Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymas

Kaltinamasis A. G. 2009 m. sausio mėn. viduryje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, jis, Baltarusijos Respublikoje, Minske, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš A. S. gavo kompaktinį diską su 2008 m spalio 10 d. S. K. g. 25, Vilniuje plėšimo metu pagrobtų antikvarinių daiktų nuotraukomis, kuriose pavaizduota: ikona - „Išrinkti šventieji - Šv. Vienuolė Anastasija, Šv. palaimintoji Taisija, Šv. Aleksiejus - Dievo žmogus, Šv. vienuolis Vasilijus Išpažintojas“ su aptaisu, už 64 000 Lt, ikona - „Švč. Dievo Motina - „Nesudegantis krūmas" su aptaisu, už 35 000 Lt, ikona - „Kazanės Švč. Dievo Motina" su aptaisu, už 50 000 Lt, ikona - „Vladimiro Švč. Dievo Motina“ su aptaisu ir rėmu, už 9 000 Lt, ikona - „Kazanės Švč. Dievo Motina“ su aptaisu kiote ir rėmu, už 10 000 Lt, ikona - „Pečioro Švč. Dievo Motina“, už 17 000 Lt, ikona - „Smolensko Švč. Dievo Motina“, už 10 000 Lt, ikona - „Šv. Jurgio stebuklas su slibinu“, už 19 000 Lt, ikona - „Švč. Dievo Motinos gimimas“, už 5 000 Lt, ikona - „Šv. Aleksiejus - Dievo Žmogus“, už 7 000 Lt, altorinis kryžius - „Nukryžiuotasis“, su aptaisu kiote, su rėmu, už 17 000 Lt, ikona - „Kazanės Švč. Dievo Motina“ su aptaisu, už 7 503 Lt, ikona - „Jeruzalės Švč. Dievo Motina“ su aptaisu, už 4 391 Lt, ikona - „Išganytojas Visavaldis“ su aptaisu, už 7 612 Lt, ikona - „Fiodorovo Švč. Dievo Motina“, su aptaisu, už 3 410 Lt, ikona - „Švč. Trejybė“ su aptaisu, už 4 477 Lt, ikona - „Išganytojas Visavaldis“ su aptaisu, už 4 116 Lt, ikona - „Išganytojas Visavaldis“ su aptaisu, už 3 840 Lt, ikona - „Smolensko Švč. Dievo motinos Soboras“, su aptaisu, už 12 000 eurų (41 400 Lt), ikona - „Metropolitas“, su aptaisu kiote, už 3 000 eurų (10 350 Lt), taip pat, sidabrinė rašalinė, už 5 000 eurų (17 250 Lt), sidabrinis padėklas, už 2 000 eurų (6 700 Lt), sidabrinė cukrainė, už 1 000 eurų (3 450 Lt), bronzinė figūrėlė - „Važnyčiotojas“, už 4 000 eurų (13 800 Lt), sidabrinė cukrainė, už 2 000 eurų (6 700 Lt), sidabrinis padėklas, už 2 000 eurų (6 700 Lt), sidabrinė cukrainė, už 5 000 eurų (17 250 Lt), auksinė dėžutė tabakui, už 2 500 eurų (8 625 Lt), Šv. Vladimiro 1782 metų auksinis ordinas, už 4 000 eurų (13 800 Lt), metalinis pakabukas „Pelėda“, už 50 Lt, kryžiaus formos pakabukas su emale 2 cm ilgio už 400 eurų (1 380 Lt), kryžiaus formos pakabukas su emale 4 cm ilgio už 600 eurų (2 070 Lt). Jis žinodamas, kad šie antikvariniai daiktai yra gauti nusikalstamu būdu, kompaktinį diską su nuotraukomis 2009 m. sausio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis perdavė Rusijos Federacijos piliečiui A. G.. Po to, jis tęsdamas nusikalstamą veiką laikotarpyje nuo 2009 m. vasario 11 d. iki 2009 m. vasario 25 d. Baltarusijos Respublikoje, susirašinėdamas elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) su A. G., elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) pagalba, Baltarusijos Respublikoje, Minske pasikėsino Rusijos Federacijos piliečiui A. G. realizuoti už 30 000 eurų (103 500 Lt), nusikalstamu būdu gautą didelės vertės svetimą turtą t.y. 2008 m spalio 10 d. S. K. g. 25, Vilniuje plėšimo metu pagrobtas iš A. B. ir J. B. keturias ikonas: ikoną „Išrinkti šventieji - Šv. Vienuolė Anastasija, šv. palaimintoji Taisija, šv. Aleksiejus - Dievo žmogus, šv. vienuolis Vasilijus Išpažintojas“ su aptaisu, už 64 000 Lt, ikoną „Kazanės Švč. Dievo Motina“ su aptaisu, už 50 000 Lt, ikoną „Išganytojas Visavaldis“ su aptaisu, už 7 612 Lt ir ikoną „Švč. Trejybė“ su aptaisu, už 4 477 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes A. S. atsisakė parduoti ikonas.

Kaltinamasis A. G. ikiteisminio tyrimo metu visiškai prisipažino padaręs inkriminuojamą veiką ir paaiškino, kad maždaug 2009 metų vasario mėnesio viduryje pas jį, į Minską atvažiavo pažįstamas A. S., padavė du kompaktinius diskus su ikonų ir kitų antikvarinių dirbinių nuotraukomis. Kai A. S. perdavė kompaktinius diskus, pasakė, kad tai yra tik dalis jo turimų daiktų. Paprašė jo padėti realizuoti, bei pasakė, kad jeigu kas susidomės, tai daiktai bus ten kur reikia. Vieną iš kompaktinių diskų jis perdavė Minske per savo pažįstamą Albertą kuriuo pavardės nežino. Jis paklausė, gal šis gali kam nors parodyti ir pasiūlyti kompaktiniame diske nurodytas ikonas. Po kompaktinio disko perdavimo, Alberto jis daugiau nematė. Iš kur buvo gautos ikonos, jis Albertui nesakė, be to, tuo metu jis pats nežinojo tų daiktų kilmės. Po to Albertas jam nurodė elektroninio pašto adresą - (duomenys neskelbtini), pasakė pašto slaptažodi bei pridūrė, kad jeigu kas susidomės, tai į šį elektroninio pašto adresą jam parašys. Po kiek laiko A. S. buvo dar kartą atvykęs į Minską kur jis šiam pasiūlė ikonų nuotraukas parodyti antikvariatų turgelyje Minske, tačiau šis jam uždraudė tą daryti. Tada jis suprato, kad šie daiktai buvo gauti nusikalstamu būdu. Taip pat vieną dieną jis gavo pasiūlymą kad kažkokį žmogų domina, tam tikros ikonos ir nurodė ikonų numerius. Po to, jie dar ilgai susirašinėjo su tuo žmogumi elektroninio pašto pagalba, derėjosi dėl kainos ir daiktų perdavimo. Kai derėjosi dėl kainos, jis skambinosi telefonu su A. S., būtent šis jam pasakė, kad už norimas ikonas jis turi prašyti po 13 500 eurų už kiekvieną arba parduoti visas ikonas, tuomet vienos ikonos kaina būtų 11 000 eurų. Kiek atsimena pirkėjas klausinėjo, ar jo norimus daiktus galima atvežti į Maskvą. Jis šiam atsakė, kad daiktus geriausiai perdavinėti Minske. Po to jis tarėsi dėl to asmens atvykimo, tačiau ikonų pardavimas neįvyko, nes jis su A. S. nesusitarė dėl ikonų pardavimo. Kodėl A. S. atsisakė pardavinėti tam žmogui ikonas jis nežino. Be to jis ir pats nelabai norėjo užsiimti tų ikonų realizavimu, nes suprato, kad pinigų iš šio sandorio neuždirbs. Su žmogumi, norinčiu įsigyti ikonas, jis, kiek atsimena, susirašinėjo per kompiuterius interneto kavinėse. Su A. S. dėl ikonų realizavimo, kiek atsimena, jis kalbėjo iš taksofono, o ne iš savo turėto mobilaus ryšio telefono. Dėl įvykdytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi (t. 5, b.l. 78-84).

Papildomai apklaustas liudytojas A. B. paaiškino, kad 2009-02-07, 15.40 val., jam į mobilaus ryšio telefono numerį 869821005 paskambino geras pažįstamas iš Maskvos A. G. iš numerio 79037216882 ir paklausė, ar plėšikai iš jo namų be ikonų dar ką nors paėmė. Jis šiam atsakė, kad plėšikai paėmė žmonos Janinos papuošalus ir sidabrą. Aleksejus dar paklausė ar buvo auksinė dėžutė, žetonas, kryžiai su emale, juodas Vladimiro ordinas, vazos iš sidabro, padėklai, bronzinė figūra, rašalinis rinkinys. Jis šio paklausė, ar jau siūlo jo pagrobtus daiktus ir Aleksej jam pasakė, kad panašu, jog šie daiktai yra Lenkijoje. Jis paklausė ar šis gali jam atsiųsti nuotraukas ir šis atsake, kad negali, bei pasakė, kad matė nuotraukas, bet telefonu šito sakyti negali, nes negalima to žmogaus, kuris jam rodė nuotraukas ir apie tai pasakojo, paviešinti ir pakišti. Aleksej pasakė, kad tas žmogus buvo informuotas apie plėšimą ir pasakė, kad jam rodė nuotraukas jam vos neišsprūdo, kad jis žino apie tai iš kur yra daiktai. Dar Aleksej pasakė, kad ten yra visi daiktai kartu su ikonom, dar Aleksejus pasakė, kad dalį ikonų matė nuotraukose. Matė vieną ikoną su emale bei ikoną „Troica“. Dar Aleksej pasakė, kad greičiausiai visi pagrobti daiktai yra vienoje vietoje ir kad jie yra Lenkijoje. Aleksejus pasakė, kad šitoje grandinėje yra daug žmonių kurių negalima pakišti. Jis dar klausė, ar tie žmonės nori parduoti viską kartu ar atskirai, Aleksej jam atsakė, kad galima ir atskirai. Aleksej dar pasakė, kad jam apie tai šiandien buvo pranešta, taip pat Aleksej pasakė, kad žmonės kurie nori realizuoti pagrobtus daiktus neslepia, kad daiktai yra vogti. Pokalbio metu Aleksejus ne karta pabrėžė, kad negalima pakišti žmogaus, kuris apie tai pranešė. Dar pasakė, kad šitie žmonės daiktus gali atvežti net į Maskvą. 2009-02-07 kito telefoninio pokalbio su Aleksejumi metu, 16.32 val., Aleksej tikslino ar buvo pagrobtos sidabrinės cukrainės, padėklas, du kryžiai su emale vienas didesnis, kitas mažesnis, jis šiam atsakė, kad tokie daiktai buvo pagrobti iš jo namų. Kito pokalbio metu 2009-02-07 apie 16.36 val. Aleksejus pasakė, kad dar matė nuotraukas ikonų - „Troica“, „Stolby“, „Mamka“. Jis dar paklausė ar daiktai negalėjo būti Vokietijoje ar Baltarusijoje. Aleksej atsakė, kad greičiausiai Lenkijoje. Dar Aleksej pasakė, kad jo žmogus yra pasiruošęs be jokios rizikos jam pačiam padėti, dar Aleksej pasakė, kad šie pokalbiai su žmogumi vyko ne betarpiškai. 2009-02-09 kito telefoninio pokalbio metu su Aleksejumi 10.31 val. pasakė, kad ikonų yra virš 200 vienetų (t. 2, b.l. 199-200).

Papildomai apklaustas liudytojas A. B. paaiškino, kad 2009-02-10 jis kalbėjosi su pažįstamu A. G. telefonu. Šis sakė, kad su pagrobtų daiktų realizuojančiais žmonėmis suėjo į kontaktą, taip pat pasakė, kad daiktų realizavime dalyvauja kažkoks „aukštas“ pareigūnas dirbantis Baltarusijos jėgos struktūrose. Pasakė, kad kontaktavimui jam padavė elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini) 2009-02-10 ir 11 dienomis, kiek jam šiandien pasakojo telefoninių pokalbių metu A. G., jis susirašinėjo iš savo elektroninio pašto adreso(duomenys neskelbtini) arba(duomenys neskelbtini) su daiktus pardavinėjančiais žmonėmis. A. G. žmonėms, realizuojantiems pagrobtus daiktus parašė, kad jį domina trys pasirinktos ikonos su emale, jis tas nuotraukas išsiuntė nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) (tas nuotraukas jis gavo iš savo žmogaus, kuris jam pranešė apie pagrobtų daiktų realizuojančius asmenis). 2009-02-11 prieš pietus A. G. gavo atsakymą į savo elektroninio pašto adresą, kad už dominančias ikonas jie nori po 13 000 Eurų. Dar Aleksej suprato, kad iki Maskvos ikonų jie neatveš ir pasiūlė už ikonas po 11 000 Eurų. Dar A. G. jam parašė, kad tai jau greičiausiai trečias žmogus, su kuriuo šis kontaktuoja (t. 3, b.l. 1-2).

Papildomai apklaustas liudytojas A. B. paaiškino, kad nesenai jis grįžo iš Maskvos į Vilnių. Būdamas Maskvoje, jis buvo susitikęs su A. G., kuris jam perdavė baltos spalvos CD-R diską VERBATIM. Šiame kompaktiniame diske yra nuotraukos iš jo namo S. K. g. 25, Vilniuje pagrobtų dalies ikonų ir juvelyrinių dirbinių. Šį kompaktinį diską jis gavo iš pažįstamo asmens, kurio nenorėjo įvardinti. Jis šį kompaktinį diską peržiūrėjo, jame iš tikrųjų yra 158 nuotraukos iš jo namų 2008-10-10 pagrobtų daiktų: ikonos, aukso, sidabro ir bronzos dirbiniai bei kryžiai. Taip pat A. G. patikslino, kad su žmogumi, realizuojančiu pagrobtus daiktus, šis bendravo iš tam tikslui specialiai įkurto elektroninio pašto, kurio tikslus pavadinimas (duomenys neskelbtini), slaptažodis „barmalei“, o asmens su kuriuo šis kontaktavo dėl ikonų įsigijimo elektroninio pašto adresas yra (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 3-4).

Liudytojas D. G. paaiškino, kad nuo 1985 metų pažįsta A. S., santykiai su juo draugiški, nuolat bendrauja, gyvena netoliese. 2008 metų pabaigoje – 2009 metų pradžioje, žiemos metu, A. S. atvažiavo pas jį į namus, adresu Gvazdikų Sodų 2 – oji g. 64, Vilniuje, ir paprašė pasaugoti daiktus. Daiktai buvo sudėti į kartoninę dėžę, kuri buvo įdėta į juodos arba mėlynos spalvos polietileninį maišą, bei apvyniota lipnia juosta. Dėžė buvo apie 40X50X60 cm dydžio. Kas buvo viduje nematė. A. S. taip pat nesakė, kas buvo viduje, jis tik paprašė pasaugoti, nes pasakė, kad pas jį daiktus laikyti yra nesaugu. Jis paklausė ar ten nėra ginklų, ar narkotikų, į ką A. S. atsakė, kad tikrai nėra. A. S. buvo atvažiavęs vienas. Jis namuose buvo vienas. Padavus jam dėžę A. S. išvažiavo, kiek atsimena, A. S. buvo atvažiavęs tamsiu paros metu, jis buvo atvažiavęs su visureigiu „Lexus“. Kiek laiko A. S. reikėjo pasaugoti dėžę su daiktais, šis nesakė. Paėmęs dėžę, nunešė ją į baltų mūrinių plytų pagalbinį pastatą esantį šalia namo. Dėžė svėrė apie 10 – 15 kilogramų, ją nunešė į pagalbinį pastatą ir padėjo dešinėje patalpos pusėje. Po kiek laiko, žiemos gale, tiksliai datos neatsimena, tam, kad dėžės su daiktais neapgraužtų žiurkės, jis perdėjo daiktus iš didelės kartoninės dėžės į dvi mažesnės kartoninės dėžės. Kai jis dėjo daiktus, matė, kad ten yra ar tai knygos, ar tai lentos su paveikslėliais apvyniotos polietileninėmis pakavimo priemonėmis, tų daiktų netraukė ir neapžiūrinėjo. Po to perdėjus daiktus viską nunešė į namo antrą aukštą ir padėjo sandėliuke po stogu, dešinėje pusėje. Tie daiktai gulėjo iki kratos atlikimo 2009 m. gruodžio 2 d. Per visą laiką kiek daiktai buvo saugomi pas jį, A. S. tais daiktais nesidomėjo. Vieną kartą, tuomet kai daiktai, dar gulėjo pagalbiniame pastate, A. S. buvo atvažiavęs pas jį su kažkokiu nepažįstamu vyru, kurio požymių nurodyti negali, neatsimena. A. S. paprašė pasižiūrėti perduotus daiktus, po to jis atrakino jiems pagalbinį pastatą, o pats laikė šunį, kuris buvo pririštas šalia to pastato. A. S. su tuo vyru buvo apie 10 – 15 minučių. Apie ką jie kalbėjosi, nežino, po to jie kartu išvažiavo. Prieš išvažiuojant A. S. papašė, kad tie daiktai dar pabūtų pas jį. Taip pat jis parodė kaip A. S., jam nežinant, galėtų naudotis pagalbiniu pastatu, kaip atrakinti pagalbinės patalpos duris. Taip pat A. S. tuo laikotarpiu, kai buvo atvežęs dėžę su daiktais, naudojosi jo automobiliu „Opel Vectra“, vyšninės spalvos, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobiliu A. S. naudojosi apie pusdienį. Apie ikonų kolekcijos plėšimą jis nieko nėra girdėjęs. A. S. jam jokių bižuterijos dirbinių, sidabro, aukso dirbinių ir medalių nebuvo atvežęs (t. 3, b.l. 15-16).

Kratos protokolu nustatyta, kad Gvazdikų Sodų 2 – oji g. 64, Vilniuje rasta - kartoninė dėžė su užrašu „Ariel Automat“, kurioje yra įpakuotos į bespalvius polietileninius maišelius trys ikonos ir vienas kryžius su metaliniu aptaisu ir įdėtas į „Maksima“ maišelį, taip pat dėžė su užrašu „Euroliux“, kurioje yra šešios ikonos, įpakuotos į bespalvius polietileninius maišelius, iš kurių keturios ikonos su metaliniais aptaisais ir viena ikona įpakuota į juodos spalvos polietileninį maišelį (t. 2, b.l. 25-28).

Specialisto išvadoje dėl ikonų įvertinimo Nr. 8K-35 konstatuota, kad ikona „Išrinkti šventieji - Šv. vienuolė Anastasija, šv. palaimintoji Taisija, šv. Aleksiejus - Dievo žmogus, šv. vienuolis Vasilijus Išpažintojas“ su aptaisu, Rusija. XIX a. pabaiga. Ikona su aptaisu turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 64 000 Lt (šešiasdešimt keturi tūkstančiai litų). Ikona Švč. Dievo Motina - Nesudegantis krūmas“ su aptaisu, Rusija. XIX a, vidurys. Ikona su aptaisu turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 35 000 Lt (trisdešimt penki tūkstančiai litų). Ikona „Kazanės Švč. Dievo Motina“ su aptaisu. Rusija. XIX a. pabaiga - XX a, pradžia. Ikona su aptaisu turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) (t. 2, b.l. 31-32).

Specialisto išvadoje dėl ikonų įvertinimo Nr. 8K-36 konstatuota, kad ikona „Vladimiro Švč. Dievo Motina“ su aptaisu ir rėmu. Rusija. XIX a. pabaigos ikona su rėmu ir XIX a. vidurio aptaisu. Ikona su aptaisu turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 9 000 Lt (devyni tūkstančiai litų). Ikona „Kazanės Švč. Dievo Motina“ su aptaisu kiote su rėmu. Rusija. XIX a. paskutinis trečdalis. Ikona su aptaisu kiote turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų). Ikona „Pečioro Švč. Dievo Motina“ Rusija, Tverė, ikonų tapytojas Kovrov (arba Kozlov). XIX a. paskutinis ketvirtis. Ikona turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 17 000 Lt (septyniolika tūkstančių litų). Ikona „Smolensko Švč. Dievo Motina“. Rusija. XIX a. paskutinis ketvirtis. Ikona turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) (t. 2, b.l. 33-34).

Specialisto išvadoje dėl ikonų įvertinimo Nr. 8K-37 konstatuota, kad ikona „Šv. Jurgio stebuklas su slibinu“. Rusija. XIX a. vidurys. Ikona turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 19 000 Lt (devyniolika tūkstančių litų). Ikona „Švč. Dievo Motinos gimimas“. Rusija. XX a. paskutinio ketvirčio ikoninė tapyba ant XIX a. lentos su gruntu. Ikona turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 5 000 Lt (penki tūkstančiai litų). Ikona „Šv. Aleksiejus - Dievo Žmogus“ su aptaisu kiote su rėmu. Rusija. XIX a. pabaiga - XX a. pradžia. Ikona su aptaisu kiote turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 7 000 Lt (septyni tūkstančiai litų). Kryžius, altorinis „Nukryžiuotasis“ su aptaisu. Rusija. XVIII a. paskutinio ketvirčio su XIX a. antros pusės tapyba. Kryžius su aptaisu turi kultūrinę-meninę vertę. Įkainojimas: 17 000 Lt (septyniolika tūkstančių litų) (t. 2, b.l. 35-36).

Tarnybiniame pranešime Nr. 38-IL-3-369 nurodyta, kad 2008 m. spalio 10 d. Mileišiškių g. ir S. K. g. Vilniuje, grupė asmenų panaudojant šaunamuosius ginklus įvykdė plėšimą Balyko šeimos atžvilgiu ir pagrobė įvairių daiktų ir meno vertybių už 4 500 000 Lt. Pagal turimus operatyvinius duomenis minėtą nusikaltimą įvykdė: S. J., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) S., MRT Nr. 8-689-77000, 8-620-22040 naudojasi automobiliais „VW GOLF IV“, v/n (duomenys neskelbtini) „MB CL500“, v/n (duomenys neskelbtini) S. N., a.k. (duomenys neskelbtini) MRT 8-604-45358, naudojasi automobiliu „AUDI Q7“, v/n (duomenys neskelbtini) A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje MRT Nr. 8-639-63417, naudojasi automobiliu „MB E220“, v/n (duomenys neskelbtini) A. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Kaunas, (duomenys neskelbtini), MRT Nr. 8-640-3130l naudojasi automobiliu „VW GOLF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „RENAULT MEGANE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) N. G., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Skaidiškės, (duomenys neskelbtini) , naudojasi automobiliu „BMW 525“, v/n (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 17).

Apžiūros protokole nurodyta, kad saugojimo kameros dėžutėje Nr. 169 Minsko m., geležinkelio stoties Minsko metropoliteno stotelėje „Lenino aikštė“ yra sportinis krepšys -polimerinės medžiagos, žalios spalvos, taip pat juodos spalvos krepšys polimerinės medžiagos. Nurodyti krepšiai išimti iš dėžutės Nr. 169, po to apžiūrėjus juodos spalvos krepšį, nustatyta, kad jame yra dvi ikonos, suvyniotos į polimerinę medžiagą juodos ir baltos spalvos. Apžiūrėjus žalios spalvos sportinį krepšį nustatyta, kad jame yra penkios ikonos, supakuotos į polimerinius įpakavimus juodos spalvos ir skaidrius įpakavimus (t. 2, b.l. 51-77).

Eksperto išvadoje konstatuota, kad ikona „Bogomater Kazanskaja s poleosnymi sviatymi Matronoje A. N., Pavlom, Petrom, Afonskim“. Ikona sukurta Rusijoje XIX amžiaus pradžioje (su vėlesniais atnaujinimais). Ikona turi istorinę, kultūrinę ir muziejinę vertę (t. 2, b.l. 144-146).

Eksperto išvadoje konstatuota, kad ikona „Bogomater Ierusalimskaja“ su vainiku pagamintu iš metalas su spalvotos emalės elementais ir strazdais. Ikona sukurta Rusijoje XIX amžiaus pradžioje (su vėlesniais atnaujinimais). Ikona turi istorinę, kultūrinę ir muziejinę vertę (t. 2, b.l. 147-150).

Eksperto išvadoje konstatuota, kad ikona „Spas Vsederzitel“ su sidabriniu aptaisu. Ikona sukurta Rusijoje XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje. Ikona turi istorinę, kultūrinę ir muziejinę vertę (t. 2, b.l. 151-153).

Eksperto išvadoje konstatuota, kad ikona „Bogomater Fedorovskaja“ su sidabriniu aptaisu. Ikona sukurta Rusijoje XIX amžiuje (su vėlesniais atnaujinimais). Ikona turi istorinę, kultūrinę ir muziejinę vertę (t. 2, b.l. 154-156).

Eksperto išvadoje konstatuota, kad ikona „Troica Vetchozavetnaja s poleosnymi sviatymi S. R. i prepodobnym Nikonom“ su sidabriniu aptaisu. Ikona sukurta Rusijoje XIX amžiaus viduryje - antroje pusėje. Ikona turi istorinę, kultūrinę ir muziejinę vertę (t. 2, b.l. 157-159).

Eksperto išvadoje konstatuota, kad ikona „Spas Vsederžitel“ su sidabriniu aptaisu. Ikona sukurta Rusijoje XIX amžiuje (su vėlesniais atnaujinimais). Ikona turi istorinę, kultūrinę ir muziejinę vertę (t. 2, b.l. 160-162).

Eksperto išvadoje konstatuota, kad ikona „Spas Vsederžitel“ su sidabriniu aptaisu. Ikona sukurta Rusijoje XIX amžiaus antroje pusėje. Ikona turi istorinę, kultūrinę ir muziejinę vertę (t. 2, b.l. 163-165).

Elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) apžiūros metu nustatyta, kad: elektroniniame pašte (duomenys neskelbtini) skiltyje „išsiųstos žinutės“ yra 9 žinutės, skiltyje „gautos žinutės“ yra 12 žinučių. 2009-02-11 11 val. 49 min. žinutėje nuo siuntėjo M. D. (duomenys neskelbtini) gavėjui (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „Sudomino Nr. – VII, VIII, XVI, XVIII – kaina?“. 2009-02-11 13 val. 51 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra tekstas: „ Šiais numeriais 13 500 už kiekvieną ir jeigu viską tai po 11 000 eurais“. 2009-02-11 14 val. 18 min. žinutėje nuo siuntėjo M. D. (duomenys neskelbtini) gavėjui ivan ivanov (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „Tai brangoka, nes jų istorija rimta. Tai galutinai? 2009-02-11 14 val. 51 min. „ivan ivanov“ (duomenys neskelbtini):“. 2009-02-11 22 val. 28 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra tekstas: „sakykite savo pasiūlymus....“. 2009-02-12 15 val. 00 min. žinutėje nuo siuntėjo M. D. (duomenys neskelbtini) gavėjui ivan ivanov (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „Už Nr. VII, XVI, XVIII – 25.000 JAV dolerių“. 2009-02-12 18 val. 43 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „ne tai labai juokingos kainos...“. 2009-02-13 14 val. 43 min. žinutėje nuo siuntėjo M. D. (duomenys neskelbtini) gavėjui ivan ivanov (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „Gerai, o kiek ne juokingos?“. 2009-02-13 16 val. 44 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „30 ir eurų..... ir atminkite tai tik 10 dalys tai ko matėte...“ 2009-02-16 22 val. 37 min. žinutėje nuo siuntėjo M. D. (duomenys neskelbtini) gavėjui ivan ivanov (duomenys neskelbtini) yra tekstas: „Tai kaip?“. 2009-02-16 23 val. 47 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra tekstas: „tai aš gi parašiau kad 30 eurų....“. 2009-02-17 10 val. 35 min. žinutėje nuo siuntėjo M. D. (duomenys neskelbtini) gavėjui ivan ivanov (duomenys neskelbtini) yra tekstas: „Daleiskime. O kaip Jus sau įsivaizduojate procedūrą? Atveš į Maskvą, riekia kur nors atvažiuoti?“. 2009-02-17 10 val. 37 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra tekstas: „aš galvoju tai galima padaryti Minske.... pasakykite kada ir aš pasiruošiu...“. 209-02-19 19 val. 20 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra tekstas: „ko Jus neatsakote...“. 2009-02-20 13 val. 09 min. žinutėje nuo siuntėjo M. D. (duomenys neskelbtini) gavėjui ivan ivanov (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „Atsiprašau užsisukau. Galiu atvažiuoti kitos savaitės pabaigoje – penktadienį, šeštadienį.“. 2009-02-20 15 val. 10 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „gerai...man paruošti 3 elementus?..“. 2009-02-20 16 val. 47 min. žinutėje nuo siuntėjo M. D. (duomenys neskelbtini) gavėjui ivan ivanov (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „Taip, tas kurias aš išrinkau.“. 2009-02-21 11 val. 24 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „viskas aišku... aš Jūsų laukiu...“. 2009-02-27 17 val. 38 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra tekstas: „laba diena ....patvirkinkite savo vizitą...“. 2009-02-25 17 val. 56 min. žinutėje nuo siuntėjo ivan ivanov (duomenys neskelbtini) gavėjui M. D. (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „man riekės išvykti kai kuriam laikui... aš su Jumis susisieksiu...“. 2009-02-25 20 val. 08 min. žinutėje nuo siuntėjo M. D. (duomenys neskelbtini) gavėjui ivan ivanov (duomenys neskelbtini) yra toks tekstas: „Gerai, tik praneškite išanksto. Man reikia porą dienų, kad atvykti pas Jus.“ (t. 2, b.l. 1-19).

Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00209-10 L. E. paaiškino, kad 2004 metais jis susipažino su S. N.. S. N. perpardavinėjo automobilius ir per šį pirko sau du automobilius. Su S. N. gana dažnai bendraudavo, praleisdavo kartu laisvalaikį, N. žinojo, kad jis užsiima antikvariatu. Su A. B. susipažino prieš maždaug 3 – 4 metus. Jis žinojo, kad jis užsiima antikvariatu, kaip ir jis. Pas A. B. pirko šaltus ginklus. Su A. B. jie bendravo antikvariato reikalais, kai ką pas jį pirkdavo. Kai lankydavosi pas A. B., šis jam rodė savo ikonų kolekciją ir visą kitą turimą antikvariatą, kuris buvo pas jį name, nes iš šio namo jis prekiauja antikvariatu, bei kiek jam yra žinoma, savo turimus antikvarinius daiktus jis rodydavo visiems, kas pas jį lankydavosi. Maždaug 2008 metų pavasarį, tiksliai datos neatsimena, prie jo namų P. R. gatvėje, Vilniuje atvažiavo S. N.. Kalbėdami priėjo prie to, kad jis tiesiogiai pažįsta A. B., o N. apie B. sužinojo iš savo draugo Sauliaus, pravarde „Tarakonas“, kuris A. B. sūnui buvo atvežęs kažkokį tai motociklą. S. N. klausinėjo ar A. B. yra turtingas žmogus, ar jo turimi antikvariniai daiktai yra vertingi. N. papasakojo, kad jo draugas Saulius, pravarde „Tarakonas“, lankėsi pas B. name ir matė daug ant sienų iškabintų lentų ir paklausė ar tos lentos yra vertingos, jis šiam pasakė, kad tai ne lentos, o ikonos. Taip pat S. N. paklausė, ar pas B. namuose būna pinigų ir aukso, nes kiek šiam yra žinoma, B. viską pardavinėjo grynais. Jis S. N. atsakė, kad apie tai nieko nežino. S. N. klausinėjo kiek gali kainuoti A. B. ikonos, į ką atsakė, kad apie 7 000 000 litų. S. N. dar paklausė, ar galima ikonas parduoti, jis atsakė, kad parduoti viską įmanoma. Vėliau, kai S. N. atvažiuodavo, pas jį dar ne kartą kalbėjosi šio klausimu. Vėliau S. N. labiau domino kiek A. B. turi name pinigų ir kur pinigus laiko. Jis to nežinojo ir nieko šiuo klausimu jam neatsakė. Tokios kalbos jam sukėlė tam tikrą įtarimą, bet, kad S. N. gali apiplėšti A. B. negalėjo net pagalvoti. 2008 metų vasaros pabaigoje – rudens pradžioje, tiksliai kada neatsimena, pas jį į namus atvažiavo S. N. ir paprašė, kartu su juo nuvažiuoti pasikalbėti su „chebra“. Kokiu klausimu važiavo kalbėtis S. N. nepasakė. Su S. N. automobiliu „Toyota Prius“ jie nuvažiavo į Antakalnį ir už degalinės „Lukoil“ pasukę į dešinę Saulėtekio gatvėje, sustojo kelyje priešais Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Jiems sustojus prie jų priėjo, iki tol nepažįstamas Saulius, pravarde „Tarakonas“ bei trys ankščiau nematyti vaikinai. Saulius „Tarakonas“ pasakė, kad jis buvo A. B. name, matė antikvarinius daiktus ir klausinėjo ar pas A. B. yra vertingų daiktų, jis šiam pasakė, kad yra vertingų daiktų, nes B. užsiima antikvariatu. Po to, nieko nepasakę, Saulius „Tarakonas“ su trim ankščiau nepažįstamais vaikinais nuvažiavo baltos spalvos krovininiu mikroautobusu. Kai šie išvažiavo jie liko su Sauliumi, nes S. N. pasakė, kad reikia jų palaukti, kol grįš. Kai šie grįžo už maždaug 25 – 30 minučių S. N. buvo vienas išėjęs iš automobilio pasikalbėti su vaikinais, maždaug 10 – 15 metrų nuo jo, kai jis tuo metu sėdėjo automobilyje. Apie ką jie kalbėjosi, jis negirdėjo, kalbėjosi labai trumpai. Po to S. N. pavežė jį iki namų. Maždaug po savaitės S. N. buvo dar kartą atvykęs pas jį į namus. Jie nusprendė pasivažinėti kartu po miestą, neturėdami konkretaus tikslo. Važinėdami su S. N. automobiliu „Toyota Prius“, kalbėjosi bendromis temomis. Vienu metu S. N., kažkas paskambino ir šis pasakė, kad reikia susitikti. Atvažiavo su juo į tą pačią vietą Saulėtekio gatvėje, kai sustojo, prie jų priėjo ir į automobilį įsėdo Saulius „Tarakonas“, kuris pasisveikino. Po to atvažiavo, tas pats baltos spalvos mikroautobusas, iš jo išlipo trys vaikinai. S. N. su Sauliumi „Tarakonu“ nuėjo su tais vaikinais pasikalbėti. Jie kalbėjosi apie 10 minučių. Kai S. N. grįžo į automobilį, šis jam nepasakė, apie ką jie kalbėjosi ir jie nuvažiavo, ką darė vaikinai toliau, jis nežino. Maždaug po savaitės, gal apie antrą valandą nakties, jam paskambino S. N. ir pasiūlė, kartu nuvažiuoti išgerti arbatos, jis sutiko. S. N. atvažiavo pasiimti jį iš namų. Su kokiu automobiliu jis buvo atvažiavęs, neatsimena. Tą kartą jis labai vėlavo, maždaug apie valandą laiko. Po to nuvažiavo ar tai į kavinę, ar tai į degalinę kažkur Antakalnyje išgerti arbatos. Vėliau S. N. pasakė, kad dar turi reikalų ir jie nuvažiavo su juo į miškelį Antakalnyje už Vilniaus Gedimino techniko universiteto, kur jau stovėjo ankščiau matytas baltos spalvos mikroautobusas. Kai jie sustojo, visi ankščiau išvardinti keturi vaikinai priėjo prie jų. Vienas jų turėjo priklijuotus ūsus, o pas kitą girdėjosi įjungta radijo stotis. Kai šie ėjo, vienas iš jų pasakė, kodėl taip blogai ūsai priklijuoti, jis tada pasakė, kad S. N. nuvežtų jį namo, nes kitu atveju jis eis pėsčiomis. Juos pamačius suprato, kad darysis kažkas ne taip. Po to S. N., jam pasakė, kad nekeltų triukšmo, bet vis tiek jį nuvežė namo. Kai jis grįžo namo, žmonai pasakė, kad, greičiausiai, užsižaidė. Daugiau jis žmonai nieko nepasakojo. Po savaitės nuo minėto susitikimo jis atsigulė į Kauno klinikas. Kai grįžo iš ligoninės skambino A. B., ne šis turėjo atsivežti iš Prancūzijos rusiško sidabro dirbinių. Šiam skambino ir su juo kalbėjosi apie tris kartus iš ryto, paskutinio pokalbio metu šiam pasakė, kad atvažiuos vėliau, A. B. jam atsakė, kad kai norės tada galės atvažiuoti. Po to jis nuvažiavo į degalinę „Statoil“, Goštauto gatvėje užsipilti kuro, bei prieš tai jie su S. N. tarėsi, kad šis jam paskolins automobilį, kadangi jo automobilio buvo sugedusi greičio dėžė. Jis skambino S. N. tą pačią dieną apie keturis kartus, bet neprisiskambino, šio telefonas buvo išjungtas. Kitą dieną, kai jis buvo namuose, iš ryto atvažiavo S. N. ir kai jis paklausė, kur šis buvo dingęs pasakė, kad jie apiplėšė A. B. namą. Jam pasidarė bloga, jie daugiau su juo nesikalbėjo, išeinant S. N. pasakė, kad susiskambins. Po dviejų dienų jis paskambino S. N. ir jie susitarė susitikti Pilaitėje, laukuose. Susitiko apie 13.00 val. Jis atvažiavo vienas. S. N. irgi buvo vienas, pastarasis atvažiavo baltos spalvos automobiliu „Audi Q7“. Susitikimo metu S. N. jis pasakė, kad geriau jiems viską grąžinti atgal, tai yra didelė klaida. S. N. jam pasakė, kad dabar geriau nieko nepasakoti, nes kitu atveju, jeigu jis šnekės, tai atsakys kaip plėšimo organizatorius, nes jis yra pati silpniausia grandis. Maždaug po mėnesio S. N. pasakė, kad jis nuvažiuotų susitikti su plėšikais. Jie nuvažiavo į kažkokio tai namo Šeškinėje rūsį, tiksliai vietos nurodyti negali. Ten buvo S. N., Saulius „Tarakonas“ ir kitas vaikinas, kurį matė su priklijuotais ūsais. Jie pasakė, jeigu jiems nepadės parduoti pagrobtų daiktų, tuomet bus negerai, nes ir „už mažesnius darbus guldydavo“. Jis sutiko realizuoti pagrobtas ikonas. Po susitikimo jis nuvažiavo pas A. S., kuriam pasiūlė realizuoti pagrobtas ikonas. Atlygis apklabėtas nebuvo. A. S. sutiko ir pasakė, kad jis turi klientų ir gali pradėti siūlyti. Po šio pokalbio jis buvo susitikęs su S. N. ir pasakė, kad gali padėti parduoti ikonas, kad yra žmogus, kuris gali pervežti ikonas į užsienį, o jis gali jas parduoti. Po to S. N. jam pasakė, kad šie kažkiek ikonų įmes į automobilį, kurį reikės pastatyti atitinkamoje vietoje. Po to šią informaciją jis perdavė A. S.. Po ko, praėjus kelioms dienoms A. S. pasakė, kad S. B. gatvėje, ant viaduko, kažkurią dieną, kažkelintą valandą, stovės lengvasis krovininis automobilis, kuriuo požymių šiuo metu neatsimena, į kurį reikės įdėti ikonas. Kai jis šią informaciją perdavė susitikimo metu S. N., jis norėjo S. N. ir S. S. suvesti, kad šie betarpiškai bendrautų, tačiau S. N. atsisakė. Praėjus kelioms dienoms A. S. paprašė, kad jis nuvažiuotų su juo ir įvertintų jam perduotus daiktus. Po to jie dviese su A. S. nuvažiavo į Mickūnus, kur pasuko iš pagrindinio kelio į kairę ir pavažiavus tiesiai sustojo prie kažkokio, lyg tai mūrinio namo, kur įėjo į garažą. Garaže ant stalo gulėjo juodos spalvos celofaninis paketas. A. S. atidarė paketo galiuką ir matė ikonos aptaiso metalinį kampą. Po to A. S. atidarė juodos spalvos sportinį krepšį, kuriame gulėjo sidabriniai indai, lėkštės, taurės, bižuterija, dar buvo auksinė dėžutė bei laikrodis. A. S. paklausė, ar šie daiktai yra vertingi, jis pasakė, kad vertingi, bet konkrečių daiktų kainų lyg tai neminėjo. Šiame garaže jie užtruko apie 5 – 10 minučių. Jie garaže buvo dviese ir niekas prie jų nebuvo priėjęs. Po to A. S. pavežė jį iki namų. Maždaug po dviejų mėnesių, kai A. S. negalėjo realizuoti daiktų, jis šiam pasakė, kad viską grąžintų atgal, nes tuo metu S. N. reikalavo gražinti perduotus daiktus arba perduoti pinigus. Po to A. S. jam perdavė 5 000 Lt, kuriuos jis atidavė S. N., kiek jis suprato A. S. perdavė jam pinigus už realizuotą laikrodį. Už kokią pinigų sumą ir kam buvo parduotas laikrodis, A. S. nesakė. Vėliau, kai A. S. nieko negalėjo realizuoti, jis šiam pasakė, kad gražintų nors dalį daiktų, nes jį spaudė S. N.. A. S. jam pasakė, kad tam, kad atgauti daiktus turi sumokėti 300 JAV dolerių už transportą, nes daiktai yra užsienyje. Jis greitai surinko pinigus ir padavė A. S. Antakalnyje aikštelėje šalia Petro ir Povilo bažnyčios. To paties susitikimo metu A. S. atidarė automobilio „Lexus RX 330“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę ir iš jos išėmė tą pačią, Mickūnuose matytą, juodos spalvos didelę virš metro ilgio sportinę rankinę. Jis pradarė rankinę, pamatė, kad ikonų ten nėra, nes ten buvo tik kažkokie senoviniai balto metalo indai. Paėmė tą rankinę, įdėjo į savo automobilį, nuvežė iki Mildos gatvėje esančių šiukšlių konteinerių ir ją su visų turiniu išmėtė. Vėliau dar A. S. tą pačią dieną telefonu jam pranešė, kad ikonoms turi klientą ir jas parduos. Po to S. N. jis pasakė, kad daiktus jam grąžino, tačiau jis juos paslėpė, dėl ikonų pasakė, kad jas grąžins kitą savaitę ir tada jas jiems perduos. Po šių įvykių jis vengdavo bendravimo su S. N.. Ilgam išvažiuodavo pas tėvus į Vokietiją. A. S. visą laiką žadėdavo gražinti ikonas, bet paskutiniu metu pasakė, kad jam perduotos ikonos yra Baltarusijoje, jeigu nori, tai gali pats nuvažiuoti ir jas paimti. Konkretaus adreso, kur yra laikomos ikonos A. S. nesakė (t. 3, b.l. 22-25).

Papildomai apklaustas L. E. paaiškino, kad dalyvauti A. B. plėšime jo niekas neprašė, jis apie tai nieko nežinojo. Bendrų susitikimų metu, Saulėtekio alėjoje ir miškelyje Antakalnyje su S. N., Sauliumi „Tarakonu“ ir kitais trim vaikinais apie kuriuos jis davė parodymus, jis nesuprato, kad bus įvykdytas plėšimas, net pamačius priklijuotus ūsus ir įjungtą radijo stotį, jis nieko įtartino nepagalvojo. Paskutinio bendro susitikimo miškelyje metu jis pasakė S. N., kad jį kuo greičiau vežtų iš tos vietos, dėl to, kad jam pradėjo skaudėti galvą. Kiek atsimena, S. N. pavežė jį iki namų, buvo užėjęs pas jį į namus, kalbėjosi bendromis temomis, apie A. B. nekalbėjo. Maždaug po trijų dienų, nuo susitikimo miškelyje, jis atsigulė į Kauno klinikas, kur gulėjo parą ir kitą dieną grįžo į Vilnių, o susitiko su S. N. tik praėjus savaitei, po jo grįžimo iš Kauno. To susitikimo metu, jam buvo pasiūlyta padėti parduoti tik ikonas. Jam atrodo, kad buvo pasakyta, kad ikonos buvo iš A. B. namų, dėl ko jis vėliau šiam sakė, kad tai yra klaida ir ikonas reikia grąžinti. Po to susitikimo jis A. S. pasakė, kad yra ikonos ir jeigu jis nori, gali užsidirbti. Tuo metu jis nežinojo, kiek buvo pagrobta ikonų. Apie konkretų ikonų kiekį jis sužinojo iš pranešimo apie įtarimą. Kai A. S. sutiko padėti parduoti ikonas, jis pasakė kokia yra jų kaina, jis įvertins vėliau. Po kiek laiko A. S. pasakė, kad nori pažiūrėti ikonas. Jis apie tai pranešė S. N. ir šis jam pasakė, kad jis jas paimtų ir nuvežtų A. S.. Jis atsisakė pats imti ikonas. Ar tai A. S., ar tai S. N. sugalvojo, kad turi būti pastatytas automobilis, atitinkamoje vietoje S. B. gatvėje, jis nežino. Kur turėjo būti paimtas automobilis ir kada, šiuo metu neprisimena. Atsimena, kad, greičiausiai, kitą dieną A. S. jį paėmė kažkokiu senu automobiliu ir jie nuvažiavo pas E. G. į Mickūnus, po ko paėmė pastarąjį ir nuvažiavo Mickūnuose prie vieno garažo, kur E. G. atidarius garažo vartus, garaže pamatė nedidelį krovininį automobilį, kokio modelio ir kokios spalvos neprisimena. Iš automobilio krovininės dalies A. S. išėmė juodą rankinę su sidabro spalvos metaliniais indais ir bižuterija tarp kurių, kiek atsimena buvo laikrodis. Ikonų tuo metu neapžiūrinėjo. Kalbos apie ikonų fotografavimą nebuvo. Po susitikimo garaže, po dviejų savaičių, A. S. jam padavė atminties kortelę ir pasakė, kad jam bus įdomu pasižiūrėti nuotraukas, tačiau tų nuotraukų jis nematė, nes jų neatidarė dėl atminties kortelių skaitytuvo gedimo. Kortelių skaitytuvą jis buvau prijungęs prie juodos spalvos stacionaraus kompiuterio. Jis ikonų nematė, tačiau iš A. S. žodinio ikonų apibūdinimo, įvertino 5000 – 6000 JAV dolerių. A. S. jam minėjo, kad Baltarusijoje ar tai Ukrainoje turėjo pirkėją, kažkokį oligarchą. Vienu metu A. S. perdavė jam 5000 Lt, tačiau už ką tie pinigai buvo perduoti jis tiksliai nežino, ar už laikrodį, ar už sidabrą, nesuprato. Kai buvo parduotas laikrodis A. S. jam pasakojo, kad pirkėjai turėjo pretenzijų, kad kažkas ne taip, bet, kadangi A. S. daug šnekėjo, jis jo neklausė ir tų kalbų esmės neatsimena. Po to, kai jis buvo spaudžiamas S. N., gražinti daiktus, skambindavo A. S., tačiau, ilgą laiką negalėjo jo surasti, kai jį surasdavo, pastarasis jam pasakojo, kad ikonos yra padirbtos. Vienu metu A. S. pasakojo, kad turi pirkėją, kuris susidomėjo ikonomis ir jis pasakė, kad pirkėjas nori nupirkti tris ikonas ir moka po 11 000 dolerių už vieną, kai šis apibūdino už kokias, jis, tam, kad A. S. ikonų neparduotų ir jam grąžintų, pasakė, kad kaina yra per maža ir kad jis nesutiktų. Kadangi jis toliau buvo spaudžiamas S. N., prašė, kad A. S. jam viską grąžintų. Vieną dieną, po pokalbio dėl kalbos apie ikonų pardavimą, A. S. jam paskambino ir pasakė, kad reikia susitikti. Jis nesuprato dėl ko, po to, susitikimo metu, šis jam įkišo rankinę, kurią jis įmetė į bagažinę, nes galvojo, kad ten ikonos, nuvažiavo link namų, sustojo, atidarė rankinę, kur buvo daug sidabro spalvos metalinių indų, vakare jis rankinę su daiktais išmetė į šiukšlių konteinerį Mildos gatvėje apie 50 metrų nuo posūkio iš Sapiegos gatvės (t. 3, b.l. 26-27).

Papildomai apklaustas L. E. paaiškino, kad maždaug 2008 metų pradžioje S. N. pradėjo klausinėti, ar jis pažįsta kokį nors verslininką, kuris turi pinigų. Jis klausinėjo, ar šis yra plėšikas, ar vagis ir šis sakė, kad buvo visų reikalų ir turi tokios praktikos. Apie konkrečius padarytus nusikaltimus jis nieko nepasakojo. S. N. sakė, kad tokia informacija jam reikalinga nusikaltimo įvykdymui. Jokių kalbų, su kuo jis darė nusikaltimus ar darys nebuvo. Su S. N. jie bendraudavo, jis dažnai prašydavo, kad S. N. jį pavežtų į tam tikras vietas, nes tuo metu jie šeimoje turėjo tik vieną automobilį ir juo dažnai važinėjo žmona. Vieną kartą jie buvo nuvažiavę pas A. B. (maždaug prieš 5 – 6 mėnesius iki apiplėšimo) iki jo namų šalia Dvarčionių. S. N. pavežė jį, o pats laukė prie namo, po kurio laiko jis grįžo, įsėdo į automobilį ir šis klausinėjo kuo A. B. užsiima, jis atsakė, kad A. B. užsiima antikvariatu. Jis taip pat pasakė, kad nieko įdomaus neturi. A. B. turėjo specifinių prekių, kurios N. nedomino, iš ko šis nelabai galėjo užsidirbti. S. N. dar pasakė, kad B. turi vertingą ikonų kolekciją, kurią laiko name. Pasakė, kad ikonos yra labai brangios. Už kelių dienų pas jį atvažiavo S. N. ir pasakė, kad Saulius „Tarakonas“, kurį jis tuo metu pažinojo iš matymo, kaip gerą S. N. draugą. pažįsta A. B. du sūnus. Jis pasakojo, kad Saulius „Tarakonas“ su savo kažkokiu draugu ne kartą buvo pas A. B. sūnų, su kuriuo jie kartu važinėjo motociklais. Pasakojo, kad Saulius „Tarakonas“ name matė daug antikvarinių dirbinių. Tada S. N. paklausė, kiek kainuoja ikonų kolekcija. Jis šiam atsakė, kad apie 7 000 000 litų, gal daugiau. Tada S. N. paklausė, ar jis galėtų parduoti A. B. ikonų kolekciją. Jis atsakė, kad gali, tuomet pokalbio gale S. N. pasakė „tvarkoj mes galėsime pabandyti paimti tas ikonas“. S. N. nesakė su kuo jis gali „paimti“ ikonas. Po to jis su S. N. ne kartą kalbėjosi apie tai ir šis vis sakydavo, kad jie ruošiasi, nuolat akcentavo ikonų kainą. Maždaug po penkių – šešių mėnesių, galimai rugpjūčio mėnesį S. N. atvažiavo pas jį į namus pasakė, kad jiems reikia nupirkti krovininį automobilį ir rūbus, ir pasakė, kad jis duotų pinigų – tris tūkstančius litų. S. N. sakė, kad automobilis reikalingas vagystei įvykdyti, o būtent daiktų pervežimui. Jis atsakė, kad pinigų neturi ir jam nedavė. Kas turėjo nupirkti automobilį ir rūbus, jis nežino. Po kuriuo laiko S. N. jam pasakojo, kad jie važinėja, žiūri, stebi A. B. namą. Vieną dieną jam paskambino S. N. ir paprašė, kad jis savo automobiliu atvažiuotų prie „IKI Minskas“ parduotuvės apie 01.00 val., nes reikėjo pasikalbėti dėl planuojamos vagystės. Atvažiavus į nurodytą vietą, automobilyje jis sėdėjo apie dvi valandas. Bandė prisiskambinti S. N., tačiau jo telefonas buvo išjungtas, į sutartą vietą jis neatvažiavo. Už dienos – dviejų jie susitiko su S. N., jis klausinėjo, kur šis buvo sutartu metu prie „IKI Minskas“, į ką S. N. atsakė: „Ką, tu nežinai kur?“, „Visą naktį bėgiojau“. Kaip jis suprato, S. N. buvo prie A. B. namų. Pirmas susitikimas su asmenimis, dalyvavusiais pasiruošime vagystėje, įvyko Žolyno gatvėje prie Kraujo perpylimo centro. Jis atvažiavo S. N. automobiliu, į tą vietą kur jų laukė baltame krovininiame automobilyje du vaikinai, vienas jų, apie kurį jis ankščiau pasakojo ir atpažino, kuris buvo su priklijuotais ūsais (jis buvo už vairo), šalia sėdėjo aukštas tamsus vaikinas, kurį vadino „Miša“. Išlipus iš automobilio, kažkuris iš tų vaikinų atidarė mikroautobuso krovininės dalies duris ir padavė S. N. dvi dideles rankines. To mikroautobuso jis tiksliai apibūdinti negali, neatkreipė dėmesio, kiek atsimena, krovininė dalis buvo be langų. Kai vaikinai išlipo iš automobilio, pamatė jį ir paklausė S. N., kas čia toks, į ką S. N., atsakė, kad tai yra „Lionka“. Jokios jų reakcijos daugiau nebuvo, jie matyt apie jį jau buvo girdėję. S. N. paėmė rankines, įmetė į savo automobilio bagažinę. Dar jie kalbėjosi, kad viskas tvarkoje. S. N. jam pasakė, kad tai jo žmonės, kurie su juo dirbo dėl ikonų vagystės, jis dar S. N. klausė, kam šis jį vežė, kam rodė. Be to, jie iki to kalbėjosi, kad jeigu bus įvykdytas nusikaltimas, vagystė ar plėšimas ir jam bus atvežtos ikonos, jis ikonas realizuos, tačiau betarpiškai nusikaltime nedalyvaus. Tai jie buvo aptarę kalbėdami apie tai penkių – šešių mėnesių bėgyje. Po susitikimo S. N. jį nuvežė namo ir pats išvažiavo. Po kuriuo laiko S. N. užvažiavo pas jį vakare į namus (prieš tai jie buvo susitarę), po to pasakė, kad važiuosime pasišnekėti su Sauliuku, turėdamas omenyje „Tarakoną“. Atvažiavo prie Tarptautinės verslo mokyklos Saulėtekio alėjoje, Vilniuje. Po kuriuo laiko privažiavo Saulius „Tarakonas“ su vyru apie 30 metų amžiaus, neaukšto ūgio apie 170 cm ūgio, tvirto kūno sudėjimo, pailgo veido, su didele nosimi, pliku, kuris buvo apsirengęs su juodos spalvos sportine striuke ir džinsais. Susitikime Saulius „Tarakonas“, pasakojo, kad buvo A. B. namo viduje, klausė ar iš tikrųjų ikonos yra brangios, dar kažką kalbėjo apie A. B.. Po to privažiavo tas pats baltos spalvos mikroautobusas, iš kurio išlipo du vaikinai, su kuriais jie buvo susitikę Žolyno gatvėje. Šie, nuėję į šoną nuo jo, kalbėjosi su S. N., jis girdėjo, kad kalba ėjo apie tai, kad dega šviesos, ir kaip jis suprato, jie kalbėjo apie A. B. namą. Po trijų – keturių dienų jie dar buvo susitikę su S. N., Sauliumi „Tarakonu“ ir kitais trim vaikinais, kurie buvo ankstesniame susitikime. Jie atvažiavo baltos spalvos mikroautobusu. To susitikimo metu neaukšto ūgio, apie 170 cm., tvirto kūno sudėjimo, pailgo veido, su didele nosimi vaikinas vėl klausinėjo apie ikonų vertę, taip pat klausinėjo apie tai, ar A. B. name turi grynų pinigų. Tie susitikimai buvo penktadieniais – šeštadieniais. Po kurio laiko, vieną dieną, tamsiu paros metu, S. N. atvažiavo pas jį ir jie nuvažiavo į mišką Antakalnyje, apie 1 – 2 kilometrus nuo A. B. namų. Kai jie atvažiavo į mišką S. N. jam pasakė, kad jis dabar turės šiam padėti. Sustojo jie kažkurioje vietoje, paliko automobilį ir toliau ėjo pėsčiomis per mišką apie 200 metrų, kol priėjo prie vietos, kur jų lauke Saulius „Tarakonas“, bei kiti trys susitikimuose dalyvavę vaikinai. Toje vietoje taip pat buvo baltos spalvos mikroautobusas. Visi vaikinai buvo apsirengę tamsiais drabužiais, ginklų pas juos nematė. Kiek jis suprato visi turėjo radijo stotis, nedideles, juodos spalvos, su antena ir mygtukais. Tada S. N. jam padavė radijo stotį pasakė, kad jis turi stovėti kelyje vienoje nurodytoje vietoje ir jeigu važiuos policija turės pranešti, paspausdamas mygtuką. Taip pat kažkas kalbėjo reikia, ar nereikia persirengti, tačiau kas kalbėjo, neprisimena. Kas dar ką turėjo daryti, nežino. S. N. jam liepė nueiti porą šimtų metrų ir ten sustoti. Jis nuėjo ir toje vietoje stovėjo apie dvi valandas. Po to S. N. jam pasakė eiti palei kelią ir prieiti prie jų. Kai jis priėjo visi jau buvo vietoje. Iš šių visų veiksmų jis suprato, kad tą dieną turėjo būti įvykdytas plėšimas ar tai vagystė, nors iki tol jam niekas nesakė. Po to jie išvažiavo. S. N. dar tuo metu juokėsi, kad jis (L. E.) dabar gangsteris. Po kažkiek dienų, antradienį ar tai trečiadienį, S. N. pasakė, kad vaikinas neaukšto ūgio plikai skustas, kurį jis pirmą kartą pamatė su Sauliumi „Tarakonu“ Saulėtekio alėjoje, žaisdamas futbolą susilaužė koją ir dabar trūksta vieno žmogaus, ir jis šiems reikalingas pastovėti su radijo stotimi ir pasižiūrėti, kokie vyksta šalia judėjimai. Po kelių dienų S. N. pasiėmė jį iš namų ir nuvežė į tą pačią vietą miškelyje netoli A. B. namų. Susitiko miškelyje toje pačioje vietoje, ten jau stovėjo baltos spalvos mikroautobusas, šalia jo buvo Saulius „Tarakonas“, vaikinas, kuris vėliau buvo su priklijuotais ūsais, ir vaikinas, kurį vadindavo „Miša“. Jam buvo liepta stovėti toje pačioje vietoje su radijo stotimi, kur jis ankščiau stovėjo. Nurodytoje vietoje jis stovėjo apie pusantros valandos ir po to pasakė į eterį, kad jam jau nusibodo ir jis eina namo. Po to jis nuėjo link susitikimo vietos, kai neužilgo visi susirinko S. N. jam priekaištavo, kad jis pasitraukė iš savo vietos. Kur kiti stovėjo, jis nežino. Po to jie visi įsėdo į mikroautobusą, nuvažiavo iki Saulėtekio alėjos, kur stovėjo automobilis, kurį S. N. buvo perstatęs. Po to jie išsivažinėjo po namus, jį iki namų pavežė S. N.. Maždaug po savaitės į tą pačią vietą jie suvažiavo toje pačioje sudėtyje. Buvo vienas naujas žmogus, kaunietis, kurį jis ankščiau yra atpažinęs iš nuotraukų. Tas vaikinas buvo su neperšaunama liemene. Tą kartą taip pat kažkas nesigavo ir jie išsivažinėjo, tačiau konkrečiai tų aplinkybių neatsimena. S. N. jiems grįžtant pasakė, kad tas kaunietis yra labai žiaurus. Po kelių dienų gal savaitės, jie su S. N. buvo nuvažiavę į mišką, vietą kurią jis nurodė parodymų patikrinimo vietoje. Tą kartą buvo susirinkę, toje pačioje sudėtyje, toje pačioje vietoje, po ko kažkas atėjo ir pasakė, kad kažkas nesigauna, tačiau dėl kokių priežasčių nežino. Po dar kažkurio laiko jie dar kartą buvo susirinkę miškelyje šalia A. B. namų, tuomet jis pamatė, policijos uniformas, žalią juostą, antrankius. Tuomet jis buvo išmetęs klijus, kuriais turėjo būti priklijuoti ūsai, o S. N. po to nuvažiavo pirkti klijų, o jį nuvežė namo. Po to jis sakydavo, kad išvažiuoja į Kauną gydytis, buvo Kaune, nenorėjo dalyvauti plėšime. Po to prieš pat plėšimą jam skambino S. N. ir klausdavo, ar A. B. yra grįžęs į Lietuvą, po ko jis skambindavo A. B. ir klausdavo, kada jis sugrįš, ir tai perduodavo S. N.. Kiek žino pagal sutartą planą plėšikai laukdavo, kada A. B. sūnus išvažiuos iš namų, tam, kad sustabdyti jį grįžtantį namo (t. 3, b.l. 28-31).

Papildomai apklaustas L. E. paaiškino, kad kai 2008-10-10 buvo įvykdytas plėšimas jis nežinojo, tą dieną jis buvo sutaręs su A. B. apžiūrėti atvežto iš užsienio rusiško sidabro, kadangi turėjo reikalų degalinėje, jis paskambino A. B. ir pasakė, kad atvažiuos pas šį vėliau. Po to jis nuvažiavo į degalinę, įsipylė kuro, paskambino A. B., kad atvažiuos vėliau, iš balso tono suprato, kad A. B. yra susinervinęs. Jam pasakė, pas B. nevažiuoti. Po to jis skambino S. N., kadangi tarėsi, kad iš šio paims automobilį, tačiau jo telefonas buvo išjungtas. Jis skambino S. N. ne kartą, tačiau visą dieną jo telefonas buvo išjungtas. Kitos dienos ryte pas jį atvažiavo S. N.. Tuo metu šis jam pasakė „ką tu nežinai, jau viskas padaryta, visas miestas kalba“. Jis suprato, kad buvo įvykdytas ikonų plėšimas. Po to jis internete perskaitė apie įvykį. Maždaug po trijų dienų jis nuvažiavo į susitikimą Pilaitėje, prie kažkokių nuosavų namų. Į susitikimą S. N. buvo atvažiavęs baltos spalvos automobiliu „Audi Q7“, prie kažkokio tai garažo. Po to S. N. iš garažo išvarė baltos spalvos visureigį „Mercedes Benz“, be valstybinių numerių. Jie įsėdo į tą automobilį nuvažiavo į laukus, kur jis pasakė, S. N., kad plėšimas yra didelė klaida. S. N. pasakė, kad jis be reikalo panikuoja, nes jis yra silpniausia jų grandis. Taip jie išsiskyrė. Kitą dieną S. N. buvo atvažiavęs pas jį į namus. Su juo dviese kalbėjosi lauke, tuo metu S. N. pasakė, kad jis nepanikuotų, ir, jeigu nori duoti parodymus, tai visi kalbės, kad jis išprotėjęs ir psichiškai nesveikas. N. pasakė: „jeigu tu kalbėsi, eisi kaip organizatorius“. Po kuriuo laiko S. N. pradėjo klausinėti kaip yra su realizacija. Jis šiam pasakė, kad jo surastas galimas ikonų pirkėjas mirė. S. N. labai susinervino ir juo nepatikėjo, klausė, gal tas žmogus slapstosi nuo jo arba „davė atbulinį“. Dar pasakė, kad jie padarė savo darbą ir jis dabar turi padaryti savo darbą, nes „chebra pikta“. Po kuriuo laiko jis S. N. pasakė, kad turi klientų Vokietijoje, o galiausiai nuvažiavo pas A. S.. A. S. pasakė, kad iš A. B. namų yra pagrobtą ikonų kolekcija ir jam pasiūlė užsiimti ikonų realizavimu. A. S. sutiko ir pasakė, kad turi ryšių Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Po kuriuo laiko A. S. paprašė ikonų nuotraukų, todėl jis paprašė S. N., kad šis padarytų ikonų nuotraukas. N. jam atsakė, kad nuotraukų padaryti negali. Dėl kokių priežasčių S. N. negalėjo padaryti nuotraukų nežino. S. N. jis nesakė, kad nuotraukų prašė A. S.. Po to A. S. paprašė, kad jam būtų perduotos ikonos, nes tik turint ikonas jas galės pasiūlyti pirkėjams. A. S. sakė, kad ikonas gali pasiūlyti Maskvoje arba Ukrainoje, paskutiniu metu, prieš sulaikymus, sakė, kad turi pirkėjų Vokietijoje. S. N. jis pasakė, kad realizavimu užsiims A. S. ir jam galima perduoti ikonas, taip pat S. N. pasakė, kad jis su juo gali dėl ikonų realizavimo bendrauti betarpiškai į ką S. N. atsakė, kad su S. nebendraus, o tai yra jo reikalai ir jis su S. pats turi tvarkytis. S. N. pažinojo A. S., tačiau dėl kokiu priežasčių nenorėjo su jo bendrauti, nežino. Vieną dieną jam A. S. pasakė, kad jis paklaustų pas savo „draugus“ apie pagrobtą laikrodį ir auskarus. Po to, jis apie tai pasakė S. N., o pastarasis pasakė, kad tokių daiktų nėra. Kai jis tai perdavė A. S., šis pasakė, kad jį nori apgauti. Po kuriuo laiko S. N. jam pasakė, kad yra tie daiktai. Tuo pat metu jie pradėjo tartis dėl ikonų perdavimo. A. S. pasakė, kad jis paliks automobilį „kulniuką“, Vilniuje, B. gatvėje, kur galima bus įdėti ikonas. Kai jis apie tai pasakė S. N., šis sutiko, tik pasakė, kad automobilyje nieko nebūtų. Tai jis perdavė A. S.. Sutartos dienos vakare jam paskambino S. N., po to jie susitiko kavinėje ir šis, atvažiavę pas jį pradėjo šaukti, kodėl nėra A. S.. Po to jie susitiko su A. S., šis pasakė, kad vėlavo dėl to, nes darė antrą komplektą raktų. Taip pat kalbėjo su A. S. ir atskirai su S. N. apie automobilio pastatymą arba paėmimą Naujoje Vilnioje prie kažkokios parduotuvės, tačiau tiksliai tų aplinkybių neatsimena, nes buvo tą dieną išgėręs. Kiek atsimena, kitą dieną jie su A. S. buvo susitikę Antakalnio gatvėje kazino „Tornado“ požeminėje stovėjimo aikštelėje, iš ten nuvažiavo į Mickūnus. Pradžioje užvažiavo pas A. S. draugą Eriką, kurį pasiėmę nuvažiavo į kitą vietą Mickūnuose, kur sustojus aikštelėje prie ankščiau nežinomo namo priėjo prie baltos spalvos plytų ūkinio pastato. E. G. atidarė pirmas iš kairės pusės pastato vartus įleido juos su A. S. į vidų. Ūkinio pastato garaže stovėjo automobilis „kulniukas“, atrodo, tamsios spalvos. Automobilis stovėjo galine dalimi į garažo vartus. Erikas atidarė automobilio krovininę dalį, kurios viduje buvo, du celofaniniai paketai ir juodos spalvos didelė rankinė. Erikas ištraukė rankinę, ją atidarė, po to Erikas traukė iš rankinės daiktus, o A. S. klausinėjo kiek tie daiktai gali kainuoti. Kiek jis atsimena, ten buvo vienas ar du sidabriniai padėklai, sidabrinė rašalinė, daug įvairiausių šaukštų, indų, kurie buvo metaliniai sidabro spalvos. Daiktus surūšiavo į rusišką sidabrą ir europietišką sidabrą, kurį reikėjo išmesti. Ikonų jie neapžiūrinėjo, nes A. S. pasakė, kad daiktų išpakuoti šioje vietoje negalima. Iš juodos spalvos rankinės Erikas ištraukė visus daiktus, tačiau bižuterijos jis nematė. Po to jie išvažiavo, Eriką su daiktais palikus garaže. Vėliau jie dar kalbėjosi, kad reikia pasidaryti ikonų nuotraukas. Po dienos ar dviejų A. S. jį nuvežė į sodus, esančius dešinėje pusėje Nemenčinės plente, važiuojant iš Vilniaus. Jie važiavo pas A. S. pažįstamą D., važiavo pažiūrėti bižuterijos, apie kurią jis sužinojo, po daiktų perdavimo iš S. N.. Juos pasitiko D. ir nuvedė į dirbtuvę šalia namo. A. S. paklausė, kur jo daiktai ir D. ištraukė metalinę dėžutę, kurią atidarė ir iš jos ištraukė celofaninį maišą, kuriam buvo sudėti, laikrodis „C. V.“, žiedai, auskarai, sulūžęs per pusę rusiškas auksinis ordinas, grandinėlės, pakabukai, karoliai, metalinė auksinės spalvos tabakinė, kas dar buvo neatsimena. Tie visi daiktai buvo sudėti į atskyrus plastikinius maišelius. A. S. paklausė, kiek tas laikrodis gali kainuoti, jis šiam pasakė, kad apie 3 000 eurų, taip pat paklausė kiek gali kainuoti ordinas, auskarai, kiek jis įvertino kitus daiktus neatsimena. Po to jie išvažiavo, daiktus paliko D.. Po kuriuo laiko jam paskambino A. S. ir paprašė, kad jis atvažiuotų prie parduotuvės „RIMI“ Žirmūnuose. Atvažiavus jie nuėjo į tualetą, kur A. S. jam padavė pinigus ir pasakė, kad tai už laikrodį. Taip pat A. S. jam pasakė, kad pirkėjui buvo paduoti auskarai, pirkėjas priekaištavo, kad tai ne tie auskarai. Po susitikimo jis perskaičiavo iš A. S. gautus pinigus, ten buvo 5 000 Lt. Po to vakare jis A. S. nuvežė 1 500 Lt. Kitą dieną perdavė S. N. 3 500 Lt. Pinigų perdavime niekas nedalyvavo. Po kuriuo laiko, kai daiktai nebuvo realizuojami, S. N. priekaištavo, kad jis nieko nepardavė, jis pradžioje sakė, kad daiktai yra pas jį, taip pat sakė, kad ikonų realizuoti jam nepavyksta ir jas grąžins, nes neturi kur jas laikyti. Tuo tarpu A. S. sakė, kad jis grąžintų daiktus. Tačiau A. S. vis sakydavo, kad turi klientų, o jis šiam sakydavo, kad jis iš jų imtų užstatą. Vienu metu A. S. sakė, kad yra ikonų pirkėjas, kuris siūlo po 11 000 JAV dolerių. Jis A. S. sakė, kad kaina yra per žema. Tą kartą ikonų S. nepardavė. Po to jis prašė, kad šis gražintų visas ikonas. Tačiau A. S. į tai nereagavo, nekeldavo ragelio su S. nekaip negalėjo susitarti dėl ikonų gražinimo. Taip pat kažkuriuo momentu pasakė S. N., kad ikonos buvo perduotos A. S. ir jis nenori jų grąžinti. S. N. sakė, kad gali su juo „susitvarkyti“. Po to jis dar ne kartą prašė A. S., kad šis jam grąžintų daiktus, tačiau S. sakydavo, kad ikonos yra Baltarusijoje ir Ukrainoje. Ten nuvažiavus galės jas pasiimti. Taip pat papildė savo parodymus tuo, kad maždaug 2009 metų vasarą, tiksliai datos neatsimena, A. S. Vilniuje centrinės universalinės parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje perdavė 5 000 JAV dolerių ir pasakė, kad tai pinigai už parduotą rusišką sidabrą. Už kiek A. S. turėjo parduoti rusišką sidabrą jis šiam buvo nurodęs 2008 metų pabaigoje. Kainas A. S. turėjo surašęs ant atskiro lapo. 5 000 JAV dolerių jis pasiliko sau. Tame susitikime daugiau niekas nedalyvavo (t. 3, b.l. 32-34).

Papildomai apklaustas L. E. paaiškino, kad važiuojant į bendrus susitikimus su S. J. ir kitais vyrias, S. N. jam liepdavo neimti telefono. Kartą jis buvo paėmęs telefoną ir kai apie tai pasakė S. N. pastarasis jį apšaukė ir grįžo atgal palikti telefoną. Taip pat parodė, kad sustikime rūsyje dalyvavo S. N., S. J. ir N. G., kur jam priekaištavo, nes jis tempia gumą, šie padarė savo darbą, o jis negali realizuoti daiktų. 2009 metų vasarą S. N. jam yra sakęs, kad turi klientą ikonom Ukrainoje (t. 3, b.l. 35-36).

Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00209-10 S. N. paaiškino, kad jis apie nusikaltimą girdi pirmą kartą, įtarime įvardintos aplinkybės jam negirdėtos, įtarime įvardintų asmenų, kurių atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas bei kitų įtarime įvardintų nukentėjusiųjų asmenų nepažįsta, t.y. 2008 spalio 10 dieną įtarime nurodytomis aplinkybėmis su kitais asmenimis Moliakalnio gatvėje, Vilniuje, automobilio „Volvo C 70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nestabdė, persirengęs policijos uniforma nebuvo. O. B. atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, jokio pultelio nepagrobė, į namą esantį Vilniuje, S. K. g. 25 įsibrovęs nebuvo, jokio fizinio smurto J. B. ir A. B. atžvilgiu nevartojo, jokių įtarime ikonų bei kitų vertybių nepagrobė, nuo 2008-10-29 iki 2008-11-17 nesiūlė A. B. atgaut išsiperkant plėšimo metu pagrobtas vertybes bei nesiūlė įtarime nurodytų pagrobtų vertybių pirkti kitiems asmenims. Kas galėjo padaryt minėtą nusikaltimą nežino, nes apie šiuos nusikaltimus nėra girdėjęs, todėl kažkokių papildymų ar patikslinimų jam užduotais klausimais neturi. Kur konkrečiai buvo 2008-10-10 bei ką veikė minėtą dieną, tai į šį klausimą atsakyt negali, nes to neprisimena. Atsakant į klausimą kokiais mobiliojo ryšio abonentais disponavo laikotarpyje nuo 2008-10-10 iki 2009-11-17 dienos, atsakyt į šį klausimą tiksliai negali, mano jog naudojosi tuo pačiu numeriu 860445358, daugiau papildomų mobilaus ryšio telefono abonentinių numerių neturėjo (t. 3, b.l. 88-89).

Apklaustas S. N. paaiškino, kad jis prisipažįsta jog dalyvavo plėšime 2008 m. spalio 10 d. Vilniuje, kuomet buvo įsibrauta į nuosavą gyvenamą namą esantį S. K. g. 25. Šį plėšimą suorganizavo L. E., o būtent: maždaug prieš pusmetį iki šio plėšimo, L. E. jam ir S. J. Vilniaus mieste vienoje iš kavinių, pavadinimo nepamena, pasiūlė pagrobti iš kažkokio kolekcionieriaus nuosavo namo ikonų kolekciją. L. E. paaiškino jog turi pažįstamą kolekcionierių Rusijoje, Sankt Peterburge, kuris už pagrobtą ikonų kolekciją siūlo sumokėti 7 milijonus litų. Pradžioje nesutiko su L. E. pasiūlymu, kadangi nei jis, nei S. J. neužsiminėjo tokiais dalykais, t.y. tiesiog pasijuokė iš minėto pasiūlymo. Vėliau, jau kitų susitikimų metu, kuriuos inicijuodavo pats L. E., pastarasis toliau jį ir S. J. įkalbinėjo dalyvauti minėtų ikonų pagrobime, t.y. teigė jog jie yra durniai, jog nesutinka su tokiu pasiūlymu, kad gali užsidirbti 7 milijonus litų. Tai didesni pinigai, palyginus su jo uždirbamom pajamom, pardavinėjant automobilius. Tų pačių metų vasarą L. E. iš jo savaitei laiko pasiskolino 70 000 litų, tačiau po savaitės taip pinigų jam ir negražino. Šiuo atveju pačiam trūko pinigų, pats pradėjo skolintis darbui ir pragyvenimui bei realiai pats tapo skolininku. Be to L. E. naudojosi jo internetiniais kodais bei jo vardu dalyvaudavo įvairiuose meno vertybių aukcionuose, dėl to patyrė finansinių nuostolių, buvo užblokuota jo internetinė kortelė, dėl to pats negalėjo vykdyt savo ūkinės komercinės veiklos. Susiklosčius tokiom aplinkybėm buvo priverstas sutikt su L. E. pasiūlymu, t.y. dalyvaut L. E. siūlomame plėšime. Be to L. E. vis akcentuodavo, jog jei jis su S. J. nesutiks dalyvauti minėtame ikonų pagrobime, tai šį nusikaltimą padarys kažkokie kiti jo pažįstami, kiek pamena minėjo, jog ikonas pagrobs kažkokie asmenys atvykę iš Baltarusijos. Maždaug kelis mėnesius iki plėšimo jis sutiko su S. J. dalyvaut minėtame nusikaltime. L. E. davė S. J. kažkokią pinigų sumą, tam kad pastarasis nupirktų mikroautobusą, t.y., kaip sakė L. E., mikroautobusas buvo reikalingas šių ikonų pagrobimui bei jų išgabenimui. Žino tik tiek, jog L. E. per internetą rado kažkokį baltos spalvos mikroautobusą, kurį nupirko S. J.. Kaip ir prie kokių aplinkybių S. J. nupirko mikroautobusą, jam nežinoma. Kelios savaitės prieš plėšimą L. E. aprodė Vilniuje, S. K. gatvėje esantį namą, kuriame, pasak L. E., gyvena kolekcionierius ir yra laikomos ikonos. Atsimena, jog L. E. smulkiai išdėstė šio parengtą planą, t.y. kaip ir kokiu būdu reikės patekti į minėtą namą, parūpino šiam nusikaltimui kaukes, pirštines bei radijo stotis. L. E. prieš minėtą plėšimą pats stebėjo minėtą namą, sužinojo jog namo savininkas išvykęs iš Lietuvos, paaiškino jog minėto kolekcionieriaus sūnus į namus grįžta vėlai, kad pas kolekcionieriaus sūnų yra pultas nuo namo garažo vartų bei raktai nuo namo durų. Pagal L. E. planą kažkas turėjo persirengti policijos uniforma bei turėjo sustabdyti automobiliu namo grįžtantį sūnų, kad sustabdžius kolekcionieriaus sūnaus automobilį iš pastarojo reikės atimti pultelį nuo garažo vartų, po to su mikroautobusu bus galima įvažiuot į kolekcionieriaus namo garažą iš kur, pasinaudojant kolekcionieriaus sūnaus raktais, bus galima patekti į namo vidų. Patekus į vidų reikės nuo sienų ir kitų vietų paimt visas ikonas bei sidabro dirbinius. Pasak L. E. minėtame name buvo keli šimtai ikonų. Taip pat pasakė, jog jei įsibrovus į patalpas namuose bus kolekcionieriaus žmona ar dar kokie nors asmenys, tai juos reikės surišti bei palikti atskirame kambaryje. Taip pat atsimena, jog be kitų aplinkybių L. E. nurodė, jog kolekcionieriaus sūnus važinėja „Volvo“ markės automobiliu, kad reikės sustabdyti kolekcionieriaus sūnų Moliakalnio gatvėje, kad ten tinkama vieta, t.y. greta kelio yra įvažiavimas į miškelį. L. E. nurodė visas smulkmenas. Taip pat L. E. pasakė, jog be jo ir S. J. reikės dar kelių asmenų. Šiuo atveju kas surado kitus plėšime dalyvavusius asmenis, jam nežinoma. Kalbant apie pačią plėšimo dieną, tai jau nakties metu jis buvo apie 1 kilometro atstumu nuo kolekcionieriaus namo. Su savimi turėjo radijo stotelę, o, jei pasirodytų kokie pašaliniai automobiliai, jis turėjo apie tai pranešti kitiems asmenims, šiuo atveju kažkuris iš dalyvavusių šiame plėšime turėjo irgi radijo stoteles, tačiau kas konkrečiai tiksliai nežinojo. Į jam paskirtą vietą atvažiavo savo automobiliu, tačiau kokiu tiksliai dabar neprisimena, nes tuo metu užsiminėjo prekyba automobiliais ir jų turėjo daug. Iš kurios vietos atvažiavo į nusikaltimo vietą, nepamena, atsimena, jog automobilį pastatė prie Gedimino technikos universiteto bendrabučio, o iš ten nuėjo pėsčiomis. Jis atvažiavo vienas, eidamas link kolekcionieriaus namo, sutartoje vietoje susitiko su S. J.. Vėliau jis nuėjo į vieną pusę, o S. J. nuėjo į kitą pusę, t.y. L. E. buvo suplanavęs tokį jo ir S. J. išsidėstymą, ką konkrečiai turėjo stebėti S. J. nežino. Jo užduotis, kaip minėjo, buvo stebėti kelią, t.y. jei pasirodytų pašaliniai automobiliai, apie tai turėjo informuoti per raciją kitus asmenis. Atsimena per raciją girdėjo kažkieno pokalbį, jog viskas gerai, jam pranešė, kad eitų atgal, t.y. tikslių nurodymų pažodžiui atkartot negali. Gavęs šią komandą grįžo atgal, kur miškelyje pamatė kolekcionieriaus sūnaus automobilį „Volvo“, dviejų durų, atrodo, C70 modelio. Šiuo atveju automobilis „Volvo“ buvo pastatytas už kelio, t.y. nuo kelio automobilio „Volvo“ nesimatė. Atsimena, jog šalia „Volvo“ matėsi kažkokie asmenys, pastarieji kažką darė, vyko kažkoks judėjimas, tačiau kas ten buvo per asmenys, kiek jų ten buvo, ką jie ten veikė, jis nematė. Atsimena, jog matė kolekcionieriaus sūnų, kuris gulėjo šalia „Volvo“ automobilio, šio rankos buvo surištos. Kaip ir prie kokių aplinkybių buvo sustabdytas „Volvo“ automobilis, kaip ir prie kokių aplinkybių nuo kelio buvo patrauktas automobilis, kas surišo kolekcionieriaus sūnų, tai šių aplinkybių įvardint negali, nes tuo metu jo toje vietoje nebuvo. Tai, jog vėliau minėtas kolekcionieriaus sūnus buvo įdėtas į automobilio „Volvo“ bagažinę, jis žinojo, tačiau pats šio vaikino į bagažinę nedėjo. Atsimena, jog iš minėto kolekcionieriaus sūnaus buvo paimtas pultas nuo garažo vartų, kas dar buvo paimta, jis nežino. Kas iš jų paėmė pultą, nežino, pats asmeniškai pulto iš kolekcionieriaus sūnaus neėmė. Atsimena, jog gavę minėtą pultą, jis su kitais trimis asmenimis pėsčiomis nuėjo iki kolekcionieriaus namo. Atsimena jog ėjo su S. J., kitų dviejų asmenų nepažinojo. Nuėjus prie namo, kažkas pulteliu atidarė garažo vartus, po to užėjo į garažą, o iš garažo pateko į namą. Jis asmeniškai nubėgo į viršutinį namo aukštą, kur kambaryje nuo sienų nuiminėjo ikonas bei nešiojo jas į apačią, tuo tarpu kiti asmenys surišo name buvusią moterį bei jos sūnų. Visas ikonas nešiojo į namo garažą, kiti nešiojo ikonas taip pat. Realiai visos ikonos bei kiti daiktai buvo sukrauti garaže. Benešiojant ikonas matė, jog garaže stovėjo įvažiavęs baltos spalvos mikroautobusas į kurį krovė ikonas. Ikonos buvo dedamos eilėmis, t.y. ne į kokias specialias pakuotes ar dėžes. Sukrovus visas ikonas mikroautobusas išvažiavo, kur išvažiavo mikroautobusas su ikonomis nežino. Kiek žino, pagal L. E. planą, ikonas išvežė ir paslėpė S. J.. Kur S. J. paslėpė ikonas, jis nežino. Jo prašymu S. J. pagrobtas ikonas gražins. Mikroautobusui išvažiavus, jis vėl pėsčiomis grįžo prie savo automobilio bei juo grįžo namo. Už dalyvavimą nusikaltime jokio piniginio atlygio negavo, nors L. E. jiems buvo pažadėjęs 7 milijonų litų atlygį. Šiuo atveju L. E. vis žadėjo sumokėti pinigus, tačiau jų taip ir nesumokėjo. Atsimena, jog po kelių mėnesių L. E. liepė S. J. palikti 20 ikonų bei sidabrinius daiktus kažkokiame automobilyje “Kombi”, šią informaciją perdavė S. J.. Po kažkiek tai laiko L. E. jam perdavė apie 1000 JAV dolerių. Minėtą plėšimą įvykdė ne iš pirmo karto, buvo ir prieš tai keli bandymai analogiškai padaryt šį plėšimą bei juose dalyvavo ir pats L. E., kuris dėvėjo kaukę bei pirštines. Kiek prisimena plėšimai nepavykdavo, kadangi neatvažiuodavo kolekcionieriaus sūnus (t. 3, b.l. 90-92).

Papildomai apklaustas S. N. paaiškino, kad du asmenys, kurie dalyvavo 2008-10-10 ikonų kolekcijos plėšime atrodė taip: vienas buvo apie 30 metų amžiaus, apie 175 – 180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, be ypatingų žymių, veido bruožų tiksliai apibrėžti negali, trumpai kirptas, tamsūs plaukai, veidas apvalus. Kaip jis buvo apsirengęs neprisimena. Kalbėjo lietuviškai. Atpažinti gali. Antras buvo apie 30 metų amžiaus, apie 185 – 190 cm ūgio, atletiško kūno sudėjimo, trumpai kirptas, plaukai tamsūs, apie jo veido formą ir veido bruožus nieko negali paaiškinti. Atpažinti, gal galėtų. Jų vardų, pavardžių ir pravardžių nežino. Atsakydamas į klausimą kokie buvo jo ir kitų plėšimo vykdytojų veiksmai, įėjus 2008-10-10 į namą S. K. g. 25, nurodė, kad kai jis užėjo į namą, pradžioje apėjo ir apžiūrėjo pirmą aukštą. Po to užkilo į pusaukštį, kur miegojo kitas nukentėjusiojo sūnus, ten du nepažįstami rišo sūnų. Po to jis pakilo į paskutinį aukštą ir kokias dvi valandas nešiojo su visais kitais ikonas ir sidabrą. Ikonas ir sidabrą jis nešiojo į garažą. Kas krovė ikonas ir sidabrą į mikroautobusą, jis nežino, tiksliai nurodyti negali, nes per visą tą laiką garaže susitiko su visais ir viskas vyko labai spontaniškai. Iš kitų kambarių jis daugiau nieko neėmė, tik tampė ikonas su sidabru. Rūsyje, kambaryje kur yra seifas jis nebuvo. Kai ikonos ir sidabras buvo pakrautos į mikroautobusą, kartu nutarė važiuoti į pirtį Pikeliškėse, Kolia ir S. J. mikroautobusu nuvažiavo į pirtį, jis išėjo ir pėsčiom nuėjo iki Saulėtekio alėjos, kur buvo palikęs automobilį. Po to miškelyje, prie Moliakalnio gatvės paėmė du nepažįstamus, kurie dalyvavo plėšime. Kai jie privažiavo, S. J. ir Kolia buvo vietoje, Kolia atvažiavo mikroautobusu, o S. J. kažkokiu kitu automobiliu. Jis buvo pirtyje apie dvi valandas. Išsimaudė ežere, kartu išgėrė vieną butelį vyno, paimtą iš A. B. namų. Po to jis išvažiavo namo. Kaip kas išsivažinėjo, neatsimena. R. B. jokiuose veiksmuose susijusiuose su 2008-10-10 plėšimu nedalyvavo (t. 3, b.l. 93-94).

Papildomai apklaustas įtariamasis S. N. paaiškino, kad plėšimą įvykdyti pasiūlė L. E., maždaug prieš pusę metų iki įvykdyto plėšimo, tai galėjo būti 2008 metų pavasarį. Tai buvo, kai jie kartu su S. J. ir L. E. pietavo kinų virtuvės restorane. L. E. pasakė, kad kažkoks žmogus iš Rusijos, turintis kažkokį stambų viešbučių tinklą, per L. E. yra užsakęs ikonas. L. E. pasakojo, kad asmeniškai pažįstą asmenį, kurį riekia apiplėšti. L. E. pasakojo, kad, A. B., ikonų savininkas, kažkam galėjo parduoti ikonas už 7 mln. eurų, tačiau nepardavė, o jis už plėšimą gali duoti 7 mln. litų. Dar L. E. pasakojo, kad name yra du – trys šimtai ikonų. L. E. taip pat sakė, kad A. B. gyvena soduose už studentų miestelio ir ikonas pagrobti bus nesudėtinga. Kodėl L. E. pasiūlė jiems įvykdyti plėšimą, jis nežino, gal dėl to, kad jie su S. J. kartu sportuodavo. Jie išklausė L. E. ir jis šiam pasakė, kad nedarys to. Kadangi jis su L. E., gan dažnai bendraudavo, šis įkalbinėdavo įvykdyti tą nusikaltimą. L. E. pasakojo, kad yra nuodugniai suplanavęs nusikaltimą. L. E. pasakojo, kad A. B. žmona serga vėžiu ir guli ligoninėje, jis parinks tinkamą momentą, kada bus galima įvykdyti plėšimą, t.y. tuo momentu, kai A. B. bus išvažiavęs. Apie tai, ką papildomai jam pasakojo L. E., jis nieko nepasakojo S. J., be to jie retai matydavosi. Vasarą L. E. jam pasakė, kad dėl to, kad jis neapsisprendžia, jis yra pasamdęs žmonės iš Baltarusijoje ir yra išnuomavęs jiems butą, o jam pasakė, kad jis mulkis, bailys ir nekonkretus žmogus. Kartą, kai jis su L. E. sėdėjo „Soprano“ kavinėje, Pilies gatvėje, tai buvo vasaros antroje pusėje. Pro šalį ėjo S. J. su K., jie prisėdo prie jų. L. E. pradėjo siūlyti įvykdyti tą nusikaltimą. L. E. pažadėjo, kad per naktį užsidirbs 7 mln. litų, dar sakė, kad užsakovas labai spaudžia ir nori, kad plėšimas būtų kuo greičiau įvykdytas. Dar jis minėjo, kad yra išnuomavęs butą. Tada kavinėje, jis, K. ir J. sutiko. Su Nikolajumi iki tol, jis nėra bendravęs. L. E. pasakė, kad nusikaltimui įvykdyti reikia nupirkti baltos spalvos mikroautobusą. Po to L. E. nuvažiavo, grįžęs už pusvalandžio, atvežė 8 000 Lt ir padavė S. J., kad jis nupirktų mikroautobusą. Dar L. E. sakė, kad turi paruošęs plėšimo planą, taip pat , kad turi visas būtinas plėšimui priemones, t.y. pirštines, kaukes, radijo stoteles ir kt. (t. 3, b.l. 99-100).

Papildomai apklaustas S. N. paaiškino, kad pirmą kartą plėšimo planą L. E. išdėstė rugsėjo mėnesį, tiksliai datos nurodyti negali, neprisimena. L. E. jam liepė privažiuoti prie bendrabučių Saulėtekio alėjoje. Kai jis atvažiavo į L. E. nurodytą vietą, toje vietoje jau buvo L. E., S. J., Nikolajus ir du asmenys, kurių jis ankščiau nepažinojo. Kokiu automobiliu jis atvažiavo į minėtą vietą, neatsimena. Tų kitų dviejų asmenų jam niekas nepristatė. Susirinko vakare. L. E. jam pasakė, kad reikia susirinkti ir bandys daryti plėšimą. L. E. dar kartą pasakė, kai kažkuris iš jų paklausė dėl atlygio, kad pinigai tikrai bus sumokėti. Po to jie susėdo į baltos spalvos mikroautobusą, kas buvo už vairo neprisimena, nes jis buvo „būdoje“, kur dar buvo L. E. bei dar kažkas tai. Atsakydamas į klausimą “Kaip L. E. rodė, kelią jeigu jis sėdėjo, krovininėje mikroautobuso dalyje?” parodė, kad tokiu atveju, L. E. sėdėjo priekyje, o krovininėje mikroautobuso dalyje jis sėdėjo antrą kartą. Nors tiksliai neatsimena visų pasiruošimų kartų, bei kaip jie vyko, jų buvo du ir daugiau. Atsakydamas į klausimą “Kokiu intensyvumu Jūs rinkdavotės plėšimo įvykdymui?” parodė, kad visi šie susitikimai buvo rugsėjo mėnesį. Plėšimas neįvykdavo todėl, kad nevažiuodavo nukentėjusiojo sūnus. Į pirmą susirinkimą L. E. atvežė polietileninį maišelį, kuriame jis matė ne mažiau trijų radijo stotelių. Jos buvo mažytės, „Yaesu“ tamsiai rodos ar tai juodos spalvos, dviejų degtukų dėžučių dydžio. Ten dar buvo kaukės, pirštinės ir policijos pareigūno uniforma. Jam L. E. davė kaukę, pirštines, radijo stotelę ir paaiškino kaip naudotis. Taip pat parodė, kad plėvelę ikonom suvynioti nupirko iškarto po plėšimo, po to jie kartu ikonas suvyniojo į plėvelę, po to jis daugiau ikonų nematė. Vėliau, kai vyko dvidešimties ikonų ir kitų pagrobtų juvelyrinių, sidabro bei aukso dirbinių perdavimas, jis tų daiktų nematė, o buvo tik tarpininku tarp L. E. ir S. J.. Jis tik S. J. pasakė, kad automobilis „kulniukas“ stovės Vilniuje, Rudens gatvėje, o palikti turėjo Naujoje Vilnioje. Kur pastatyti ir kur palikti automobilį jam nurodė bei pasakė L. E., jie su L. E. važinėjo kartu ir šis tai rodė. Vėliau S. J. jis ar tai parodė, ar tai papasakojo. Daugiau jokių daiktų perdavimo nebuvo. Taip pat papildė, kad pagrobtus grynus pinigus apie 10 000 Lt jis perdavė po plėšimo L. E., kadangi jis iš savo pinigų investavo į plėšimą, pirko mikroautobusą bei kitas priemones. Taip pat parodė, kad pagrobto pistoleto „Beretta 84 F“ neėmė ir nematė. Jis nežino, kas padegė automobilį „Volvo C70“, nes nematė. Su juo apie automobilio padegimą niekas nekalbėjo (t. 3, b.l. 101-103).

Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00209-10 S. J. paaiškino, kad jis atsisako duoti parodymus (t. 3, b.l. 127).

Papildomai apklaustas S. J. paaiškino, kad neatsakys į klausimą dėl 2010-03-01 specialisto išvados Nr. 140-(996)-IS1-1589, kurioje nustatyta, kad ant atsuktuvo, paimto „Volvo C70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, rastų asmeniui identifikuoti tinkamų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su S. J. genotipu (t. 3, b.l. 128).

Papildomai apklaustas S. J. paaiškino, kad jis atsisako duoti parodymus (t. 3, b.l. 129).

Apklaustas S. J. paaiškino, kad pagal jam įteiktą pranešimą apie įtarimą jis nori prisipažinti ir duoti parodymus, tačiau, tam, jam reikia papildomo laiko (t. 3, b.l. 130).

Papildomai apklaustas S. J. paaiškino, kad jis pažįsta S. N.. 2008 metų pavasarį per S. N. jis susipažino su Leonidu, kaip vėliau sužinojo, E.. L. E. pasiūlė išnešti ikonas, už ką gaus septynis milijonus litų. L. E. pasakojo, kad turi klientą, kuriam reikalingos ikonos. Šis susitikimas įvyko Fabijoniškių mikrorajone kinų virtuvės restorane. Pradžioje jie su S. N. nesutiko. Po to pokalbio jie išsiskyrė ir apie tai nekalbėjo. Po to L. E. ne kartą juos įkalbinėjo įvykdyti šį nusikaltimą, sakė, kad jeigu jie to nepadarys, tai suras kitus žmonės. Maždaug prieš mėnesį iki plėšimo, kavinėje, kažkur Vilniaus senamiestyje, jie su S. N. sutiko įvykdyti šį nusikaltimą. L. E. pasakojo, kad nukentėjusysis gyvena Antakalnio mikrorajone, prekiauja antikvariatu. Dar L. E. pasakojo, kad šiam reikalinga tik ikonų kolekcija. Po to L. E. jam padavė 8 000 Lt ir liepė nupirkti mikroautobusą. Jis pagal skelbimą surado baltos spalvos mikroautobusą „Peugeot Boxer“ ir už maždaug 8 000 Lt nusipirko iš nežinomo iki to laiko pardavėjo Molėtuose. Maždaug prieš dvi – tris savaitės iki įvykdyto plėšimo, vakare, susitikimo metu Saulėtekio alėjoje, prie bendrabučio, kuriame dalyvavo jis, L. E. ir kiti plėšime dalyvavę žmonės, kurių įvardinti šiuo metu nenori, L. E. atvežė maišą su policijos uniforma, tris radijo stotis, kaukes. L. E. pasakė, kad reikia sustabdyti automobiliu važiojantį nukentėjusiojo sūnų ir užeiti į namą. Susitikimo vietoje, jis paaiškino, kur yra ikonos, pasakė, kad ikonas reikia išimti iš medinių rėmų, kurie užima daug vietos ir sukrauti į mikroautobusą. Po to jie mišku pavažiavo ir sustojo prie kažkokio tai stulpo. Toje vietoje L. E. pasakė, kad jis stovės netoli nukentėjusiojo namų ir stebės, ar iš tos pusės važiuos nukentėjusiojo sūnus. Nukentėjusiojo sūnus turėjo grįžti automobiliu „Volvo“. Jis liko laukti prie mikroautobuso. Ar jis turėjo radijo stotį, tiksliai neatsimena. L. E. vieną radijo stotį buvo pasiėmęs su savimi. Kai nukentėjusiojo sūnus grįžo namo, važiuodamas iš Žolyno gatvės pusės, jie grįžo namo. Po to sutarė, kitą kartą susitikti, gal po trijų dienų, bet tiksliai neprisimena. Nurodytą dieną susitiko toje pačioje vietoje Saulėtekio alėjoje prie bendrabučio. To susitikimo metų dalyvavo jis, L. E. bei kiti, ankščiau dalyvavę žmonės. Tą dieną jiems įvykdyti plėšimo nesigavo, nes nukentėjusiojo sūnus buvo grįžęs namo. Po kelių dienų nuo paskutinio susitikimo L. E. pasakė, kad serga ir plėšime dalyvauti negali. Po to jie 2008 metų spalio 9 d. vakare susitiko, toje pačioje vietoje be L. E.. Po to jie nuvažiavo į tą vietą, kur buvo sustoję pirmą kartą. Jis nuėjo ir atsistojo su radijo stotimi prie sodų bendrijos šalia kelio, kuriuo turėjo važiuoti nukentėjusiojo sūnus. Jis turėjo pranešti, kad pravažiuos „Volvo“ automobilis. Kai pastebėjo atvažiuojantį nukentėjusiojo sūnų apie tai pranešė per radijo stotį. Kiti turėjo sustabdyti automobilį ir iš nukentėjusiojo sužinoti kas yra name bei gauti pultą nuo garažo vartų. L. E. sakė, kad jis turės arba raktus, arba pultą nuo vartų. Taip pat nori papildyti, kad prieš pirmą bandymą L. E. sakė, kad nukentėjusysis yra išvykęs, bei plėšimą reikia įvykdyti kuo skubiau. Kai jis pranešė, kad nukentėjusiojo sūnus važiuoja, iškarto nuėjo į vietą, kur buvo visi sustoję. Priėjus matė, kad nukentėjusiojo sūnaus automobilis stovėjo keliuke dešinėje pusėje, o pats nukentėjusysis gulėjo krūmuose. Po to jie nukentėjusįjį persinešė truputį toliau, ten šis buvo tardomas. Jis stovėjo toliau apie 30 metrų nuo nukentėjusiojo. Po to jie pasiėmė pultą ir per miškelį nuėjo į nukentėjusiojo namą. Su pultu atidarė garažo vartus ir užėjo į namo vidų. Jis laiptais pasikėlė į kambarį, kur gulėjo nukentėjusiojo žmona. Priėjus prie jos jai pasakė, kad ji tyliai gulėtų, po to ją surišo, truputi palaukė ir nuvedė ją, su dar kažkuo tai į kitą kambarį, kur buvo surištas kitas nukentėjusiojo sūnus. Po to jie nešiojo ikonas iš viršutinių namo aukštų, kažkas iš jų saugojo nukentėjusiuosius. Ikonas nešiojo apie valandą laiko. Taip pat paėmė sidabrinius indus. Jis daugiau nieko neėmė. Kažkas atvarė mikroautobusą prie namų ir jie iš garažo į mikroautobusą sukrovė visus pagrobtus daiktus ir išvažiavo. Jis po plėšimo, kiek prisimena, iškarto nuvažiavo namo. Jis tą vakarą greičiausiai buvo sportiškai apsirengęs (t. 3, b.l. 131-132).

Papildomai apklaustas S. J. paaiškino, kad apie nusikaltimo aplinkybes parodymus duos teisme (t. 3, b.l. 141).

Apklaustas S. J. paaiškino, kad parodymus jis duos kitą dieną, nes turi pasiruošti apklausai (t. 3, b.l. 150).

Papildomai apklaustas S. J. paaiškino, kad prieš mėnesį iki plėšimo jie su N. G. sutiko, L. E. ir S. N. kavinėje Pilies gatvėje. L. E. to susitikimo metu įkalbėjo juos įvykdyti plėšimą, be to jų visų tuomet materialinė padėtis buvo nepatenkinama. L. E. pasakė, kad parūpins uniforma bei kitom priemonėm, o mums su N. G. liepė nupirkti mikroautobusą. Po to susitikimo, kažkokią tai dieną, jis su L. E., S. N. ir N. G. nuvažiavo į vietą, kur L. E. parodė namą, kurį reikia apiplėšti, po to vietą, kur reikės stovėti ir stabdyti nukentėjusįjį bei pasakė, kad ikonas reikės išimti iš rėmų, kad jos užimtų mažiau vietos. Taip pat L. E. pasakė, kad be ikonų galima paimti sidabrą, o daugiau nieko neimti. Po kiek laiko jie su N. G., suradus internete skelbimą, nupirko mikroautobusą „Peugeot Boxer“, baltos spalvos. Pinigus autobusui nupirkti davė L. E.. Kai nupirko mikroautobusą, per S. N. sutarė, kad vykdys plėšimą. Ruošiantis nusikaltimui, į sutartą vietą jis atvažiavo kartu su N. G., kuris jį mikroautobusu paėmė iš namų. Kai jie atvažiavo į vietą, Saulėtekio alėjoje, ten jau buvo L. E., S. N. bei du nepažįstami. Tie vyrai buvo apie 30-35 metų amžiaus jie buvo tamsiai apsirengę, abudu apie 180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, kalbėjo lietuviškai ir rusiškai, abudu buvo su kepurėmis, be barzdų ir ūsų, kitų požymių nurodyti negali, pamačius galėtų atpažinti. Susitikę nuvažiavo į L. E. ankščiau rodytą vietą prie telefono bokšto, kur L. E. išdalino tirs racijas, taip pat jis rankinėje turėjo policijos uniformą, kaukes, pirštines, antrankius. Jam L. E. davė vieną raciją, po to jis L. E. nurodymu nuėjo į sodus, iš kur turėjo pranešti, apie pravažiojantį nukentėjusiojo sūnaus automobilį „Volvo“, po to turėjo įvykti sulaikymas ir dokumentų patikrinimas. Tą kartą nieko neįvyko, nes nukentėjusiojo sūnus nepravažiavo. Tokių bandymų, kiek atsimena buvo trys. Tačiau tiksliai jų neatsimena, tose bandymuose dalyvavo L. E.. Plėšimą įvykdė iš ketvirto karto, L. E. nedalyvaujant. Dalyvavo visą laiką tie patys žmonės. Kai įvykdė plėšimą, L. E. nedalyvavo pasakęs, kad susirgo ir pasakė vykdyti plėšimą be šio. Po kelių dienų jie susitiko vakare Antakalnyje ir nuvažiavo į tą pačią vietą. Jis pasiėmė raciją ir nuėjo į vietą, kiek žino, S. N. su racija nuėjo į kitą vietą. Prie automobilio liko N. G. ir du nepažįstami, kiek žino, N. G. vairavo mikroautobusą. Kas klijavo žalią lipnią juostą, nematė. Kai pamatė pravažiojantį nukentėjusiojo sūnaus automobilį, pranešė per raciją. Po to nuėjo į tą vietą prie bokšto. Mikroautobuso jau toje vietoje nebuvo, nes N. G. nuvarė jį į Saulėtekį. Po to du nepažįstami tardė nukentėjusiojo sūnų, klausinėjo kas yra namuose, kaip galima užeiti, po to nukentėjusįjį patalpino į bagažinę, o jis, S. N. ir L. E. pažįstami nuėjo į namą. Atsidarė namo vartus ir užėjo į vidų. Jis su kažkuo tai, su kuo tiksliai nežino, nes buvo tamsu, užėjo į kambarį, kur buvo moteriškė, jai pasakė, kad jį gulėtų tyliai, po to liko su ja vienas, o tas, kuris buvo kartu užėjęs išėjo. Jis surišo moteriškei rankas ir nuvedė į kambarį, kur buvo surištas kitas sūnus. Po to jis N. G. pranešė, kad jie viduje ir pastarasis atvežė po kiek laiko jau surištą sūnų. Kai šis privažiavo jis dar jam padėjo užnešti sūnų į kambarį, kur buvo moteriškė ir kitas sūnus. Po to iš viršaus nešė ikonas į pirmą aukštą. Po to į garažą N. G. parvarė mikroautobusą, o kai atvažiavo, ikonas sukrovė su N. G. į mikroautobusą. Tuo metu kiti dar nešiojo ikonas. Kažkas iš jų dar atnešė rankinę su sidabro dirbiniais. Po to jie su N. G. išvažiavo pro Nemenčinę į pirtį šalia Pikeliškių, už valandos į pirtį atvažiavo S. N. su kitais dviem vyrais. Jie su N, Glotko liko, o S. N. su kitais dviem netrukus išvažiavo, po to S. N. grįžo ir atvežė plėvelę su izoliacija tikslu supakuoti ikonas, nes taip nurodė padaryti L. E.. Po to kai supakavo, kitą dieną atvažiavo su N. G. ir pastarasis išsivežė ikonas ir pastatė į saugią vietą, kur tiksliai, jis nežino. Prieš plėšimą L. E. buvo išsinuomavęs butą Kalvarijų gatvėje, tam, kad jie į tą butą sukrautų ikonas. Į tą butą ikonų nevežė, nes ten, kiek atsimena, į garažą dėl aukščio netilpo mikroautobusas ir L. E. liepė surasti kitą daiktų slėpimo vietą. Po kiek laiko L. E. pasakė jam atiduoti rankinę su sidabru ir dvidešimt ikonų, tai šis perdavė per S. N.. S. N. pasakė, kad Olandų gatvėje bus pastatytas automobilis, ir į jį reikės sukrauti ikonas. Tą dieną jis paėmė minėtą automobilį, nuvarė į Naująją Vilnią, kur susitiko prie knygyno su. N. G. atvežė minėtus daiktus savo automobiliu „BMW“, 5 klasės, N. G. buvo vienas. Po to sukrovė daiktus į perduotą automobilį ir išvažiavo. Po kiek laiko S. N. pasakė, kad L. E. pasiėmė tą automobilį. Ginklo iš plėšimo vietos jis neėmė, kas jį paėmė nematė ir negirdėjo. Prieš plėšimą susitarimo paimti ginklą nebuvo, nei plėšimo vietoje, nei pirtyje, jis ginklo nematė, o jie paėmė, tik tuos daiktus, ką liepė paimti L. E.. Po šio daiktų perdavimo L. E. pareikalavo gražinti visas ikonas. N. G. nuvarė mikroautobusą prie to knygyno ir ten L. E. pasiėmė tą mikroautobusą, kažkur išsikrovė ir gražino mikroautobusą. Kiek žino, N. G. tą pačią dieną pasiėmė mikroautobusą. Pranešime apie įtarimą nurodytus R. B., A. B. ir A. B. jis pažįsta, šiame plėšime jie nedalyvavo, su šiais asmenimis jis bendrauja. Jis neatsimena ar 2008-10-09 prie plėšimą skambinėjosi telefonu su N. G., A. B. ir A. B., su jais jis taip pat bendravo telefonu. Jis naudojosi dviem telefonų numeriais vieno skaičiai gale - 77 000, o kito numerio neatsimena. Po plėšimo su racijomis jie nuvažiavo į pirtį ir jos liko pas jį. L. E. prašė racijas gražinti, bet po to užsimiršo ir racijos liko pas jį, po to, kratos metu tos trys racijos buvo paimtos. Be to, būnant name, kai nuvedė moteriškę į kambarį, kur buvo kitas sūnus, jai pasidarė bloga, todėl jis nuėjo į virtuvę, įpylė vandens ir jai padavė (t. 3, b.l. 151-153).

Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00209-10 N. G. paaiškino, kad jis atsisako duoti parodymus (t. 3, b.l. 184).

Papildomai apklaustas N. G. paaiškino, kad jis atsisako duoti parodymus (t. 3, b.l. 185).

Apklaustas N. G. paaiškino, kad jis atsisako duoti parodymus, nes jam reikia laiko pasiruošti apklausai (t. 3, b.l. 190).

Apklaustas N. G. paaiškino, kad 2008 metų vasarą jis kartu su S. J., pravarde „Tarakonas“, sutiko S. N. ir L. E. kavinėje „Sopranai“, Vilniuje, Pilies gatvėje. Šis susitikimas, kiek jis žino nebuvo iš anksto planuotas. L. E. pasiūlė apiplėšti kolekcininką A. B., taip pat šis pasakė, kad viską paruoš, finansuos, o už įvykdytą darbą sumokės 7 000 000 Lt. Pasakė, kad jam reikia pagrobti iš A. B. namų ikonas ir sidabro dirbinius. Jie preliminariai sutiko. Vėliau jis, L. E., S. N. ir galimai S. J., tiksliai pasakyti negali, nes neatsimena, nuvažiavo prie A. B. namo šalia Dvarčionių. Kada tai buvo ir kokiu automobiliu važiavo tiksliai neatsimena. Kur jie susirinko, prieš šį važiavimą neatsimena. L. E. prie A. B. namų pasakė, kur kokie daiktai guli ir parodė namą. Po to jie galutinai susitarė. Kiek jis žino vėliau L. E. davė S. J. 8 000 Lt., tam, kad pastarasis įgytų mikroautobusą. Jie su S. J. dviese nupirko mikroautobusą „Peugeot Boxer“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš nepažįstamo asmens Molėtuose. Mikroautobusą rado pagal skelbimą internete. L. E. taip pat išnuomojo butą Kalvarijų gatvėje, Vilniuje tam, kad jie po plėšimo pagrobtus daiktus sudėtų, tame bute. Po kiek laiko, 2008 metų rugsėjo – spalio mėnesį, tiksliai datos neatsimena, prieš kurį laiką iki plėšimo, jie susirinko Vilniuje, Saulėtekio alėjoje, prie bendrabučių. Jis atvažiavo su S. J. mikroautobusu „Peugeot Boxer“, vietoj lauke S. N., L. E. bei dar kažkokie du ankščiau nepažįstami vyrai, kaip suprato, L. E. draugai. Jų apibūdinti tiksliai negali. Abudu buvo vidutinio ūgio, vienas kiek aukštesnis, abu normalaus kūno sudėjimo, bet pagal nuotraukas atpažinti gali. Tų nepažįstamų vyrų vardų neatsimena, jie buvo maždaug 25 – 35 metų amžiaus. Su juo jie kalbėjo ir rusiškai ir lietuviškai. Jokių tų vyrų požymių daugiau nurodyti negali. Susitikimo vietoje L. E. pasakė, kad A. B. turi sūnų, kuris dažnai važinėja ir reikės jį sustabdyti, paimti iš jo raktus nuo namo, po to įeiti į namą. S. J. ir S. N. pasakė, kad jie pažįsta nukentėjusiojo sūnų, kurį reikia stabdyti. L. E. taip pat į susitikimą atvežė radijo stotis, policijos uniformą, klijuojamus ūsus, antrankius ir dar kažką tai, tačiau tiksliai ką, neatsimena. Šie daiktai buvo medžiaginėje rankinėje. Taip pat L. E. jam nurodė vairuoti mikroautobusą S. J. nurodė būti su radijo stotim, soduose, per kur į namus turi grįžti nukentėjusiojo sūnus. L. E. nurodė, kad nukentėjusiojo sūnus važinėjo „Volvo C70“ automobiliu, tačiau modelio tiksliai nurodyti negali. S. N. turėjo būti su radijo stotim, netoli A. B. namų, o tie du nepažįstami turėjo stabdyti „Volvo“ automobilį, vienas iš tų nepažįstamų vilkėjo policijos pareigūno uniformą. Kai atvažiavo į vietą šalia telekomunikacinio bokšto, kur vėliau buvo stabdomas „Volvo“ automobilis, L. E. sugalvojo eiti ir stovėti prie A. B. namų, ten kur turėjo būti S. N.. Tą pirmą kartą visi buvo išsidėstę taip kaip sakė L. E., tik jis buvo S. N. vietoje, o S. N. buvo su juo ir kitais nepažįstamais šalia mikroautobuso. Tą kartą jie laukė apie 2-3 valandas iki 03.00 val. nakties, tačiau nukentėjusiojo sūnus nepravažiavo. Taip pat ant mikroautobuso galinių durų jis priklijavo žalios spalvos lipnią juostą, tikslu imituoti policijos automobilį, tą žalią juostą atvežė L. E.. Po to jie išsivažinėjo po namus. Po kielių dienų, gal po savaitės, jie susitiko toje pačioje vietoje Saulėtekio alėjoje, susirinko toje pačioje sudėtyje, tik su jais nebuvo L. E., kadangi šis susirgo. Tuomet, vėl nuvažiavo į tą pačią vietą prie telekomunikacinio bokšto. Visi buvo tuose vietose, kaip nurodė L. E., tai yra jis su dviem nepažįstamais buvo prie automobilio, S. J. buvo soduose, iš kur turėjo pranešti apie atvažiuojantį automobilį, o S. N. buvo toje vietoje, kur buvo pirmą kartą L. E.. Ant mikroautobuso durelių jie užklijavo žalios spalvos lipnią juostą, vienas iš nepažįstamų persirengė policijos pareigūno uniforma, priklijavo ūsus ir laukė atvažiuojančio „Volvo“ automobilio. Po kiek laiko S. J. perdavė, kad važiuoja jaunasis B.. Jie įsėdo į mikroautobusą, paliko jį šalia kelio, o vienas, kuris vilkėjo policijos uniformą, sustabdė nukentėjusįjį. Jis per veidrodėlį pamatė, kad jaunesnysis B. išlipo iš automobilio, šį nepažįstami pradėjo rišti, tuomet jis apsisuko ir nuvažiavo link bendrabučių, kur paliko mikroautobusą. Kai jis grįžo į tą pačią vietą, nukentėjusysis buvo surištas ir jį tardė tie, kurie jį sustabdė, šalia taip pat buvo S. J. ir S. N.. Nepažįstami klausinėjo nukentėjusiojo, kas yra name, kokia yra situacija. Kai sužinojo informaciją apie tai kas yra name, paėmė namo raktus, o nukentėjusįjį įgrūdo į „Volvo“ automobilio bagažinę. Jis liko su nukentėjusiuoju, o S. J., S. N. ir kiti du pėsčiomis nuėjo link nukentėjusiojo namų. Po kiek laiko jam per radijo stotelę S. J. pranešė, kad jie užėjo į namą. Po to jis automobiliu „Volvo“ nuvežė nukentėjusįjį namo. Ir kartu, kiek atsimena, su S. J. nunešė nukentėjusįjį į kambarį, kur gulėjo surišti A. B. žmona ir kitas sūnus. Jis liko su nukentėjusiais kambaryje, o kiti keturiese nešiojo ikonas su sidabro dirbiniais, po kiek laiko jis nuėjo atvaryti mikroautobuso. Kambaryje su nukentėjusiaisiais liko ar tai S. J., ar tai S. N., tiksliai neatsimena. Pradžioje išeinant iš namų jis matė ikonas sudėtas hole, maždaug po pusvalandžio jis atvarė mikroautobusą prie A. B. namų, tuomet ikonos jau buvo sudėtos garaže. Jis kartu su S. J. dėjo ikonas į mikroautobusą, o kiti dar nešiojo ikonas. Kai ikonas ir krepšį su sidabro dirbiniais ir dviem kompiuteriais sudėjo į mikroautobusą jis su S. J. išvažiavo, o kiti liko name. Pagrobtus daiktus jie nuvežė į pirtį už Nemenčinės, tą vietą jiems nurodė S. N.. Po pusvalandžio atvažiavo S. N. su kitais dviem nepažįstamais, greičiausiai S. N. automobiliu. Po to S. N. su nepažįstamais išvažiavo, ir po kiek laiko grįžo vienas - atvežė plėvelę ikonom sudėti. S. N. į plėvelę suvyniojo ikonas, kad jos nesibraižytų, ir jie visi trys pernakvojo pirtyje. Kitą dieną, sprendžiant iš to, kad plėšimas įvyko 2008-10-10, tai - 2008-10-11 ryte su S. J. dviese išvažiavo į Vilnių, o S. N. liko. Kitą dieną jie dar kartą buvo su S. J. buvo nuvažiavę į pirtį, kur jis mikroautobusu su pagrobtais daiktais nuvažiavo į Skaidiškės, ir mikroautobusą paliko Sodų gatvėje, netoli savo namų. Po dviejų – trijų dienų mikroautobusą jis perstatė į buvusios gamyklos aikštelę Rudaminos gatvėje. Po mėnesio S. J. jam pasakė, kad S. N. paprašė L. E. perduoti 20 ikonų ir krepšį su sidabro dirbiniais. Daiktus jis įdėjo sutartoje vietoje Naujoje Vilnioje aikštelėje į „kulniuką“ baltos spalvos, markės neatsimena, šalia kažkokios parduotuvės. Daiktus jis paliko ir išvažiavo. Po kiek laiko, kada tiksliai, neatsimena, dienos metu, pagal tą patį nurodymą S. J. jam pasakė, palikti mikroautobusą šalia tos pačios parduotuvės. Mikroautobusą su ikonom jis palikau toje pačioje vietoje, su rakteliais po sparnu. Po to apie tris valandas jis pasivaikščiojo po Naująją Vilnią ir kai grįžo mikroautobusas buvo tuščias be ikonų, kai jis paėmė mikroautobusą buvo jau tamsu. Po to mikroautobusą jis nuvarė į Skaidiškes. Po kokio mėnesio, greičiausiai gruodžio mėnesį S. J. jam pasakė mikroautobusą pervaryti į Kauną. Jie su juo kartu nuvarė mikroautobusą, tos vietos jis nežino. Daugiau nieko bendro su ikonom jis neturėjo. Pinigų už ikonų pagrobimą jis negavo. R. B., A. B. ir A. B. vardai jam nieko nesako. Plėšimo dalyvių sudėtis nesikeitė, tik per patį plėšimą nebuvo L. E.. Taip pat plėšimo metu jis neėmė pistoleto ir jo nematė (t. 4, b.l. 1-3).

Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00209-10 A. B. paaiškino, kad jis atsisako duoti parodymus, nes nėra padaręs inkriminuojamo nusikaltimo (t. 3, b.l. 159-160, 169, 178).

Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00209-10 A. B. paaiškino, kad jis nėra padaręs inkriminuojamo nusikaltimo (t. 4, b.l. 19, 29).

Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00209-10 R. B. paaiškino, kad jis nėra padaręs inkriminuojamo nusikaltimo (t. 4, b.l. 31-32, 41-42, 51-52).

Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00209-10 A. S. paaiškino, kad 2008 spalio 10 dienos nusikaltimo padarymo aplinkybės bei kilusios pasekmės jam negirdėtos, nes su šiuo nusikaltimu nieko bendro neturi. Dėl 2008-10-10, apie 0.30 val. Moliakalnio gatvėje sustabdyto automobilio “Volvo C70” v/n (duomenys neskelbtini), prisidengiant policijos pareigūnais bei fizinio smurto panaudojimo automobilį vairavusio asmens O. B. atžvilgiu, dėl pastarojo patalpinimo į automobilio bagažinę, minėto automobilio pagrobimo ir garažo pultelio nuo namo, esančio Vilniuje, S. K. g. 25 paėmimo, turint tikslą realizuot iš anksto aptartą plėšimą adresu Vilnius, S. K. g. 25, tai dėl šių nusikalstamų veikų neprisipažįsta. Dėl 2008-10-10 d., apie 2.30 val. padaryto ginkluoto plėšimo Vilniuje, S. K. g. 25, kuomet panaudojant fizinį smurtą J. B. ir A. B. atžvilgiu, grasinant šaunamaisiais ginklais buvo įsibrauta į minėtą namą, iš kur buvo pagrobtos A. B. ir J. B. įtarime nurodytos vertybės, t.y. pinigai, ikonos, juvelyriniai dirbiniai, laikrodis, ginklas ir kt., tai dėl šių nusikalstamų veikų neprisipažįsta. Apie tai jog pagal išankstinį susitarimą laikotarpyje nuo 2008-10-10 iki 2009-11-17 buvo siūloma A. B. išsipirkt plėšimo metu pagrobtas įtarime nurodytas vertybes, tai dėl šių nusikalstamų veikų kaltu neprisipažįsta. Dėl to jog siūlė kitiems asmenims pirkti 2008-10-10 dieną plėšimo metu įtarime nurodytas pagrobtas vertybes, tai dėl šių nusikalstamų veikų kaltu neprisipažįsta. Atsakant į klausimą kur buvo bei ką veikė 2008-10-10 dieną, tai turi pasakyti, jog minėtą dieną Lietuvoje jo nebuvo, kadangi buvo Ukrainoje, bent jam taip atrodo. Atsakant į konkretų klausimą apie tai kas konkrečiai dalyvavo minėtame nusikaltime, kaip buvo pasiskirstyta vaidmenimis, kaip buvo planuojamas šis nusikaltimas bei kur buvo laikomos bei kur randasi pagrobtos įtarime išvardintos vertybės, tai turi pasakyti, kad minėtos aplinkybės jam negirdėtos, nes su šiuo nusikaltimu neturi nieko bendro, apie šį nusikaltimą sužinojo tik šiuo metu, t. y. pareiškus įtarimą. Įtarime išvardintų nukentėjusiųjų O. B., J. B., A. B. nepažįsta, pavardės jam negirdėtos, įtarime įvardinti nusikalstamos veikos adresai jam nežinomi, net nežino kuriame mikrorajone randasi įtarime nurodytos gatvės. Kas galėjo padaryti šį nusikaltimą jam nežinoma. Atsakant į klausimą apie tai kokiais mobilaus ryšio telefono abonentiniais numeriais naudojosi prieš 2008-10-10 dieną padarytą plėšimą bei po jo, tai pasakė, kad naudojausi 8-65995275, kuriuo naudojosi prieš įtarime aprašytą nusikaltimą bei iki sulaikymo. Dar nuo 2008 lapkričio ar gruodžio mėnesio naudojosi ir dar vienu mobilaus ryšio telefono abonentiniu numeriu, kurio šiai dabar nepamena. Daugiau jokiais mobilaus ryšio telefono abonentais nesinaudojo. Ką nors daugiau papildyt jam užduotais klausimais neturi (t. 4, b.l. 58-59).

Apklaustas A. S. paaiškino, kad dėl pareikšto įtarimo prisipažįsta iš dalies - dėl daiktų realizavimo. Parodė, kad maždaug 2008 metų spalio mėnesio gale, datos tiksliai neatsimena, L. E. jam pasiūlė surasti pirkėją ikonoms, kurių buvo virš dviejų šimtų. L. E. pasakojo, kad jis turi įvairios kokybės XVIII – XIX a. ikonų kolekciją. Pradžioje kalbos apie tai iš kur L. E. gavo ikonas, nebuvo, nors iš pasakojimų, buvo galima suprasti, kad ikonos buvo gautos neteisėtu būdu. Pirmas pokalbis, įvyko kažkur Vilniuje, kavinėje, tačiau kur tiksliai, neatsimena. Tuo metu, kai L. E. jam pasakojo, apie turimą ikonų kolekciją, jis nieko negirdėjo apie 2008 m. spalio 10 d. apiplėšimą, kuriuo metu buvo pagrobtos ikonos. Pačioje pradžioje L. E. sakė, kad kolekcija yra labai brangi. Jis pasakė L. E., kad paieškos ikonoms pirkėjo. Apie tokį L. E. pasiūlymą jis buvo prasitaręs J. M.. Neužilgo J. M. pasakė, kad kažkokie žmonės susidomėjo laikrodžiu ir auskarais. Jis apie laikrodžius ir auskarus tuo momentu nieko nežinojo. Šį pasiūlymą: įsigyti laikrodį ir auskarus, jis perdavė L. E., po to L. E. pasakė, kad pažiūrės daiktus. Po kuriuo laiko L. E. pasakė, kad turi aptariamus laikrodį ir auskarus. Greičiausiai tuo metu jis žinojo apie įvykdytą plėšimą. Po to jis perdavė J. M., kad laikrodį ir auskarus L. E. gali parduoti už, kiek atsimena, apie 20 000 Lt. Jis sau nusistatė, kad už tarpininkavimą gaus apie 10 000 Lt ir J. M. turėjo taip pat kažkiek gauti. Kiek prisimena, galutinai buvo tariamasi parduoti laikrodį su auskarais už 10 000 – 15 000 eurų. Po neilgų derybų J. M. buvo sutaręs dėl kainos ir daiktų perdavimo. J. M. pasakojo, kad pirkėjas yra jo draugas iš Maskvos, vardo ir pavardės jis nesakė, o jis ir nesidomėjo. Po to L. E., prieš pat daiktų pardavimą, kiek atsimena, kažkur mieste, kur tiksliai neatsimena, padavė jam laikrodį su auskarais. Perdavime daugiau niekas nedalyvavo, buvo dviese su L. E.. Kokiu paros metu, jis šiuo metu tiksliai neatsimena, greičiausiai dienos metu. Laikrodis buvo be apyrankės pagamintas iš baltos spalvos metalo, jis buvo suvyniotas į baltos spalvos servetėlę, auskarai buvo senoviniai, lelijos formos su dideliais deimantais, taip pat buvo suvynioti į baltos spalvos servetėlę. Tos pačios dienos vakare apie 17.00 val. laikrodį su auskarais jis perdavė mieste J. M.. Tiksliai vietos, kur vyko perdavimas, jis nurodyti negali, nes jie susitikinėjo daug kartų ir vis skirtinguose vietose. Kai jis perdavė J. M. daiktus, šis padavė pinigus – apie 30 000 litų. Kitą dieną jam paskambino J. M. ir pasakė, kad pirkėjui, kažkas netiko, ar tai laikrodis, ar tai auskarai, greičiausiai netiko laikrodis. J. M. jis pasakė, kad koks buvo tokį ir grąžino. Tą pačią dieną jie susitiko su L. E., jis šiam pasakė apie pretenzijas, bet jis patvirtino, kad laikrodis buvo tik vienas. Taip pat, to susitikimo metu jis atidavė L. E., kiek atsimena apie 20 000 Lt. Kai jis padėjo L. E. parduoti laikrodį su auskarais, šis jam pasakė, kad atrinks ir paduos pradžiai kažkiek ikonų. Jis prašė L. E., kad šis duotų jam ikonų nuotraukas. L. E. pradžioje sutiko padaryti nuotraukas, tačiau vėliau pasakė, kad nuotraukų padaryti negali, tik gali perduoti ikonas, kad jis pats jas nufotografuotų. Po kelių dienų, 2008 m. lapkričio mėnesį, susitarė su L. E., kad jis suras kokį nors automobilį į kurį bus įdėtos ikonos. Susitarė automobilį pastatyti netoli S. B. ir Rudens gatvių sankryžos netoli kiosko ir smėlio krūvos, o vėliau pasiimti jie turėjo, kažkur Naujoje Vilnioje, tačiau, kur tiksliai neatsimena, nes iki perdavimo jie susitikinėjo kelis kartus su L. E. ir kaskart keisdavo vietas, be to L. E. nurodydavo palankesnę perdavimo vietą. Iš L. E. kalbų jis suprato, kad jam labiau tinka Naujosios Vilnios mikrorajonas. Kai jie tarėsi dėl susitikimo vietos L. E. su nieko nesusiskambinėjo, taip pat L. E. nesakė, kas dalyvaus daiktų perdavime, šis tik sakydavo, kad viską sureguliuos. Pokalbiuose, kuomet jie su L. E. tarėsi dėl ikonų perdavimo niekas nedalyvavo. Kai buvo sutartos vietos, jis paprašė E. G., kad šis jam padėtų pasiimti tam tikrus daiktus, tačiau kokius nesakė, ir tas neklausinėjo. Šiam pasakė, kad turi palikti automobilį netoli S. B. – Rudens gatvių sankryžos, o po to, tos pačios dienos vakare jis turėjo paimti automobilį su įdėtais daiktais Naujoje Vilnioje. E. G. paprašė, kad šis pasiskolintų baltos spalvos „kulniuką“ Ford iš savo pažįstamo Vitalijaus ir jį pastatytų nurodytoje vietoje. Taip pat kiek atsimena iš E. G. jis buvo pasiėmęs vieną automobilio raktų komplektą, kurį perdavė L. E., automobilio atidarymui ir užvedimui. Po to, kai automobilį E. G. paėmė iš nurodytos vietos Naujoje Vilnioje, kiek prisimena jis su juo susiskambino. L. E. norėjo apžiūrėti įdėtus daiktus, todėl kitą dieną, po jų perdavimo, iš ryto jis paėmė L. E. Antakalnio gatvėje šalia kazino „Tornado“, susitikimo vietą buvo sutarę iš anksto ir tą rytą nesusiskambino. L. E. jis paėmė, kiek atsimena su D. G. „Opel“ automobiliu. Tą rytą jie turėjo nuvažiuoti apžiūrėti daiktus, nes L. E. tiksliai nežinojo, kokie daiktai bus įdėti į automobilį. Po to jie nuvažiavo į Mickūnų miestelį pas E. G. į namus, paėmė iš namų ir nuvažiavo pas G. P., gyvenantį Mickūnų miestelyje šalia seniūnijos ir policijos nuovados. Sutarė nuvažiuoti tokiu laiku, kad G. P. nebūtų name ir kad niekas nematytų. Privažiavus prie G. P. namo, visi trys išlipo iš automobilio. E. G. atidarė iš kairės nuo namo esančio garažo vartus, kuriame stovėjo baltos spalvos „Ford“ automobilis. Automobilis stovėjo priekiu įvarytas į garažą. Atidarius krovininį skyrių, pamatė dvi dideles kartoninės dėžes, ant viršaus buvo uždėtas didelis kelioninis tamsus krepšys. L. E. atidarė krepšį ir pradėjo žiūrėti kas buvo viduje. Jis sakė, kad reikia suskirstyti daiktus krepšyje į tris dalis - kas tinka Rusijos rinkai, Europos rinkai ir tai, ką reikia išmesti. Po to jis pradėjo skirstyti daiktus, kokie tiksliai buvo daikta,i jis dabar tiksliai nurodyti negali. Daiktus L. E. dėliojo apie 30 minučių. Dalį daiktų dėjo ant automobilio stogo, dalį ant kartoninių dėžių ir dalį ant grindų. Tai kas turėjo būti skirta Europos rinkai L. E. sakė, kad vėliau sau pasiims. Kai skirstė daiktus L. E. apžiūrinėjo daiktus, ieškojo prabų. Krepšys buvo apie 1,2 m. x 1m. x 1m. dydžio, jeigu gerai atsimena, tarp tų daiktų matė šviesų porcelianinį puoduką su kažkokiu įskilimu. Taip pat L. E. išsitraukė iš vienos dėžės vieną, ar tai dvi ikonas, jas taip pat apžiūrėjo. Ikonos buvo gražiai suvyniotos į plastikinius maišelius. L. E. tuo metu, kai apžiūrinėjo daiktus pasakė, kad viską reikia nufotografuoti, nes iš nuotraukų turėjo nustatyti kainas. Taip pat šis pasakė, kad šitose dėžėse buvo pačios vertingiausios ikonos. Jis paprašė E. G., kad šis nufotografuotų ikonas ir jie išvažiavo. Tiksliai neatsimena, bet galimai tą pačią dieną E. G. nufotografavo ikonas ir padavė jam dvi dėžės su ikonomis, atminties kortelę su nuotraukomis ir krepšį su kitais daiktais, kaip suprato, nebuvo tų daiktų, kuriuos nurodė išmesti L. E.. Kur E. G. jam perdavė minėtus daiktus neatsimena, jis juos nuvežė pas D. G. į šio namą soduose. Krepšį su daiktais paliko sandėliuke prie namo, o dvi dėžes su ikonomis paliko, kambaryje po lova. D. G., tuo metu, kai jis paliko daiktus, buvo name, jis paprašė, kad šis pasaugotų, tuos daiktus. Kas ten buvo viduje, D. G. nepasakojo. Krepšyje daiktai, skirti Rusijos rinkai, buvo atskirame celofaniniame maišelyje, taip juos buvo surūšiavęs ir sudėjęs L. E.. Pas D. G. jis tuo metu ne kartą palikinėjo daiktus ir dokumentus. Neužilgo jis perdavė L. E. atminties kortelę, vėliau, kai šis pasižiūrėjo, pasakė, kad keturios ikonos, kainuoja apie 15 000 JAV dolerių, o likusios po 6 000 – 8 000 JAV dolerių, pasakė kad jos yra labai vertingos. 2008 metų gruodžio mėn. dalimis per du kartus jis išvežė daiktus skirtus Rusijos rinkai iš Lietuvos į Baltarusiją, kiti daiktai gulėjo D. G. name. Daiktus jis pervežė per Medininkų pasienio kontrolės punktą savo automobiliu, tuo metu važiavo vienas. Daiktai buvo sudėti į jo kelioninį krepšį kartų su kitais asmeniniais daiktais, to krepšio nei sienos apsaugos tarnybos, nei muitinės pareigūnai netikrino. Daiktus jis nuvežė į nuomojamą butą Minsko, centre, adreso tiksliai neatsimena. Buto numerio neprisimena. Pradžioje tame bute laikė atvežtus daiktus, bet nuoma pasibaigė gruodžio mėnesio pabaigoje ir daiktus jis nuvežė į kitą nuomojamą butą Minske, prie centrinės bibliotekos. Į šį butą jis iš Lietuvos atvežė devynias ikonas. Ikonas jis vežė po 2009 metų, tai yra sausio – vasario mėnesiais. Atvežtus į Baltarusiją L. E. atrinktus daiktus nufotografavo 2008 metų gruodžio pabaigoje arba 2009 metų sausio pradžioje. Daiktus jis fotografavo vienas savo pažįstamos A. V., bute Minske, Starovilenskajos gatvėje 97-219, kuomet pastaroji buvo išvykusi slidinėti į Prancūziją. Kai jis fotografavo daiktus niekas to nematė. Kokiu fotoaparatu jis naudojosi neatsimena. Ten buvo: sidabrinė rašalinė, du sidabriniai padėklai, trys sidabrinės cukrainės, bronzinis vežikas su arkliu, auksinė tabakinė, auksinis kryžius su nulaužtą apatine dalimi, du sidabriniai emaliuoti kryžiukai, auksinė pelėda su sulaužyta ausimi. 2009 metų vasario mėnesyje jis paprašė Alos, kad jį pasaugotų jo daiktus, tai yra sidabrinius ir auksinius ankščiau išvardintus daiktus ir ikonas. Pastarajai nesakė, kokie ten yra daiktai. Taip pat vasario mėnesio pabaigoje jis išvežė dvi ikonas į Ukrainą. Maždaug 2009 metų sausio mėnesio viduryje, kai jis buvo susitikęs su A. G. verslo reikalais Minske (tuo metu jie norėjome bendrai užsiimti kelių tęsimu Baltarusijoje), jis šiam pasiūlė prisidėti prie ikonų, sidabro ir aukso dirbinių realizacijos. A. G. pasakė, kad paklaus, po kuriuo laiko jis padavė šiam kompaktinį diską su nuotraukomis ikonų ir kitų dirbinių bei pasakė, kad šie daiktai yra gauti neteisėtu būdu. Taip pat pasakė jam, kad ikonų yra daugiau, negu pateikta nuotraukų kompaktiniame diske. Maždaug 2009 metų sausio mėnesio pabaigoje – vasario mėnesio pradžioje A. G., jam pranešė, kad turi pirkėją maskvietį, kuris nori nupirkti tris pasirinktas iš nuotraukų ikonas. Su tuo A. G. pirkėju jie derėjosi dėl kainų, tačiau, kiek pamena, pirkėjo siūloma kaina netenkino L. E.. Taip pat derybos buvo nutrauktos ir dėl to, kad A. G. pasakojo, jog pirkėjas pažįsta nukentėjusįjį. Su A. G. ir L. E. tuo metu, jie ne kartą susitikinėjo ir susiskambindavo. A. G. jokių daiktų neturėjo, jam buvo perduotas tik kompaktinis diskas su ikonų, sidabro ir aukso dirbiniais. Vienu metu, kai A. G. bandė realizuoti ikonas pirkėjui iš Maskvos, jis ilgą laiką negalėjo jam prisiskambinti, dėl to prašė R. G. pagalbos, per kurį buvo susipažinęs su A. G.. Apie tai, kad jie su A. G. bandė realizuoti ikonas R. G. jis nepasakojo. Ar A. G. pasakojo R. G. apie realizuojamas ikonas, nežino. Nuo 2009 metų kovo mėnesio pradžios L. E. pradėjo jam reikšti priekaištus dėl nerealizuotų daiktų. Šis jam sakė, kad jis turi grąžinti visus perduotus daiktus atgal. Taip pat šis prašė, kad jis nugabentų į Europą daiktus, kurie buvo skirti Europos rinkai. Jis šiam atsakė, kad neturi žmonių galinčių tuo užsiimti ir jeigu nori, tai pats gali viską vežti. Šis jam dažnai primindavo, kad grąžintų daiktus, sakė kad jam reikia pinigų. Kovo mėnesį jis buvo užsiėmęs kitais reikalais, todėl maždaug 2009 metų balandžio viduryje jie sutarė, kad jis L. E. daiktus perduos prie Petro ir Povilo bažnyčios. Sutartą dieną, balandžio mėnesį, dienos metu, jis paėmė iš D. G. sandėliuko L. E. atrinktus daiktus Europos rinkai ir susitikimo metu perdavė L. E.. L. E. nežiūrėjo kas buvo viduje, įdėjo krepšį su daiktais į bagažinę ir išvažiavo. Kiek vėliau balandžio mėnesį, vieno susitikimo metu, iki jo sulaikymo balandžio 27 dienos, L. E. prašė, gražinti ikonas. Jis šiam pasakė, kad nėra jokių problemų, tik viską šis turi pasiimti Baltarusijoje. L. E. atsakė, kad gerai, kai tik pasidarys vizą, jam praneš, kada važiuos į Minską. Jis šiam pasakė, kad šis praneštų per dvi dienas, kad jis galėtų sutvarkyti savo reikalus ir nuvažiuoti tuo pat metu į Minską. Bet, kadangi buvo suimtas ir paleistas birželio pirmomis dienomis, L. E. pasakė, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jam geriau ikonų perdavimu neužsiimti. L. E. sutiko, po to jis buvo išvykęs į Vokietiją ir kai grįžo rugsėjo mėnesį, L. E. vėl reikalavo grąžinti ikonas, jis šiam atsakė, kad saugumo sumetimais jam yra geriau viską gražinti Minske. Po kuriuo laiko L. E. apsiramino. Lapkričio mėnesio viduryje L. E. atvažiavo ir pasakė, kad yra pasiruošęs važiuoti į Minską ir tada pasiims 4 – 5 ikonas. Kokias konkrečiai ikonas norėjo pasiimti, L. E. nesakė. Taip pat L. E. pasakė, kad pasiruošimas užims porą savaičių, o jis šiam sakė, kad jeigu pats nevažiuos, tai sureguliuos, taip, kad L. E. galėtų gauti tas ikonas. Taip pat L. E. pasakė, kad gal ne važiuos, o važiuos kiti žmonės. Jis šiam atsakė, kad kitiems žmonėms ikonos nebus perduotos. Važiavimas į Minską turėjo būti iki gruodžio mėnesio vidurio. Kadangi ikonų parduoti nepavyko, jis kuo greičiau norėjo jų atsikratyti ir greičiau perduoti L. E.. 2009 metų kovo mėn. jis rado žmogų, kuris susidomėjo sidabro ir aukso dirbiniais, tai yra nuo seno pažįstamas rusas, vardu D.. Su D. neturėjo kontakto apie 6 metus. Šį sutiko Minske 2008 metų liepos mėn. restorane „Žuravinka“, tuo metu jis buvo atvykęs į varžybas ir po varžybų linksminosi klube. Susitikimo metu Denis paliko savo kontaktinį Maskvos telefoną. Šis buvo su kompanija, kurių nepažinojo. Kovo mėnesį jie susitiko kavinėje „Sfinks“, Minske, išgėrė arbatos. Jis šiam pasiūlė ikonas ir perdavė kompaktinį diską su ikonomis, sidabro ir aukso dirbiniais. Jis šiam pasakė, kad kai po savaitės jis atvažiuos į Minską, jis šiam paskambins. Apie kovo mėnesio vidurį jis paskambino D. į mobilaus ryšio telefoną ir sutarė susitikti. Susitikimo metu D. pasakė, kad šį domina sidabro ir aukso dirbiniai išskyrus kryžiukų ir pelėdą. Jis šiam pasakė kainas, kurias jam prieš tą susitikimą buvo sakęs L. E. ir kurias jis užrašė ant popieriaus lapo. K. D. jis pasakė mažesnes, negu sakė L. E.. Po to D. paprašė susiekti su juo po 7-10 dienų. Grįžęs į Lietuvą jis aptarė kainas su L. E., ką už kiek galima atiduoti. Balandžio mėnesį jis dirbinius pardavė už 5 000 JAV dolerių, pinigus atvežė ir atidavė L. E. Vilniuje, centrinės universalinės parduotuvės automobilių garaže, iš tų pinigų L. E. jam nieko nedavė (t. 4, b.l. 63-68).

Teisme apklaustas A. S. patvirtino savo 2009-12-11 apklausos metu duotus parodymus (t. 4, b.l. 70-77).

Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00209-10 J. M. paaiškino, kad maždaug prieš metus laiko jis buvo Minske, jo pažįstamas Aleksandras pasiūlė nupirkti auskarus su briliantais. Jis paklausė kokia auskarų kaina, nes norėjo nupirkti savo žmonai. Kai jam pasakė, kad apie 8000 eurų, atsisakė, nes tiek pinigų neturėjo. Šiam pasakė, kad auskarus gali pasiūlyti savo draugams, po ko Aleksandras pasakė, kad dar turi laikrodį „C. V.“. Bendravimo metu šis jam pasakė, kad tai yra labai brangus antikvariniai dirbiniai. Visa tai jis maždaug po trijų savaičių pasiūlė savo pažįstamam L. K., su kuriuo juos sieja geri draugiški santykiai. Po dviejų - trijų dienų, po to susitikimo, jie su L. K. buvo susitikę ir šis jam pasakė, kad Vilniuje buvo įvykdytas vieno kolekcininko apiplėšimas, ir kad ten buvo pavogti tokie daiktai. Jis šiam atsakė, kad apie tai skaitė spaudoje. L. K. dar paklausė ar tie žmonės turi ikonas, jis šiam atsakė, kad ikonomis jis neužsiims ir apie jas neklausinės. L. K. klausė, kokia bus kaina už auskarus ir laikrodį. Jis paskambino Aleksandrui į Baltarusiją ir paklausė, kiek tai kainuos, jeigu žmogus iškarto nupirks ir laikrodį ir auskarus. Aleksandras jam pasakė, kad arba 12 000 Eurų arba 15 000 Eurų, tikslios sumos neatsimena. Visa tai perdavė L. K.. Po to jie buvo susitikę su L. K. viešbutyje „Europa City“, šis pasakė, kad tai per brangu ir pasiūlė už viską 8 000 Eurų arba 12 000 Eurų. Šią informaciją jis perdavė Aleksandrui, šis sutiko. Maždaug dviejų dienų jam paskambino Aleksandras ir pasakė, kad kai bus Lietuvoje, paskambins. Po kelių dienų jam paskambino Aleksandras ir pasakė, kad vakare, apie 21.00 val., bus Lietuvoje ir jis turės šio laukti ant viduko Minskas – Vilnius. Tada jis susiskambino su L. K., susitiko su juo Vilniaus traukinių stotyje ir šis jam perdavė pinigus. Į sutartą su Aleksandru vietą jis atvažiavo vienas savo automobiliu „BMW“. Maždaug po pusvalandžio iš Minsko pusės automobiliu ar „Renault Laguna“, ar tai „Peugeot 406“, tamsiai mėlynos, ar tai tamsiai žalios spalvos, privažiavo Aleksandras, kuris atvežė auskarus ir laikrodį suvyniotus į tualetinį popierių. Viršutinis popieriaus sluoksnis buvo išpurvintas, jis nuėmė viršutinį sluoksnį, pasižiūrėjo, kas buvo viduje. Ten buvo baltos spalvos metalo laikrodis „C. V.“ ir balto aukso auskarai su briliantais. Jis Aleksandrui padavė pinigus, šis perskaičiavo pinigus, jis dar paklausė kur yra laikrodžio dirželis. Aleksandras atsakė, kad dirželio nebuvo. Iš susutikimo vietos jis nuvažiavo pas L. K., į Nevėžio kaimą Kur nuvažiavo Aleksandras, jis nematė. Kai jis privažiavo prie L. K. namų, pastarasis išėjo į lauką ir jis perdavė daiktus. Už tarpininkavimą jis paėmė 1 500 Eurų. Maždaug po valandos nuo susitikimo, jam paskambino L. K. ir paprašė sustikit. Susitikimo metu viešbutyje „Europa City“ L. K. jam pasakė, kad šie daiktai nėra iš kolekcijos, jie niekam nereikalingi. Jis L. K. pasakė, kad jie nesitarė, kad šie daiktai turi būti iš tos kolekcijos. To susitikimo metu L. K. pasakė, kad šiuos daiktus jis vežiojo kažkokiam boksininkui, o tas nuvežė ir parodė A. B. žmonai, kuri neatpažino savo auskarų, laikrodžio numeriai nesutampa. L. K. jis pasakė , kad daiktų atgal neims. Po to karto L. K. jam pradėjo grasinti, jis pakeitė SIM kortelę ir iki šiol pastarojo nematė. Taip pat parodė, kad kas 2008-10-10 įvykdė plėšimą nežino, L. E. nepažįsta. A. S. pažįsta, tačiau šiame nusikaltime jis nedalyvavo (t. 4, b.l. 88-89).