- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2018-08-08
- Bylos Nr.
- A8.-1613-990/2018
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Mindaugas Ražanskas
- Pažeidėjas
- J. J., Vilniaus teritorinės muitinės Teisės skyriaus vyriausiajai
sekretoriaujant Rasai Glovickytei- Liobienei, Ievai Janulevičiūtei, Viktorijai Melnikovai,
Vilniaus teritorinės muitinės Teisės skyriaus vyriausiajai inspektorei- juriskonsultei G. P.,
viešuose teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltinama padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau- ir ANK) 212 straipsnio 4 dalyje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
2018 m. gegužės 23 d. Vilniaus teritorinės muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus vyriausioji inspektorė R. V. surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuriuo J. J. patraukta administracinėn atsakomybėn už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 212 straipsnio 4 dalyje, padarymą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
J. J., būdama UAB (duomenys neskelbtini) muitinės tarpininke, 2017 m. kovo 2 d. Vilniaus krovinių poste „Kirtimai“ UAB (duomenys neskelbtini) vardu įformintoje elektroninėje mokėjimo deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) deklaravo prekių statistinę vertę- 7 958,31 eurų, apskaičiuotus importo mokesčius- 175 eurai muito mokesčio, 1 728 eurai pridėtinės vertės mokesčio, tačiau deklaracijoje deklaruotos prekių muitinės (statistinės) vertės- 7 958,31 eurų J. J. gabenimo išlaidomis netikslino. Po muitinio įforminimo muitinei buvo pateikta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta 1 530 JAV dolerių gabenimo išlaidų, dėl ko muitinė prie prekių kainos pridėjo nedeklaruotas 1 530 JAV dolerių išlaidas ir deklaracijoje prekių muitinę (statistinę) vertę bei importo mokesčius, po ko perskaičiuota muitinė vertė yra 9 407,86 eurų, perskaičiuoti importo mokesčiai- 207 eurų muito mokesčio, 2 039 eurai pridėtinės vertės mokesčio (papildomai priskaičiuota 32 eurai muito mokesčio ir 311 eurų importo pridėtinės vertės mokesčio).
Įrodymai, jų vertinimo ir kvalifikavimo motyvai
Teismo posėdžio metu J. J. parodė, kad kai atvežė prekes, pastarosios buvo padėtos į muitinės sandėlį. Ji yra muitinės tarpininkė. Prekių forminimo ir prekių atvykimo metu buvo pateikta sąskaita, kurioje buvo nurodyta „Free of shipping“, kas reiškia, kad transporto išlaidos yra įskaičiuotos į prekių vertę. Ji rėmėsi šiais dokumentais. Ji dirba su T. Š. (T. Š.) toje pačioje įmonėje, pastarasis bendravo su klientu. Ji paklausė T., o pastarasis- kliento, ar nėra papildomų išlaidų. Klientas per T. patikino, kad išlaidų nėra. T. jai pasakė, kad išlaidų nėra. Jai nebuvo pateikta jokių sąskaitų už transportavimą. Ji visada turėjo sąskaitą, kurioje yra nurodyta „free of shipping“. Importo metu iš kažkur buvo paimta papildoma sąskaita, kurioje buvo nurodytos pristatymo sąlygos, kuomet turėtų būti transportavimo išlaidos. Po ilgo laikotarpio ji dar kartą paskambino T. ir pastarojo paklausė dėl papildomų išlaidų, Tigran pakartotinai patikino, kad nebuvo jokių papildomų išlaidų. Po to buvo įforminta importo procedūra. Po įforminimo muitinei pakėlus dokumentus ir pradėjus tikrinti, ji paskambino klientui D. Z. (D. Z.) ir pastarojo paklausė, ar buvo transporto išlaidos. D. Z. su ją ilgą laiką vengė bendravimo. Kai teritorinė muitinė D. Z. parašė, šis pateikė muitinei sąskaitą su transportavimo išlaidomis. Po to ji paskambino Denisui ir pastarojo klausė, kodėl šis jai nepateikė sąskaitos su transportavimo išlaidomis, o muitinei tokią sąskaitą pateikė. D. Z. kaltino ją, kodėl ji Deniso neklausė. Ji sakė, kad klausė, bet jai nebuvo niekas pateikta. Ji nesuinteresuota neteisingai kažką deklaruoti ir dalyvauti tokiuose procesuose. Oro uoste buvo suforminta tranzitinė deklaracija, su kuria asmuo atvyko į sandėlį. Prekės į muitinės sandėlį atvežtos vasario 27 d., bet importas buvo darytas kovo mėnesį. Prekės buvo muitinės sandėlyje iki kovo mėnesio kažkelintos dienos. Kadangi ji matė sąskaitą su įrašu „Free of shipping“, ji ir deklaravo, kad nėra transporto išlaidų. Jeigu būtų „Free of shipping“, 20 langelyje ji galėtų įrašyti kokį „CIF“, tačiau į deklaracijos 20 langelį „Pristatymo sąlygos“ ji įrašė „FOB“. Ji žinojo, kad esant „FOB“ sąlygoms turėtų būti transporto išlaidos. Klientas jai pasakė: „Čia įtrauktos tos transporto išlaidos“. Ji negali žinoti, kokią sumą išskirti. Ji pagalvojo, kad tai bendra suma, o mokesčiai skaičiuosis nuo šios sumos. Į 20 langelį ji neįrašė „CIF“, nes negalėjo išgalvoti. Ji kliento paklausė, kokios yra transportavimo išlaidos, šis jai pasakė, kad „FOB“, viskas įtraukta į prekių vertę.
Teismo posėdžio metu T. Š. parodė, kad klientas- jo draugas iš Latvijos jam atsiuntė dokumentus, kad būtų suskaičiuotas išmuitinimas. Paskui pasikeitė sąskaitos dėl pristatymo sąlygų, t. y. pasikeitė pristatymo sąlygos, o pristatymo sąlygos gali kisti- čia nėra taip, kad suma pasikeitė, čia keičiasi, kas pristatė, kas moka už vežimą, o tai gali bet kokiu momentu pasikeisti.
Teismo posėdžio metu D. Z. paaiškino, kad sausio mėnesį kinų įmonė (duomenys neskelbtini) siuntė jo vadovaujamai įmonei prekes, kurias turėjo pristatyti įmonė (duomenys neskelbtini). Pastaroji yra yra transporto įmonė, teikianti transportavimo paslaugas. Jo atstovaujama įmonė su įmone (duomenys neskelbtini) bendravo elektroniniu būdu, pastarąją įmonę parekomendavo įmonės (duomenys neskelbtini)atstovas. Įmonės (duomenys neskelbtini) atstovė buvo moteris, vardu J., su ja jis bendravo rusų kalba. Pinigus jis mokėjo atskirai: už prekes- įmonei (duomenys neskelbtini), už siuntimą- įmonei (duomenys neskelbtini). Jis kreipėsi į UAB (duomenys neskelbtini), kad ši padėtų išmuitinti prekes. Įmonė (duomenys neskelbtini) atsiuntė sąskaitą, kurią jis turėjo apmokėti. Toje sąskaitoje buvo parašyta „Free of shipping“, t. y. nemokamas siuntimas. Jis pagalvojo, kad tai yra logiška, nes moka ne pačiai įmonei (duomenys neskelbtini), o įmonei (duomenys neskelbtini). Pastaroji įmonė turėjo atsiųsti tas prekes, tačiau kai prekės buvo išmuitintos jis pamatė, kad sąskaita- faktūra yra pakeista- sąskaitoje buvo parašyta „FOB“, tuo tarpu kitoje sąskaitoje parašyta „Free of shipping“. Kadangi jo atstovaujama įmonė pirmą kartą siuntėsi prekes iš trečiųjų šalių į Europą, todėl atsitiko tokia klaida. Tikrąją sąskaitą jis gavo kovo mėnesį, tiksliai datos jis neprisimena, o klaidinga sąskaita, kurioje nurodyta „Free of shipping“, buvo atsiųsta sausio 19 d. Abi sąskaitos yra tos pačios datos, bet jau pakeistos pristatymo sąlygos. Jis nežino, ar tuo pačiu numeriu gali būti skirtingos sąskaitos. Iš pradžių kinų įmonė atsiuntė pirmą sąskaitą, kurią jis nusiuntė Jolitai, kad ši pradėtų ruošti visus dokumentus išmuitinimui, o pasirodė, kad kinų įmonė įdėjo kitą dokumentą. Prekės atkeliavo į oro uostą. Sąskaitą, kur įskaičiuotas prekių pristatymas, jis gavo dviem būdais- ir elektroniniu paštu, ir su prekėmis. Fiziškai pakeistą sąskaitą jis gavo kovo mėnesio pradžioje. Sąskaitą jis gavo, kai prekės buvo atvežtos į jų sandėlį, po muitinių įforminimo. Jis T. nepažįsta, tik vieną kartą su šiuo susiskambino.
Teismo posėdžio metu Vilniaus teritorinės muitinės Teisės skyriaus vyriausioji inspektorė- juriskonsultė G. P. parodė, kad praktikoje sąskaitos yra kaitaliojamos ir gali būti, kad ta pati sąskaita gali būti iš kliento pusės atsiųsta vieną kartą vienokia, o kitą kartą- kitokia. Deklarantai kaip savo srities specialistai prieš deklaruodami prekes vis tiek turi tam tikrą paketą dokumentų, kuriais remdamiesi deklaruoja tą prekę ar prekes, atlieka tam tikrą procedūrą. Paketas dokumentų turi būti galutinis ir remiantis šiais dokumentais pateikiama deklaracija. Šiuo atveju prie bylos medžiagos iš sistemos yra ištrauktas sąskaita, kuri numato, kad buvo pristatymo sąlygos „FOB“. Šios sąskaitos pagrindu ir pastarojoje esančiais duomenimis buvo deklaruojama importo deklaracija. Vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 metų gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 1B-1199 6.2.3 punktu, pirkėjas apmoka prekių pervežimo nuo išsiuntimo vietos iki paskirties vietos išlaidas, tai šiuo atveju pirkėjas yra UAB (duomenys neskelbtini). Jeigu yra „FOB“ sąlygos, deklarantas turi žinoti, kad pristatymas negali būti nemokamas. Muitinės tarpininkų darbo specifika savaime suponuoja išklausyti tam tikrus kursus ir išlaikyti egzaminą. Muitinės tarpininkas turi pažymėjimą, supranta, kaip viskas vyksta. Šis nusižengimas yra padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, taigi šiuo atveju nėra svarbu, dėl ko buvo padarytas šis nusižengimas, jeigu jis buvo padarytas, šiuo atveju deklarantė žinojo, kad yra „FOB“ sąlygos ir atitinkamos transporto išlaidos. Jei sąskaita išrašyta už transportavimo išlaidas, jeigu yra „free of shipping“, tai deklarantė turėjo į kitą langelį įrašyti, bet tokiu atveju, jeigu yra „FOB“ sąlygos, tai ir transporto išlaidos yra. Pagal E. P. ir Tarybos Reglamento Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas E. S. muitinės kodeksas, 70 straipsnį prekių muitinė vertė laikoma sandorio vertė, kaina sumokėta arba priklausianti už prekes, parduotas eksportui į E. S. muitų teritoriją. Patikslinti E. S. muitinės kodekso 71, 72 straipsniai importuojamų prekių vežimu, draudimu taip pat su prekių gabenimu susijusios prekių krovimo ir tvarkymo išlaidos. Vadovaujantis šio reglamento 71 straispnio1 punkto e papunkčio nuostatomis yra nustatyta, kad nustatant prekių muitinę vertę prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos pridedama importuojamų prekių vežimo ir transportavimo išlaidos. Yra numatytos tokios pareigos ir tuo pačiu yra taikomas šio reglamento 15 straipsnis, kuriame numatyta, kad asmuo, kuris pateikia deklaraciją yra atsakingas už informacijos išsamumą, tikslumą, visų dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą ir papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą, išsamumą. Deklarantai lanko tam tikrus kursus, gauna pažymėjimus, egzaminus išlaiko ir turi žinoti, kaip turi būti deklaruojamos prekės. Ji mano, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui reikėjo daugiau gilintis į dokumentus. Kaip matyti iš pačios importo deklaracijos, „FOB“ sąlygos deklaracijoje atsispindi, tai deklarantė žinojo, kad yra tos sąlygos. J. J. pateikė importo deklaraciją, kurioje nenumatė transportavimo išlaidų, tačiau pastarosios turėjo būti įtrauktos, kadangi 20 langelyje yra numatyta, kad pristatymo sąlygos yra „FOB“, kas reiškia, kad yra transportavimo išlaidos ir šios būtinai turi būti įtrauktos prie prekių muitinės vertės, remiantis E. S. muitinės kodekso 70 straipsniu, tačiau deklarantė J. J. savo pareigos neįvykdė. J. J. sako, kad pasitikėjo kliento žodžiais, kad transportavimo išlaidų nėra, tačiau tai J. J. atsakomybės nešalina, kadangi pastaroji yra savo srities profesionalė ir turėjo tinkamai atlikti savo darbą.
J. J. kaltinama padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 212 straipsnio 4 dalyje, kurioje numatyta teisinė atsakomybė už deklaranto neteisingų duomenų pateikimą deklaracijoje arba kitokį muitinės suklaidinimą, kai neteisingai deklaruotų prekių (daiktų) vertė viršija vieną šimtą bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.
Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia arba dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). ANK 9 straipsnyje nurodyta, jog administracinis nusižengimas yra padarytas dėl neatsargumo, jeigu jis padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo arba nerūpestingumo.
Siekiant nustatyti, kokia kaltės forma gali būti padaromas ANK 212 straipsnio 4 dalyje numatytas nusižengimas, būtina įvertinti teisės aktus, reglamentuojančius muitinės tarpininkės- deklarantės teises ir pareigas.
2013 m. spalio 9 d. E. P. ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad: „bet kuris asmuo, tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvaujantis atliekant muitinės formalumus arba muitinį tikrinimą, muitinės prašymu per nustatytą terminą tinkama forma pateikia jai visus būtinus dokumentus bei informaciją ir suteikia visą tiems formalumams arba tikrinimui atlikti būtiną pagalbą“. To paties teisės akto 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad: „pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją ar pranešimą apie reeksportą arba prašymą išduoti leidimą ar priimti kitą sprendimą, atitinkamas asmuo prisiima atsakomybę už visus toliau išvardytus atvejus: a) deklaracijoje, pranešime arba prašyme pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą; b) visų deklaraciją, pranešimą arba prašymą papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą; c) kai taikytina – visų pareigų, susijusių su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu konkrečioms prekėms arba su operacijomis, kurias leista atlikti, vykdymą“.
2015 m. liepos 28 d. K. D. Reglamento 2015/2446, kuriuo E. P. ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, B-01 Priedo 11 antraštinės dalies 3 skyriaus 7 pastraipoje pažymėta, jog „deklaranto arba jo atstovo pasirašytos deklaracijos pateikimas muitinės įstaigai reiškia, kad tas asmuo konkrečias prekės deklaruoja pageidaujamai taikyti procedūrai ir kad, nepažeidžiant galimo sankcijų taikymo, jis, vadovaujantis valstybėse narėse galiojančiomis nuostatomis, yra laikomas atsakingu už: deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų pareigų, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo konkrečioms prekėms pradžia, įvykdymą“.
Teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pagal ANK 212 straipsnio 4 dalį deklarantas gali atsakyti esant ir neatsargiai kaltei (ANK 9 str.).
Nors administracinio nusižengimo teisenos metu J. J. teigė, kad jai buvo pateikta tik viena sąskaita, kurioje buvo įskaičiuotos prekių gabenimo išlaidos, sąskaitoje nurodant „Free of shipping“, tačiau ta aplinkybė, kad deklaracijos 20 langelyje J. J. įrašė, jog pristatymo sąlygos yra „FOB“, kas reiškia, kad yra transportavimo išlaidos ir šios būtinai turi būti įtrauktos prie prekių muitinės vertės, leidžia teismui pagrįstai teigti, kad J. J. pildant UAB (duomenys neskelbtini)vardu įformintą elektroninę mokėjimo deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) buvo žinoma, kad ji privalo deklaruoti ir gabenimo išlaidas. Kaip teismo posėdžio metu parodė pati J. J., jeigu būtų „Free of shipping“, 20 langelyje ji galėtų įrašyti kokį „CIF“, tačiau į deklaracijos 20 langelį „Pristatymo sąlygos“ ji įrašė „FOB“; ji žinojo, kad esant „FOB“ sąlygoms turėtų būti transporto išlaidos. Taigi galima pagrįstai teigti, kad J. J., būdama deklarantė, pildydama UAB (duomenys neskelbtini)vardu įformintą elektroninę mokėjimo deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini), į pastarąją neįtraukdama prekių gabenimo išlaidų, deklaracijoje pateikė neteisingus duomenis. Teismas neturi pagrindo teigti, kad tai J. J. padarė tyčia, tačiau, kaip minėta, administracinis nusižengimas, numatytas ANK 212 straipsnio 4 dalyje, gali būti padaromas ir neatsargiai. J. J. neteisingai deklaruotų prekių (daiktų) vertė viršija vieną šimtą bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (3 766 eurus), taigi J. J. veika atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 212 straipsnio 4 dalyje, sudėtį.
J. J. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 212 straipsnio 4 dalyje, už kurio padarymą numatyta baudos nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų administracinė nuobauda.
Skirdamas administracinę nuobaudą teismas pažymi nenustatęs J. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgia į tai, kad J. J. šį administracinį nusižengimą padarė neatsargiai, nors ir įtardama, kad egzistuoja prekių gabenimo išlaidos (į deklaracijos 20 langelį „Pristatymo sąlygos“ įrašydama „FOB“), tačiau nepatikrinusi skirtingose sąskaitose įrašytų prieštaringų duomenų apie prekių gabenimo išlaidas. Teismas įvertina ir tai, kad J. J. anksčiau nebuvo bausta už analogiško pobūdžio pažeidimus. Apibendrinant šiuos argumentus konstatuotina, kad, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taikytinos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos ir J. J. skirtina švelnesnė negu straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda- įspėjimas, kurią skyrus bus pasiekti administracinei nuobaudai keliami tikslai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34, 635- 637 straipsniais,
nutaria:
Pripažinti J. J. kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 212 straipsnio 4 dalyje, ir skirti jai įspėjimą.
Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.