Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Valdo Meidaus ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 219 straipsnio dalį 100 MGL ( 3766 eurų) bauda.

(duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš G. R. šio civilinio ieškovo naudai 9775,64 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. R. nuteistas už tai, kad būdamas G. R. individualios įmonės (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , registruota adresu K. k., P. r.) savininku, bei pagal 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 14 straipsnį „Draudėjo pareigos“, turėdamas pareigą teisingai ir laiku apskaičiuoti ir sumokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatytų, teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir Fondo administravimo įstaigoms, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis, o pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 25 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 647), privalėdamas apskaičiuoti socialinio draudimo įmokas ir jas sumokėti į Fondą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 d., Pa. mieste, laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., pateikdamas (duomenys neskelbtini) skyriui mėnesinius pranešimus - ataskaitas (formos 1-SD, 2-SD, SAM ir SAM 3SD) apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį, bet nesumokėdamas Valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų pagal pateiktus pranešimus - ataskaitas, bei savininko VSD ir Privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų, taip 2016 m. vasario 7 d., susidarius G. R. individualios įmonės skolai VSDF biudžetui 10122,05 Eur įmokų už samdomus darbuotojus, bei VSD ir PSD savininko įmokų, o valstybės įgaliotai institucijai – VSDF (duomenys neskelbtini) skyriui 2016 m. vasario 9 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) , kuris 2016 m. vasario 12 d. pasirašytinai įteiktas G. R., priminus apie pareigą per 10 dienų, tai yra iki 2016 m. vasario 22 d. sumokėti įmokas, jis mokesčių nesumokėjo.

2. G. R. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį prašo jį panaikinti ir jį išteisinti, arba perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

2.1 Nurodo, kad teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, todėl naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis arba byla perduotina prokurorui.

3. Atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato kaltinamasis aktas (BPK 255 straipsnis), kuriame turi būti nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę.

3.1 Nagrinėjamoje byloje jam inkriminuota veika aiškiai neaprašyta, nurodytas netikslus veikos padarymo laikas, kas vertintina BPK 219 straipsnio pažeidimu.

3.2 Kaltinime nurodyta, kad jam inkriminuota veika padaryta nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau į šį laiką nepagrįstai įtraukti laikotarpis nuo 2003 m. sausio 23 d. iki 2004 m. birželio 21 d., kai jis buvo suimtas ir laikomas (duomenys neskelbtini) , laikotarpis nuo 2005 m. rugsėjo 5 d. iki 2009 m. liepos 31 d., kai buvo registruotas kaip L. darbuotojas, gaunantis pajamas N. ir jam buvo taikomi N. įstatymai, laikotarpis nuo 2005 m. rugsėjo 5 d. iki 2008 m. gruodžio 3 1d. kai buvo atleistas nuo VSD įmokų mokėjimo, o laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 13 d. įmonė nevykdė veiklos, todėl VSD įmokos už šį laikotarpį nebuvo skaičiuojamos, PSD įmokos nebuvo skaičiuojamos nuo 2011 m. liepos 27 d., deklaruoto išvykimo į Š., iki 2015 m. liepos 13 d. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog atskirais laikotarpiais jis mokesčius mokėjo. Kaltinime nenurodyta, kiek konkrečiai įmokų jis skolingas. Esant tokiam nekonkrečiam kaltinimui, iš esmės pažeidžiama jo teisė į gynybą, nes dėl nekonkretaus ir abstraktaus kaltinimo, pasunkėja galimybė gintis, tame tarpe rinkti tokį kaltinimą paneigiančius įrodymus.

3.3 Svarbu ir tai, kad pareigos laiku apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius nevykdymas numatytas 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. lX-2535 14 straipsnyje „Draudėjo pareigos", t.y. kaltinime nurodyta, kad jis nevykdė Įstatymo reikalavimo, kuris buvo priimtas tik beveik po penkių metu, nei nurodyta kaltinimo laikotarpio pradžia. O Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės, kurių 25 punktą (apskaičiuoti socialinio draudimo įmokas ir jas sumokėti į Fondą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 d.,) jis, kaip nurodyta kaltinime, pažeidė, buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, t.y. po šešių metų, nuo jam pareikšto kaltinimo laikotarpio pradžios, kas akivaizdžiai kaltinimą daro ne tik nekonkretų, tačiau ir nelogišką, nes jis kaltinamas pažeidęs norminius aktus, kurie pažeidimo padarymo metu net nebuvo priimti. Mano, kad visa tai rodo kaltinamojo akto trūkumus ir byla turi būti grąžinta prokurorui.

3.4. Nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad jis privalomų mokesčių nesumokėjo tyčia, nes įmonė turėjo atitinkamą sumą pinigų sąskaitoje ir galėjo sumokėti privalomus mokesčius. Teismas visiškai nevertino kitų ikiteisminio tyrimo duomenų, aplinkybių, nurodytų teisme, tame tarpe ir baigiamosiose kalbose. O būtent, kad jo sąskaitoje buvusi pakankamai didelė piniginė suma Norvegijos kronomis yra nusikalstamos veikos dalykas, dėl kurio šiuo metu vyksta baudžiamasis procesas Panevėžio apygardos teisme. Nuosprendyje minima tariamai jo turima pinigų suma gali būti konfiskuota į valstybės pajamas kaip nusikalstamos veikos rezultatas arba perduota civiliniam ieškovui kaip žalos atlyginimas, ar pan. Todėl teiginiai tiek specialistų išvadoje, tiek kaltinamajame akte ar apkaltinamajame nuosprendyje apie piniginių lėšų buvimą G. R. sąskaitoje ir jo galėjimą atsiskaityti su biudžetu yra ydingi ir nėra pagrįsti BK 219 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad jis dengė susidariusį įsiskolinimą, nors ir ne laiku, tačiau pagal savo finansines galimybes, o tai šalina jo baudžiamąją atsakomybę.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados pagrindžiant G. R. kaltę padarius jam inkriminuotą veiką, padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visuma pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau BPK ) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo G. R. veiką pagal BK 219 straipsnio 1 dalį ir, laikantis bendrų bausmių skyrimo pagrindų, teisingai paskyrė bausmę.

7. Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnį atsirasti yra būtinos trys objektyviosios sąlygos: kaltininkas pateikia deklaraciją arba nustatytą patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą, iš ko jam kyla pareiga sumokėti mokesčius, tačiau mokesčių įstatymo nustatyta tvarka nesumoka; valstybės įgaliota institucija įstatymo nustatyta tvarka primena apie pareigą sumokėti mokesčius; po šio priminimo per jame nustatytą terminą kaltininkas tyčia mokesčių vis tiek nesumoka. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti. Taigi nusikaltimo, numatyto BK 219 straipsnyje, objektyvioji pusė pasireiškia mokesčių nesumokėjimu po priminimo apie šią pareigą per priminime nurodytą terminą. Be to, būtina nustatyti, ar iki nusikalstamos veikos padarymo mokesčių mokėtojas buvo mokus ir turėjo realią galimybę sumokėti mokesčius.

8. Pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais yra nustatyta, kad G. R., būdamas individualios įmonės savininku, pateikęs VSDF valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui nustatytos formos ataskaitas apie įmonėje dirbusius apdraustus asmenis, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų privalomų mokėti mokesčių, viso 10122,05 Eur, po to, kai valstybės įgaliota institucija – (duomenys neskelbtini) skyrius 2016 m. vasario 12 d. raštu priminė apie pareigą sumokėti mokesčius per 10 dienų.

9. Apeliantas šių konstatuotų aplinkybių neginčija, tačiau skunde teigia, kad jam inkriminuotas kaltinimas nekonkretus, nes jame nurodytas netikslus nusikalstamas veikos laikotarpis - nuo 2000 metų iki 2015 m. gruodžio 31 d., į šį laikotarpį įtraukti laikotarpiai, kad jis buvo atleistas nuo VSD įmokų mokėjimo dėl atitinkamų aplinkybių – buvo įkalintas, dirbo užsienyje ir gavo pajamas šioje valstybėje ir pan. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas su tokiais jo skundo argumentas nesutinka.

9.1 Iš tiesų, kaltinime nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2000 metų iki 2015 m. gruodžio 31 d., nuteistasis vykdė individualią veiklą, nustatytu laiku teikė (duomenys neskelbtini) skyriui privalomas teikti ataskaitas su jose apskaičiuotais privalomais valstybei mokėti mokesčiais ir liko skolingas valstybei kaltinime nurodytą sumą pinigų. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta skundžiamame nuosprendyje, aplinkybės nurodytos apelianto skunde – darbas užsienyje, buvimas įkalinimo vietoje ir kt., (duomenys neskelbtini) skyriui buvo žinomas ir tuo laikotarpiu privalomi jam mokėti mokesčiai skaičiuojami nebuvo, nes apeliantas nuo šių mokesčių buvo atleistas. G. R. pateiktame kaltinime nurodyta apskaičiuotų ir apelianto nesumokėtų mokesčių bendra suma per visą įmonės veiklos laikotarpį, nurodytą kaltinime, kurių jis nesumokėjo, o ne visa apskaičiuotų privalomų mokėtinų mokesčių suma, kaip skunde tikina apeliantas. Tai įrodo ir byloje esanti rašytinė medžiaga, ištirta pirmosios instancijos teisme ir išsamiai aprašyta skundžiamame nuosprendyje, apylinkės teisme apklaustų liudytojų – B. K., A. Ž., specialistės D. S. parodymai, todėl skundą nagrinėjantis teismas dar kartą tų pačių aplinkybių nekartoja.

9.2 Svarbu ir tai, kad įmonės ūkinė finansinė veikla specialistės D. S. buvo tirta laikotarpyje nuo 2005 iki 2016 metų ( 2 T. b.l. 29), todėl skunde nurodoma aplinkybė, kad kaltinime nurodyti norminiai aktai įsigaliojo tik po kelerių metų nuo jam inkriminuotos veikos pradžios, kas apelianto nuomone kaltinimą daro nelogišką, nepagrįsti.

9.3 Minėta, kad viena iš būtinų sąlygų atsakomybei pagal BK 219 straipsnį atsirasti – įgaliotos institucijos (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini) valdybos) priminimai – pranešimai mokesčių mokėtojui apie jo pareigą sumokėti mokesčius. Ši aptariamo straipsnio dispozicijoje nustatyta sąlyga – valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius – apsprendžia subjekto tyčią. Tai suprantama, kad subjektas turi žinoti apie tokį priminimą. BK 219 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika laikoma baigta, kai asmuo po to, kai gavo įgaliotos valstybinės institucijos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius, iki nustatyto termino jos neįvykdė. Nagrinėjamu atveju byloje yra duomenys apie tai, kad nustatytos formos priminimą sumokėti mokesčius per 10 dienų apeliantas gavo 2016 m. vasario 12 d. (1 T. b.l. 2). Tai reiškia, kad nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 219 straipsnio 1 dalyje požymių, G. R. baigė 2016 m. vasario 22 d., o aplinkybė, kada ir kokiu pagrindu jam kilo pareiga sumokėti mokesčius, jokios reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą neturi.

10. Kaip jau buvo minėta, būtina sąlyga atsirasti atsakomybei pagal BK 219 straipsnį yra mokesčio mokėtojo mokumas. Tai reiškia, kad apeliantas jam įteikto priminimo sumokėti mokesčius terminu turėjo būti mokus, t. y. turėti lėšų per priminime nurodytą laiką mokesčius sumokėti. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nustatė, kad G. R. įmonė iki nusikalstamos veikos padarymo ir atsakomybės atsiradimo pagrindo buvo moki ir turėjo realią galimybę mokesčius sumokėti laiku.

10.1 Liudytoja, pirmosios instancijos teisme apklausta A. Ž., parodė, kad 2016 m. pradėjusi dirbti įmonėje buhaltere matė duomenis apie valstybei nesumokėtus mokesčius už samdomus darbuotojus. Tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą žinojo, kad su pirkėjais ir tiekėjais įsiskolinimų nebuvo, įmonė veiklą vykdė, buvo išrašytos kelios pardavimų sąskaitos, tačiau dėl areštuotų sąskaitų piniginių judėjimų jose nematė, žino, kad kartais užsakovai atsiskaitydavo grynais, tačiau kasos likučio nepamena.

11. Šiuos jos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai 2015 m. lapkričio 20 d. atlikus operatyvų patikrinimą įmonėje buvo nustatyta, kad nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. įmonei atnaujinus veiklą buvo priimami ir atleidžiamo darbuotojai, išmokėtas 712,78 Eur darbo užmokestis, buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, atliekami statybos darbai užsakovams. Su įmone buvo atsiskaitoma tiek bankiniais pavedimais, tiek grynaisiais pinigais, kas neabejotinai rodo, jog G. R. įmonė gavo pajamas ir turėjo lėšų, kurias privalėjo skirti atsiskaitymui su mokesčių administratoriumi.

11.1 Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta 2016 m. rugsėjo 23 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl G. R. individualios įmonės ūkinės finansinės veiklos“ iš kurios matyti, kad 2016 m. vasario 12 d. (priminimo, sumokėti mokesčius, įteikimo data) įmonės kasoje buvo 985,32 Eur piniginis likutis. Laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. vasario 22 d. įmonė įplaukų negavo ir neatliko jokių mokėjimų. Pinigų likutis 2016 m. vasario 22 d. išliko toks pat: banke 0,83 Eur ir kasoje 985,32 Eur. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat pažymėjo, kad G. R. atsiskaitomoje sąskaitoje 2016 m. vasario 12-22 dienomis buvo 652 825,94 Norvegijos kronų ( kas atitinka 68 460,53 Eur), todėl apeliantas turėjo galimybę sumokėti privalomus mokesčius valstybei pagal jo paties pateiktas finansines ataskaitas. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad minima pinigų suma byloje turimais duomenimis priklausė S. M. bankui ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutarties pagrindu šios piniginės lėšos buvo pervestos į minimo banko sąskaitą, todėl apeliantas asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų panaudoti privalomų mokesčių valstybei mokėjimui neturėjo pagrindo.

11.2 Tačiau skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog nepaisant to, kad apelianto individuali įmonė laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. vasario 22 d. nors ir negavo įplaukų, tačiau įvertinus byloje surinktus įrodymus apie įmonės vykdomą veiklą kaltinime aktualiu laikotarpiu, kasoje esamą pinigų likutį, darytina išvada, kad G. R. per priminime nurodytą laikotarpį turėjo galimybę pagal pateiktas finansines ataskaitas bent iš dalies sumokėti VSD įmokas už samdomus darbuotojus bei VSD ir PSD savininko įmokas, tačiau to nepadarė, taigi, jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad pateikė deklaracijas ir pagal jas privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdė, nors jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie šią pareigą bei turėdamas finansines galimybes šiuos mokesčius mokėti. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliantas laiku nesumokėjo mokesčių (duomenys neskelbtini) skyriui tyčia ir dėl priežasčių, nesusijusių su įmonės nemokumu, o tai, kad G. R. įmonė po priminime nurodyto termino, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą byloje, sumokėjo dalį mokesčių įsiskolinimo (50,12 Eur. 2016-08-22 ir 50 Eur. 2016-12-12 – T. 3 b.l. 92), apelianto baudžiamosios atsakomybės nešalina.

11.3 Tokiu būdu darytina išvada, kad G. R., pagal BK 219 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai, apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.