Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) UAB „Julnora“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Julnora“ ieškinį atsakovui UAB ,,Medicinos bankas“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo neteisėtumo ir kreditavimo sutarties modifikavimo, tretieji asmenys A. R., UAB „Realty Invest“, T. K., G. L., S. L.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas UAB „Medicinos bankas“ atsiliepimu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o UAB „Julnora“ atskirąjį skundą atmesti. Nurodė, kad preliminarus įrodymų vertinimas šioje byloje neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad apeliantui palankus teismo sprendimas gali būti priimtas, todėl laikinosios apsaugos priemonės pagrįstai nebuvo pritaikytos, tačiau net ir tuo atveju, jeigu apelianto reikalavimai prima facie būtų pripažinti pagrįstais, toks pripažinimas automatiškai nelemtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrindimas yra tik viena iš prielaidų taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir apeliantas privalėjo įrodyti, bet neįrodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tačiau šioje byloje apeliantas nepagrindė net ir tikėtino ieškinio pagrįstumo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, o kartu ir jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dė kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį dėl pripažinimo, kad Kredito sutartis buvo nutraukta neteisėtai, kuris ieškinio patenkinimo atveju, nereikalaus priverstinio vykdymo ir dėl Kredito sutarties modifikavimo, kuris ieškinio patenkinimo atveju taip pat nereikalaus priverstinio vykdymo, todėl tokie apelianto reikalavimai negali būti užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Netgi ir tuo atveju jeigu būsimas teismo sprendimas būtų apeliantui palankus nereikėtų jokio priverstinio jo vykdymo. Apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės reikštų viso ginčo išsprendimą dar net nepradėjus jo nagrinėti ir apeliantas būtų suinteresuotas siekti, kad teismo procesas būtų kuo ilgesnis. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas turi užtikrinti galimai apeliantui palankaus teismo sprendimą įvykdymą, tačiau jos neturi suteikti apeliantui galimybės piktnaudžiauti procesu vilkinant bylos nagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, negali civilinės bylos nagrinėti iš esmės, tačiau, kaip minėta, vis tik turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, nes tokių priemonių taikymas, esant pagrįstų abejonių dėl asmeniui palankaus teismo sprendimo priėmimo, nėra galimas. Kita vertus, šioje proceso stadijoje atliktas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės metu bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip nei tai padaryta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Nagrinėjmau atveju pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, sprendė, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovas ieškiniu prašo pripažinti vienašališką 2009-06-25 Kreditavimo sutarties Nr. LOAN_95548 nutraukimą neteisėtu, taip pat pripažinti atsakovo reikalavimą iki 2016-06-17 grąžinti visą kredito likutį prieš terminą pagal 2009-06-25 Kreditavimo sutartį Nr. LOAN_95548, neteisėtu; pripažinti 2009-06-25 Kreditavimo sutarties Nr. LOAN_95548 bendrosios dalies 10.2 punktą nesąžiningu ir negaliojančiu nuo sutarties sudarymo dienos. Nagrinėjamu atveju ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, jog Kreditavimo sutarties 10.2 p. (kuriame nurodyta, kad bankas raštu informuoja kredito gavėją apie Sutrarties pažeidimą ir nustato ne trumpesnį nei 14 dienų terminą pažeidimui pašalinti) yra nesąžiningas, prieštaraujantis protingumo principui ir CK 6.209 str. 1 d., atsakovo pranešime nustatytas 16 dienų terminas nėra teisingas bei protingas, ieškovas siekia protingo termino savo įsipareigojimams įvykdyti. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje ieškovas iš esmės neginčija pačios skolos buvimo fakto, neginčija mokėjimų pagal kreditavimo sutartį, kurių mokėjimo terminai jau yra suėję, pagrįstumo bei Sutarties pažeidimo fakto, nemokant atsakovui palūkanų, kitų įmokų kredito sutartyje nustatytu grafiku. Pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog pranešimai apie sutarties sąlygų nevykdymą buvo siunčiami nuo 2015-12-31, byloje nėra duomenų, jog po civilinės bylos iškėlimo bent iš dalies ieškovas būtų įvykdęs prisiimtus įsipareigojimus. Šios aplinkybės šioje proceso stadijoje kelia tam tikrų abejonių dėl apelianto pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir iš esmės jau vien tai reikštų vienos iš būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvimą. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-11-28 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, nors minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs, šios aplinkybės taip pat prisideda prie nuomonės suformavimo, jog apeliantas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu apelianto reikalavimai prima facie būtų pripažinti pagrįstais, tai automatiškai nelemtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

Atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, kas reiškia, jog laikinąsias apsaugos priemones tikslinga taikyti tuo atveju, kai yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju ieškovui teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti, galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę (CPK 12, 17, 178 str.). Pagrindo varžyti kito asmens teises bet kuriuo atveju nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovas iš esmės nepagrindė įrodymais realios grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui. Be to byloje nėra pateikta aiškių įrodymų, kad yra pradėti vykdymo veiksmai. Apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas sprendimo įvykdymo atgręžimo apsunkinta tikimybe, nes, apelianto teigimu, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui priėmus palankų sprendimą, išieškotas lėšas tampų neįmanoma arba sunku susigrąžinti, tai suponuotų naujus teisinius ginčus. Tačiau šie argumentai nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes išieškojimas vykdomas kredito įstaigos naudai. Todėl nėra pagrindo manyti, kad atgręžtinio reikalavimo patenkinimo galimybėms, kiltų kokios nors grėsmės. Kita vertus sutiktina su atsakovo argumentais, jog atsižvelgiant į ieškinio procesinį tikslą (reikalavimai dėl pripažinimo bei modifikavimo), kuris nereikalauja priverstinio vykdymo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra tikslingas.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.