrovėmis dėl buitinių kenkėjų naikinimo.
Nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal turimus finansinius ir darbo resursus. Grotų įrengimas languose neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Sanitarinio mazgo įrengimo, ventiliacijos reikalavimai atitinka teisės aktų reikalavimus. Veidrodžių ir lentynėlių įrengimas privalomas tik naujai projektuojamiems pastatams. Nusiprausimas po dušu 15 min. vieną kartą per savaitę atitinka teisės aktų nuostatas. Patalynės išdavimas atitinka teisės aktų reikalavimus, taip pat Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius drabužius, o vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Pagal teisės aktų nuostatas muilas, tualetinis popierius išduodami du kartus per mėnesį, dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai pagal nustatytas teisės aktų normas išduodami vieną kartą per mėnesį. Pasivaikščiojimo gryname ore terminas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas (b. l. 50–53) tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012-12-01 iki 2015-02-25, viso 462 paras. Iš jų 120 parų ir 14 po pusę paros pareiškėjas išbuvo nepažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, atitinkamai 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytus pareiškėjų gyvenimo atitinkamose kamerose grafikus), be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam teko ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjo argumentai dėl kameroje neturėjimo vietos prasilenkti su kitais asmenimis, ar tai, kad didelį paros laiko tarpą buvo priverstas gulėti lovoje vertintini nustatyto ploto vienam asmeniui trūkumo pažeidimo apimtyje.
Pareiškėjo teigimu, vertinant asmeniui realiai tenkantį plotą kameroje, turėtų būti atsižvelgta taip pat ir į baldais bei sanitarinio mazgo užimamą ploto dalį, kas atitinkamai ženkliai mažina laisvą kameros plotą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Teisingumo ministro 2003 liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nenumato, kad į šių taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl šis argumentas negali būti pagrindu sprendžiant klausimą dėl teisės aktais numatyto ploto vienam asmeniui reikalavimo pažeidimo.
Pareiškėjui diskomfortą taip pat kėlė ir tai, kad kameroje sanitarinis mazgas nebuvo užtvertas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Paminėta nuostata tvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m. tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.
Dėl ventiliacijos trūkumo sanitariniame mazge pažymėtina, jog, kaip nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010, nustatančios laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, 24 punkte, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip nustatyta šios normos 2 punkte, ši higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tuo tarpu jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K pastatas yra senos statybos, todėl, kaip teisingai nurodė atsakovės atstovas, kamerose ventiliacija galima tik per kamerų langus.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengtas veidrodis, lentynėlė. Atsakovės atstovas šiuo aspektu nurodė, kad reikalavimas įrengti veidrodį ir higienos reikmenų lentynėlę, kuris įtvirtintas higienos normos HN 76:2010 21 punkte yra skirtas tik naujai statomiems, restauruojamiems ar kapitališkai remontuojantiems pastatams, tuo tarpu jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad veidrodžio ir higienos reikmenų lentynėlei įrengti nereikalinga atlikti pastato rekonstrukcijos, restauravimo ar kapitalinio remonto darbų, todėl minėti daiktai sanitariniame mazge turėjo būti įrengti, o tuo tarpu atsakovės, šiuo aspektu išdėstyti argumentai, nėra teisingi. Atitinkamai darytina išvada, kad šioje dalyje pareiškėjo subjektinė teisė kalėti kamerose, kurios turėtų atitikti higienos normų reikalavimus (būtų įrengtas veidrodis, higienos reikmenų lentynėlė) buvo pažeista.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore atitinka teisės aktų reikalavimus. Kaip nurodė atsakovės atstovas pasivaikščiojimas organizuojamas pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2012-09-20 patvirtintą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę (b. l. 138), kurioje nustatyta, kad pasivaikščiojimas numatytas nuo 6.30 val. iki 12.30 val.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams (nuo sienų ir lubų krito tinkas, kalkės, dažų atplaišos, kamerose drėgmės norma viršijo reikalavimus) pažymėtina, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 str. 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-15 nutartis Nr. A-17-301/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareigą paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-02 nutartis Nr. A-492-176/2013).
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios Normos 62 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 dalyje taip pat nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 69–136) nustatyta, kad atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad 2012-12-03 atlikus kameros Nr. 356 patikrinimą, (pareiškėjas šioje kameroje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2012-12-01 iki 2013-05-15), oro temperatūra neatitiko Higienos normos 26 punkto reikalavimų, tuo tarpu patikrinimą šioje kameroje atliekant jau 2012-12-17 oro temperatūra šioje kameroje atitiko Higienos normos 26 punkto reikalavimus. Taip pat į bylą pateikti įrodymai apie tai, kad pareiškėjui 2012-12-02 būnant patalpintam kameroje Nr. 294 graužikų nebuvo rasta. Įrodymų dėl kitų kamerų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kameros, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus, atsakovės atstovas nepateikė. Pateikti patikrinimo aktai tvirtina apie atliktus remonto darbus tam tikrose kamerose, tuo tarpu duomenų apie kitas kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas, išskyrus apie paminėtas kameras, Lukiškių TI-K nepateikė. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos tam tikros higienos sąlygos (nuo sienų ir lubų krito tinkas, kalkės, dažų atplaišos, kamerose drėgmės norma viršijo reikalavimus) ir tuo buvo pažeistos jo teisės, dalyje dėl kitų kamerų, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai.
Pareiškėjo teigimu, valymo priemonės nebūdavo išduodamos, išskyrus sodą, kuri gali būti tik kaip priedas prie valymo priemonių, tačiau ne pati valymo priemonė. Normos 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Atsakovės atstovas atsiliepimo argumentais nurodė, jog šios Normos reikalavimų yra laikomasi, valymo inventorius yra išduodamas, kaip valymo priemonė yra išduodama soda, šią aplinkybę, be kita ko, patvirtino ir pareiškėjas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodydamas aplinkybes dėl valymo priemonių neišdavimo, atsakovės atstovės argumentų nepaneigė, o savų argumentų taip pat nepatvirtino įrodymais. Atitinkamai šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip neįrodytais.
Kaip nurodė pareiškėjas, Lukiškių TI-K kamerose buvo graužikų ir kitų buitinių parazitų. Byloje pateiktos Paslaugų teikimo sutartys su atitinkamomis įstaigomis dėl buitinių graužikų, vabzdžių naikinimo (b. l. 142–154), patvirtina apie institucijos nuolat atliekamus buitinių kenkėjų naikinimo darbus bei patalpų dezinfekavimo ir kitus patalpų valymo darbus specialiomis cheminėmis medžiagomis. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo abejoti institucijos įsipareigojimu tinkamai organizuoti patalpų priežiūrą, siekiant išnaikinti atsiradusius buitinius kenkėjus (vabzdžiai, graužikai, tarakonai).
Pareiškėjas nurodė, jog į Lukiškių TI-K atvykusių asmenų sveikata nėra tikrinama, o skubios gydytojo pagalbos išsikviesti nėra galimybės net ir pateikus prašymą. Geriausiu atveju pas gydytoją iškviečia tik po 2-3 dienų, be to, tokie prašymai nėra registruojami. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas reikšdamas šiuos prieštaravimus, jokių konkrečių aplinkybių nenurodė. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip pasireiškė žala pareiškėjo atžvilgiu dėl kitų atvykusių asmenų tariamo sveikatos netikrinimo. Taip pat pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada kreipėsi į gydytoją pagalbos ir pagalba jam nebuvo suteikta laiku, ar iš vis nebuvo suteikta. Pabrėžtina, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra konkrečiai pareiškėjui padaryta žala, todėl skunde žalą pagrindžiantys argumentai negali būti abstraktaus pobūdžio. Kaip jau anksčiau minėta, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) CK 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas šių argumentų konkrečiomis aplinkybėmis nepagrindė, todėl šiuo aspektu išdėstyti argumentai vertintini kaip nepagrįsti.
Pagal Higienos normos 40 punktą laisvės atėmimo vietose turi būti įrengta švarykla. Iš skundo argumentų nėra aišku, kokiu pagrindu pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K tokia patalpa nėra įrengta. Šie pareiškėjo teiginiai nėra įtikinami.
Pareiškėjo teigimu, atvykus į Lukiškių TI-K nebuvo išduoti muilas, rankšluosčiai, tualetinis popierius, muilas prausimuisi duše, dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai, priemonės indams plauti. Minėtų priemonių išdavimą reglamentuoja Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos išduodamų daiktų normos, kuriose nustatyta, jog asmenims atvykusiems į tardymo izoliatorių yra išduodami skalbiamasis muilas (200 g., 1 mėn.), tualetinis muilas (100 g., 1 mėn.), tualetinis popierius (1 rulonas, 1 mėn.). To paties akto 7 punktas numato, jog suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovės atstovo teigimu, domenų, kurie patvirtintų, kokie daiktai (patalynė, higienos reikmenys ir kt.) pareiškėjui buvo išduoti pateikti negali, nes Armatūrinės kortelės, kuriose daromi įrašai apie minėtų daiktų išdavimą, saugomos vienerius metus. Pareiškėjas pagrįsdamas šį argumentą, įrodymų, susijusių su tam tikrų priemonių neišdavimu, pvz., kad būtų kreipęsis į administraciją su skundu, kad priklausančios išduoti priemonės būtų išduotos, nepateikė. Tuo tarpu Lukiškių TI-K administracija neturinti pareigos Armatūrinių kortelių saugoti kelis ir daugiau metų. Taigi, nors Lukiškių TI-K administracija neturi galimybės pateikti Armatūrinių kortelių už praėjusius metus, tačiau atsakovės atstovė su atsiliepimu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog reikalavimo išduoti priemones laikosi einamaisiais metais (2015 m.). Atsižvelgiant į tai, argumentai dėl priemonių neišdavimo 2015 metais vertintini pareiškėjo naudai, nes atsakovės atstovas neįrodė pareiškėjo teiginių neteisingumo dėl priemonių neišdavimo einamaisiais metais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nurodytu aspektu egzistuoja pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą (CK 6.271 str.).
Dėl pareiškėjo teiginių, kad iš jo buvo atimta galimybė gauti pajamas pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 7 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 MGL dydžio išmoka. Nuteistieji turi teise gauti pašalpas iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo. Šių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja „Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-04-14 nutarimu Nr. 475. Šio aprašo 7.1. punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų gali skirti „Vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Taip pat nuteistieji turi galimybes gauti pinigines išmokas ir iš valstybės biudžeto, šių išmokų skyrimas ir mokėjimas reglamentuotas Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-12-23 įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintomis „Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis“, kurių 2.1. punkte paprastajai grupei priskirtiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriamos 0,3 MGL dydžio išmokos, o vadovaujantis 2.3. punktu, nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, buvo skirta bent viena drausminė nuobauda, gali būti skiriamos iki 0,1 MGL dydžio išmokos. Be to, šių taisyklių 4.2.1. punktas nurodo, kad išmokos neskiriamos, jeigu per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta drausminė nuobauda - uždarymas į baudos izoliatorių. Taigi iš paminėtų nuostatų darytina išvada, kad pareiškėjo teisė gauti piniginę išmoką nėra absoliuti. Kaip jau minėta, konkretų piniginės išmokos dydį nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Be to, kaip nustatyta, tam, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl pašalpos skyrimo laisvės atėmimo vietos direktoriui turi būti pateiktas asmens prašymas. Pagrįsdamas šį argumentą pareiškėjas jokių rašytinių įrodymų, kad su prašymu dėl pašalpos gavimo būtų kreipęsis į įstaigos direktorių ir jam buvo atsisakyta prašymą patenkinti, nepateikė. Tuo tarpu savo argumentus pareiškėjas grindė išskirtinai tik valstybės pareigos nevykdymu neaprūpinant ji darbinėmis pajamomis. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teisės aktai valstybei nenumato besąlygiškos pareigos įkalinimo įstaigose esančius asmenis aprūpinti pajamomis. Aprūpinimas pajamomis (skiriant pašalpas) priklauso nuo daugelio veiksnių ir sprendžiamas tik pagal asmens, norinčio gauti pašalpą prašyme nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad tokį prašymą būtų pateikęs, tuo tarpu nepateikus prašymo, Lukiškių TI-K administracija pareigos mokėti pareiškėjui pašalpą neturėjo. Pabrėžtina, kad teisėtų veiksmų pagrindu žala neatsiranda.
Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbo ypatumus reglamentuoja specialusis įstatymas Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) ir jo nuostatas šioje srityje įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas – Vyriausybės 2002-02-13 nutarimu Nr. 228 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas. Pagal BVK 111 straipsnį nuteistųjų darbas yra viena iš nuteistųjų pataisos priemonių. Šio kodekso 125 str. 1 dalyje įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo pareiga dirbti, tačiau tik tuomet, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Iš minėtos nuostatos darytina išvada, kad valstybei nėra pareigos įdarbinti pareiškėją. Galimybė dirbti įstatyme yra numatyta, tačiau tik administracijos siūlymu.
Dėl teisės išsiskalbti drabužius ir juos išdžiovinti pareiškėjas nurodė, kad tokios galimybės Lukiškių TI-K nėra sudarytos. Pažymėtina, kad galimybė laisvės atėmimo vietose skalbti ir džiovinti drabužius yra reglamentuota teisės aktais. Kaip nustatyta HN 76:2010 64 punkte, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Iš skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės neneigia, kad tokia paslauga teikiama, tačiau, pareiškėjo teigimu, tokia teisė jam yra apribota, nes Lukiškių TI-K nuteistųjų neaprūpina darbinėmis pajamomis, pašalpomis, todėl net ir teorinių galimybių pasinaudoti komercine rūbų skalbimo paslauga pareiškėjas neturintis. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, todėl pareiškėjas tokia teise turi teisę naudotis. Tuo tarpu viršutinių drabužių skalbimo paslauga yra mokama. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Taigi institucija sudarydama galimybes nuteistiesiems (tame tarpe ir pareiškėjui) drabužius skalbti skalbykloje tiek mokamai, tiek nemokamai jokių pareiškėjo teisių nepažeidė. Tuo tarpu dėl aplinkybių, susijusių su pajamų neturėjimu, pasisakyta aukščiau išdėstytais argumentais.
Pareiškėjo teigimu, maistas Lukiškių TI-K tiekiamas toks, kuris neatitinka fiziologinių mitybos normų, t. y. nustatyta maitinimo tvarka nesuteikia galimybės asmeniui, kurio fiziologiniai poreikiai didesni gauti daugiau maisto. Taip pat nustatant skirtingus valgiaraščius tiek vyrams tiek moterims, kaliniai diskriminuojami pagal lytį. Pažymėtina, jog Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės. Šių Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad taisyklės parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006-04-26 įsakymu Nr. 1R-144, ir kitais teisės aktais. Taigi tiekiamo maisto racionas bei paros kiekis yra apskaičiuotas ir reglamentuotas galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl teismas neturi pagrindo abejoti skiriamo maisto energetine verte parai. Esant didesniems fiziologiniams poreikiams yra sudarytos galimybės papildomai maisto nusipirkti parduotuvėje. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai dėl diskriminacijos, kurie pagrįsti vien tik skirtingų tam tikrų maisto produktų davimu tiek vyrui, tek moteriai, paremti tik subjektyviais samprotavimais.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo apriboti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jam buvo apriboti pasimatymai, su kuo ir kokiomis aplinkybėmis, todėl vien tik deklaratyvus konstatavimas, nepateikiant tai pagrindžiančių įrodymų, nelaikytinas pagrįstu.
Turtinę žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis ir kitomis reikmenimis, kuriomis turėtų būti aprūpintas pagal materialinio aprūpinimo normas. Pareiškėjo teigimu, padaryta turtinė žala turi būti vertinama ne pagal atsakovo, pareiškėjo sąskaita sutaupytą sumą, tačiau pagal neišduotų priemonių kainą įkalinimo įstaigos parduotuvėje. Kadangi atsakovės atstovas pareiškėjo sąskaita neteisėtai sutaupė neišduodamas veidrodžio, spintelių, kėdžių, patalynės bei kitų higienos priemonių, tuo pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala.
Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas turtinę žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Taigi turtinės žalos atlyginimo institutas turėtų būti suprastinas, kaip siejantis žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y., kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Pagal teismų praktiką, pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-02 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“). Taigi, atsižvelgiant į tai, atlyginama galėtų būti tik realiai patirta turtinė žala. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji nėra preziumuojama ir jos faktą bei dydį privalo įrodyti būtent pareiškėjas. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų realiai patyręs tiesioginius nuostolius, ar praradęs negautas pajamas, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui yra padaryta turtinė žala ir jis (pareiškėjas) turintis teisę į turtinės žalos atlyginimą CK 6.271 str. prasme.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų nuostatas, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų (pvz. sveikatos sutrikimai), susijusių su prašomos neturtinės žalos atsiradimu, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjui kalint tam tikrose kamerose jam teko itin mažas plotas kameroje, taip pat kameros neatitiko tam tikrų higienos reikalavimų, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pažymėtina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2012).
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 19000 Eur žalos atlyginimo. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomi sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jų orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į pripažintų pažeidimų mastą, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K pareiškėjui priteistina 2230 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo S. R (S. R.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti S. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2230 Eur (du tūkstančius du šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo S. R. skundą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.