Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-21 · Administracinė byla Nr. I-2866-423/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-21
Bylos Nr.
I-2866-423/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
L. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2866-423/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00364-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 21 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,nedalyvaujant pareiškėjui L. B.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. B. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 3-4). Skunde paaiškino, kad nuo 2015-02-19 iki 2018-02-19 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, taip pat nepakako sanitarinių įrenginių, patalpose kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis ir buitiniai parazitai, vidaus apšvietimas buvo per stiprus, o lauko – per silpnas. Nurodė, jog asbestinis stogas kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertina 10 000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 8-16) nurodė, kad minimalaus ploto norma patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Už gyvenamųjų patalpų tvarkymą yra atsakingi patys jose gyvenantys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus, perdegusios lemputės nedelsiant keičiamos. UAB „Utenos deratizacija“ nuolat atlieka parazitų naikinimo darbus įstaigoje. Asbesto dulkių pavojus kyla tik ardant ar laužant asbestines konstrukcijas, tačiau tokie darbai nėra vykdomi. Dėl ginčo dalyko pareiškėjas nesikreipė nei į įstaigos administraciją, nei į Psichologinę tarnybą. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas teigia, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Nors pareiškėjas žalos atlyginimo prašo už laikotarpį nuo 2015-02-19 iki 2018-02-19, iš bylos duomenų matyti, jog Pravieniškių PN 2 sektoriuje, iš kurio neteisėtų veiksmų kildinama žala, pareiškėjas kalėjo nuo 2015-02-19 iki 2017-10-17, o vėliau buvo perkeltas į 1 sektorių. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015-02-19 iki 2017-10-17) pareiškėjas gyveno 16 būrio 2 brigadoje, kurios plotas – 51,91 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, tad vienam asmeniui teko 3,2 kv. m ploto; 1 būrio 1 brigadoje, kurios plotas – 52,16 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m ploto; 18 būrio 1 brigadoje, kurios plotas – 86,29 kv. m, joje įrengtos 27 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto; 16 būrio 6 brigadoje, kurios plotas – 51,76 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m ploto. Pareiškėjas taip pat skirtingais laikotarpiais buvo kalinamas kamerose Nr. 7, Nr. 3, Nr. 9, Nr. 2, Nr. 11, Nr. 24. Kameros Nr. 7 plotas – 14,31 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,77 kv. m ploto; kameros Nr. 3 plotas – 14,78 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,6 kv. m ploto; kameros Nr. 9 plotas – 7,09 kv. m, joje įrengta 1 miegamoji vieta; kameros Nr. 2 plotas – 14,18 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,7 kv. m ploto; kameros Nr. 11 plotas – 5,84 kv. m, joje įrengta 1 miegamoji vieta; kameros Nr. 24 plotas – 13,12 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 6,56 kv. m ploto (b. l. 25-28).

Atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas teigia, kad 16 būrio 2 brigadoje gyveno su 24 arba 18 asmenų, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta pažyma (b. l. 26). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas savo argumentus šioje dalyje konkretizavo tik pateikdamas atsikirtimą, t.y. po to, kai jam buvo įteiktas atsakovės atstovo atsiliepimas. Tuo tarpu pirminiame skunde pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai patalpose gyveno bei kiek asmenų buvo kartu su juo, teigė tiksliai nepamenantis ginčo laikotarpio pradžios ir pabaigos. Darytina išvada, kad pareiškėjo pozicija nėra nuosekli, kas leidžia abejoti skunde nurodomomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes dėl patalpų plotų ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, matyti, jog pareiškėjui minimalaus ploto norma buvo užtikrinta, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus šioje dalyje.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog trūko sanitarinių įrenginių. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017-06-08 įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose numatyta, kad vienas klozetas ir viena praustuvė įrengiama ne daugiau kaip penkiolikai asmenų. Atsakovės atstovas pateikia duomenis, jog kamerų tipo patalpose buvo įrengta po vieną klozetą ir vieną praustuvę, 1 būryje – 5 unitazai, 3 pisuarai, 6 praustuvės ir 2 kojų plautuvės, 16 būryje – 6 unitazai, 4 pisuarai, 9 praustuvės ir 4 kojų plautuvės, 18 būryje – 7 klozetai, 5 praustuvės (b. l. 27). Teismo vertinimu, sanitarinių įrenginių kiekis yra pakankamai didelis, tačiau net ir laikant, jog jis galimai ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai dėl šios aplinkybės nusiskundimų neišreiškė. Be to, skunde nenurodė, kokius nepatogumus ar neigiamus išgyvenimus jam sukėlė galimas sanitarinių įrenginių trūkumas, o tik deklaratyviai konstatavo, jog ši aplinkybė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Įvertintina ir tai, jog byloje nėra nustatytas gyvenamojo ploto normos pažeidimas. Pareiškėjo teiginiai, jog sanitariniais įrenginiais naudojosi dvigubai daugiau asmenų, taip pat nepagrįsti jokiais įrodymais. Įvertinus minėtas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo veiksmus neteisėtais šioje dalyje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai paraitai, pelėsis, kaupėsi drėgmė, apšvietimas buvo netinkamas.

Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Tuo tarpu atsakovės atstovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktą (b. l. 45-47), kuriame užfiksuota, jog tikrintose kamerose Nr. 7, Nr. 11 ir Nr. 24, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno ir pareiškėjas, yra sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langus, taip pat veikia mechaninė ventiliacija, apšvietimo koeficientas atitiko higienos normos reikalavimus visose kamerose, išskyrus kamerą Nr. 11 – joje apšvietimas buvo per silpnas, tačiau pareiškėjas skunde reiškia nepasitenkinimą būtent per stipriu apšvietimu. Pastebėtina, jog higienos normoje nėra reglamentuotas maksimalus apšvietimo koeficientas bei lauko apšvietimo įrengimas, stiprumas. Minėtame akte taip pat užfiksuota, jog gyvenamosiose patalpose pelėsio nėra – jo aptikta tik dušų patalpoje, tačiau pareiškėjas skundžiasi būtent pelėsiu kamerose.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 33-36), ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose (b. l. 37-44). Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).

Pareiškėjo argumentai dėl asbestinio šiferio keliamo pavojaus taip pat nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimui ir atsakovės atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti, kadangi asbesto dulkės yra pavojingos tik ardant ar laužant asbestines konstrukcijas. Nėra duomenų, jog tokie darbai pataisos namuose yra atliekami. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltas neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini tik subjektyvia jo paties nuomone ir hipotetinėmis prielaidomis, todėl yra atmestini.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, todėl šioje dalyje skundas atmestinas.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Pravieniškių PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė