- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-09-25
- Bylos Nr.
- 2-172-230/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- A. K., I. K., Swedbank AB, W. A.
- Trečiasis asmuo
- notarei Jolantai Rulienei, E. K., Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai, Kauno miesto 6-tam notarų biurui, notarei Jolantai
- Ieškovas
- A. M.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 32.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 74.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovams W. A., A. K., I. K., Swedbank AB, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir Kauno miesto 6-tam notarų biurui, notarei Jolantai Rulienei ir E. K. dėl pirkimo-pardavimo sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais ir uzufrukto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. M. ieškiniu ir patikslintais ieškiniai (t.1, b.l. 35-39, 51-55, t.4, b.l. 22-24) prašo pripažinti negaliojančiais 2007 m. liepos 17 d. atsakovų A. W. ir A. K. bei I. K. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 7442 dėl 0,0875 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo 1A1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), Kaune pardavimo ir namo bei žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktą, grąžinti šiuos objektus A.W. nuosavybėn ir nustatyti ieškovei A. M. ir nepilnamečiam sūnui D. A. uzufruktą, paliekant jiems teisę gyventi ginčo name iki sūnaus pilnametystės. Patikslintu ieškiniu papildomai prašo pripažinti negaliojančiu 2007 m. liepos 23 d. hipotekos lakštą (identifikavimo kodas 02120070011880), sudarytą tarp įkeičiamo daikto savininkų A. K. bei I. K. ir kreditoriaus Swedbank AB dėl nurodyto nekilnojamojo turto įkeitimo.
Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo, kad su atsakovu W. A. Anglijoje pagal Šariato įstatymus sudarė vedybų sutartį, 2003 m. rugsėjo 21 d. gimė sūnus D. A.. 2004 m. vasario 27 d. ieškovė kartu su vaiko tėvu sūnaus vardu nupirko 49,40 kv.m ploto butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini). Šį butą teismui leidus 2005 m. vasario 18 d. pardavė už 93 000 Lt, kadangi su atsakovu nutarė pirkti namą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Pinigus, gautus pardavus sūnaus butą, panaudojo 2005 m. vasario 18 d. įsigyjant nurodytą namą. Šiame name gyveno ieškovė su sūnumi, nors jos gyvenamoji vieta buvo deklaruota kitur, o atsakovas W. A. atvykdavo iš Anglijos. 2007 m. vasario 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove. 2007 m. liepos 20 d. ieškovė sužinojo, kad atsakovas W. A. - vaiko tėvas 2007 m. liepos 17 d. be teismo leidimo, jai nepranešęs ir nuslėpdamas nuo notarės, kad turi mažametį sūnų, namą su žemės sklypu pardavė atsakovams A. K. ir I. K.. Kadangi pastarieji buvo kaimynai, jie turėjo žinoti, kad name gyveno ieškovė su mažamečiu sūnumi, todėl jie yra nesąžiningi įgijėjai. Mano, kad parduotas namas buvo šeimos turtas (CK 3.84 straipsnis), todėl atsakovas be teismo leidimo jo negalėjo parduoti, nes turi nepilnametį sūnų. Ieškovės ir jos sūnaus teisės turėtų būti apgintos nustatant uzufruktą. Papildydama ieškinio reikalavimus nurodo, kad pasirengimo bylos nagrinėjimui eigoje paaiškėjo, kad ginčo namų valda atsakovų Kondratavičių 2007 m. liepos 23 d. buvo įkeista kreditoriui Swedbank AB. Kadangi ieškovė ginčija šių atsakovų nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą, tai ją nuginčijus, hipotekos lakštas taip pat turi būti pripažintas negaliojančiu, nes iš neteisės teisė negali atsirasti.
Ieškovė A. M. paaiškino, kad 2001 m. Anglijoje sudarė santuoką su W. A. pagal Šariato įstatymus, tris metus gyveno Anglijoje, vėliau – Garliavoje, o po to vaiko vardu įsigijo butą Kaune. Nutarė pasididinti būstą, todėl pardavė vaiko butą ir pirko namą. Namą išrinko ji, tvarkant reikalus padėjo vyro konsultantas, teisininkas E. K., jo patarimu namas pirktas W. A. vardu. Parduodant vaikui priklausantį butą reikėjo gauti teismo leidimą, kurio prašant buvo nurodyta, jog bus perkamas namas (duomenys neskelbtini). Kilus įtarimui, kad W. A. kažką slapta rezga, išsiaiškino, kad namas parduotas Kondratavičiams, nors ir pati ketino jį pirkti. Mano, kad jos santuoka galiojanti, nes Anglijoje buvo atsisakyta antrą kartą ją įregistruoti, pripažįstant santuoką, sudarytą pagal Šariato įstatymus. Ji pati jautėsi sutuoktine, nors santuoka Lietuvoje ir nebuvo įregistruota, nes kaip žmona gaudavo vizas išvykimui į Angliją. Nuo namo nupirkimo gyveno name, gyvenamosios vietos jame nedeklaravo, kadangi tai padaryti delsė sutuoktinis, vaikas lankė šalia esantį darželį. Kai K. skambino dėl namo įsigijimo, ji sakė gyvenanti su vaiku, tačiau namą apžiūrėti jis pareiškė norą tik po nusipirkimo, tuomet ji neleido. Mano, kad vyro pažįstami Kūros perdavė informaciją apie parduodamą namą K., nes Kūrienė yra K. pusseserė. Taip pat paaiškino, kad E. K. žinojo, kad name gyvena vaikas, kadangi tvarkė mokesčių perrašymą, apie namo pardavimą jai nepranešė. Pinigus, gautus pardavus sūnaus butą, panaudojo namo įrengimui ir sąlygų pagerinimui (remontui, gerbūvio įrengimui, baldų įsigijimui).
Atsiliepimas
Atsakovai A. K. ir I. K. atsiliepimu į ieškinį (t.2, b.l. 106-108) prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad su W. A. nebuvo pažystami ir su juo nepalaikė jokių ryšių, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarpininkaujant tretiesiems asmenims (sutartis sudaryta per įgaliotinį), todėl apie pardavėjo santykius su ieškove nežinojo. Sandorį patvirtino notaras, todėl sutartis teisėta. Taip pat nurodo, kad ieškovės santuoka nėra įregistruota Lietuvoje, todėl laikytina, kad ieškovės ir W. A. nesiejo šeimos teisiniai santykiai. Taip pat nurodo, kad ginčo namui yra įregistruota hipoteka.
Atsakovas A. K. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad apie parduodamą namą sužinojo iš Kūros (žmonos giminaičio), kuriam prieš metus buvo minėjęs, kad pirktų namą. Namo buvo apžiūrėti su Kūra, įleido pagyvenęs vyriškis, kuris įsileido nenoriai, jam nesakė, kad ruošiasi pirkti, apžiūrėjo tik koridorių ir holą. Prieš sandorį su W. A. bendravo, 2 kartus kalbėjo telefonu, šis sakė, kad su juo gyvena draugė, su kuria jis ruošiasi išvažiuoti, apie vaikus nieko nesakė, o jis neklausė. Pirkti paskatino gera namo kaina. Su K. bendravo telefonu. Kai sužinojo apie namo areštą, daugiau name nebuvo, į namą buvo nuėjusi tik žmona. Yra skambinęs ieškovei telefonu, kurį buvo davęs namo savininkas. Sutarties sudarymo metu buvo patikrinti visi dokumentai, kurie nekėlė jokių abejonių.
Atsakovė I. K. prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad su A. K. gyvena kaip šeima, nors yra išsituokę. Į sandorio sudarymą nesikišo, kadangi turi butą, o apie ketinimą pirkti sužinojo, kadangi reikėjo tvarkyti kredito reikalus. Buvo banke ir nuėjo pasirašyti sutarties, tikėjo, kad pas notarę sutartis bus įforminta tinkamai. Po sandorio sudarymo buvo nuėjusi pas ieškovę ir pasakė, kad atėjo gyventi, tuomet ieškovė pasiūlė namą parduoti.
Atsakovas W. A. atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir įgalioto asmens Lietuvoje CPK 805 straipsnio tvarka nepaskyrė, nors jam ir jo (kaip fizinio asmens) bankroto administratoriui apie bylos iškėlimą buvo pranešta nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Swedbank AB atsiliepimu į ieškinį (t. 4, b.l. 36-37) prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ginčo namas nėra šeimos turtas, nes tokiu nėra įregistruotas, o ieškovės ir atsakovo W. A. santuoka taip pat neįregistruota, todėl jie nėra sutuoktiniai. Ieškovė nepagrindė pirkėjų nesąžiningumo, o apie banko nesąžiningumą aplamai neužsiminta. Įkeitimo teisė įgyta sąžiningai, todėl turėtų būti ginama.
Swedbank AB atstovas papildomai paaiškino, kad nepilnametis vaikas name negyveno, nes vaiko gyvenamoji vieta teismo nutartimi nustatyta kitur. Bankui jokių įtarimų nekilo, nes yra pakankamai kitų saugiklių apsaugoti banko interesus. Visus dokumentus pateikia klientai, jie taip pat įvertina turtą.
Tretysis asmuo notarė J.Rulienė prašo ieškinį atmesti ir paaiškino, kad sandorį prisimena, kadangi jį sudarė užsienietis. 2007 m. liepos 13 d. patvirtino W. A. įgaliojimą K. parduoti jo nekilnojamąjį turtą. Žinodama, kad pardavėjo sandorio sudarymo metu nebus, išsiaiškino, ar jis vedęs, ar turi vaikų. Kai užsienietis yra nedeklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje ir čia nedirba, nėra galimybės gauti duomenų apie jį iš gyventojų registro. Todėl buvo pareikalautas raštiškas patvirtinimas, kuris įrašytas įgaliojime. Sandorio sudarymo metu nebuvo pateikta jokia informacija apie vaiką, žinant vaiko asmens kodą būtų buvę galima patikrinti. Kadangi vaiko gyvenamoji vieta yra kitur, ji būtų galėjusi tvirtinti sandorį ir be teismo leidimo. Be to, laiko, kad ginčo turtas – ne šeimos turtas. Jei būtų sužinojusi, kad vaikas faktiškai gyvena, būtų sustabdžiusi sandorio tvirtinimą ir pasiūliusi kreiptis į teismą dėl leidimo.
Tretysis asmuo E. K. paaiškino, kad W. A. buvo jo klientas, tačiau bendravo ir su ieškove. Pirmas prašymas buvo išsiaiškinti, ar santuokos sutartis turi teisinę galią, buvo nustatyta, kad santuoka Lietuvoje yra negaliojanti. Žinojo, kad jo klientas vaiko Lietuvoje neturi, nes pats W. A. sakė, kad ginčijo Dajan tėvystę, ir jis nėra šio vaiko tėvas, taip pat, kad jis turi tai patvirtinančius dokumentus, kuriuos E. K. matė, tačiau kliento draudimu negali jų įvardinti. Paaiškino, kad namas buvo įgytas komerciniais tikslais už asmeninius W. A. pinigus. Apie pardavimą ieškovė žinojo, namą pirkti norėjo ir ieškovės giminaičiai.
Ieškinys tenkintinas iš dalies. Nustatyta, kad atsakovas W. A., veikdamas per įgaliotinį – tretįjį asmenį E. K., 2007 m. liepos 17 d. notarine tvarka patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi išsimokėtinai pardavė atsakovams A. K. ir I. K. lygiomis dalimis žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais – kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Kaune už 650 000 Lt (t.2, b.l. 82-84). Turtas tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktu buvo perduotas pirkėjams A. K. ir I. K., ir jie yra įregistruoti šio turto savininkais (t.2, b.l. 85, t.1, b.l. 69-70, t.4 b.l. 9-11). Sandoris sudarytas 2007 m. liepos 13 d. notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo, kuriuo W. A. įgaliojo E. K. parduoti nurodytą nekilnojamąjį turtą, pagrindu (t.2, b.l. 92). Šiame įgaliojime W. A. patvirtino aplinkybę, kad jis nebuvo ir nėra vedęs, nėra sudaręs bažnytinės santuokos ir kad neturi nepilnamečių vaikų ir įvaikių. Tačiau byloje pateiktas D. A., gimusio 2003 m. rugsėjo 21 d., gimimo liudijimas paneigia atsakovo W. A. sudarant sandorį nurodytą aplinkybę, kad jis sandorio sudarymo metu neturėjo nepilnamečių vaikų, kadangi šiame gimimo liudijime vaiko tėvu nurodytas būtent W. A. (t.1, b.l. 17). Ginčijant nurodytą pirkimo-pardavimo sandorį, kaip prieštaraujantį įstatymo reikalavimams, nurodoma, kad sudarytu sandoriu yra pažeisti nepilnamečio vaiko interesai. Todėl pirmiausia ir turi būti nustatyta, ar sandorio sudarymu nėra pažeisti nepilnamečio vaiko interesai ir įstatymo reikalavimai. Nors ieškovės ir atsakovo W. A. santuoka Lietuvoje nėra įregistruota, ko neginčija ir pati ieškovė, tačiau neginčijamai nustatyta, kad D. A. yra šių asmenų bendras vaikas (t.1, b.l. 17), todėl jie turi vienodas teises ir pareigas vaiko atžvilgiu. Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų statuso 6 straipsnis numato, kad nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje, tai numato ir CK 3.161 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta, kad vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios. Todėl atsakovo W. A. pareiga ne santuokoje gimusį sūnų aprūpinti būstu vertintina, kaip ir bet kurio kito tėvų pareiga aprūpinti būstu santuokoje gimusį vaiką. Atsakovas, pardavęs gyvenamąjį namą ir palikęs nepilnametį vaiką be būsto, pažeidė nurodytos konvencijos bei Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio reikalavimus, kuriais įtvirtina vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, o tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktas taip pat reikalauja, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, o 6 punkte nurodyta, kad sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto) pripažįstami negaliojančiais.
Byloje yra ginčijama aplinkybė, jog ginčo sandoriu buvo parduotas nepilnamečio vaiko gyvenamasis būstas, kadangi vaikas gyvena kitoje vietoje. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad labiau tikėtina aplinkybė, jog D. A. faktinė gyvenamoji vieta yra būtent ginčo gyvenamasis namas. Nors Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-0025-175/2007, iškeltoje pagal A. M. ieškinį atsakovui W. A. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, yra duomenys apie tai, kad pati ieškovė ir jos sūnus D. tuo metu gyveno Garliavoje, (duomenys neskelbtini) (šios bylos b.l. 1, 5, 6, 19), tačiau šie duomenys vertintini, kaip nurodytų asmenų formalią deklaruotą gyvenamąją vietą patvirtinantys duomenys. Ieškovė I. M. šios bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jai iškilo būtinybė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ja, kadangi reikėjo tvarkyti dokumentus dėl darželio, išvykimo į užsienį, o vaiko tėvas ryšių su šeima nepalaikė (nurodytos civilinės bylos b.l. 30-31). Kadangi ieškovės ir vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruota nurodytu adresu (nurodytos civ. bylos b.l. 5), todėl ir pareiškimas spręstas remiantis oficialiais, t.y. formaliais duomenimis apie gyvenamąją vietą. Ieškovės ir jos sūnaus deklaruota gyvenamoji vieta iki šiol yra nurodytu adresu. Tačiau fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra ten, kur jis nuolat ir daugiausia gyvena, laikydamas tą vietą savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta (CK 2.12 straipsnio 1 dalis, 2.16, 2.17 straipsniai), o CK 2.14 straipsnio 1 dalis numato, kad nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Kadangi teismo sprendimu nepilnamečio D. A. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove (civ. bylos Nr. 2-0025-175/2007 b.l. 32-33), todėl šiuo atveju yra svarbi ieškovės gyvenamoji vieta (CK 214 straipsnio 2 dalis). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad faktinė ieškovės ir jos nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta buvo ir yra ginčo namas. Tai patvirtina duomenys apie tai, jog būtent ieškovė rūpinosi namo išlaikymu, sudarydama atliekų tvarkymo sutartį (t.1, b.l. 87), sutartį dėl apsaugos su UAB „Jungtis“ (t.1, b.l. 93-94), apmokėdama sąskaitas už elektros energiją, namo apsaugą, dujas, atliekų tvarkymą (t.1, b.l. 102-116, 117-141, 142-149, 151-154). Be to, ieškovė šiam namui įgijo apsaugines žaliuzes, pirko baldus (t.1, b.l. 95-101), šį adresą, kaip gyvenamąją vietą, yra nurodžiusi drausdama automobilį, kreipdamasi dėl naminio gyvūno (t.1, b.l. 88-92). Kadangi atsakovas W. A. ginčo name negyveno, ko neginčija bylos dalyviai, todėl ieškovės rūpinimąsi namu patvirtinantys dokumentai įrodo, kad būtent ji su vaiku šiame name ir gyveno, nes kam būtų reikalingos paslaugos, jei name niekas negyventų. Be to, ir darželio „Rasytė“ pažyma (t. 3, b.l. 95) patvirtina, kad D. A. nuo 2006 m. balandžio 3 d. lankė darželį, esantį Rasytės gatvėje, kuris remiantis Kauno gyventojams žinoma aplinkybe yra netoli nuo nurodyto gyvenamojo namo, tačiau dideliu atstumu nuo Garliavos gyvenamosios vietovės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir civilinėje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnyba, tikrindama vaiko gyvenamas sąlygas, taip pat nurodė, kad vaikas lanko vaikų darželį „Rasytė“ (civilinės bylos Nr. 2-0025-175/2007 b.l. 19). Tai patvirtina, kad pastarosios civilinės bylos medžiaga neatspindi vaiko tikrosios gyvenamosios vietos. Tokiu būdu laikytina nustatyta aplinkybė, kad ginčo sandorio sudarymo metu vaikas gyveno ginčo name. Todėl atsakovas W. A., parduodamas šį namą ir palikdamas vaiką be gyvenamosios vietos, nevykdė savo, kaip tėvo pareigų ir neabejotinai pažeidė vaiko interesus ir vaiko interesus ginančių įstatymų reikalavimus. Vaiko interesai turi būti prioritetiškai ginami. Šį principą įtvirtina Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis, kuriame numatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Šis principas įtvirtintas ir nacionaliniuose įstatymuose, o būtent Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte, CK 3.3 straipsnyje.
Bylos nagrinėjimo eigoje buvo bandoma įrodinėti, kad pati ieškovė yra pažeidusi nepilnamečio sūnaus teisę į būstą, kadangi gavusi pinigus už sūnui priklausiusį parduotą butą Kaune, (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 77-80, 81-82), jų nepanaudojo kito būsto įsigijimui. Kad butas buvo parduotas su vaiko tėvo W. A. žinia patvirtina Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-3807-375/2005, iškeltos pagal pareiškėjos A. M. pareiškimą dėl teismo leidimo išdavimo, medžiaga ir trečiojo asmens E. K. paaiškinimai, kuris patvirtino, kad W. A. pavedimu padėjo ieškovei tvarkyti reikalus dėl leidimo gavimo. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje pateikta E. K. atstovavimo sutartis (nurodytos bylos b.l. 14). Pažymėtina, kad paduodant pareiškimą dėl leidimo išdavimo buvo nurodyta, kad butas parduodamas tikslu pagerinti gyvenimo sąlygas, o būtent siekiant įsigyti namą, esantį (duomenys neskelbtini) (nurodytos civilinės bylos b.l. 2-3), ir byloje buvo net pateikta preliminarioji šio namo pirkimo-pardavimo sutartis, kuri beje buvo sudaryta D. A. vardu ( civ. bylos Nr. 2-3807-375/2005 b.l. 4-6). Šios aplinkybės dar kartą patvirtina jau nustatytą aplinkybę, kad įgytas namas buvo ir yra nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta. Nustačius šią aplinkybę, nėra svarbu, ar buvo galimybė vaikui įgyti dar kitą gyvenamąjį būstą. Be to, ieškovės pateikti įrodymai apie namui įgytus daiktus leidžia daryti išvadą, kad gauti pinigai už parduotą butą galėjo būti panaudoti namo įrangai, tačiau nurodytų lėšų panaudojimas nėra šios bylos dalykas. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad nepilnamečiam vaikui priklausęs butas buvo parduotas 2005 m. vasario 18 d. (t.1, b.l. 77-82), o ginčo gyvenamasis namas nupirktas 2005 m. kovo 2 d. (t.1, b.l. 11-14), kas patvirtina siekimą įsigyti šeimos būstą.
Įstatymu reglamentuotas šeimos turto teisinis režimas yra nustatytas visų pirma apsaugoti nepilnamečių vaikų ir silpnesniojo sutuoktinio teises ir teisėtus interesus. Jeigu šeimos turtas naudojamas, nesilaikant šeimos turto teisiniam režimui taikomų reikalavimų, tuomet gali būti ginčijami tuos interesus pažeidžiantys veiksmai, tame tarpe ir turto perleidimo sandoriai. CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas gauti teismo leidimą sudarant sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kurį šeima naudoja kaip gyvenamąją patalpą, jei šeimoje yra nepilnamečių vaikų. Šia teisės norma, kuria suvaržomas disponavimas nuosavybe, yra užtikrinamas viešasis interesas, o būtent, kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto. Viešasis interesas apsiriboja būtiniausių vaiko poreikių tenkinimo užtikrinimu, todėl teismo leidimas reikalaujamas tik tais atvejais, kai įkeičiamas ar perleidžiamas nekilnojamasis daiktas yra vienintelė arba pagrindinė šeimos gyvenamoji patalpa. Tokią šeimos turto teisinį režimą reglamentuojančių normų taikymo praktiką yra įtvirtinęs Lietuvos Aukščiausias Teismas 2005 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad aiškinant CK 3.84 straipsnio 2 dalyje pavartotą sąvoką „gyvenamoji patalpa“, ji vertintina ne kaip teisinė, bet kaip faktinė, o nustatant šeimos gyvenamąją vietą, reikėtų atsižvelgti į gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus, nurodytus CK 2.16-2.17 straipsniuose. Anksčiau išanalizuotais įrodymais nustatyta, kad ginčo namas yra pagrindinė ieškovės ir jos nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta, todėl sudarant šio turto perleidimo sandorį, remiantis CK 3.85 straipsnio 2 dalimi buvo būtinas teismo leidimas, kuris nėra gautas. Todėl yra pažeisti šios normos reikalavimai ir neabejotinai pažeisti vaiko interesai, kurie turi būti apginti.
Byloje keliama problema, ar ginčo turtas yra šeimos turtas. CK 3.84 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje nurodytas šeimos turtas (įskaitant šeimos gyvenamąją patalpą) šeimos turto teisinį statusą įgyja nuo santuokos įregistravimo dienos. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas šeimos turto teisinis režimas galėtų būti taikomas tik esant registruotai santuokai. Nors CK neapibrėžia šeimos santykių, tačiau remiantis teisės teorijoje suformuluotomis sąvokomis šeima yra asmenų grupė, kuriuos sieja turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys santuokos, bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, kraujo giminystės, įvaikinimo ar kitokios vaikų priežiūros ir auklėjimo teisinės formos ar panašiu pagrindu. Ieškovė ir atsakovas W. A. santuokos Lietuvoje nėra įregistravę, to netvirtina ir pati ieškovė. Byloje pateikta vedybų sutartis pagal Islamo Šariato įstatymus (t.1, b.l. 25-26) teisinės galios neturi, nes CK 3.7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos santykius, o 2 dalyje numatyta, kad vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. Nurodyti asmenys santuokos Lietuvoje įstatymo nustatyta tvarka nėra įregistravę, nes nėra išduotas santuokos liudijimas (CK 3.23 straipsnis). Šiuo atveju taip pat nėra duomenų, kad bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka atitiktų CK 3.24 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dėl ko ji galėtų sukelti tokias pat teisines pasekmes, kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje. Todėl darytina išvada, jog ieškovė ir W. A. nėra sutuoktiniai, tinkamai įregistravę santuoką įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau nurodyta vedybų sutartis ir iš W. A. ir ieškovės A. M. santykių gimęs vaikas patvirtina tarp šių asmenų atsiradusius bendro gyvenimo, t.y. šeimos santykius. Atsižvelgiant į tai, kad tiek santuokinių, tiek nesantuokinių vaikų teisės turi būti ginamos vienodai ir lygiai, ir vadovaujantis CK 3.4 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe taikyti teisės analogiją, ginčo santykiams taip pat taikytini CK 3.85 straipsnio reikalavimai. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. gruodžio 5 d. konsultacija, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, kai vienintelėje šeimos gyvenamojoje patalpoje nepilnametis vaikas gyvena su savo išsituokusia motina (tėvu), su vienu iš tėvų nesančiu (ir nebuvusiu) santuokoje arba kai vienas iš tėvų yra miręs, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas („Teismų praktika“ Nr. 18 psl. 288-289).
Kadangi atsakovas W. A. gyvenamąjį namą pardavė, neturėdamas teismo leidimo ir nuslėpdamas, kad turi nepilnametį vaiką, todėl pažeidė nepilnamečio sūnaus teises ir šios aplinkybės sudaro pagrindą svarstyti klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nurodytų įstatymo reikalavimų pažeidimas sudaro pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tačiau CK 1.80 straipsnio 4 dalis numato, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Todėl iškyla pirkėjų, kaip trečiųjų asmenų sąžiningumo problema. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijų. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. ,,Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o ,,turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar nėra kliūčių sudaryti sandorį. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad šis nebūtų išreikalaujamas. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Protingu ir apdairiu, t.y. sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar teisėtam sandoriui nėra kokių nors kliūčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civ.byloje Nr. 2A-576/2008).
Byloje nėra pateikta tiesioginių įrodymų, kad A. K. ir I. K. būtų žinoję, kad W. A. neturėjo teisės perleisti turto be teismo leidimo, kadangi turi nepilnametį vaiką, tačiau darytina išvada, kad pirkėjai nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi įgydami ginčo turtą. Įstatymo nuostata, reikalaujanti teismo leidimo, parduodant šeimos turtą, kai yra nepilnamečių vaikų, pirkėjams turėjo būti žinoma, kadangi įstatymai yra viešai skelbiami. Atsakovas A. K. pripažino, kad jis šios aplinkybės nesiaiškino, aptardamas sandorio sąlygas su savininku, šių aplinkybių nesiaiškino ir sandorio sudarymo metu, pasitikėdamas notarės teisėtai atliekamais veiksmais. Tačiau pirkėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi bei sąžiningi, turėjo galimybę šias aplinkybes išsiaiškinti apžiūrėdami turtą. Atsakovas A. K. savo paaiškinimais faktiškai pripažino, kad namo prieš pirkimą normaliai neapžiūrėjo. Jis paaiškino, kad buvo atvykęs su Kūra, tačiau į namą įleidusiam vyriškiui nepasakė, kad ruošiasi pirkti namą, o namą faktiškai matė tiek, kiek buvo galima pamatyti tik įėjus į jį. Jei A. K. būtų pareiškęs apie namo pirkimą, neabejotinai būtų sužinojęs, kad name gyvena ne tik į namą įleidęs vyriškis (kaip iš paaiškinimų galima spręsti ieškovės tėvas), bet ir ieškovė su vaiku. Toks neatsakingas pirkėjų elgesys leidžia daryti išvadą, jog pirkti namą buvo skubama dėl kažkokių aplinkybių, faktiškai nesidomint parduodamu objektu. Be to, atsakovas A. K. pripažino, kad W. A. jam sakė, kad gyvena ir jo draugė, todėl pirkėjui galėjo kilti abejonės, ar ji neliks gyventi ir ar neiškils problemų, kurias aiškinantis, galėjo išaiškėti aplinkybė, kad dar yra nepilnametis vaikas. Vien ta aplinkybė, kad buvo tinkamai sutvarkyti dokumentai, nerodo pirkėjų protingos ir apdairios elgsenos, įgyjant reikšmingą nekilnojamąjį turtą. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad pirkėjai yra išsilavinę asmenys, o atsakovas A. K. darbas susijęs su nekilnojamuoju turtu. Todėl pirkėjai nepripažintini sąžiningais įgijėjais, be to, šiuo atveju prioritetiškai turi būti ginami nepilnamečio vaiko interesai.
Dėl nurodytų aplinkybių ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu, taikant abipusę sandorio šalių restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Grąžinus turtą ankstesniam savininkui, nepilnamečio vaiko teisės į būstą gintinos nustatant jam ir su juo gyvenančiai motina – ieškovei teisę į uzufruktą (teisė naudotis šeimos turtu) iki vaikas sulauks pilnametystės (CK 3.86 straipsnio 2 dalis, 3.234 straipsnio 5 dalis, 4.141, 4.147 straipsniai).
Teismas, remdamasis CPK 376 straipsnio 3 dalimi, taip pat mano esant reikalingu viršyti pareikštus reikalavimus, kadangi byla susijusi su šeimos teisiniais santykiais. Bylos nagrinėjimo eigoje buvo nustatyta aplinkybė, kad W. A., elgdamasis nesąžiningai, apgaulės būdu nuslėpė nuo pirkėjų ir sandorį tvirtinusios notarės aplinkybę, kad turi nepilnametį vaiką, gyvenantį parduodamame name. W. A., nurodydamas melagingus faktus ir nuslėpdamas faktą, kad turi nepilnametį vaiką, pažeidė pagrindinius sutarčių sudarymo principus, dėl ko buvo pažeistas viešas interesas – nepilnamečio vaiko teisė į būstą. Todėl tai yra papildomas pagrindas nurodytą sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 6.158 straipsnio, 6.225 straipsnio dalies, 6.227 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Papildomu ieškinio reikalavimu yra ginčijamas ir hipotekos lakštas, įregistruotas 2007 m. liepos 23 d., kuriuo atsakovai A. K. ir I. K. AB bankui „Hansabankas“ (dabar Swedbank AB) kredito sutarties įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti įkeitė ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi įgytą turtą (t.3, b.l. 152-155). Pripažinti hipotekos lakštą negaliojančiu prašoma tuo pagrindu, kad pripažinus pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu iš ne teisės negali atsirasti teisė. Tačiau sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais tik įstatymo numatytais pagrindais ir tik įvertinus, ar įkaito gavėjas sandorio sudarymo nebuvo sąžiningas (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 6.153 straipsnio 1, 3 dalys). Įstatymo numatytų šio sandorio negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nenustatytos aplinkybės, kad įkaito gavėjas būtų buvęs nesąžiningas. Todėl nėra pagrindo pripažinti hipotekos lakštą negaliojančiu. Kadangi hipoteka yra daiktinė teisė ir ji seka paskui daiktą, jam pereinant į kito asmens nuosavybę (CK 4.171 straipsnio 9 punktas), todėl net ir taikius restituciją hipoteka ginčo turtui paliekama.
Apibendrinant darytina išvada, jog ieškinys tenkintinas iš dalies, pripažįstant pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, taikant dvišalę restituciją ir nustatant ieškovei ir nepilnamečiam sūnui teisę naudotis gyvenamuoju namu uzufrukto teise iki vaiko pilnametystės. Reikalavimas dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu atmestinas, nenustačius pagrindų jį panaikinti. Dalinai patenkinus ieškinį proporcingai patenkintų reikalavimų daliai atlygintinos ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi reikalavimas pripažinti hipotekos lakštą negaliojančiu yra išvestinis reikalavimas iš pirmesnių reikalavimų, todėl paduodant patikslintą ieškinį už papildomai pareikštą reikalavimą nebuvo mokėtas žyminis mokestis, ir patenkinus pradinius reikalavimus ieškovės turėtos žyminio mokesčio išlaidos priteistinos iš atsakovų W. A. ir A. K. ir I. K. lygiomis dalimis. Kadangi buvo sumokėta 7717 Lt žyminio mokesčio (t.1, b.l. 6, 8, 40), tai iš kiekvieno nurodytų atsakovų ieškovei priteistina po 2572,33 Lt žyminio mokesčio. Taip pat ieškovė turėjo vertimo išlaidų – 1646,54 Lt (t.3, b.l. 99-100) ir antstolio paslaugų išlaidų – 520 Lt (t.3 b.l. 101-102), viso 2166,54 Lt, kurios taip pat lygiomis dalimis priteistinos iš nurodytų atsakovų, t.y. po 722,18 Lt. Ieškovė taip pat sumokėjo 5600 Lt (t.3, b.l. 103-106) atstovavimo išlaidų. Kadangi ieškinys tenkintas iš dalies (patenkinta 2/3 dalys reikalavimų), todėl iš nurodytų atsakovų priteistina 3733,33 Lt atstovavimo išlaidų, po 1244,44 Lt iš kiekvieno.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti iš dalies. Pripažinti negaliojančia 0,0875 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)Kauno m. k.v., su priklausiniais: gyvenamuoju namu 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais statiniais, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Kaune 2007 m. liepos 17 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį reg. Nr. 7442 bei šio žemės sklypo su priklausiniais priėmimo-perdavimo aktą. Nr. 7443.
Taikyti dvišalę restituciją – 0,0875 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno m. k.v., su priklausiniais: gyvenamuoju namu 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais statiniais, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Kaune grąžinti atsakovo W. A., gimusio 1973 lapkričio 10 d., nuosavybėn, W. A. įpareigoti grąžinti atsakovams A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir I. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 650 000 Lt lygiomis dalimis.
Nustatyti ieškovei A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir nepilnamečiam sūnui D. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) uzufruktą – teisę naudotis nurodytu žemės sklypu su priklausiniais: gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Kaune iki D. A. pilnametystės.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovų W. A., A. K., I. K. ieškovei A. M. po 2572,33 Lt žyminio mokesčio, po 722,18 Lt vertimo ir antstolio paslaugų išlaidų ir po 1244,44 Lt atstovavimo išlaidų iš kiekvieno ir po 49,80 Lt pašto išlaidų iš kiekvieno valstybei.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.