- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-27
- Bylos Nr.
- A-62-3039-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00667-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio,
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl vilkinimo atlikti veiksmus ir įpareigojimo priimti sprendimą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. S. 2010 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) su prašymu Nr. ATP-1538 suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 35-37).
Šalies argumentai
Pareiškėjas prie prašymo pateikė pažymą apie valstybinį socialinį draudimą nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. (b. l. 38) ir Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (toliau – ir Deklaracija) (b. l. 39-40).
Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3120 pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 30 d. prašymo nenagrinėjo ir nurodė nedelsiant patikslinti prašymą bei pateikti papildomą informaciją (b. l. 41).
II.
Pareiškėjas J. S. skundu (b. l. 2-3, 28-29) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 30 d. prašymą Nr. ATP-1538, nes Tarnyba vilkina atlikti veiksmus.
Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) į registrą neįveda duomenų apie draudžiamąsias pajamas, todėl pareiškėjas negauna ligos pašalpų, nepagrįstai sumažinta neįgalumo pensija. Dėl šių priežasčių pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą ginčui teisme, tačiau Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu nurodė kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją, nes Tarnybai trūko informacijos ir buvo neaiški prašymo esmė. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba piktnaudžiavo savo padėtimi ir neužtikrino jo teisių įgyvendinimo gaunant tinkamą ir kvalifikuotą antrinę teisinę pagalbą.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b. l. 32-34) prašė pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tarnyba atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo prašyme pateiktos informacijos nebuvo aišku, kokios kategorijos byloje pareiškėjui reikalinga teisinė pagalba, nors prašymo blanke nurodytas pasirinkimo variantas vienas iš trijų – „administracinėje, baudžiamojoje, civilinėje byloje“, pažymėti nereikalingą išbraukiant. Be to, Tarnyba nenustatė, dėl kokio darbdavio teiktos informacijos apie draudžiamąsias pajamas pareiškėjas pageidavo kreiptis į teismą. Būtent šios aplinkybės suponavo Tarnybos sprendime pateikiamą išvadą, kad prašymas užpildytas netinkamai, neaiškus prašymo reikalavimas ir esmė. Tarnyba pažymėjo, jog sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą absoliučiai neapibrėžtoje byloje neišvengiamai sukeltų problemų paskirtam advokatui. Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3120 priminė pareiškėjui apie jo pareigą teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 punktą. Tarnyba pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai pareiškėjo prašymo nenagrinėjo, nes nebuvo įvykdytos Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, nuo kurių pradedamas skaičiuoti Įstatymo18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti. Pažymėjo, kad Tarnyba tik organizuoja antrinę teisinę pagalbą, o pati nei antrinės, nei pirminės teisinės pagalbos neteikia. Pirminę teisinę pagalbą teikia savivaldybių institucijos (Įstatymo 8 str.), todėl Tarnyba geranoriškai pasiūlė pareiškėjui kreiptis į Klaipėdos miesto savivaldybę, kur teikiama pirminė teisinė pagalba, tam, kad pareiškėjas operatyviai ištaisytų pateikto prašymo trūkumus.
III.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.
Dėl prašymo įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 30 d. prašymą Nr. ATP-1538 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ginčo santykį reglamentuoja Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktai, 11 straipsnio 9 ir 13 dalys, 18 straipsnio 1, 2 ir 6 dalys. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjo prie prašymo pateikti dokumentai nepakankami, jog Tarnyba būtų galėjusi tiksliai įvertinti pareiškėjo siekiamą teisme iškelti bylą. Esant paminėtoms aplinkybėms, teismo nuomone, Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3120 pagrįstai pareiškėjui paaiškino, kad jo pateikta informacija nėra pakankama ir paprašė pareiškėjo pateikti patikslintą prašymą ir papildomus dokumentus, pagrindžiančius pareiškėjo keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnyba nevilkino atlikti priskirtų veiksmų ir priimti sprendimą įstatymu nustatytais terminais, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas savo pareigų, numatytų Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, neįvykdė, o terminas Tarnybai priimti sprendimą skaičiuojamas nuo tinkamo prašymo ir tai pagrindžiančių dokumentų pateikimo dienos. Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjo skundas netenkintas, teismas sprendė, kad pareiškėjas neturi teisės ir į turėtų išlaidų atlyginimą.
IV.
Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 76) nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimu, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Pažymi, kad dėl teisėjų kolegijos priešiškos pozicijos jo atžvilgiu, pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje tapo negalimas, todėl, gindamas savo orumą, pareiškėjas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b. l. 80) su pareiškėjo J. S. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Tarnyba, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, pažymi, jog pareiškėjas skunde nenurodo nei vieno argumento ar faktinės aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismo bylą išnagrinėjo tariamai subjektyviai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pareiškėjo manymu, neteisėto neveikimo, t. y. vilkinimo priimti sprendimą dėl J. S. 2010 m. rugpjūčio 30 d. pateikto prašymo Nr. ATP-1538 suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223).
Šioje administracinėje byloje aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintos normos, reglamentuojančios antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką. Paminėtina Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą; prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras; prašymas ir asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai arba paštu. Pagal minėto straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba; sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi; jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos; apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui; tarnybos sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka.
Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 3 dienų termino priimti sprendimą eigos pradžia yra siejama ne su paties prašymo padavimo data, o su atitinkamų dokumentų (inter alia reikalavimų pagrindžiančių dokumentų ir dokumentų, įrodančių prašymą pateikusio asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą) gavimo data. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai kartu su prašymu suteikti minėtą pagalbą minėti dokumentai nėra pateikti, nurodytas 3 dienų terminas nėra skaičiuojamas.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktai įpareigoja pareiškėją bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bei teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta pamatinė imperatyvi nuostata draudžianti piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.
Pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010).
Taigi, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato teisės į antrinę teisinę pagalbą įgyvendinimo mechanizmą. Asmuo, siekiantis gauti antrinę teisinę pagalbą, savo valią išreiškia atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymą, kuris turi atitikti Įstatyme įtvirtintus formos ir turinio reikalavimus, inter alia prašyme turi būti suformuluotas reikalavimas bei pateikti jį patvirtinantys dokumentai, leidžiantys identifikuoti kilusį teisinį ginčą bei, išanalizavus, ar nėra Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi įvertinti minėtą asmens prašymą suformuluoto reikalavimo aiškumo ir pateiktų dokumentų pakankamumo aspektu, o nustačius trūkumus – paprašyti juos pašalinti.
Konkrečiu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 30 d. prašymo Nr. ATP-1538 (b. l. 35-37) turinį bei prie prašymo pridėtus dokumentus (pažymą apie valstybinį socialinį draudimą nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. (b. l. 38) ir Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (b. l. 39-40), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad minėtas pareiškėjo prašymas neatitiko Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų – prašyme reikalavimas suformuluotas nekonkrečiai ir neaiškiai, tik bendro pobūdžio teiginiais apibūdintas teisinis ginčas, kuriame pareiškėjas pageidauja naudotis antrine teisine pagalba, dviprasmiškai formuluojami teiginiai apie pažeistas teises ir būtinų imtis gynybos priemonių, nepateikti dokumentai, kurie leistų aiškiai identifikuoti pareiškėjo siekiamą teisinį rezultatą, kilusio ginčo pobūdį bei subjektus, į kuriuos turėtų būti nukreipiamos pareiškėjo pretenzijos, t. y. neiškus prašymo reikalavimas ir esmė. Esant paminėtoms aplinkybėms, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, siekdama įvertinti reikalavimo pagrįstumą bei atstovavimo byloje perspektyvumą, 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3120 pagrįstai pareiškėjui paaiškino, kad jo pateikta informacija nėra pakankama, ir pagrįstai pasiūlė pareiškėjui patikslinti prašymą (b. l. 41). Pareiškėjas į minėtą Tarnybos raštą nereagavo, į Tarnybą nesikreipė ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl negali patikslinti 2010 m. rugpjūčio 30 d. prašymo Nr. ATP-1538. Byloje tokių duomenų nėra. Pažymėtina, kad Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3120 išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal deklaruotą gyvenamąją vietą dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą trūkumų pašalinimo (Įstatymo 15 str. 7 d.), tačiau duomenų, kad pareiškėjas šia galimybe pasinaudojo, nėra.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, įvertinusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo J. S. 2010 m. rugpjūčio 30 d. prašymą Nr. ATP-1538, nevilkino priimti sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Konkrečiu atveju pats pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo nustatytas pareigas bendradarbiauti su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir nepateikė visos reikiamos informacijos, reikalingos efektyviam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos suteikimui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė jokių motyvų, susijusių su administracinio ginčo esme, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą iš esmės grindė tariamai padarytais procesinės teisės pažeidimais.
Pirma, pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo suinteresuotai ir subjektyviai. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, kad pareiškėjo argumentai išdėstyti abstrakčiai, nepateikti objektyvūs duomenys dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nedetalizuotos aplinkybės, kurios pareiškėjui kelia abejones dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė jokių pareiškėjo argumentus patvirtinančių aplinkybių. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą bei pateikė tinkamai motyvuotas išvadas, kurių teisingumo subjektyvus pareiškėjo vertinimas, pagrįstas vien tik jo nesutikimu su priimtu sprendimu (tai akivaizdu iš apeliacinio skundo turinio), nepaneigia.
Antra, pareiškėjas taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes dėl priešiškos teismo pozicijos jo dalyvavimas teismo posėdyje tapo negalimas ir jis buvo priverstas palikti teismo posėdžio salę. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies ar jos atstovo dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas. Konkrečiu atveju pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį (b. l. 52-53) ir jame dalyvavo, tačiau vėliau iš posėdžio pasišalino. Įvertinus teismo posėdžio protokolą matyti, kad toks poelgis buvo paties pareiškėjo apsisprendimo rezultatas, pagrįstas ne objektyviomis aplinkybėmis, trukdančiomis pareiškėjui dalyvauti teismo posėdyje, o subjektyviu įsitikinimu dėl pirmosios instancijos teismo suinteresuotumo, nepatvirtinto jokiais konkrečiais įrodymais. Iš pareiškėjo paaiškinimų, užfiksuotų teismo posėdžio protokole, matyti, kad jis pirmosios instancijos teismo suinteresuotumą iš esmės grindė ta aplinkybe, kad šio teismo pirmininkė A. R. prieš jį pradėjo baudžiamuosius procesinius veiksmus, nors minėta teisėja neįėjo į bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtį. Taigi pareiškėjo šiuo aspektu subjektyviai modeliuojama situacija nepaneigia iš anksto preziumuojamo teisėjų nešališkumo ir nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo suinteresuotai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo užtikrintos visos procesinės teisės, inter alia teisė pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, kuria pareiškėjas pasinaudojo, o pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus, kodėl pareiškėjo prašymą dėl nušalinimo atmeta. Taip pat pareiškėjas pareiškė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kurio pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino, pripažinęs pareiškėjo nurodytas priežastis nesvarbiomis. Sutiktina, kad pareiškėjas, norėdamas pasisamdyti advokatą, turėjo galimybę tai padaryti anksčiau. Pabrėžtina, kad ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą, pareiškėjui pasišalinus iš teismo posėdžio, nagrinėti bylą jam nedalyvaujant ir šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas savo argumentus išdėstė tiek skunde, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, byloje buvo pateikti įrodymai, kurių pakako sprendimui priimti. Pareiškėjas realizavo teisę į apeliaciją, paduodamas apeliacinį skundą, kuriame nenurodė jokių naujų aplinkybių dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, nepagrindė, kaip konkrečiai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą lėmė tas faktas, jog byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, į apeliacinės instancijos teismo posėdį taip pat neatvyko.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei grąžinti bylą nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo. Apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi teisę gauti tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.