- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-25
- Bylos Nr.
- I-4141-561/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03001-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjui S. P., pareiškėjo atstovui Liutaurui Kinderiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2013-11-26 sprendimą Nr. (36.9-109)-SA-20, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014-01-29 sprendimą Nr. 68-13, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014-05-05 sprendimą Nr. S-84 (7-34/2014).
Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija nepagrįstai remiasi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro 2011-12-16 specialisto išvada Nr. 50-5-IS1-1196 (toliau – ir Specialisto išvada), Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-11-20 nuosprendžiu (toliau – ir Nuosprendis), 2012-12-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo raštu, Panevėžio apylinkės prokuratūros 2013-07-12 nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0426-10, nes Nuosprendis buvo panaikintas Panevėžio apygardos teismo 2013-02-01 nutartimi, pripažinus ikiteisminį tyrimą neteisėtu, todėl nėra pagrindo remtis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis. Pareiškėjo nuomone, šie įrodymai neatitinka leistinumo ir pakankamumo reikalavimams.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, kad joks panaikintas apkaltinamasis nuosprendis ir iš jo sekančios išvados negali būti laikomos teisingomis ir nustatytomis. Apeliacinės instancijos teismas, savo nutartyje panaikindamas nuosprendį, konstatavo, jog kaltinamasis aktas surašytas netinkamai, nukrypstant nuo BPK reglamentuojančių teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas visus byloje surinktus įrodymus, nurodė, jog pareikštas kaltinimas yra nekonkretus, neaiškus, netikslus, jame nenurodytos svarbios aplinkybės, neatskleista inkriminuojamos veikos sudėties objektyvioji pusė, t. y. kokiais konkrečiai veiksmais pasireiškė veika, kuria pareiškėjas kaltinamas. Taip pat kaltinamasis aktas turinio prasme turi esminių trūkumų bei nesutapimų su bylos medžiaga.
Akcentavo, kad tiek VMI, tiek Komisija, nagrinėdamos nurodytas aplinkybes, t. y. jog Inspekcija rėmėsi Nuosprendžiu, kuris yra panaikintas ir negaliojantis, taip pat neprocesine tvarka Panevėžio miesto apylinkės teismo pateiktu raštu, nepasisakė dėl įrodymų leistinumo, o tik nurodė, jog mokesčių administratorius gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Dėl į pareiškėjo sąskaitą pervestų 15 005,87 Lt paaiškino, kad tai buvo paskola, kuri įrodyta paskolos davėjo raštais. Iš to seka, kad buvo nepagrįstai apmokestintos ne pajamos, o įsipareigojimai.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas bei jo atstovas patvirtino skunde pateiktus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindama, kad pagal teismų praktiką mokesčių administratorius turi teisę remtis ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis. Į procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje buvo atsižvelgta, tačiau pareiškėjo mokestinė prievolė buvo formuojama remiantis Specialisto išvada, kurią atliko kompetentinga įstaiga – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuras. Dėl į banko sąskaitą gautų lėšų atsakovė nurodė, kad „Kremona Limited“ vardu buvo išrašytos sąskaitos už atliktas paslaugas, jose nurodyti komisiniai, todėl sumos pervestos į pareiškėjo banko sąskaitą yra vertinamos ne kaip paskola, o kaip atlygis už suteiktas paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas byloje kilęs dėl Inspekcijos, VMI bei Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuoti gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) bei valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – ir VSDĮ), teisėtumo bei pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2011-12-16 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro buvo parengta specialisto išvada Nr. 50-5-IS1-1196 ikiteisminiame tyrime Nr. 50-1-00426. 2012-11-20 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 211 straipsnyje ir 202 str. 1 dalyje (MGK byla Nr. 7-34/2014 (toliau – MGK byla), b. l. 47,48).
2013-02-01 Panevėžio apygardos teismas nutartimi panaikino žemesnės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perdavė prokurorui kaltinamojo akto trūkumams šalinti, nurodydamas, kad nagrinėtoje byloje surašyto kaltinamojo akto negalima laikyti tinkamu, kadangi jis buvo surašytas pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui ir jo nustatyta tvarka nepratęsus. Be to, nepakankamai atskleista inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė, dėl inkriminuoto 202 str. 1 dalies – kaltinamajam nauja nusikalstama veika buvo inkriminuota tik bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų (MGK byla, b. l. 41-46).
2013-03-29 baudžiamoji byla buvo perduota Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris 2013-04-05 nutartimi baudžiamąją bylą perdavė prokurorui kaltinamojo akto trūkumams šalinti, nurodydamas, kad iš kaltinimo šalintinos visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo tarpininkavimu sudarant sandorius su J. K., nurodant, kad pareiškėjas neteisėtai, versliškai vertėsi komercine veikla jos neįregistravęs, sudarė sandorių už 858 995,56 Eur (3 061 237,15 Lt) ir gavo 12 915,86 Eur (44 595 Lt) komisinių už sudarytus sandorius, teismas taip pat pažymėjo, kad inkriminuojamas veikas pareiškėjas vykdė kitu laikotarpiu (numatytą BK 211 straipsnyje – iki 2007-11-21, o numatytą BK 202 str. 1 dalyje – iki 2007-09-06). 2013-07-12 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 211 straipsnyje ir 202 str. 1 dalyje buvo nutrauktas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams (MGK byla, b. l. 37-39).
Dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų.
Teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą ir šalių pateiktus argumentus, nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad buvo neteisėtai remiamasi Specialisto išvada, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-11-20 nuosprendžiu, 2012-12-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo raštu, Panevėžio apylinkės prokuratūros 2013-07-12 nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-0426-10, nes Nuosprendis buvo panaikintas Panevėžio apygardos teismo 2013-02-01 nutartimi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, kad mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad tinkamai būtų mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Atitinkami ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str. 2 dalis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, leidžia remtis įvairiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, neribodama šių įrodinėjimo priemonių sąrašo. Pažymėtina, kad mokestiniais aspektais reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys mokestinio patikrinimo metu bei nagrinėjant mokestinį ginčą yra naudojami ne tam tikrų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui, bet mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai (LVAT 2012 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1498-12).
Pažymėtina, kad baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokesčių mokėtojo (šiuo atveju pareiškėjo) apmokestinimo klausimas. Abu šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, skirtingus subjektus. Surinkti įrodymai, nustatytos aplinkybės, padarytos išvados ir dėl to apskaičiuotų mokestinių sumų (mokesčių, delspinigių ir baudų) pagrįstumas mokestiniame procese turi būti ir yra vertinamos mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų. LVAT savo nutartyse (sprendimuose) ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra nagrinėjami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai (LVAT 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2008 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-201/2008).
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju galioja bendroji įrodinėjimo taisyklė, nustatyta MAĮ 67 straipsnyje. MAĮ 67 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai.
Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius remiasi Specialisto išvada. Pareiškėjas, nesutikdamas su Specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, gali teikti įrodymus, kurie paneigtų Specialisto išvadoje nustatytus duomenis. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatuoja, kad pareiškėjo motyvai šioje dalyje yra iš esmės formalūs, t. y. pareiškėjo pozicija yra tokia, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl procesinių trūkumų, šio tyrimo metu surinkti duomenys netenka visos įrodomosios vertės. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą LVAT praktiką, toks teisės aiškinimas neturi jokio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių mokesčių administratorius neturėtų pagrindo remtis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Mokesčių administratorius gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia, vadinasi, nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės negalėtų būti įrodymu tik tuo atveju, jeigu duomenys buvo surinkti neteisėtai arba jie įsiteisėjusiu teismo sprendimu būtų nuneigti. To nagrinėjamoje byloje nėra. Tai, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas su procesiniais trūkumais, šioje byloje neturi jokios tiesioginės įtakos ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims. Pareiškėjas nepateikė jokių motyvų, kad nustatyti procesiniai trūkumai įtakotų ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir teisingumą. Atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad mokesčių administratoriai pagrįstai ir teisėtai atsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu nustatytus duomenis, todėl pareiškėjo motyvai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ginčija 5 403,63 Lt sumos priskyrimą pajamoms remdamasis tuo, kad nepagrįstai vadovautasi Specialisto išvada, apie kurios leistinumą teismas jau pasisakė aukščiau, todėl šis motyvas yra atmestinas. Teismas, kaip ir mokesčių administratoriai, neturi pagrindo nesiremti Specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis. Įrodinėjimo pareiga pateikti kitus įrodymus, suponuojančius priešingą išvadą, šiuo atveju tenka pareiškėjui. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių jokių kitų įrodymų nepateikė, o pateikiamos abejonės dėl įrodymų autentiškumo, įvertinus tai, kad nėra pagrindo abejoti Specialisto išvada, teismo yra vertintinos kritiškai.
Dėl į sąskaitą gautų lėšų pripažinimo pajamomis.
MAĮ 70 str. 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 str. 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.
Tokia tvarka buvo nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-554/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas teigė, kad 15 005,87 Lt gautos į jo sąskaitą lėšos buvo paskola, kuri įrodyta paskolos davėjo raštais. Teismas šioje dalyje sutinka su Komisijos motyvais, kad pareiškėjas privalėjo įrodyti paskolos tikrumą, t. y. įrodyti, kad tarp šalių realiai susiklostė paskolos santykiai.
Pagal LVAT praktiką, pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13; 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575‑1852/2010). Be to, išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos, sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-442-1111-11). Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad ši suma buvo būtent paskola, o ne komisiniai, turi pareigą įrodyti ne formalų pagrindą paskolai, kaip šiuo atveju yra vertintini „KREMONA LTD“ ir „Progress Agrar Handelsges“ raštai (MGK byla, b. l. 50,51), o tokius įrodymus, kurie leistų daryti išvadą, kad sandorio forma visiškai atitinka jos turinį. Šiuo atveju, kaip nustatė ir Komisija, pareiškėjas su šiais verslo subjektais palaikė verslo ryšius, raštuose nenurodytas gražinimo terminas (nurodyta „trumpalaikis kreditas“), nėra palūkanų, byloje nėra jokių duomenų, kad pervestos sumos buvo realiai grąžintos, pinigų pervedime nurodyta, kad tai yra komisiniai. Atsižvelgiant į tai, pateikiami įrodymai yra prieštaringi ir, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad gautos lėšos buvo paskola, o ne slepiamos pajamos.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Inspekcija bei VMI objektyviai vertino ginčo aplinkybes bei tinkamai taikė teisės normas, nustatant mokestines prievoles S. P., todėl Inspekcijos 2013-11-26 sprendimu Nr. (36.9-109)-SA-20 bei VMI 2014-01-29 sprendimu Nr. 68-13 buvo teisėtai ir pagrįstai nuspręsta, jog S. P. pažeidė mokestines prievoles valstybei ir privalo sumokėti į biudžetą 3 061 Lt GPM, 2 186,79 Lt GPM delspinigių, 30 proc. 918 Lt GPM baudą, 1 282 Lt VSDĮ pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai, 641 Lt VSDĮ pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai baudą, 936 Lt VSDĮ pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai, 50 proc. 468 Lt VSDĮ pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai baudą, kad Komisija 2014-05-05 sprendimu Nr. S-84 (7-34/2014) tinkamai įvertino mokesčių administratoriaus veiksmus, t. y. teismas daro išvadą, pareiškėjo S. P. skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 str. 1 dalimi, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo S. P. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.