Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-12-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-523/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-12-15
Bylos Nr.
1A-523/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Svajūnas Knizleris
Nuteistasis
A. K.
Nukentėjusysis
K. M.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-523/2006Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.9.2; 1.2.3.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,gynėjui advokatui Arvydui Aleknai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. bei jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d., laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. K. nukentėjusiajai K. M. priteista 2465 Lt laidotuvių išlaidų bei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dalyje dėl paminklo bei kapo sutvarkymo, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2006-04-03, apie 23.00 val., V. S. gyvenamojo namo, esančio Liberiškio k., Naujamiesčio sen., Panevėžio r., virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio, kilusio tarpusavio konflikto su S. M. metu, tyčia peiliu vieną kartą dūrė S. M. į dešinę kirkšnį, padarydamas durtinę-pjautinę dešinės kirkšnies žaizdą su kirkšninės arterijos sužalojimu, sukėlusią nukentėjusiojo mirtį ir taip nužudė S. M. .

Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde teigia, jog prisipažino įvykdęs nusikaltimą, supranta, kad atėmė žmogui gyvybę, dėl to labai pergyvena ir gailisi. Be to, apeliantas pažymi, kad jis nenorėjo nužudyti S. M. . Pripažįsta, kad įvykio metu buvo girtas, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis S. M. taip pat buvo girtas.

Šalies argumentai

A. K. apeliaciniame skunde teigia, kad nuosprendyje teismas pasisakė, jog jam skirtina BK 129 str. 1 d. numatytos sankcijos vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, pasak apelianto, teismas nepagrįstai jam paskyrė per griežtą bausmę, t. y. laisvės atėmimą dešimčiai metų, nors minėto straipsnio sankcijos vidurkis, A. K. teigimu, yra septyneri metai ir šeši mėnesiai.

Apeliantas nurodo, jog iki jo suėmimo, su juo kartu gyveno nepilnametis sūnus P. K. , gim. 1992-06-29, kurį jis išlaikė. Po apelianto suėmimo vaikas liko gyventi vienas, prižiūrimas kaimynų. Be to, apeliantas prašo atsižvelgti į senyvą jo amžių bei sveikatos būklę ir pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2006-10-11 nuosprendį bei paskirti jam švelnesnę bausmę.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir paties A. K. skunde. Gynėjas taip pat teigia, jog nuteistasis A. K. dėl įvykdyto nusikaltimo pilnai prisipažino, gailisi, todėl tai turėtų būti pripažinta lengvinančia aplinkybe.

Nuteistojo gynėjas skunde pažymi, kad išgertuvėse, be nuteistojo ir nukentėjusiojo, dalyvavo ir liudytojas V. S. , kurio parodymai, pasak apelianto, yra abejotini.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog teismas, skirdamas bausmę A. K. , turėtų atsižvelgti į tai, jog jis iki suėmimo dirbo įvairius atsitiktinius darbus, savo ūkyje laikė karvę, arklį. Be to, kartu su A. K. gyveno ir sūnus P. K. , gim. 1992-06-29. Nuteistasis rūpindavosi savo sūnumi, pilnai jį išlaikė, stengėsi, kad šis turėtų sąlygas lankyti mokyklą. Seniūnija A. K. charakterizavo teigiamai. Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad seniūnija neigiamai charakterizavo nukentėjusįjį S. M. , kuris konfliktuodavo su V. S. , nuolat girtaudavo, niekur nedirbo, gyveno iš motinos pensijos, jo bijodavo kaimynai.

Nuteistojo A. K. gynėjas prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2006-10-11 nuosprendį ir skirti A. K. švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinio teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistojo A. K. gynėjas prašo nuteistojo bei gynėjo apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde prašo atsižvelgti, o jo gynėjas – pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis pilnai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog A. K. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai neduoda pagrindo teigti, jog jis pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Asmens prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parody­mus apie visas nusikaltimo aplinkybes. Iš esmės, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką – tai kaltės pripažinimas.

Kaltės sąvoka apima dvi tarpusavyje glaudžiai susijusias kategorijas – intelekto ir valios. Intelektinis kaltės elementas susijęs su veikos pavojingumo suvokimu, supratimu aplinkybių, sudarančių nusikaltimo objektyviąją pusę. Valinis kaltės elementas apsprendžia kaltininko psichinį santykį su nusikalstamos veikos padariniais. Skirtingas paminėtų kaltės elementų tarpusavio derinys, padarant nusikalstamą veiką, leidžia išskirti dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. Pagal BK 16 str., nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tada, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Iš byloje esančių apelianto parodymų sektų, kad jis S. M. sužaloti nenorėjo, nukentėjusiajam peiliu įdūrė netyčia, po to, kai A. K. nuo V. S. suduoto smūgio, rankoje turėdamas peilį, griuvo ant priekyje stovėjusio S. M. . Taigi, pagal tokį A. K. įvykio aplinkybių aiškinimą, jis nukentėjusįjį sužalojo tik dėl to, kad prieš tai, visiškai netikėtai jam į galvą įspyrė V. S. . Pagal šiuos parodymus, tokių V. S. veiksmų ir jais sukeltų pasekmių – griuvimo į priekį ir priešais buvusio S. M. sužalojimo rankoje laikytu peiliu, o taip pat nukentėjusiojo mirties, apeliantas nenumatė, negalėjo ir neturėjo numatyti.

Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią nuteistojo versiją atmetė, įvertinęs ją, kaip siekį išvengti atsakomybės, kadangi tokie A. K. parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Tokį savo sprendimą apygardos teismas išsamiai motyvavo ir Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su teismo nuosprendyje nurodytais argumentais, pagrindžiančiais tai, kad A. K. nužudė nukentėjusįjį S. M. , veikdamas netiesiogine tyčia. Nors nuteistojo gynėjas savo apeliaciniame skunde abejoja liudytojo V. S. parodymais apie įvykio aplinkybes, tačiau pirmiau minėtą nuteistojo versiją paneigia ne tik šio liudytojo parodymai, bet ir kiti byloje surinkti duomenys, tarp jų ir pirmosios instancijos teismo posėdyje teismo medicinos eksperto duoti parodymai. Ekpspertas parodė, kad A. K. versija, jog jis sėdėdamas gavo smūgį, po ko griuvo ir perdūrė S. M. , nėra tikėtina, nes toks mechanizmas sunkiai įmanomas. Kraujagyslės perpjovimui ir tokios žaizdos padarymui reikalingas stiprus tiesioginis smūgis, kuris negalimas esant A. K. jo nurodytoje padėtyje. Jei A. K. būtų gavęs iš nugaros pusės netikėtą smūgį į pakaušį, turėtų sėdimoje padėtyje išlikti ar nugriūti, bet neįdurti priekyje esančiam žmogui. A. K. apžiūrint, nuo tokio smūgio į galvą, galvoje turėjo būti rasti sužalojimai, kurių nustatyta nebuvo.

Taigi, A. K. , aiškindamas S. M. sužalojimo aplinkybes, savo kaltės, bet kokia jos pasireiškimo forma, nepripažįsta. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. , neigdamas savo kaltę, pripažįsta tik tai, kad S. M. mirtinai sužalotas buvo apelianto rankoje laikytu peiliu. Todėl nei apelianto ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, nei deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apeliaciniame skunde negali būti vertinami, kaip A. K. prisipažinimas įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą, ir negali būti pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nuoširdus gailėjimasis, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, yra glaudžiai susijęs su pirmiau aptartu prisipažinimu įvykdžius nusikalstamą veiką. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kalti­ninkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Akivaizdu, jog asmuo negali nuoširdžiai gailėtis dėl to, ko jis nepripažįsta padaręs. Taigi, kadangi, kaip pirmiau minėta, A. K. iš esmės savo kaltės nepripažino, tai jo teiginiai dėl to, kad jis nuoširdžiai gailisi, taip pat negali būti pripažinti jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę A. K. , BK 54 str. nurodytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bausmės paskirtį, A. K. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, motyvus, tikslus, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl A. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio.

Tiek nuteistojo, tiek ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog kartu su A. K. , iki jo suėmimo, gyveno ir sūnus P. K. , gim. 1992-06-29, kuriuo nuteistasis rūpindavosi. Ši aplinkybė iš tiesų reikšminga, sprendžiant klausimą dėl galimybės skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, Tačiau vien šios aplinkybės tam nepakanka, būtina nustatyti ir kitas BK 62 str. 2 d. nurodytas šio straipsnio taikymo sąlygas. Be jau minėtos aplinkybės dėl mažamečio sūnaus išlaikymo, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, turi būti nustatyta ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nei viena iš šių sąlygų nėra byloje nustatyta. Taigi, taikyti A. K. atžvilgiu BK 62 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės apie tai, kad iki suėmimo A. K. dirbo įvairius atsitiktinius darbus, rūpindavosi savo sūnumi, pilnai jį išlaikė, stengėsi, kad šis turėtų sąlygas lankyti mokyklą, yra jo asmenybę iki nusikaltimo padarymo charakterizuojantys duomenys, kurių, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, tačiau neabejotinai į juos atsižvelgė, nurodydamas, jog atsižvelgia į tai, kad A. K. charakterizuojamas teigiamai. Todėl dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes nėra pagrindo.

Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo girtas, kad seniūnija jį charakterizavo neigiamai, taip pat senyvas nuteistojo amžius, bausmės individualizavimui lemiamos reikšmės neturi ir tai nėra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Nepagrįstas ir nuteistojo apeliacinio skundo prašymas atsižvelgti į jo sveikatos būklę, kadangi apeliantas nepateikia jokių duomenų apie tai, kokia gi yra jo sveikatos būklė ir kaip ji turėtų lemti bausmės dydį, o be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis dėl ligos negalėtų atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, arba kad medicininė pagalba ar gydymas, jei jie jam reikalingi, negalėtų būti suteikti įkalinimo įstaigoje.

Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis atitinka inkriminuoto BK straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nepagrįstai paskyrė laisvės atėmimą dešimčiai metų, nes, pasak apelianto, BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis yra ne dešimt metų, bet septyneri metai ir šeši mėnesiai. Tačiau šis apelianto teiginys nepagrįstas. Vadovaujantis BK 61 str. 3 d., nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. BK 129 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki penkiolikos metų. Taigi, šioje sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, remiantis BK 61 str. 3 d. nustatytomis jo skaičiavimo taisyklėmis, yra būtent dešimt metų. Taigi, apygardos teismas šiuo atveju teisminės klaidos taip pat nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo A. K. bei jo gynėjo apeliacinių skundų juose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo A. K. bei jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Valdimaras BavėjanasSvajūnas Knizleris