- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-778-464/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14561-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- Vilniaus
- Atsakovas
- T. Z.
- Kategorijos
- 35.1pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus m. savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus m. savivaldybės ieškinį atsakovei T. Z. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas Vilniaus m. savivaldybė 2010-08-18 su ieškiniu (b.l. 1-5, 44-45) kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovės T. Z. 3137,30 Lt žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo su delspinigiais, 5 proc., dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 274 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove nėra sudaryta žemės nuomos sutartis, tačiau jo sutuoktiniui nuosavybės teise priklausė statiniai, kuriuo paveldėjo atsakovė, stovi valstybiniame žemės sklype. Atsakovė iki 2005 m. nuolat mokėjo žemės nuomos mokestį už valstybinės žemės sklypą, esantį po statiniais, todėl atsakovė laikytina faktinė žemės naudotoja ir privalo mokėti valstybės nustatytą žemės mokestį. Minėtas sklypas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau, iš namų valdos techninės apskaitos kortelės bei žemės sklypo plano matyti, kad sklypas egzistuoja, sklypo bendras naudojamas plotas yra 0,3859 ha, taip pat yra aprašyti ant jo esantys, nekilnojamojo turto registre įregistruoti atsakovės pastatai. Sklypas atsakovei nebuvo suteiktas panaudos pagrindu. Atsakovei buvo išsiųstas priminimas dėl žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo padengimo, tačiau atsakovė į jį nesureagavo. Atsakovė privalo padengti įsiskolinimą, susidariusį už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2009 m.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-10-18 sprendimu už akių (b.l. 51-52) ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, jog žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Nesuformuotas ir teisiškai neįregistruotas žemės sklypas negali būti civilinės apyvartos objektas, dėl tokio žemės sklypo negalėtų būti sudaromi ir notariškai tvirtinami teisiniai sandoriai. Valstybinės žemės sklypas, dėl kurio ieškovo nuomone susiklostė faktiniai žemės nuomos teisiniai santykiai, nėra suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą ir įstatymų nustatyta tvarka neįregistruotas viešame registre. Todėl nesant žemės sklypo, kaip nuomos santykių objekto, nėra pagrindo pripažinti, kad egzistuoja faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-23 nutartimi, priimta c.b. Nr. 3K-3-437/2009, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl žemės nuomos santykių, kurių objektas buvo suformuotas ir įregistruotas valstybinės žemės sklypas, taigi ginčo faktinės aplinkybės nėra tapačios.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas Vilniaus m. savivaldybė apeliaciniu skundu (b.l. 57-61) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-10-18 sprendimą už akių, priimti naują sprendimą ir priteisti ieškovui iš atsakovės 3137,30 Lt žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo su delspinigiais, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 274 Lt bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Tarp atsakovės bei valstybės susiklostė specifiniai valstybinės žemės naudojimo santykiai. Pati atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais pripažino faktinius žemės naudojimo santykius ir iki 2005 metų mokėjo žemės nuomos mokestį. Už naudojimąsi valstybei priklausančia žeme turi būti mokamas žemės nuomos mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai žemė suteikiama naudotis neatlygintinai – pagal panaudos sutartį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti nustatomos ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę. Atsakovei, kaip faktinei naudotojai, kyla pareiga mokėti žemės nuomos mokestį ne sutarties pagrindu, o dėl susiklosčiusių specifinių santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Tesimas 2010-10-04 nutartyje Nr. 3K-3-377/2010 yra pripažinęs, jog tai, kad valstybinės žemės sklypas nebuvo teisiškai įregistruotas viešame registre, negali lemti išvados, jog už naudojimąsi žemės sklypu neturi būti mokamas žemės nuomos mokestis, nes tai prieštarautų įstatymui bei viešam interesui. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 199-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas, ne valstybė, o patys subjektai, pageidaujantys išsinuomoti žemė turi imtis aktyvių veiksmų. Nagrinėjamu atveju naudojamas žemės sklypas yra aplink gyvenamąjį namą bei kitus atsakovės naudojamus pastatus. Namų valdos techninėje apskaitos kortelėje nurodytas bendras žemės sklypo plotas 0,3859 ha. Būtent už tokį žemės sklypo plotą ir paskaičiuotas žemės nuomos mokestis. Siekiant suformuoti žemės sklypą aplink gyvenamąjį namą aktyvių veiksmų turi imtis atsakovė, o šių veiksmų nesiėmimas, nepaneigia jos pareigos mokėti žemės nuomos mokestį. Nagrinėjamu atveju ieškinys pateiktas dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo, todėl byla turi viešo intereso elementų. Teismas pažeidė valstybinės žemės naudojimo atlygintinumo principą bei viešąjį interesą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, išanalizavusi šios bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinio argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylos proceso eigą, byloje dalyvaujančius asmenis ir jų procesinę padėtį, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose, todėl padarė teisiškai nepagrįstą išvadą nesant prielaidų apelianto reikalavimui patenkinti.
Nagrinėjamojoje byloje buvo sprendžiama dėl atsakovės pareigos sumokėti įstatymu nustatytą nuomos mokestį už valstybei priklausantį žemės sklypą, ant kurio yra gyvenamasis namas bei ūkio paskirties statiniai, įregistruoti mirusio atsakovės sutuoktinio H. Z. vardu (b.l. 19-21). Tokią atsakovės prievolę apeliantas kildino iš faktinės žemėnaudos teisinių santykių bei aplinkybės, kad atsakovė T. Z. yra šio namo ir kitų statinių, pastatytų ginčo sklype, paveldėtoja. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė taikydamas sprendimo už akių institutą, atlikęs tik formalų įrodymų vertinimą. Tačiau dėl įtvirtintų sprendimo priėmimo metu galiojusių tokio sprendimo priėmimo procedūrinių sąlygų (CPK 285 str.) ir apsunkintos galimybės skųsti sprendimą pasyviajai proceso šaliai (CPK 287 str.), formalus įrodymų vertinimas negali būti suprantamas tik kaip dalies į bylą pateiktų įrodymų formalus įvertinimas. CPK 285 str. 2 d. nustato teismui pareigą, priimant sprendimą už akių, atlikti formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, t.y. įsitikinti, ar būtų pagrindo tenkinti arba atmesti ieškinį, jeigu pasitvirtintų tų įrodymų turinys. Formalus įrodymų vertinimas iš esmės netiriant įrodymų turinio reiškia, kad teismas vertina tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą. Tačiau ir tokiu atveju privalu formaliai įvertinti visus byloje esančius įrodymus.
Šiuo konkrečiu atveju teismas rėmėsi vieninteliu teisės šaltiniu – Civiliniu kodeksu, kurio 6.546 str. apibrėžia žemės nuomos sutarties dalyką, taip pat kasacinio teismo praktika, aiškinančia minėtos teisės normos taikymą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, žemės sklypo, kaip nekilnojamojo objekto, nesuformavimas teisės aktų nustatyta tvarka bei jo neįregistravimas viešame registre atima apeliantui galimybę reikalauti nuomos mokesčio iš atsakovės. Tokia teismo pozicija reiškia, kad naudojimasis valstybiniu žemės sklypu nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra neatlygintinis. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai identifikavo teisinį santykį bei ieškinio pagrindą. Apelianto ieškinio reikalavimas nebuvo siejamas su nuomos sutarties tarp šalių sudarymu ar faktinių nuomos santykių susiklostymu tarp valstybės ir atsakovės, priešingai, buvo tvirtinama apie atsakovės, kuri prie namų valdos esančiu žemės sklypu naudojasi pagal Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d., t.y. žemės sklypo naudotojos teisinį statusą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad savarankiška teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė norminių aktų nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė. Žemės įstatymo 2 str. 11 p. apibrėžia žemės naudotojo sąvoką: žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Žemės naudojimo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad privačios ar valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteiktas naudojimuisi žemės sklypas, gali naudoti jį ūkinei ar kitokiai veiklai, gauti iš jo pajamas įstatyme, sutartyje ar kitame akte, kuriuo nustatyta naudojimo teisė, nustatyta tvarka. Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Taigi žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ir už žemės sklypo naudojimą, ir pagal valstybinės žemės nuomos sutartį, kai tokia sudaroma. Apie žemės nuomininko ir žemės naudotojo, kuomet nesudaroma nuomos arba panaudos sutartis, vienodos teisinės pareigos mokėti žemės nuomos mokestį egzistavimą yra pasisakyta ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-163/2011). Todėl konstatuotina, kad netinkamas ieškinio pagrindo nustatymas ir lėmė ydingos teismo išvados dėl reikalavimo nepagrįstumo susiformavimą.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad teisiškai neįregistruoto valstybinio žemės sklypo perdavimas naudotis asmenims po šiems priklausančiais pastatais pats savaime nesuponuoja tokio naudojimosi neatlygintinumo, jeigu aiškiai nesusitariama dėl panaudos teisinių santykių. Į tai orientuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2010-10-04 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-377/2010 suformulavęs taisyklę, kad tarp šalių susiklosčius specialiųjų teisės aktų reglamentuotiems valstybinės žemės sklypo naudojimo santykiams, valstybinės žemės sklypo naudotojo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį yra tokia pati, kaip ir faktinių nuomos santykių atveju, o kitoks traktavimas prieštarautų Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d., pagal kurią, minėta, žemės nuomos mokestis neimamas tik už valstybinės žemės sklypo naudojimąsi panaudos pagrindu, taip pat viešajam interesui.
Tai konstatavus, būtina identifikuoti asmenį ar asmenis, kurie pagal nurodytas specialiąsias teisės normas galėtų būti laikomi žemės sklypo naudotojais ir kuriem tektų pareiga mokėti žemės sklypo nuomos mokestį, juolab, teisinis pastatų, esančių šiame sklype, įregistravimas yra atliktas ne pačios atsakovės, bet, apelianto tvirtinimu, mirusio sutuoktinio vardu. Kaip buvo nurodyta, pasirinkdamas bylos nagrinėjimo rašytinę formą ir priimdamas sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas iš esmės eliminavo galimybę nustatyti tokias aplinkybes, neatkreipė dėmesio į visus ieškovo pateiktus įrodymus bei paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias tesiės normas. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo (b.l.22-24), dalis anksčiau įregistruoto H. Z. vardu nekilnojamojo turto - butas nuo 1998-09-04 pagal 1998-07-31 pavedėjimo teisės liudijimą šiuo metu priklauso lygiomis dalimis po ¼ keturiems asmenims, t.y. atsakovei T. Z. bei dar trims šioje byloje neįtrauktiems dalyvauti asmenims (G. Z., S. Z. ir P. Z.). Gyvenamojo namo ir pagalbinių ūkio paskirties statinių, esančių (duomenys neskelbtini) teisinė registracija nepakeista, jų savininku nurodytas pats H. Z. ( b.l. 19-21). Šie statiniai pastatyti ginčo žemės sklype, kurio plotas įvardintas ir šios namų valdos techninės apskaitos byloje (b.l. 25-27). Teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl tokių bylos dokumentų įrodomosios reikšmės, nors reikalavimas buvo kildinamas ir iš paveldėjimo santykių, nesiaiškino, kokiu būdu (pagal įstatymą ar testamentą) įpėdiniai priėmė H. Z. palikimą, ar pati atsakovė yra įpėdinė, ar jai dalis turto priklausė jungtinės nuosavybės teise, nevertino CK 5.50 str. nuostatų, kad palikimas negali būti priimamas kuriomis nors dalimis. Tai reiškia, kad teismas neištyrė kuris asmuo ar asmenys priėmė palikimą - namų valdą su kitais statiniais, taigi faktiškai naudojasi žemės sklypu. Šių procesinių veiksmų neatlikimas, nors įstatymas įpareigoja bylą išnagrinėti teisingai ir siūlyti rinkti įrodymus, jeigu jų nepakanka teismo vidiniams įsitikinimui susiformuoti, o kai yra viešas interesas - ir savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 179 str., 185 str.), ir apsprendė klaidingų faktinių bylos aplinkybių konstatavimą.
Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas tokių normų pritaikymas lemia byloje priimto sprendimo panaikinimą tuomet, kai dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta pati byla (ginčas), o byla grąžinama iš naujo nagrinėti kai nustatytų procesinės teisės pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas negali pats pašalinti pažeidimų, kadangi būtina spręsti dėl nedalyvaujančių byloje asmenų (paveldėtojų), kurių teisėms arba pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas ir joje priimtas procesinis sprendimas, įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis atsakovės pusėje (CPK 47 str.) ir, priklausomai nuo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su paveldėjimo ir/ar naudojimusi valstybei priklausančiu žemės sklypu, spręsti dėl jų procesinės padėties pakeitimo pagal CPK 45 str. nustatytas taisykles.
Dėl išvardintų motyvų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių panaikintinas ir bylą grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui atsižvelgiant į pateiktus išaiškinimus (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą už akių ir perduoti bylą tam pačiam apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.