- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-06
- Bylos Nr.
- eI2-368-1161/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02111-2022-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) 2022 m. balandžio 8 d. sprendimą neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos Nr. ATRS-2230 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 12-01-834 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 2) pareiškėjo 2022 m. kovo 21 d. prašymą perduoti iš naujo svarstyti atsakovui Lietuvos kariuomenei (struktūriniams padaliniams pagal kompetenciją); 3) iš atsakovo Lietuvos kariuomenės pareiškėjo naudai priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad pareiškėjas pateko į 2022 m. karo prievolininkų (duomenys neskelbtini) regiono sąrašą (duomenys neskelbtini) eilės numeriu. 2022 m. karo prievolininkų sąraše buvo nurodyta, kad pareiškėjas iki 2022 m. kovo 21 d. privalo susisiekti ir pateikti savo duomenis ryšiams palaikyti Kauno regioniniam karo prievolės ir komplektavimo skyriui (toliau – Skyrius), o, jeigu yra aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas gali būti atleistas nuo karo prievolės ar privaloma pradinė karo tarnyba (toliau – karo tarnyba) gali būti atidėta, pareiškėjas turi pateikti dokumentus, kuriais pagrindžiamas atleidimo nuo karo prievolės ar privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka aplinkybės. Taigi pagal šią sąrašo nuorodą pareiškėjas iki 2022 m. kovo 21 d. privalėjo pateikti turimus dokumentus, pagrindžiančius (i) atleidimo nuo karo prievolės ir (ar) (ii) karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka aplinkybės. Pareiškėjas per savo atstovą 2022 m. kovo 21 d. el. laišku Tarnybos Kauno regiono karo prievolės ir komplektavimo skyriui pateikė išsamiai motyvuotą 2022 m. kovo 21 d. prašymą dėl privalomosios karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka (toliau – ir Prašymas), kuriuo prašė pareiškėjo atžvilgiu karo tarnybą atidėti einamaisiais 2022 m., kad būtų išvengta prašyme motyvuotai pagrįstos pareiškėjo asmeninės ir visuomeninės žalos kilimo. Tarnybos Atrankos komisija Sprendimu Nr. 1 nusprendė, jog karo tarnybos atlikimo neatidėjimas nesąlygos neproporcingai didelės žalos pareiškėjo atžvilgiu atsiradimo. Pareiškėjas nesutiko su tokiu Atrankos komisijos Sprendimu Nr. 1 bei dėl to krašto apsaugos ministrui (toliau - ir Ministras) pateikė 2022 m. balandžio 15 d. skundą. Ministras Sprendimu Nr. 2 paliko galioti Atrankos Sprendimą Nr. 1.
Teigia, kad pareiškėjo įgytas (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) bakalauro diplomas patvirtina, kad pareiškėjas 2021 m. baigė programų sistemos studijų krypties bakalauro studijų programą „(duomenys neskelbtini) (kodas (duomenys neskelbtini))“ bei jam buvo suteiktas Informatikos mokslų bakalauro laipsnis. (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) diplomo priedėlis patvirtina, kad pareiškėjas ketverius metus studijavo specifinės srities studijų dalykų, egzaminus, praktiką ir baigiamąjį projektą išlaikė ir (ar) atliko puikiais balais bei tapo aukštos kvalifikacijos reikalaujančios specifinės srities specialistu. Pažymi, kad pareiškėjas savo profesines žinias gilino ne tik studijų metu, tačiau, būdamas labai iniciatyviu bei motyvuotu tapti savo srities išskirtiniu specialistu, ir - privačių kursų metu. Pvz., 2019 m. kovo – liepos mėn. pareiškėjas baigė 430 val. kursus „(duomenys neskelbtini)“, kuriuose buvo gilinamos profesinės žinios tiek internetinių svetainių programavimo srityje, tiek serverių programavimo srityje. 2021 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas baigė 300 val. tarptautinius kursus „(duomenys neskelbtini)“, kuriuose buvo gilinamos profesinės žinios tikslinėje serverių programavimų srityje. Pareiškėjas jau po dviejų studijų metų savo profesines žinias pradėjo gilinti praktiniuose darbuose, kadangi pagal 2019 m. liepos 26 d. darbo sutartį įsidarbinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ WEB programuotoju. Pažymi ir tai, kad dėl puikios pareiškėjo kvalifikacijos ir darbo rezultatų jau po trijų mėnesių pareiškėjo valandinis atlygis buvo pakeltas nuo pradinio 6,75 Eur iki 9 Eur, t. y., 33 proc. Iš karto po studijų baigimo pareiškėjas pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2021 m. liepos 13 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) programuotoju už pradinį pagrindinį 2 892,56 Eur darbo užmokestį prieš mokesčius su galimomis papildomomis premijomis. Už aukštą profesinę kvalifikaciją ir puikius rezultatus pareiškėjo pagrindinis darbo užmokestis jau po penkių mėnesių, t. y., nuo 2022 m. sausio 1 d., buvo pakeltas iki 3305,78 Eur sumos prieš mokesčius.
Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. kovo 9 d. pažymoje „Dėl A. A. privalomosios karinės tarnybos poveikio darbinei veiklai“ akcentuojama išskirtinė pareiškėjo kaip darbuotojo kvalifikacija ir reikšmė bendrovės veikloje; pažymima, kad jo atliekamos darbo funkcijos ir kompetencija yra būtinos aukštos pridėtinės vertės IT paslaugų eksportui į užsienio šalis; akcentuoja, kad IT paslaugų eksporto palaikymas ir plėtra yra reikšmingas ekonominis visuotinis interesas; pažymi, kad informacinių technologijų sektorius yra tarp šešių prioritetinių Lietuvos eksporto sektorių, o šių paslaugų eksportas yra išimtinai priklausomas nuo žmogiškųjų išteklių ir darbuotojų kompetencijų; nurodo, jog pareiškėjas kaip darbuotojas dirba projekte (duomenys neskelbtini) bei dėl šio konkretaus darbuotojo samdos įmonė yra sudariusi ilgalaikio bendradarbiavimo kontraktą su Norvegijos įmone (duomenys neskelbtini). Visos šios aplinkybės ir jas patvirtinantys dokumentai objektyviai pagrindžia, kad pareiškėjui tikslingu, sistemingu ir nuolatiniu veikimu (studijomis, papildomais kursais, praktiniu darbu) pavyko tapti aukščiausios kvalifikacijos savo specifinės srities profesionalu, šiuo metu vykdančiu konkretų su jo išskirtinėmis kompetencijomis ir jo konkrečiu asmeniu kaip specialistu susietą tarptautinį projektą, leidžiantį jo darbdaviui vystyti vieną iš prioritetinių Lietuvos eksporto sektorių - IT paslaugų eksportavimą į užsienį. Pažymi, kad Atrankos komisijos Sprendime Nr. 1 nėra nurodyta jokių argumentų ir motyvų dėl pareiškėjo pateiktų išsamių motyvų dėl to, jog jis dirba labai aukštos kvalifikacijos reikalaujantį kvalifikuotą darbą. Ministro Sprendime Nr. 2 tik deklaratyviai ir neteisingai nurodoma, jog pareiškėjo kvalifikacija nepagrindžiama darbo patirtimi, moksliniais ar kitais pasiekimais informacinių technologijų srityje, kadangi pareiškėjo kvalifikacija yra grindžiama konkrečiais duomenimis apie pareiškėjo studijų metu įgytą specialybę, papildomais tarptautiniais kursais šioje srityje, darbo patirtimi tiek studijų metu, tiek jau baigus studijas, darbdavio pateikiama informacija ir duomenimis, t. y., pareiškėjo aukšta kvalifikacija ir kompetencija buvo pagrįsta leistinais ir priimtinais įrodymais. Be to, priešingai nei bando aiškinti Ministras, šauktinio dirbamas aukštos kvalifikacijos reikalaujantis kvalifikuotas darbas nebūtinai turi būti susijęs tik su moksline veikla.
Teigia, kad pareiškėjo kaip programuotojo profesinėje srityje būtinas nuolatinis ir sistemingas žinių atnaujinimas bei kvalifikacijos palaikymas, kadangi IT srityje naujovių ir patobulintų elementų atsiradimo dažnis yra vienas didžiausių lyginant su kitomis sritimis. Todėl net 9 mėnesių karo tarnybos atlikimas neabejotinai sąlygos pareiškėjo profesinių įgūdžių ir kvalifikacijos pablogėjimą ir (ar) apskritai praradimą, taip pat lems neabejotiną atitolimą nuo šiuo metu vykdomo konkretaus tarptautinio projekto, o tai kels realią grėsmę apskritai tolimesniam šio projekto vystymui. Atkreipia dėmesį, kad pačiame Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos internetiniame puslapyje tiesiogiai yra nurodyta, jog šauktiniui atidėti karo tarnybą tinkamu pagrindu laikytas šauktinio dirbamas išskirtinis, visuomenei svarbus ir aukštos kvalifikacijos reikalaujantis kvalifikuotas darbas. Be to, Atrankos komisija Sprendimu Nr. 1 neneigia, kad pareiškėjas dirba labai aukštos kvalifikacijos reikalaujantį kvalifikuotą darbą; pripažįsta, kad nepertraukiamo pobūdžio 9 mėnesių tarnybos atlikimas tikėtinai gali lemti dalies profesinės kvalifikacijos netekimą bei profesinės patirties neįgijimą; tačiau savo sprendimu nesiekia išsaugoti šios pareiškėjo kompetencijos ir kvalifikacijos, nors tai neatitinka ne tik paties pareiškėjo, visuomenės, tačiau ir oficialios vykdomosios valdžios pozicijos, jog šauktiniui atidėti karo tarnybą tinkamu pagrindu laikytas šauktinio dirbamas išskirtinis, visuomenei svarbus ir aukštos kvalifikacijos reikalaujantis kvalifikuotas darbas. Teigia, kad ne kiekvienam šauktiniui, atsižvelgiant į jo vykdomą profesinę veiklą, 9 mėn. karo tarnybos atlikimas lemtų kvalifikacijos ir kompetencijos pablogėjimą ir (ar) praradimą, ir nors Atrankos komisija sutinka, kad tai įvyktų pareiškėjo atžvilgiu, tačiau šios reikšmingos aplinkybės individualizuotai nevertina, nors turėtų tai daryti, kadangi būtent toks yra Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įvirtinto instituto tikslas. Mano, kad konstitucinė piliečio pareiga atlikti karo tarnybą nėra absoliuti, privaloma ir reikšmingesnė kitų konstitucinių teisių ir (ar) pareigų atžvilgiu. Karo tarnybos pareiga nėra be išimčių privaloma, nes organizuojama viešos „loterijos“ būtu, kurios proceso eigoje pareiškėjas 2022 m. į (duomenys neskelbtini) regiono sąrašą pateko tik (duomenys neskelbtini) eilės numeriu. Be to, palikta įstatyminė galimybė konkrečiam asmeniui (savo srities aukštos kompetencijos specialistui) atidėti karo tarnybą individualiai tvarka.
Nurodo, jog neatidėjus karo tarnybos pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjas neabejotinai minimaliai prarastų asmeninių apie 17 107,38 Eur (1 900,82 Eur x 9 mėn.) darbo užmokesčio pajamų. Lietuvos Respublikos finansinėje aplinkoje 17 107,38 Eur sumos praradimas per 9 mėn. laikotarpį laikytinas labai reikšminga žala, kadangi tai atitinka daugiau nei 16,16 vidutinių darbo užmokesčių „į rankas“ Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme nėra nustatyta, kas tiksliai laikytina „neproporcingai didele turtine žala“, nors šis terminas minimas šios įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte, todėl tokiu atveju aktualiu kriterijumi, pareiškėjo nuomone, gali būti taikoma įstatymo analogija (pvz., Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas).
Pažymi, kad nors pateikė konkrečius duomenis ir išsamius skaičiavimus, kurie pagrindžia konkrečią žalą pareiškėjo asmeniniams interesams, Atrankos komisijos ir Ministro pozicija yra tokia, jog neva visais atvejais šauktinio netektinos darbinės pajamos, nepriklausomai nuo jas individualizuojančių požymių (dydžio, netekimo aplinkybių ir pan.), dėl karo tarnybos atlikimo nėra pagrindas atidėti šauktiniui karo tarnybą. Tačiau tokia Atrankos komisijos ir Ministro pozicija akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. eA-2059-968/2021 pateiktam išaiškinimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju asmenų lygiateisiškumo principas neabejotinai buvo pažeistas, kadangi Atrankos komisija savo praktikoje nusprendė atidėti privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimą net tais atvejais, kai asmenys dėl karo tarnybos būtų patyrę kur kas mažesnę žalą nei pareiškėjas.
Teigia, kad neatidėjus karo tarnybos pareiškėjo atžvilgiu, taip pat kiltų reali rizika pareiškėjui prarasti dabartinę poziciją dabartinėje darbovietėje, kadangi pastaroji įmonės neabejotinai būtų priversta ieškoti pamainos pareiškėjui dėl turimų įsipareigojimų savo klientams ir teikiamų paslaugų nepertraukiamumo, o pareiškėjui baigus atlikinėti karo tarnybą, jo sugrįžimas į darbovietę taptų sunkiai įmanomas tiek dėl kito potencialaus darbuotojo užimtos darbo vietos, tiek dėl per 9 mėn. laikotarpį prarastinų profesinių įgūdžių, kvalifikacijos ir kompetencijos, tiek dėl atitolimo nuo šiuo metu konkrečiai vykdomų projektų, tiek dėl darbdavio turimų sutartinių įsipareigojimų paslaugų teikėjams. Pažymi, kad nors įstatyminės nuostatos draudžia darbdaviui atleisti darbuotoją, kuris yra pašauktas į privalomąją karo tarnybą, tačiau šios nuostatos neapsaugo darbuotojo nuo atleidimo, pastarajam grįžus į darbą po karo tarnybos, taip pat šios nuostatos nedraudžia darbdaviui keisti tokio darbuotojo darbinę poziciją organizacijoje. Be to, darbdaviui pažeidus šį draudimą, darbuotojo pažeistų teisių Lietuvos kariuomenė įstatymais nėra įpareigota ginti, o tai reiškia, kad tokiu atveju pats pareiškėjas turės dėti pastangas ir (ar) patirti išlaidas savo teisių apgynimui. Atrankos komisijos akcentuota subsidija yra labai nereikšmingo dydžio, lyginant ją su pareiškėju gaunamu darbo užmokesčių, todėl nėra aišku, kaip ši Atrankos komisijos nurodyta aplinkybė padėtų pareiškėjui išsaugoti darbo poziciją ir patį darbą įmonėje karo tarnybos neatidėjimo atveju, atsižvelgiant į pareiškėjo aiškiai ir konkrečiai atskleistą darbdavio suinteresuotumą, nustatytą ir griežtuose sutartiniuose susitarimuose su paslaugų pirkėjais (klientais), jog pareiškėjas nepertraukiamai tęstų pradėtus darbus ir vykdomus projektus.
Pabrėžia, kad pareiškėjui pradėjus nedelsiant atlikinėti karo tarnybą, neproporcingai didelė žala būtų padaryta ir visuomenės interesams, kadangi tiek pareiškėjo darbdavys patirtų reikšmingų veiklos nepatogumų ir 51 840,00 Eur nuostolių negautų pajamų forma, tiek reikšmingų nepatogumų patirtų pareiškėjo darbdavio paslaugų užsakovas Norvegijos įmonė, turinti suinteresuotumą, kad tęstines paslaugas teiktų konkretus savo srities profesionalias - pareiškėjas, tiek būtų pažeisti visuomeniniai interesai vystyti Lietuvos IT paslaugų teikimą užsienio rinkose, eksportą ir plėtrą, tiek nuo pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio ir darbdavio neuždirbtinų pajamų iš užsienio rinkų į valstybės biudžetą nebūtų sumokėta apie 20 420,64 Eur mokesčių.
Pareiškėjo nuomone, Atrankos komisija Sprendimo Nr. 1 nepagrindė jokiais objektyviais ir realiais motyvais ir (ar) argumentais, o Ministras Sprendimu Nr. 2 tiesiog deklaratyviai jam pritarė.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos kariuomenė pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Paaiškina, kad ginčijamas Sprendimas Nr.1 yra pakankamai pagrįstas ir aiškus, jame atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, išdėstytas bei pritaikytas individualiomis aplinkybėmis aktualus teisinis reglamentavimas. Iš ginčijamo Sprendimo Nr.1 ir pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad Atrankos komisija KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo aspektu motyvuotai nurodė, jog neturi pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja tarnybos atidėjimo pagrindai. Atrankos komisija, įvertinusi visas pareiškėjo prašyme atidėti tarnybą nurodytas aplinkybes dėl turimo darbo įmonėje UAB ,,(duomenys neskelbtini)” (toliau – ir Bendrovė, ir įmonė) ir kvalifikacijos praradimo bei vykdomų projektų, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju galima žala nėra tokio masto ir pobūdžio, kad nusvertų pareigą atlikti karo prievolę. Skunde pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir argumentai, kad Atrankos komisija netinkamai įvertino pareiškėjo vaidmenį dalyvaujant įmonės projektuose, jo darbo funkcijų reikšmę Bendrovėje ir jos klientų galimą žalą ar žalą visuomeniniams interesams, yra nepagrįsti įrodymais. Minėti pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nėra pateikta konkrečių duomenų ir (ar) skaičiavimų dėl žalos jo asmeniniams interesams, visuomeniniams interesams, pasireiškiantiems svariu įmonės veiklos sutrikdymu, ar Bendrovės gaunamų finansinių nuostolių pareiškėjo tarnybos atlikimo metu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys neįrodo, kad jam 9 mėnesius atliekant karo tarnybą galėtų būti padaryta neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams.
Atsakovas sutinka, kad atsižvelgiant į nuolatinį tarnybos atlikimo pobūdį bei 9 mėn. trukmę, daugumai karo prievolininkų reikia sustabdyti arba nutraukti socialinius bei ekonominius santykius ir pakeisti gyvenimo būdą, todėl tam tikro masto žala ir nepatogumai yra tikėtini ir neapsaugoti teisės, tačiau žala ir nepatogumai vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę, valstybės gynybos interesus ir grėsmę šiems interesams. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus.
Dėl pareiškėjo manymu kilsiančios neproporcingai didelės žalos atsakovas pažymi, kad turimas darbas savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos privalomosios pradinės karo tarnybos (toliau – ir PPKT) atlikimas būtų negalimas. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks pareiškėjo (jo artimųjų) ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan. Nagrinėjamu atveju, iš Sprendimo Nr. 1 ir pareiškėjo pateiktų duomenų buvo matyti, jog Atrankos komisija nagrinėjo visas pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, susijusias su karo prievolės atidėjimu ir įvertinusi galimai kilsiančios žalos dydį KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo aspektu, motyvuotai nurodė, jog neturi pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja tarnybos atidėjimo pagrindai. Pastebi, jog dėl pareiškėjo pateiktų duomenų ir nurodytų aplinkybių (dėl kurių pareiškėjui būtų galima atidėti karo prievolę) įvertinimo prieštaravimų ir abejonių nekilo, todėl Atrankos komisijai neatsirado pareiga surinkti papildomus įrodymus ar išaiškinti pareiškėjui teisę suteikti papildomus įrodymus. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija išnagrinėjo pareiškėjo skundą, pažeidimų taip pat nenustatė. Be to, pareiškėjo interesas tęsti darbinius santykius nėra absoliutus ir turi būti vertinamas kitų konstitucinių pareigų kontekste.
Nurodo, kad šaukimai atlikti PPKT atnaujinti 2015 m., todėl prieš planuojant karjerą ir asmeninį gyvenimą bei prisiimant atitinkamus įsipareigojimus pareiškėjas, žinodamas, kad yra šaukiamojo amžiaus, turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti PPKT savo noru pasirenkant tarnybos vietą ir laiką. Suprasdamas apie savo pareigą atlikti 9 mėn. trunkančią PPKT pareiškėjas prisiėmė visą riziką prisiimdamas įvairius įsipareigojimus, todėl toks pareiškėjo elgesio modelis reiškia, kad pareiškėjui atliekant PPKT nebūtų padaryta neproporcingai didelė žala pareiškėjo asmeniniams ar darbo interesams. Darbas ir finansiniai įsipareigojimai savaime negali būti vertinami kaip neproporcingai didelė žala asmeniniams interesams ir galimybė nevykdyti konstitucinės pareigos – atlikti karo prievolės. Neužtenka prašyme nurodyti vien minėtas faktines aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti pagrįsta kilsianti žala dėl pašaukimo atlikti PPKT, priežastinis ryšys tarp žalos ir šaukimo į PPKT bei nurodyti žalos išvengimo (sumažinimo) motyvai tarnybą atliekant kitu metu. Pareiškėjas savo prašymą bei skundą teismui iš esmės grindžia prarastina reikšminga darbo užmokesčio dalimi, taip pat galimybe prarasti darbą. Galiausiai, pareiškėjas, prašydamas atidėti PPKT atlikimą, nenurodo, kaip tokios žalos išvengtų sekančiais metais. Akivaizdu, jog PPKT atlikimas sukelia iššūkių, tačiau norint atidėti PPKT atlikimą ši žala turėtų būti neproporcingai didelė, kas šiuo atveju nenustatyta.
Teigia, jog kylantys nepatogumai ir apribojimai susiję su PPKT atlikimu, turėtų būti įvertinti konstitucinės teisės ir pareigos ginti Lietuvos valstybę kontekste. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių (patvirtintų dokumentais), kurios galėtų būti pripažintos kaip darančios neproporcingai didelę žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Galimų nepatogumų, apribojimų ir nuostolių riziką prisiėmė pats pareiškėjas, tinkamai neįvertindamas rizikos patekti į šauktinių sąrašus. Pareiškėjas savo skunde nenurodo konkrečių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) pagrindų, dėl kurių turėtų būti panaikinti skundžiami Atrankos komisijos ir Ministro sprendimai. Taip pat mano, kad įvertinus Lietuvos kariuomenės pateiktus argumentus nėra pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus. Lietuvos kariuomenės nuomone, pareiškėjui atidėti tarnybą individualia tvarka nebuvo pagrindo, o Atrankos komisijos bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai taikant teisės normas ir vertinant faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Atrankos komisijos Sprendimo Nr. 1 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro Sprendimo Nr. 2, teisėtumo bei pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. pateko į šauktinių sąrašą.
Pareiškėjas 2022 m. kovo 21 d. pateikė Tarnybos (duomenys neskelbtini) regioniniam karo prievolės ir komplektavimo skyriui prašymą pareiškėjo atžvilgiu privalomąją pradinę karo tarnybą atidėti einamaisiais 2022 m., kad būtų išvengta pareiškėjo asmeninės ir visuomeninės žalos kilimo.
Tarnybos Atrankos komisija Sprendimu Nr. 1 nusprendė neatidėti pareiškėjo privalomosios pradinės karto tarnybos. Tarnybos Atrankos komisija nurodė, jog Atrankos komisija nevertina, jog tarnybos atlikimas Prašyme nurodytu metu padarys didelės žalos pareiškėjo asmeninių ar visuomeninių interesų apsaugai. Atrankos komisija pažymėjo, jog KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Atrankos komisijos vertinimu, tarnybos atlikimo neatidėjimas nesąlygos neproporcingai didelės žalos pareiškėjo atžvilgiu atsiradimo.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Atrankos komisijos Sprendimu Nr. 1, 2022 m. balandžio 15 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui, prašydamas panaikinti Sprendimą Nr. 1 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo atžvilgiu privalomąją pradinę karo tarnybą atidėti einamaisiais kalendoriniais 2022 m., kad būtų išvengta pareiškėjo asmeninės ir visuomeninės žalos kilimo.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (Ministras) Sprendimu Nr. 2 pareiškėjo ginčijamą Sprendimą Nr. 1 paliko nepakeistą. Sprendime Nr. 2 nurodyta, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei pateikti dokumentai neįrodo tokio pobūdžio žalos asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas PPKT atliktų kitu metu. Sprendime Nr. 2 daroma išvada, kad Atrankos komisija tinkamai taikė jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, ginčijamas Sprendimas Nr. 1 yra pakankamai motyvuotas, išsamus, nurodytos aplinkybės pagrįstai nepripažintos galinčiomis sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2, kreipėsi į teismą.
Taigi nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu atsakovė neatideda privalomosios pradinės karo tarnybos.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytos visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba; nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui; taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia (be kita ko) karo tarnybos, reguliavimą. Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją; jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).
Taigi įstatymų leidėjas konstitucinę diskrecijos teisę nustatyti atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, realizavo, be kita ko, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo II skyriaus antrojo skirsnio nuostatose. Privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo bendra tvarka sąlygos yra nustatytos minėto įstatymo 14 straipsnyje, o privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas individualia tvarka yra reguliuojamas Karo prievolės įstatymo 15 straipsnyje.
Pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.
Privalomosios karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtintas Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu).
Pagal Aprašo 5 punktą, karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui prašymą atidėti tarnybą, parengtą pagal Aprašo priede nurodytą prašymo atidėti tarnybą formą. Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus (Aprašo 6 punktas). Aprašo 15 punkte įtvirtinta, kad prašymus ir pranešimus nagrinėja Tarnybos Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.
Taigi, įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi įrodyti, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir įrodyti, kad tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta, t. y. pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Sutiktina su atsakovo argumentais, kad Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir karo tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios, todėl atidėjus karo tarnybą, ją privaloma atlikti kitu metu. Svarbu paminėti ir tai, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-556/2021; 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2024-629/2021).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme dėl tarnybos atidėjimo nurodė, kad atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu tarnybą atliktų kitu metu. Savo prašyme išvardino, kad neproporcingai didelė žala būtų padaryta, nes pareiškėjui pradėjus nedelsiant atlikinėti karo tarnybą, tiek pareiškėjas net 9 mėnesius negautų darbo užmokesčio ir galimai prarastų turimą kvalifikaciją, darbą, tiek pareiškėjo darbdavys patirtų reikšmingų veiklos nepatogumų ir 51 840,00 Eur nuostolių negautų pajamų forma, tiek reikšmingų nepatogumų patirtų pareiškėjo darbdavio paslaugų užsakovas Norvegijos įmonė, turinti suinteresuotumą, kad tęstines paslaugas teiktų konkretus savo srities profesionalias - pareiškėjas, tiek būtų pažeisti visuomeniniai interesai vystyti Lietuvos IT paslaugų teikimą užsienio rinkose, eksportą ir plėtrą, tiek nuo pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio ir darbdavio neuždirbtinų pajamų iš užsienio rinkų į valstybės biudžetą nebūtų sumokėta apie 20 420,64 Eur mokesčių.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, visų pirma, teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti finansiniai praradimai (negauto darbo užmokesčio forma) pagal KPĮ nuostatas savaime nėra ir negali būti teisiniu pagrindu atidėti privalomąją karo tarnybą. Tam tikri praradimai yra galimi ir pateisinami, siekiant užtikrinti viršesnį viešąjį interesą – valstybės gynybos, nacionalinio saugumo užtikrinimą. Teismo vertinimu, negautas darbo užmokestis galėtų būti karo tarnybos atidėjimo pagrindu, jeigu būtų nustatyta, jog dėl karo tarnybos asmeniui būtų padaryta neproporcingai didelė žala. Tokie atvejai turi būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į asmens ir (ar) šeimos pajamas, į tai, ar asmuo turi vaikų, išlaikytinių, ir į kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, išskirtinių aplinkybių nenustatyta.
Pažymėtina, kad pagal Karo prievolės įstatymo 40 straipsnį karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka yra atleidžiami nuo darbo, garantuojant jiems darbo vietos išsaugojimą, o Lietuvos Respublikos įstatymai nustato karo prievolę atliekančių Lietuvos Respublikos piliečių aprūpinimo ir kitas garantijas. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalimi, draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Taigi privalomosios karo tarnybos atlikimas pareiškėjui nesudarytų problemų grįžti į tą pačią darbo vietą. Atitinkamai kaip hipotetiniai atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis praprastų turimą darbo vietą.
Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo turimos kvalifikacijos. Visgi teismas pažymi, kad į bylą pateikti pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai neįrodo pareiškėjo išskirtinių kompetencijų, kurių neturėtų kiti šioje srityje dirbantys specialistai, ar kad pareškėjo turimos kompetencijos yra vienetinės. Pagal Bendrovės rašte nurodytas aplinkybės ir pareiškėjo darbo sutartį nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2021 m. rugpjūčio 16 d. Taigi, kai pareiškėjas buvo įtrauktas į šauktinių sąrašą, jis Bendrovėje nebuvo išdirbęs nei pusės metų, iki 2021 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui buvo nustatytas bandomasis laikotarpis. Bendrovė savo 2022 m. kovo 9 d. rašte nurodė, kad remiantis sutartimi su užsienio užsakovu, Bendrovė neturi teisės vienašališkai be užsakovo sutikimo keisti už projekto vykdymą atsakingų darbuotojų (t.y. pareiškėjo), tačiau tai nereiškia, kad Bendrovė apskritai negali keisti darbuotojų (tiesiog tam reikalingas užsakovo sutikimas), nereiškia ir to, kad pareiškėjo karinės tarnybos atveju būtinai būtų nutraukta sutartis su užsienio užsakovu ar kad būtinai būtų gautas neigiamas užsakovo atsakymas bei kad Bendrovė dėl pareiškėjo karinės tarnybos patirtų nuostolių. Šie skundo argumentai iš esmės remiasi išskirtinai subjektyviu, hipotetiniu situacijos vertinimu, todėl atmestini.
Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra išskirtinio pobūdžio, o labiau susijusios su įprastais nepatogumais paskirtam atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą asmeniui, negu su neproporcingai didelėmis neigiamomis pasekmėmis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neproporcingai didelės žalos kilimą dėl jo nurodomų aplinkybių. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad tarnybą atidėjus, pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai neatsirastų.
Teismo vertinimu, skundžiami sprendimai –Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra teisėti ir pagrįsti, aiškiai motyvuoti, t. y. atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. administraciniame sprendime būtų nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvai (6 punktas). Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad buvo įvertintos pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl galimų patirti nepatogumų ir žalos, tačiau, nesant objektyvių pagrindų, nenustatytas tarnybos atidėjimo pagrindas, numatytas KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundžiami administraciniai Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl jų naikinti nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo. Konstatavus, kad ginčijami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl tarnybos atidėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.