- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-377/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- V. L., E. L., UAB „Megavita“
- Ieškovas
- BUAB „Megavita“
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ ir atsakovės V. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-97-227/2006 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ ieškinį atsakovams V. L. ir E. L. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir piniginių sumų priteisimo bei atsakovės V. L. priešieškinį ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Megavita“ dėl kasos pajamų orderio pripažinimo negaliojančiu 15 000 Lt dalyje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustat ė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Megavita“, remdamasis CK 1.80, 1.81, 1.82, 1.86, 6.66, 6.67, 6.145 straipsniais, Įmonių bankroto įstatymu, Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu, ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio pagrindo papildymo prašė teismo pripažinti negaliojančiomis automobilio nuomos 2003 m. vasario 2 d. ir 2004 m. sausio 2 d. sutartis, sudarytas tarp atsakovės V. L. ir UAB „Megavita“ dėl automobilio TOYOTA COROLLA, valst. Nr. XXXXXXXX nuomos nuo jų sudarymo momento ir, pritaikius restituciją, priteisti iš atsakovų 37 240 Lt žalą. Nurodė, kad sandorių sudarymo metu atsakovė V. L. buvo bendrovės direktorė, vienintelė akcininkė ir automobilių nuomotoja. Sandoriai buvo sudaryti bendrovei nenaudingomis sąlygomis (nuoma po 1640 Lt mėnesiui), jais atsakovė siekė savo asmeninės naudos, sandoriai sudaryti tik dėl akių (tariami sandoriai), nes bendrovė automobilio negavo, juo toliau naudojosi atsakovė ir jos šeima. Nuompinigių išmokėjimu buvo pažeistas įstatymu nustatytas imperatyvus atsiskaitymo eiliškumas, nes tuo metu bendrovė jau buvo skolinga valstybės, savivaldybės biudžetams, VSDFV ir atsakovų, kaip įmonės vadovų ir savininkų, nesąžiningumas preziumuojamas. Atsakovės atsakomybė už bendrovei padarytą žalą numatyta UAB „Megavita“ įstatų 78 straipsnyje bei CK 1.82 straipsnyje.
Atsakovė priešieškiniu, remdamasi CK 1.80 straipsniu, Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 ir 18 straipsniais, prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderį Nr. 833 dalyje dėl 15 000 Lt sumos išmokėjimo V. L. bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Faktą, jog pagal šį orderį jai buvo išmokėta ne 19 200 Lt, o tik 4 200 Lt suma, įrodinėja kasos knygos įrašu. Teigia, kad klaidingą įrašą orderyje turėjo ištaisyti vyriausias buhalteris, kuris atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš V. L. 22 240 Lt UAB „Megavita“, likusią ieškinio dalį atmetė. Priešieškinį tenkino visiškai, pripažino negaliojančiu 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderį Nr. 833 dalyje dėl 15 000 Lt sumos išmokėjimo V. L. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog automobilio nuomos sutartis sudarė asmuo, neturintis tokios teisės, sutartys prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), jomis buvo pažeisti bendrovės įstatai, sutartys prieštarauja bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršijo normalią gamybinę – ūkinę riziką, buvo akivaizdžiai nuostolingos ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingos (įstatų 43 p., 44 p., CK 1.82 str.). Ginčijami sandoriai buvo vykdomi: bendrovė naudojosi automobiliu, todėl automobilio nuomos sutarčių negalima laikyti sudarytomis tik dėl akių (tariamu sandoriu, CK 1.86 str.). Ieškovas nepateikė įrodymų, jog sutarčių sudarymo metu buvo kreditorių, ir kad sutarčių sudarymu buvo pažeistos kreditorių teisės (CK 6.66 str., 6.67 str.). Teismas padarė išvadą, kad 2004 m. gruodžio 6 d. ir 2004 m. gruodžio 20 d. atsiskaitant su atsakove buvo pažeistas įstatymu įtvirtintas mokėjimų eiliškumas, nes tuo metu bendrovė jau buvo skolinga kitiems kreditoriams, tame tarpe VMI, turinčiai pirmumo teisę atsakovės atžvilgiu. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai VMI 2004 m. gruodžio 20 d. sudarė 47 982,23 Lt, o metų pabaigoj e- 53 695,98 Lt. Nors bankroto byla UAB ,,Megavita“ buvo iškelta tik 2005 m. birželio 22 d., tačiau iš nutarties iškelti bankroto bylą matyti, kad jau 2004 m. lapkričio 4 d. buvo priimti sprendimai dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš bendrovės ir bendrovės skolos, kurioms suėjęs mokėjimo terminas 2005 m. gegužės 31 d. sudarė ne mažiau 226 000 Lt, o į balansą įrašyto turto vertė - 185 504 Lt. Šias aplinkybes žinojo atsakovė V. L., kuri buvo ir 100 procentų bendrovės akcininkė ir bendrovės direktorė. Teismas konstatavo, kad 22 240 Lt pinigų suma atsakovei buvo išmokėta pažeidžiant įstatymu įtvirtintą imperatyvų mokėjimų eiliškumą, todėl ši suma iš atsakovės priteistina ieškovui, o reikalavimas atsakovui E. L. atmestinas (Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB ,,Megavita“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo reikalavimai ir patenkintas priešieškinys panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, patenkinti ieškinį, o atsakovės priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas, nes atsakovai, būdami UAB ,,Megavita“ akcininkais, valdė ir kontroliavo UAB ,,Megavita“, V. L. buvo administracijos vadovė, E. L. – vadybininkas, todėl jie abu, žinodami bendrovės finansinę padėtį, išnuomojo jiems nuosavybės teise priklausantį automobilį UAB ,,Megavita“ tam, kad gautų asmeninės naudos (CK 6.67 str. 2 - 6 p.). Ją turėtų grąžinti abu atsakovai (CK 3.88 str., 3.109 str.). Atsakovai nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigė, o teismas nepagrįstai pareigą įrodinėti atsakovų nesąžiningumą perkėlė BUAB ,,Megavita“. Šiais sandoriais pažeisti kreditorių interesai, nes dėl sandorių sudarymo padidėjo bendras kreditorinis reikalavimas, todėl sumažėjo bendrovės galimybės atsiskaityti su likusiais kreditoriais.
2. Ginčijami sandoriai UAB ,,Megavita“ nebuvo naudingi, jais bendrovei padaryta 37 240 Lt žala. Kadangi bendrovės tikslas – pelno siekimas, bendrovės valdymo organai privalo sudaryti tokius sandorius, kurie bendrovei būtų naudingi, mažintų sąnaudas ir didintų bendrovės turtą. Teismui pateikta pažyma-išvada, iš kurios matyti, kad 2003 m. pirmą ketvirtį analogiško automobilio vidutinė rinkos kaina buvo 8 400 Lt. Atsakovė du metus nuomojo automobilį už 37 240 t sumą ir pajamų gavo 4,4 karto daugiau negu automobilio vidutinė rinkos kaina. Teismas šių faktinių aplinkybių neįvertino ir teismo sprendimą motyvavo formaliais vertinimais, neįsigilindamas į sandorių esmę ir pažeistus kreditorių interesus. Teismo išvada, kad bendrovė neturėjo lėšų automobiliui įsigyti ir todėl jį nuomojo yra nelogiška, nes nuomos vertė kelis kartus viršijo automobilio kainą.
3. V. L., įgaliodama kitą asmenį bendrovės vardu sudaryti sandorį ir pati būdama sandorio šalimi, buvo nesąžininga, siekė ir gavo asmeninės naudos, tuo padarydama bendrovei žalą. Sandoris yra negaliojantis kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.). Pagal UAB ,,Megavita“ įstatų 78 straipsnį, jei administracijos vadovas ar jo pavaduotojas sudarė sandorį viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atliko kitus neteisėtus veiksmus ir tuo bendrovei padarė žalos arba dėl to šie asmenys gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės sąskaita, bendrovė turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą.
4. Iš byloje esančių duomenų darytina išvada, kad per visą nuomos laikotarpį ginčo automobiliu buvo pasinaudota tik du kartus išvykstant į užsienį, kelionės dokumentai automobiliui kitiems kartams nepildyti. Atsakovų liudytojas yra suinteresuotas asmuo, o žymos pase neturi nieko bendra su automobilio naudojimu. bendrovė realiai automobilio negavo, juo toliau naudojosi atsakovė ir jos šeima. Prisidengiant šiuo sandoriu buvo ,,išplautos“ bendrovės lėšos, pažeisti kreditorių interesai.
5. Priešieškinis yra be pagrindo patenkintas, nes atsakovai ginčijo ne sandorį, o rašytinį įrodymą, finansinį apskaitos dokumentą. Finansinio apskaitos dokumento pripažinimo negaliojančiu ar jo taisymo procedūros yra nustatytos buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose ir teismas savo sprendimu negali šio dokumento pripažinti negaliojančiu. Teismas šį dokumentą gali vertinti tik kaip rašytinį įrodymą.
Apeliaciniu skundu atsakovė V. L. prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys ir iš atsakovės UAB ,,Megavita“ naudai priteista 22 240 Lt, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnį, kuriame nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus mokami trečia eile, kiti mokėjimai pinigų gavėjams mokami ketvirta eile. Teismas nenustatė teisiškai reikšmingų faktų, ar mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturėjo pakankamai pinigų 2004 m. gruodžio 6 ir 20 dienomis ir, ar buvo mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus nepriemoka.
2. Remiantis kasos knygos 2004 m. gruodžio 1-16 d. duomenimis (kasos knygos 16 l.), bendrovės kasoje 2004 m. gruodžio 6 d. buvo 82 830,7 Lt, 2004 m. gruodžio 6 d. išmokėjus V. L. 18 400 Lt, kasoje liko 64 790,70 Lt; 2004 m. gruodžio 20 d. bendrovės kasoje buvo 41 865,48 Lt, 2004 m. gruodžio 20 d. išmokėjus V. L. 4 200 Lt, kasoje liko 37 665,48 Lt. Kasoje esančios grynųjų pinigų sumos, neįvertinus banko sąskaitoje esančių pinigų sumų, buvo visiškai pakankamos bendrovėje atsiradusiems piniginiams reikalavimams įvykdyti, todėl mokėjimų eilės tvarka, nustatyta Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, nebuvo taikoma ir neturėjo būti taikoma.
3. Teismas neteisingai nurodė, kad 2004 m. gruodžio 20 d. bendrovės pradelsti įsipareigojimai VMI sudarė 47 982,23 Lt, o metų pabaigoje – 53 695,98 Lt, nes šie finansiniai duomenys neatitinka byloje surinktos medžiagos. Atsakovės ir ieškovo pateikti duomenys apie mokestinę nepriemoką yra visiškai skirtingi, teismas nepagrįstai vadovavosi 2006 m. kovo 13 d. pažyma, konstatuodamas 47 982,23 Lt mokestinę nepriemoką 2004 m. gruodžio 20 d.
4. Neturi įrodomosios reikšmės teismo sprendime konstatuotos aplinkybės, kad bendrovės skolos, kurioms suėjęs mokėjimo terminas 2005 m. gegužės 31 d., sudarė ne mažiau kaip 226 000 Lt, kadangi šie duomenys nustatyti praėjus pusei metų nuo V. L. išmokėtų pinigų sumų už automobilio nuomą, šiems įsiskolinimams susidaryti turėjo įtakos draudiminis įvykis, įvykęs 2005 m. kovo 13 d.
5. Atsakovė, kaip fizinis asmuo negali atsakyti už bendrovės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą, todėl, teismui konstatavus, kad buvo pažeista mokėjimų eiliškumo tvarka, nustatyta įstatymu, pinigų sumos negali būti priteistos iš fizinio asmens bendrovės naudai.
6. Nors mokėjimų eilė nustatyta siekiant ginti kreditorių teises ir teisėtus interesus, kreditorius Panevėžio apskrities VMI reikalavimo priteisti pinigų sumas į valstybės biudžetą dėl to, kad buvo pažeista mokėjimų eilė, UAB ,,Megavita“ nereiškė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti, tenkinti atsakovės apeliacinį skundą.
Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, tenkinti ieškovo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovės apeliacinis skundas dėl ieškinio tenkintinas, ieškovo – netenkintinas.
Ieškovas ginčija 2003 m. vasario 2 d. ir 2004 m. sausio 2 d. automobilio nuomos sutartis, sudarytas tarp V. L. ir UAB ,,Megavita“ tuo pagrindu, kad ši sutartis prieštarauja bendrovės tikslams, gerai moralei, sutartį sudarė asmuo, neturintis tokios teisės, sutartis buvo sudaryta tik dėl akių.
Sandoris, sudarytas privataus juridinio asmens valdymo organų, prieštaraujantis juridinio asmens tikslams, yra negaliojantis (CK 1.82 str. 1 d.). UAB ,,Megavita“ vienas iš pagrindinių tikslų, numatytų bendrovės įstatuose, buvo pelno siekimas (Įstatų 3 punktas). V. L. buvo vienintelė bendrovės akcininkė ir bendrovės direktorė. Automobilio nuomos sutartį, pagal kurią V. L. išnuomavo bendrovei ,,Megavita“ automobilį TOYOTA COROLLA, valst. Nr. XXXXXXXX pasirašė bendrovės vardu UAB ,,Megavita“ vadybininkas P. B. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, V. L., kaip bendrovės direktorė ir vienintelė akcininkė, turėjo kompetenciją įgalinti kitus asmenis vykdyti tas funkcijas, kurios yra jos kompetencijoje. V. L. įgalino vadybininką P. B. pasirašyti automobilio nuomos sutartį ir tuo pagrindu nuomos sutartis pirmosios instancijos teismo pagrįstai nepripažinta negaliojančia (CK 1.92 str.).
UAB ,,Megavita“ ūkinė veikla buvo avalynės mažmeninė prekyba. UAB ,,Megavita“ savo veiklą vykdė Utenoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Byloje esantys dokumentai (sąskaitos faktūros, važtaraščiai) patvirtina, kad UAB ,,Megavita“ prekes (avalynę) pardavimui atsiveždavo iš užsienio, daugiausia iš Lenkijos (b. l. 9-13, t. 2; b. l. 55-65, t. 3).
Kad pati V. L. ir kiti bendrovės darbuotojai vykdavo į užsienį darbo reikalais, patvirtina atsakovės paaiškinimai, įsakymai dėl komandiruočių (b. l. 50-55, t. 3). Palyginus komandiruočių laiką, nurodytą bendrovės įsakymuose dėl komandiruočių, su Valstybės sienos apsaugos tarnybos pateiktais duomenimis, kada nuomojamas automobilis kirto Lietuvos valstybės sieną (b. l. 43-47, t. 3) galima daryti išvadą, kad nuomojamu automobiliu bendrovės darbuotojai (daugiausia pati direktorė) važiuodavo į užsienio firmų parodas nupirkti prekių (avalynės), užmegzti prekybinius ryšius. Šiuo automobiliu taip pat buvo vežamos prekės iš užsienio, ką patvirtina prekių gabenimo važtaraščiai (b. l. 60, 61, 64). Šios aplinkybės rodo, kad nuomojamas automobilis buvo naudojamas bendrovės ūkinėje veikloje. Suprantama, kad bendrovės, kuri vykdė prekybą avalyne, darbuotojams buvo reikalinga vykti į užsienio firmas, parodas užmegzti prekybinius ryšius, nupirkti prekes. Todėl apeliacinio skundo motyvai, kad bendrovė realiai automobilio negavo, kad jis nebuvo naudojamas bendrovės reikmėms, yra nepagrįsti. Taip pat negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad bendrovei nuomotis automobilį buvo visiškai nenaudinga. Šis argumentas yra pagrįstas tik prielaidomis. Bendrovė 2003 metais buvo paėmusi kreditą apyvartinių lėšų papildymui (b. l. 14-34, t. 2). Kaip nurodė atsakovė, nebuvo galimybės gauti dar vieną kreditą automobilio pirkimui, todėl buvo nutarta automobilį nuomoti. Ieškovas teigia, kad nuomos kaina 2003 m. po 1 640 Lt per mėnesį, 2004 m. – 1 600 Lt per mėnesį yra labai didelė, kad bendrovei naudingiau būtų buvę įsigyti naują automobilį nei mokėti nuomos mokestį. Kaip matyti iš byloje esančio UAB ,,Autotopus“ komercinio pasiūlymo (b. l. 57, t. 1) nuomos mokestis, kurį mokėjo UAB ,,Megavita“, nebuvo didesnis už vidutines rinkos kainas. Atsakovė, būdama bendrovės vienintele akcininke ir direktore, vykdydama ūkinę veiklą, turėjo kompetenciją priimti sprendimus. Šiuo konkrečiu atveju buvo nuspręsta automobilį išsinuomoti. Automobilio nuomos sutartis neviršijo normalios ūkinės veiklos rizikos, jis buvo naudojamas bendrovės veikloje, vykdant prekybą avalyne. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad automobilis buvo naudojamas bendrovės veikloje ir kad tai neviršijo normalios ūkinės rizikos, kad V. L., kaip nuomotoja, nuomos sutarties pagrindu turėjo teisę gauti nuomos mokestį.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, V. L. išmokant nuomos mokestį, buvo pažeista mokėjimų eilės tvarka nustatyta Laikinuoju mokėjimo eilės tvarkos įstatymu, nes bendrovė tuo laiku buvo neatsiskaičiusi su valstybės biudžetu bei VSDF. Tačiau iš bendrovės ,,Megavita“ kasos operacijų matyti, kad bendrovės kasoje tuo metu, kai atsakovei V. L. buvo sumokėtas nuomos mokestis, bendrovė pinigų turėjo. 2004 m. gruodžio 6 d. V. L. sumokėjus nuomos mokestį, kasoje buvo likę 64 790,70 Lt, 2004 m. gruodžio 20 d. – 3 766,48 Lt. Tai rodo, kad bendrovė turėjo pakankamai pinigų sumokėti mokesčius, tačiau to nepadarė. Kad bendrovė neatsiskaičiusi su valstybės biudžetu, VSDF pirmiau atsiskaitė su kitais asmenimis (tiekėjais, nuomotojais) tiesioginė žala bendrovei nebuvo padaryta, todėl iš atsakovės priteisti 22 240 Lt tuo pagrindu, kad jai buvo sumokėtas nuomos mokestis, pažeidžiant mokėjimų eilės tvarką, nebuvo pagrindo.
Ieškovo apeliacinis skundas dėl priešieškinio tenkintinas.
Pinigai iš ūkio subjekto yra išmokami pagal kasos orderį. Kasos operacijų atlikimo ir įforminimo tvarką reglamentuoja Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179. Šių Taisyklių 11 punkte nurodyta, kad kasos pajamų orderyje negali būti jokių trynimų, braukymų arba taisymų – net ir patvirtintų. Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnis taip pat draudžia pinigų apskaitos dokumentuose daryti bet kokius klaidų taisymus. Atsakovė V. L., priimdama pinigus pagal 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderį, savo parašu patvirtino, kad gavo 19 200 Lt. Ši suma kasos išlaidų orderyje įrašyta žodžiais, kuriuos įrašė pati V. L. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui nepateikus duomenų apie kasos orderio pagrindu išmokėtas kitas, išskyrus 4 200 Lt, pinigų sumas, nėra pagrindo laikyti, kad V. L. buvo išmokėta 19 200 Lt. Visos kasos operacijos yra įrašomos į kasos knygą. Kasininkas, paėmęs kasos išlaidų orderį, į kasos knygą turi įrašyti tą pinigų sumą, kuri yra nurodyta išlaidų orderyje, o jeigu yra taisymai, privalo dokumentą grąžinti tinkamai įforminti. Šiuo atveju, kai 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 833 buvo taisymas, išmokėta suma nurodyta skaičiais ,,19200“ taisyta į ,,4200“, nubraukiant skaičių ,,19“ ir vietoje jo įrašant skaičių ,,4“, tačiau gauta suma 19 200 Lt pačios V. L. įrašyta žodžiais ir patvirtinta jos parašu, įrašas kasos knygoje apie tai, kad V. L. pagal kasos išlaidų orderį gavo tik 4 200 Lt, yra nepagrįstas tinkamu pinigų apskaitos dokumentu. Todėl daryti išvadą, kad V. L. pagal 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderį Nr. 833 gavo tik 4 200 Lt, nėra pagrindo (CPK 185 str.).
Išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 2004 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderis dėl 15 000 Lt išmokėjimo V. L. pripažintas negaliojančiu, naikintina ir priešieškinis atmetamas.
Atsakovės apeliacinis skundas dėl ieškovo reikalavimų patenkinimo yra visiškai patenkintas, todėl iš ieškovo atsakovės naudai yra priteisiamas 667,20 Lt žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Taip pat iš ieškovo atsakovės naudai priteisiama dalis – 300 Lt išlaidų (iš 600 Lt, atsakovės sumokėtų advokato pagalbai apmokėti), turėtų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo (CPK 98 str. 1 d.). Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra sumažintos iki 300 Lt, įvertinus tą aplinkybę, kad atsakovės priešieškinis yra atmestas (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas advokato pagalbai apmokėti iš viso turėjo 1 200 Lt išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą ir į tą aplinkybę, kad ieškovo ieškinys ir atsakovo priešieškinis yra atmesti, ieškovo turėtų išlaidų dydį sumažina iki 500 Lt (CPK 98 str. 2 d.). Iš ieškovo ir atsakovės priteisiama po 7 Lt iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
n utaria:
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis patenkinta, panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti. Sprendimo dalį, kuria priešieškinys patenkintas ir iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ priteista 50 Lt V. L. ir 400 Lt valstybei, panaikinti ir priešieškinį atmesti.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ V. L. naudai 300 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, ir 667,20 Lt žyminio mokesčio, apmokėto už apeliacinį skundą.
Priteisti iš V. L. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ naudai 500 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš V. L. ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Megavita“ po 7 Lt iš kiekvieno valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme.