Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V. ir Ž. U. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) laisvės atėmimu 3 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

A. V. pagal BK 254 str. 2 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

- pagal BK 180 str. 1 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 254 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 metams;

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirta subendrinta bausmė iš dalies sudėta su Telšių rajono apylinkės teismo 2007-11-14 nuosprendžiu paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės dalimi, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 metams 4 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš Ž. U. , A. V. ir D. B. solidariai, o D. B. neturint savų pajamų iš civilinės atsakovės R. K., priteista: 900 Lt nukentėjusiajam S. J. A. bei 46 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas D. B., tačiau jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. ir Ž. U. nuteisti už tai, kad veikdami kartu su D. B., 2007 m. balandžio 9 d., tiksliai nenustatytu laiku, nuo 23 val. iki 24 val., Telšių mieste, S. Daukanto ir Laisvės gatvių sankryžoje, būdami neblaivūs, panaudojant fizinį smurtą prieš S. A., pasireiškusį smūgio sudavimu S. A. į galvą bei jo parvertimu ant žemės, ko pasėkoje S. A. buvo padaryta muštinė žaizda kaktoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, plėšimo būdu pagrobė nukentėjusiajam S. A. priklausančius daiktus: tris auksinius žiedus: 200 Lt vertės vestuvinį žiedą, 500 Lt vertės žiedą su kvadratine akimi ir 300 Lt vertės vientisą žiedą, kurių bendra vertė - 1000 Lt; 10 Lt vertės piniginę, kurioje buvo 600 Lt, automobilio „Renault Espace“ techninės apžiūros talonas, registracijos liudijimas, vairuotojo pažymėjimas, tuo padarydami nukentėjusiajam S. A. 1910 Lt žalą;

Be to, Ž. U. nuteistas dar ir už tai, kad tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis aplinkybėmis, būdamas neblaivus, panaudojus fizinį smurtą prieš S. A., pagrobė nukentėjusiajam S. A. priklausantį šaunamąjį ginklą - revolverį ME 38-Magnum-6R.

Apelianto manymu, nukentėjusiojo S. A. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja jo bendrininkų parodymams. Nukentėjusysis pirminiuose savo parodymuose parodė, kad jis turėjo 600 litų ir smulkių monetų. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis jau nurodė turėjęs 700 litų: tris banknotus po 200 Lt, vieną 100 Lt banknotą bei smulkių monetų. Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiojo nurodytos pinigų sumos jo piniginėje nematė ir nerado.

Jis savo kaltę dėl įvykdyto plėšimo pripažino, tačiau paskui nukentėjusįjį jis nebėgo. Jam priėjus nukentėjusysis jau gulėjo ant žemės, o prie jo buvo pasilenkę D. B. ir Ž. U. Jis, pritūpęs prie gulinčio nukentėjusiojo, uždėjo jam ranką ant kojų, tačiau tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas. Apeliantas neneigia, kad užčiuopęs nukentėjusiojo piniginę, ją ištraukė. Tačiau neigia, kad nukentėjusiajam iš rankų kas nors būtų išplėšęs maišelį. Teigia, kad maišelį su visu jo turiniu išmetė pats nukentėjusysis ir tai jis patvirtino savo parodymuose. Be to, nukentėjusysis negali patvirtinti ar jam buvo suduota metaliniu strypu, ar jis pats bėgdamas užkliuvo ir trenkėsi į žvyruotą grindinį.

Jis nukentėjusiojo ginklo neėmė. Iš nukentėjusiojo atimti šaunamąjį ginklą nesitarė ir apie tai, kad iš nukentėjusiojo paimtas ginklas sužinojo tik būdamas namuose, kai Ž. U. jį ištraukė iš dujinės viryklės.

Jis labai gailisi nusikaltęs. Teigia, jog neatsiprašė ir nesusitaikė su nukentėjusiuoju tik todėl, kad buvo sulaikytas dėl kito nusikaltimo. Mano, kad jo lengvas girtumas turėjo įtakos padarytam nusikaltimui, nes būdamas blaivus jis taip nebūtų pasielgęs.

Apelianto manymu, jo nusikalstama veika yra neteisingai kvalifikuota pagal BK 254 str. 2 d., nes šiame straipsnyje yra numatytas stambus mastas, o jis pagrobė tik vieną pistoletą. Mano, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 254 str. 1 d.

Taip pat apeliantas mano, kad jam yra paskirta per griežta bausmė. Jis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs ir visiškai pripažįsta savo kaltę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantų nuteistųjų A. V. ir Ž. U. gynėjai prašė nuteistųjų A. V. ir Ž. U. apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. V. ir Ž. U. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo A. V. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas A. V., skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, iš esmės neginčija savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su kai kuriomis nustatytomis bylos aplinkybėmis bei jam paskirtos bausmės dydžiu.

Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo S. A. parodymai apie jo turėtą ir plėšimo metu pagrobtą pinigų sumą yra nenuoseklūs ir prieštarauja jo bendrininkų parodymams. Nurodo, jog jis pats nukentėjusiojo nurodytos pinigų sumos pastarojo piniginėje nematė ir nerado. Šie apelianto parodymai yra paneigti nukentėjusiojo, liudytojų I. K. ir R. K. parodymais.

Nukentėjusysis S. A. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad pavogtoje piniginėje turėjo 600 Lt (t. 1, b. l. 6, 9-10,11). Liudytoja I. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad nuteistieji įvykio dieną buvo kažkur išėję, o grįžę turėjo piniginę ir tris auksinius žiedus. Vėliau R. K. virtuvėje ant grindų pastebėjo 100 Lt banknotą. Kadangi nei vienas jų neturėjo tokių pinigų, suprato, kad jie iškrito iš parsineštos piniginės (t. 1, b. l. 36-37; t. 2, b. l. 151). Analogiškus parodymus davė ir liudytoja R. K. (t. 1, b. l. 38-40; t. 2, b. l. 150-151). Pats apeliantas, apklaustas kaip įtariamasis, taip pat parodė, kad jie pasinaudojo tik 100 Lt, kuriuos greičiausia iškritusius iš piniginės rado jo draugė ( t. 1, b. l. 100). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat parodė piniginėje turėjęs 600 Lt, ir nors vėliau jis nurodė, kad iš viso buvo 700 Lt (t. 3, b. l. 62-63), teismas pripažino, kad iš nukentėjusiojo buvo pavogta 600 Lt, ir būtent tokiai pinigų sumai buvo patenkintas jo civilinis ieškinys.

Apeliantas, pripažindamas savo kaltę dėl įvykdyto plėšimo, mano, kad jo veiksmai – rankos uždėjimas nukentėjusiajam ant kojų - negali būti vertinami kaip fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas. Tačiau pats apeliantas pirmosios instancijos teisme prisipažino, kad jis rankomis prispaudė nukentėjusiojo kojas ir ištraukė pastarojo piniginę, o Ž. U. ir D. B. laikė nukentėjusiojo rankas (t. 3, b. l. 60-61). Visi šie bendrininkų atlikti veiksmai rodo, kad plėšimas buvo padarytas panaudojant fizinį smurtą. Tai patvirtina ir objektyvi bylos medžiaga - teismo medicinos specialisto išvada, kuria nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Be to, apeliantas savo apeliaciniame skunde neigia iš nukentėjusiojo atėmęs maišelį bei šaunamąjį ginklą. Šių apeliacinio skundo teiginių kolegija neanalizuoja, nes apeliantas nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už nukentėjusiojo maišelio atėmimą, taip pat jis yra išteisintas dėl šaunamojo ginklo pagrobimo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Apeliantas nurodo, jog nukentėjusysis neva negali patvirtinti ar jam buvo suduota metaliniu strypu, ar jis pats bėgdamas užkliuvo ir trenkėsi į žvyruotą grindinį. Šie apelianto skundo argumentai neatitinka tikrovės. Nukentėjusysis parodė, kad jam iššovus kelis kartus ir ginklą įsidėjus į kišenę bei apsisukus eiti, jis pajuto smūgį į kaktą metaliniu daiktu (t. 3, b. l. 5-6). Šias aplinkybes patvirtino ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog S. A. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl sužalojimo kaktoje kietu buku daiktu vieno smūgio pasėkoje.

Apeliantas taip pat nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją švelninti. Apelianto prašymas atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam A. V. yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

A. V. padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), veikta tiesiogine tyčia. Nustatyta apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė - jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės - jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.) bei nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, įvertino ir jo asmenybę charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau teistas 5 kartus, iš jų 4 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą, todėl BK 27 str. 1 d. prasme jis yra recidyvistas. Jis 3 kartus baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (t. 1, b. l. 146), slapstėsi nuo tyrimo (t. 1, b. l. 63).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aptartas aplinkybes, nuteistajam už plėšimą (BK 180 str. 1 d.) paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Paskirtoji bausmė yra labai artima BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Kolegijos nuomone, apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus ir švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę atmetamas.

Dėl nuteistojo Ž. U. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas Ž. U. neginčija savo kaltės dėl plėšimo ir šaunamojo ginklo pagrobimo, tačiau mano, kad jo veika dėl šaunamojo ginklo pagrobimo neteisingai kvalifikuota pagal BK 254 str. 2 d. ir prašo ją kvalifikuoti pagal BK 254 str. 1 d. Toks apelianto prašymas atmestinas.

BK 254 str. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą. BK 254 str. 2 d. yra numatyta kvalifikuota šio nusikaltimo sudėtis. Šioje dalyje kvalifikuojamieji požymiai yra apibūdinti per: a) veikos padarymo būdą - tai šaunamojo ginklo, šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas panaudojant fizinį ar psichinį smurtą; b) per dalyką (ginklų, šaudmenų, ir t.t. kiekį) - daugiau kaip dviejų šaunamųjų ginklų, didelės sprogstamosios galios arba didelio kiekio šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas. Šie du kvalifikuojamieji požymiai yra alternatyvūs ir baudžiamajai atsakomybei pagal BK 254 str. 2 d. atsirasti pakanka bent vieno iš minėtų kvalifikuojančių požymių. Šioje byloje nustatyta, kad apeliantas pagrobė nukentėjusiajam S. A. priklausantį šaunamąjį ginklą - revolverį ME 38-Magnum-6R, panaudojęs prieš jį fizinį smurtą. Tokiu būdu nuteistojo veikoje yra BK 254 str. 2 d. numatytas kvalifikuojantis požymis - šaunamojo ginklo, šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas panaudojant fizinį smurtą. Todėl baudžiamasis įstatymas dėl šaunamojo ginklo pagrobimo Ž. U. yra taikytas tinkamai. Nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 254 str. 1 d. nėra įstatyminio pagrindo.

Apeliantas taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam Ž. U. yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Ž. U. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Ž. U. padarė du nusikaltimus: vieną sunkų, kitą - apysunkį (BK 11 str. 4, 5 d.), veikta tiesiogine tyčia. Nustatyta apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė - jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės - jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.) bei nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Ž. U. anksčiau teistas 5 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, dėl ko jis BK 27 str. 1 d. prasme yra recidyvistas. Taip pat jis baustas administracine tvarka, turi galiojančią nuobaudą (t. 2, b. l. 37).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, Ž. U. už plėšimą (BK 180 str. 1 d.) paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, už šaunamojo ginklo pagrobimą (BK 254 str. 2 d.) - minimalią sankcijoje numatytą - 6 metų - laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės atitinka bausmės paskirtį bei tikslus ir švelninti paskirtas bausmes nėra pagrindo. Už šiuos nusikaltimus paskirtos bausmės teisingai subendrintos pagal BK 63 str. 5 d. 1 p. numatytą bausmių subendrinimo taisyklę. Taip pat teisingai šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme.

Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. V. ir Ž. U. apeliacinius skundus atmesti.