- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-16
- Bylos Nr.
- eA-1529-624/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04228-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- C. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos C. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos C. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja C. N. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21S31588 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą 6K-1364 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė. (duomenys neskelbtini). pareiškėjos tėvai privertė ją ištekėti už nemylimo vyro, kuris beveik kasdien prieš ją smurtaudavo, mušdavo net kai ji laukėsi vaikų. Pareiškėja, negalėdama iškęsti nuolatinio smurto, pabėgo iš namų, gyveno gatvėje, kol jos nepriglaudė tėvo draugas, kuris padėjo išvykti iš kilmės šalies. Pabrėžė, kad atsakovas neatliko išsamios individualizuotos apklausos, o bėgdama iš kilmės šalies, pareiškėja neturėjo galimybės surinkti įrodymus, juos išsaugoti vykstant į Lietuvos Respubliką.
3. Pareiškėja pažymėjo, jog jos pasakojimas yra pagrįstas ir įtikinamas, ji rėmėsi kilmės šalyje vyraujančia situacija. Teigė, kad atsakovas neatliko jokios analizės apie mergaičių, jaunų moterų padėtį (duomenys neskelbtini), nesigilino ir į tai, kas laukia nuo vyrų pabėgusių moterų, kurios prašosi nuo jo apsaugos kitoje šalyje, todėl objektyviai nėra įmanoma įvertinti pareiškėjai kylančių grėsmių kilmės valstybėje. Atsakovas turėjo ne formaliai atkartoti Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti pareiškėjai galintį kilti pavojų, surinkti naujausius ir aktualiausius duomenis apie tai, kiek ir kokių išpuolių vyksta pareiškėjos gyvenamojoje vietoje, kaip įtvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7, 92.8, 97.1 punktuose.
4. Pareiškėja akcentavo, kad jai nebuvo užtikrinta teisė būti išklausytai, nagrinėjant jos skundą Komisijoje. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti pagrįstumu, proporcingumu. Pareiškėja tvirtino, jog ji savo elgesiu neparodė, kad ketina išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
7. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja savo pasakojimą grindė sutuoktinio smurtu, tačiau pasakojimas buvo nenuoseklus, neišsamus, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, ji nepateikė jokių detalių, kurios galėtų būti patikrintos. Pareiškėjos nurodytos priežastys nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl Įstatyme nurodytų priežasčių.
Atsiliepimas
8. Atsakovas teigė, kad Sprendimu taip pat nuspręsta nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pagal kilmės valstybės informaciją, beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini), kur gyveno pareiškėja, yra aukštas, tačiau nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
9. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjos pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatų. Pareiškėja apklausose nurodė, jog buitinio konflikto metu, būdamas neblaivus, vyras sužeidė jos pėdą. Vėliau, uždavus papildomus klausimus, nurodė, kad buvo sužeista koja prie kelio. Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytas motyvas išvykti yra buitinio pobūdžio konfliktai su sutuoktiniu, kuris nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinių“ priežasčių. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja teigė, jog ji nesikreipė dėl pagalbos nuo vyro smurto į teisėsaugos institucijas ar kitas organizacijas, nes trukdė pinigų stygius, tačiau ji turėjo finansines galimybes išvykti į Baltarusiją, ten gyventi ir mokytis nuo 2021 m. sausio mėnesio. Finansiškai jai padėjo tėvo draugas. Siekdama išvengti vyro smurto, pareiškėja kilmės valstybėje apsigyveno pas buvusį savo tėvo darbdavį, tačiau jos sutuoktinis būtų jos ieškojęs, grasinęs. Migracijos departamentas akcentavo, kad pareiškėjos noras gyventi saugesnėje valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo jai poreikio, o jos istorija nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjai kilmės valstybėje kyla reali ir individualaus pobūdžio grėsmė.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjos C. N. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo 3 ir 4 punktus, juos išdėstydamas taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1364 dalį, kitos pareiškėjos skundo dalies netenkino.
Šalies argumentai
12. Teismas nustatė, kad: pareiškėja į Migracijos departamentą kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį; pirminėje apklausoje pareiškėja nurodė, kad yra našlaitė, atvykusi iš (duomenys neskelbtini), neturi asmens, kuriuo galėtų pasitikėti ir kuris galėtų sumokėti už mokslus; jai, būnant (duomenys neskelbtini) amžiaus, teko ištekėti už suaugusio asmens; teigė, jog turi 2 vaikus, kurie liko kilmės valstybėje, vyras smurtauja ir ketino ją nužudyti peiliu, sužeidė pareiškėjos koją; pareiškėja pabėgo iš namų, atsidūrė gatvėje; ją priglaudė pažįstamas, kuris padėjo studijuoti Baltarusijoje. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 14 d. sprendimu: nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); nusprendė išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisijos sprendimu pareiškėjos skundas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo panaikinimo atmestas.
13. Remdamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Tvarkos aprašo 99 punktu, teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodyti persekiotojai nėra valstybiniai subjektai, todėl galimas persekiojimas nėra sąlygotas „konvencinių“ priežasčių. Pareiškėjos pasakojimas buvo lakoniškas, nenuoseklus, nedalus. Pareiškėjos nurodyti įvykiai – incidentas su peiliu, pabėgimas iš namų, lėšų stygius, gyvenimas pas pažįstamą, išvykimo į Baltarusijos Respubliką aplinkybės – mažai tikėtini. Pareiškėja dėl nurodomos baimės neišvyko iš šalies paskubomis, neteigė, kad, kol gyveno gatvėje ir pas tėvo pažįstamą, vyras jos ieškojo, persekiojo ar grasino nužudyti. Iš nuoseklių pareiškėjos pasakojimo detalių darytina išvada, kad pareiškėja gerai apgalvojo kelionės tikslą. Taigi, iš šių nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjos siekis prašyti prieglobsčio nėra susijęs su baime grįžti į kilmės valstybę dėl tikimybės būti kankinamai, patirti žiaurų, nežmonišką elgesį, pažeminimus ar kitokį nubaudimą, dėl mirties bausmės ar egzekucijos įvykdymo, rimtos asmeninės grėsmės jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nors pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją (duomenys neskelbtini) vyksta kovos dėl valdžios, vidinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, tačiau pagal 2021 m. EPPB ataskaitą šiuo metu nė viename (duomenys neskelbtini) regione beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini), kur gyveno pareiškėja, yra aukštas, tačiau nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
15. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio jai turėtų būti suteikta papildoma apsauga.
16. Teismo vertinimu, 5 metų draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminas nėra proporcingas, kuris, kaip ir perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimo apie draudimą pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį terminas, sutrumpinamas iki 2 metų nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
17. Pareiškėja C. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą – panaikinti Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimą bei Komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi apeliantė norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.
18. Pareiškėja teigia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neatitinka reikalavimų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad jos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Tvirtina, kad pareiškėjai kyla individuali persekiojimo grėsmė dėl jos socialinės padėties. Pareiškėja yra priverstinės santuokos auka, kuri pabėgo nuo smurtaujančio vyro, savo šalyje negalinti sulaukti jokios pagalbos nei iš artimųjų, nei iš valstybės institucijų. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra prekybos moterimis ir vaikais kilmės, tranzito ir paskirties šalis priverstinio darbo ir seksualinio išnaudojimo tikslais. Čia nėra arba neveikia įstatymai, kurie saugotų moterų teises ir užtikrintų jų socialinę apsaugą. (duomenys neskelbtini) ir jos sostinėje (duomenys neskelbtini) dominuoja diskriminacinės teisinės nuostatos moterų atžvilgiu, plačiai paplitusios žalingos tradicinės praktikos, įskaitant ankstyvas ir priverstines santuokas bei moterų lytinių organų žalojimą, smurtas prieš moteris vykdomas visiškai nebaudžiamai. Ši informacija sutampa su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis ir įrodo jai kylančios grėsmės realumą. Pareiškėjos nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei apklausose užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė jos sveikatai ar gyvybei.
Atsiliepimas
19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21S31588 ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo 6K-1364, priimto išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingai ilgus terminus uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į C.SIS II, pakeitė Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi įvedimo į C.SIS II terminus iki 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
22. Pareiškėja apeliaciniame skunde, grįsdama savo reikalavimus, teigia nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jos neatitikimo kriterijams, Įstatyme nustatytiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, ir tvirtina, jog jai kyla individuli persekiojimo grėsmė dėl socialinės padėties. Iš kilmės šalies ji išvyko dėl grėsmės būti persekiojamai vyro, už kurio ištekėjo ne savo valia ir kuris naudojusio prieš ją fizinį smurtą, o pagalbos nei iš artimųjų, nei iš valstybės institucijų ji nesulaukia. Kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) vyksta prekyba moterimis ir vaikais tranzito, priverstinio darbo ir seksualinio išnaudojimo tikslais, nėra arba neveikia įstatymai, kurie saugotų moterų teises ir užtikrintų jų socialinę apsaugą. Sostinėje (duomenys neskelbtini) dominuoja diskriminacinės teisinės nuostatos moterų atžvilgiu, plačiai paplitusios žalingos tradicinės praktikos, įskaitant ankstyvas ir priverstines santuokas bei moterų lytinių organų žalojimą, smurtas prieš moteris vykdomas visiškai nebaudžiamai, kas patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir jai kylančios grėsmės realumą.
23. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Akcentuotina, jog teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
24. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2021, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).
25. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
26. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi, nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).
27. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.
28. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.
29. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.
30. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnyje.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjos pateiktais paaiškinimais apie jos individualią situaciją. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjos argumentus, informaciją apie kilmės valstybę. Pažymėtina, kad pareiškėjos baimė būti persekiojamai (duomenys neskelbtini) nėra siejama su viena iš priežasčių, nuodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, o duomenų, kad ji negali kliautis šios valstybės apsauga, nėra: nors pareiškėja teigia bėgusi nuo persekiojimo, kurį vykdė jos sutuoktinis, su kuriuo santuoką sudarė ne savo valia ir kuris prieš ją naudojo fizinį smurtą, duomenų, kad valstybinės institucijos, į kurias ji ir nesikreipė, negali ar įprastai atsisakytų suteikti reikiamą pagalbą, nėra. Todėl sutiktina su Migracijos departamento argumentais, kad pareiškėjos pasakojimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis nelaikytinas patikimu įrodymu, taip pat kad nėra aplinkybių, patvirtinančių, jog, pareiškėjai grįžus į (duomenys neskelbtini), jai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.
32. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsniu, jai pagrįstai nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietovėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009, 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).
33. Apeliaciniame skunde atskiri argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręsta dėl Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjos išsiuntimu, uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nurodyti, pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta bylos nagrinėjimo metu nesustatyti.
34. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris buvo išspręstas 2022 m. vasario 24 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
35. Nagrinėjamoje byloje išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, nėra. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkintas.
36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos C. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.