- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-12
- Bylos Nr.
- I-3364-643/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06132-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Pareiškėjas
- R. Ž.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, atstovui Ramūnui Valatkai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, ir (duomenys neskelbtini) teismui dėl neišmokėtos bendrosios kompetencijos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nepriskaičiuoto ir neišmokėto darbo mokesčio dalį, t.y. 48818,56 Lt už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2011-11-28 bei 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos Prezidento 2004-04-09 dekretu Nr. 7 buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku, o 2011-11-28 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-881 buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų jam prašant.
Skundu pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, kuri susidarė dėl to, kad teisėjų atlyginimams apskaičiuoti buvo taikomi neteisėtai ir nepagrįstai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Nurodo, kad 2008-11-15 įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientas buvo - 16,7. Pakeitus šio įstatymo priedėlio galiojimą nuo 2009-05-01 apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientas buvo sumažinti iki 14,7, o nuo 2009-08-01 pareiginės algos koeficientas buvo sumažinti dar kartą iki 13,6. Šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas. Pareiškėjas pažymėjo, kad mažinant pareiginės algos koeficientus, taip pat proporcingai mažėjo ir priedas už ištarnautus valstybei metus. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu sumažintas atlyginimas pažeidžia teisingumo, proporcingumo, teisėjų nepriklausomumo ir laikinumo principus. Savo reikalavimus pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), kaip tiesiogiai taikomu aktu, ir jos nuostata, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai, bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. ir kitai nutarimais, kuriuose nuosekliai ir sistemiškai buvo pasisakyta dėl įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, reglamentuojančių teisėjų atlyginimus, konstitucingumo.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad nereiškia reikalavimų susijusių su bazinės algos dydžio mažinimu, kadangi Konstitucinis Teismas pripažino, jog teisėjų pareiginės algos bazinio dydžio mažinimas, tame tarpe ir jį mažinant nuo 475 Lt iki 450 Lt nuo 2009-08-01, neprieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjo paskaičiavimu, jam nepagrįstai sumažinus pareiginės algos koeficientą laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2011-11-28 liko neišmokėta 41324,20 Lt pareiginės algos ir 7491,36 Lt priedo už ištarnautus valstybei metus, iš viso 48818,56 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–23) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, prašo jo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsakovė nurodo, jog teisėjų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas du kartus: Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo 2009 m. balandžio 28 d. įstatymu Nr. XI-235 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-362. Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas įsiteisėjusį Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523 (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, taigi, įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 5 procentus metinių palūkanų atsakovė pažymi, kad bylos dėl teisėjams nesumokėto atlyginimo dalies priteisimo plačiąja prasme yra kylančios iš darbo teisinių santykių. Kadangi prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima, todėl šis reikalavimas yra atmestinas.
Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo atsakovė remiasi Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad esant sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei situacijai, galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymas yra apsunkintas objektyvių priežasčių. Be to, vykdant minėtą Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Dėl šios priežasties, prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti, o reikalavimų tenkinimo atveju – teismo sprendimo vykdymą atidėti.
Atsakovas (duomenys neskelbtini) teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27) prašo pareiškėjo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.
Pareiškėjas, atsakovo (duomenys neskelbtini) teismo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 37, 45). Byloje yra gauti pareiškėjo R. Ž., atsakovo (duomenys neskelbtini) teismo prašymai bylą nagrinėti teismo posėdyje jiems nedalyvaujant. Administracinė byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. Ž. 2004-04-09 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 7 buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku nuo 2004-04-09 (b. l. 33). 2009-04-27 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-1811 pareiškėjas R. Ž. (duomenys neskelbtini) teismo pirmininku buvo paskirtas antrą kartą (b. l. 31), o 2011-11-28 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-881 buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų jam prašant (b. l. 30).
Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Pagal Teisėjų atlyginimo įstatymo 3 straipsnį teisėjų atlyginimų apskaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlyje (2008-11-06 redakcija) apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientas buvo - 16,7.
Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235, kuriuo nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientą sumažino iki 14,7, o 2009 m. liepos 17 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. antrą kartą sumažino apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientą iki 13,6. Toks Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlyje nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinus teisminės valdžios kaip visavertės, savivaldą, finansinį, materialinį, techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų bei pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių, ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę (Konstitucinio Teismo 2007-10-22, 2010-06-29, 2011-02-14 nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940 ir 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, inter alia įsipareigojimų, susijusių su atlyginimų teisėjams mokėjimu, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams inter alia teisėjams. <....> Oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos kylančius reikalavimus teisiniam reguliavimui, kuriuo mažinamas valstybės tarnautojų atlyginimų dydis valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, mutatis mutandis taikytinos ir nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo mažinamas inter alia teisėjų atlyginimų dydis. Teisėjų atlyginimų mažinimas negali būti neproporcingas ar diskriminacinis; inter alia atlyginimai negali būti mažinami tik teisėjams arba tik tam tikrų teismų ar tam tikras pareigas einantiems teisėjams, negali būti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų (skirtingų teismų sistemų ir (ar) grandžių teismų teisėjų) atlyginimų dydžių proporcijos, taip pat teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (inter alia valstybės tarnautojų, politikų, pareigūnų) atlyginimų dydžių proporcijos. Šių reikalavimų nesilaikymas traktuotinas kaip pasikėsinimas į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, taigi kaip inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.“ Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2009-04-28 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, 2009-07-17 redakcija), kuriuo sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo koeficientai), buvo nustatytas neproporcingas teisėjų atlyginimų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos; nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <....> turi teisę <....> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamos kartu su konstituciniais teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principais, kylančių reikalavimų teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinami teisėjų atlyginimai; šių reikalavimų nesilaikymas traktuotinas kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, taigi kaip inter alia Konstitucijos 190 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.
Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininkų pareiginės algos koeficientas – 16,7, ir priteisiant pareiškėjui skirtumą tarp taikant nesumažintą koeficientą apskaičiuotos sumos ir pagal faktiškai taikytą koeficientą išmokėtos sumos. Į bylą pateikta (duomenys neskelbtini) teismo parengta pažyma (b. l. 28–29) patvirtina, kad pareiškėjui R. Ž. laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2011-11-28 buvo neišmokėta 49416,91 Lt.
Pabrėžtina, kad ginčo tarp šalių dėl paskaičiuoto neišmokėto atlyginimo dalies dydžio nėra. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujam Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, iš esmės neginčija ir pareiškėjo teisių pažeidimo prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintais teisės aktais neproporcingai sumažinant jam pareiginės algos koeficientus fakto. Tačiau, atsakovės vertinimu, prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Atsakovė nurodo, kad Seimas, vykdydamas įsiteisėjusį Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovės vertinimu, tokiu būdu įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą.
Konstitucinis Teismas išaiškino, kad 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.
Teismo vertinimu, 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymas Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą nereiškia Konstitucinio Teismo įstatymo leidėjui nustatytos pareigos įvykdymo ir nepaneigia pareiškėjo teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą. Pareiškėjui teisės aktais nėra nustatyta teisinė pareiga „laukti“, kol įstatymų leidėjas savo nuožiūra nuspręs kada ir kokiu mastu atkurti jo pažeistas teises. Pareiškėjo pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios.
Pažymėtina, kad atsakovė iki šiol nėra sumokėjusi pareiškėjui atlyginimo nepriemokos, nėra ir patvirtinusi pareiškėjo praradimų kompensavimo mechanizmo. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo R. Ž. teisės gintinos tenkinant jo reikalavimą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, t.y. priteisiant skirtumą, susidariusį tarp taikant nesumažintus koeficientus apskaičiuotų sumų ir pagal faktiškai taikytus koeficientus išmokėtų sumų.
Atsakovė prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Be to, valstybė nuolat susiduria su objektyviais ekonominio pobūdžio sunkumais, nes dėl sunkios valstybės ekonominės bei finansinės situacijos, įvertinus gaunamas pajamas, valstybėje laikinai sumažintos valstybės išlaidos.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžete teismo sprendimui įvykdyti reikalingos sumos nėra numatytos, todėl sprendimo įvykdymas atidėtinas 2015 biudžetiniams metams.
Pareiškėjas taip pat pateikė teismui reikalavimą ir dėl 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo. Prašymą grindžia tuo, jog negaudamas didelės dalies atlyginimo, patyrė nuostolių negautų pajamų pavidalu, valstybė neteisėtai naudojosi jam priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi jam priklausančiais pinigais nemoka. Todėl, remdamasis Civilinio kodekso 6.37 str. 2 d., 6.270 str. 1 d., prašo teismo priteisti 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-04-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-69/2010 yra pažymėjęs, kad pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 str. 1 d. nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų nustatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 str. 3 d. nustatyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius, nustato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Tokia įstatymo taikymo praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-08-24 nutartyje administracinėje byloje Nr.A756-859/2009. Taigi pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų metines (procesines) palūkanas netenkintinas, kadangi reikalavimas priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį kilęs iš santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso teisės normos.
Remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais pareiškėjo R. Ž. skundas dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. Ž. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 49416,91 Lt (keturiasdešimt devynis tūkstančius keturis šimtus šešiolika litų ir 91 ct) neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d.
Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti 2015 biudžetiniams metams.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.