Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, bankrutavusi akcinė bendrovė „Snoras“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Ieškovas nuomone, nagrinėjamu atveju įvyko net dvi Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos alternatyvios faktinės aplinkybės: a) iškelta bankroto byla, b) priežiūros institucijos (Lietuvos banko) sprendimas taikyti poveikio priemonę, t. y. atimti veiklos licenciją, todėl įvykis pripažintinas draudiminiu. Po šios esminės faktinės aplinkybės atsiradimo automatiškai pradėjo veikti IĮIDĮ nuostatos, pagal kurias atsakovė buvo įpareigota išmokėti draudimines išmokas investuotojams.

Motyvuojamoji dalis

4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą ar turtines teises. IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalyje yra aiškiai apibrėžta investuotojo sąvoka: tai fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius, norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Tai reiškia, kad ieškovas, įsigijęs akcinės bendrovės (toliau – AB) banko „Snoras“ kaip draudėjo platintas obligacijas ir pervedęs bankui pinigus, yra pripažintinas investuotoju, kuriam taikoma draudimo apsauga. IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato tokius kompensavimo investuotojams būdus: 100 procentų įsipareigojimai investuotojams iki 3 000 Eur atitinkančios sumos litais ir 90 procentų įsipareigojimų investuotojams nuo 3 000 Eur atitinkančioms sumoms litais iki 22 000 Eur atitinkančioms sumoms litais. Kadangi ieškovas stebėjo situaciją ir suprato, kad atsakovė savo iniciatyva su ieškovu nesusisieks dėl draudimo išmokos administravimo ir išmokėjimo, jis 2015 m. lapkričio 25 d. pats kreipėsi į atsakovę raštu, prašydamas, kad jam būtų išmokėta jam pagal įstatymą priklausanti 22 000 Eur draudimo išmoka. Atsakovė 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 05-829 tik formaliai atsakė, kad to daryti neketina, nes neva IĮIDĮ tokios galimybės nenumato. Atsakovė savo atsisakymą grindžia tuo, kad IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką po draudžiamojo įvykio dienos. Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Tai reiškia, kad nacionalinis teisės aktas nustato skirtingus reikalavimus draudimo išmokai gauti atskirai indėlininkams ir atskirai investuotojams.

5. Išanalizavus 1997 m. kovo 3 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 97/9/EB Dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Direktyva 97/9/EB) matyti, kad Direktyva nekalba apie jokias papildomas sąlygas, kurios turėtų būti išpildomos, norint, kad atsirastų teisė į draudimo išmoką, išskyrus patį draudiminį įvykį (Direktyvos 97/9/EB 2 straipsnio 2 dalis). Visuotinai žinoma, kad nacionalinės valstybės turi teisę nustatyti griežtesnius reikalavimus, negu jie yra nustatyti Europos Sąjungos teisės aktuose – direktyvose – tačiau šiuo atveju papildomų sąlygų nustatymas negali būti suprantamas kaip sąlygų sugriežtinimas, kadangi jis jau savaime į nelygią padėtį „pastato“ du skirtingus subjektus (indėlininkus ir investuotojus). Ieškovo nuomone, IĮIDĮ nuostatos turi būti aiškinamos kartu su Europos Sąjungos teisės aktais ir tokiu atveju ieškovui kaip investuotojui besąlygiškai priklausytų jo reikalaujama draudimo išmoka.

6. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti, tuo atveju, jei ieškovo kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas BAB banko „Snoras“ bankroto byloje – bylą nutraukti.

7. Nurodė, kad atsakovė nėra pažeidusi IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį, draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos (konkrečiu atveju – 2011 m. lapkričio 24 d.) duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtinta draudimo išmokų apskaičiavimo tvarka siejama tik su draudėjo teikiamais duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus.

8. Pagal IĮIDI 2 straipsnio 3 dalį, indėlininkais nėra laikomi subjektai, kurių indėliai pagal IĮIDI negali būti draudimo objektai. IĮIDI 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais arba suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas).

9. Vadovaujantis IĮIDI 3 straipsnio 1 dalimi, indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai litais ir užsienio valiuta – Jungtinių Amerikos Valstijų doleriais, eurais ir Europos valstybių narių ir Europos ekonominės erdvės valstybių narių nacionalinėmis valiutomis. Kartu su ieškiniu nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad draudžiamojo įvykio dieną, t. y. 2011 m. lapkričio 24 d., ieškovas laikė ieškinyje nurodytas pinigų sumas banke „Snoras“ pagal banko indėlio ir banko sąskaitos sutartį.

10. Byloje esanti obligacijų pasirašymo sutartis patvirtina, kad ieškovas buvo įsigijęs banko obligacijų. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektas. Pagal CK 1.103 straipsnyje pateiktą obligacijos sąvoką, obligacija nėra ir negali būti pripažinta indėlių draudimo objektu IĮIDĮ prasme. Tokį aiškinimą teikia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.

11. Obligacijų atžvilgiu taip pat negali būti taikomas ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Pagal Direktyvos 97/9/EB 2 straipsnio 2 dalį, kompensacija investuotojams mokama tik pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla, arba grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotojų vardu ryšium su investicine veikla. Atitinkamai IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad apskaičiuojant išmoką už įsipareigojimus investuotojui yra įskaičiuojami tik tie investuotojo vertybiniai popieriai ir pinigai, kurių draudėjas nesugeba grąžinti investuotojui. Anksčiau minėtoje nutartyje Nr. 3K-7-602-684/2015 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, aplinkybė, jog bankrutuoja vertybinių popierių emitentas neduoda pagrindo teigti, kad įsipareigojimo grąžinti vertybinius popierius negali įvykdyti investicinė įmonė; aplinkybė, kad emitentas ir investicinė įmonė sutapo neleidžia daryti išvados, kad Direktyvos ir IĮIDĮ teikiama apsauga turėtų būti išplėsta tokia apimtimi, kad apsaugotų nuo vertybinių popierių emitentų nemokumo rizikos.

12. Nagrinėjamu atveju ieškovas, įsigydamas obligacijų, perdavė banko nuosavybėn jam priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Šiuo atveju bankas yra jam perduodamų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovui, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (to paties banko) bankroto. Be to, jei ieškovo finansinis reikalavimas yra patvirtintas BAB banko „Snoras“ bankroto byloje, egzistuoja tikimybė, kas su ieškovu bus atsiskaityta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o tai kelia grėsmę, kad ieškovas nepagrįstai praturtės.

13. Trečiasis asmuo, atstovaujamas bankroto administratoriaus, patvirtino, kad 2012 m. kovo 22 d. nutartimi BAB banko „Snoras“ bankroto byloje Nr. B2-2361-611/2012 buvo patvirtintas V. B. 29 094,11 Eur ketvirtos eilės kreditorinis reikalavimas, kuris buvo kildinamas iš V. B. turėtų fiksuotų palūkanų obligacijų.

14. 2016 m. birželio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinė byla sustabdyta iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016. 2018 m. liepos 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas, šalims nustatytas 14 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos terminas apsispręsti dėl pozicijos byloje tikslinimo.

15. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 28 985,00 Eur sumą, t. y. būtent tą konkrečią sumą, už kurią jis buvo įsigijęs obligacijas pagal su BAB banku „Snoras“ sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (reikalavimai dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų lieka nepakitę), taip pat prašo pakeisti ieškinio pagrindą ir nustatyti, kad draudimo išmokos teisėtumą ieškovas grindžia ne pagal investuotojams taikomą kompensavimo sistemą (maksimali suma 22 000 Eur), o pagal indėlininkams taikomą kompensavimo sistemą (maksimali suma 100 000 Eur), kaip yra nustatyta Europos Sąjungos Direktyvoje 94/19, t. y. ieškinio pagrindas – Direktyva 94/19 Dėl indėlių garantijų sistemų.

16. Ieškovas nurodo, kad civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo išnagrinėta po to, kai buvo gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) prejudicinis sprendimas sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, kuriose ESTT aiškiai pasisakė, kad „direktyvos 97/9 2 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19 numatytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9 numatytos investuotojų kompensavimo sistemos, ir kai nacionalinis teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokia situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, numatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją“. Šis išaiškinimas sąlygoja, kad egzistuoja ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo būtinybė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 141 straipsnio 1 dalyje, kadangi ieškinio pateikimo metu, t. y. 2016 metais, ieškovas negalėjo numatyti, kad 2018 metais ESTT priims prejudicinį sprendimą, kuriame bus išplėstos ieškovo teisės, siekiant piniginės kompensacijos.

17. Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė prašo ieškinį atmesti.

18. Nurodo, kad BAB banko „Snoras“ obligacijos gali būti išleistos (t. y. įsigaliojo veikiant BAB bankui „Snoras“) arba neišleistos (t. y. turėjo įsigalioti po banko licencijos atėmimo dienos – 2011 m. lapkričio 24 d.). Obligacijų įsigaliojimo data yra nurodoma Obligacijų pasirašymo sutarties 1.10. punkte. Draudimo išmokos už įsigaliojusias obligacijas nėra mokamos. Įsigaliojusiomis obligacijomis yra laikomos tos, kurių emisijų numeriai yra iki 10 (įskaitytinai) ir įsigaliojimo data yra iki 2011 m. lapkričio 24 d.

19. Ieškovo pasirašytoje obligacijų pasirašymo sutartyje (1.1. punktas) nurodyta: „Šia sutartimi Investuotojas įsigyja 1.2. punkte nurodytą skaičių obligacijų (toliau – Obligacijos) iš obligacijų emisijos Banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 9, LT0000410190 (toliau – Emisija) išleistos pagal 500 000 000 kitų vidutinės trukmės obligacijų programą (toliau – Programa), patvirtintą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje 2011 m. birželio 15 d.“. Obligacijų pasirašymo sutarties 1.10. punkte nurodyta, kad obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. spalio 31 d. Taigi, ieškovo obligacijos yra įsigaliojusios, o įsigaliojusių obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas nei indėlių draudamas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas.

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išaiškino, kad „Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas“. Atsiliepime atsakovė pakartojo pradiniame atsiliepime išdėstytus argumentus, jog kompensacija mokama tik jeigu įsipareigojimų investuotojams negali vykdyti investicinė įmonė, o ne vertybinių popierių emitentas, taip pat argumentus, kad BAB bankas „Snoras“ yra ieškovo perduotų lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, kas lemia, kad nagrinėjama situacija nepatenka į Direktyvos 97/9/EB reguliavimo sritį.

21. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais išaiškinimais dėl obligacijų, kaip vidutiniam vartotojui pažįstamo finansinio produkto, atsakovė nurodo, kad nėra pagrindo teigti, kad ieškovas nesuvokė obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu įgyjamų finansinių priemonių pobūdžio bei rizikingumo laipsnio.

22. Pateiktuose papildomuose paaiškinimuose ieškovas nurodo, kad ginčui aktualioje byloje ESTT sprendė tik klausimus, aktualius dėl neįsigaliojusių obligacijų, tačiau dėl įsigaliojusių obligacijų konkrečiai nieko nepasisakė išskyrus tai, kad „reikia priminti, kad besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis direktyvos nuostatomis asmenys gali remtis ne tik prieš valstybė narę ir visas jos valdžios įstaigas, bet ir prieš organizacijas ar subjektus, kurie skiriasi nuo privačių asmenų ir turi būti prilyginti valstybei (...)“.

23. Direktyvos 97/9/EB 2 straipsnis nustato, kad kompensacija turi būti mokama pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo: grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla. Tai reiškia, kad BAB bankas „Snoras“ ieškovo atžvilgiu vykdė tokią investicinę veiklą, kad ieškovo vardu laikė ieškovo lėšas už įsigytas obligacijas, kurios jau buvo įsigaliojusios.

24. Ieškovas sutinka, kad ESTT prejudiciniame sprendime užsiminė, kad Direktyva 97/9/EB nesiekiama investuotojų apsaugos nuo finansinių priemonių, kurių savininkai jie yra, bendrovių emitentų bankroto. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkos įstatymo (FPRĮ) 3 straipsnio 15 punktu, finansinės priemonės yra perleidžiamieji vertybiniai popieriai (finansinės direktyvos perkeltos į nacionalinę teisę). Perleidžiamieji vertybiniai popieriai gali būti nuosavybės ir ne nuosavybės. Obligacijos – tai ne nuosavybės vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų turėtojo teisę gauti savo įneštus pinigus po konkretaus termino (FPRĮ 3 straipsnio 52 punktas).

25. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, CK 1.103 straipsnio nuostatas, Lietuvos banko oficialioje svetainėje esančią informaciją, darytina išvada, kad draudimo išmoka konkretaus ginčo atveju priklauso ne nuo to, ar perleidžiamas vertybinis popierius yra įsigaliojęs, ar ne, bet nuo to, ar tas perleidžiamas vertybinis popierius yra nuosavybės, ar ne. Konstatavus, kad nors obligacijos ir yra įsigaliojusios, bet jos nėra nuosavybės vertybiniai popieriai, ieškovui atsiranda teisė į draudimo išmoką, nes įsigydamas obligacijas ieškovas suvokė, kad pinigus bankui jis perduoda tik laikinai, o būtent – iki 2012 m. lapkričio 5 d., kai investicinė bendrovė (AB bankas „Snoras“) turėjo grąžinti pinigus ieškovui ir sumokėti palūkanas. Nagrinėjamu atveju vertybinis popierius (obligacija) atliko tik tokią funkciją, kad patvirtino, jog ieškovo vardu banke „Snoras“ yra laikoma pinigų suma, kuri, suėjus tam tikram terminui, bus grąžinta ieškovui su palūkanomis.

26. ESTT prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad „Direktyvos 97/9/EB antros pastraipos redakcijoje prancūzų kalba nustatyta, kad investuotojų kompensavimo sistemos turi užtikrinti, kad, remiantis taikytinais teisiniais reikalavimais ir sutarčių sąlygomis, bus padengtos skolos, atsirandančios dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti investuotojams pinigus, kurie yra jiems mokėtini arba priklauso ir laikomi jų vardu“. Lietuviškoje Direktyvos 97/9/EB versijoje yra praleista esminė nuostata, kad „...bus padengtos skolos, (...), kurie yra jiems mokėtini“, o tai reikšmingas neatitikimas, nes praleidžiama viena iš teisinių alternatyvų draudiminei apsaugai atsirasti. Nagrinėjamu atveju egzistuoja ieškovui pagal ne nuosavybės vertybinius popierius mokėtina pinigų suma. Dėl nurodytų aplinkybių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nėra aktuali nagrinėjamoje byloje.

27. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė patikslintus procesinius dokumentus bei juose nurodytus argumentus bei laikosi pozicijos, kad draudimo išmoka turi būti mokama atsižvelgiant į ESTT sprendime pateiktus išaiškinimus.

28. Atsakovės atstovė palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus, mano, kad 2018 m. kovo 22 d. priimtas ESTT sprendime pateikti išaiškinimai neaktualūs ginčo bylai, nes byloje ginčo objektu yra įsigaliojusios akcijos, dėl ko būtina vadovautis kasacinės instancijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi.

Teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir išdėstyti teismo motyvai.

29. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo BAB bankas „Snoras“ 2011 m. spalio 27 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-8). Šios sutarties 1.10. punkte nurodyta obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. spalio 31 d., sutarties 1.12. punkte nurodyta obligacijų išpirkimo data – 2012 m. lapkričio 5 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlus trečiajam asmeniui bankroto bylą, ieškovo įsigytos obligacijos nebuvo išpirktos.

30. Įsigaliojusiomis obligacijomis laikomos tos obligacijos, kurių emisijų numeriai yra iki 10 ir įsigaliojimo data yra iki 2011 m. lapkričio 24 d., kada trečiajam asmeniui Snorui buvo panaikinta banko licencija. Ginčo dėl to, kad ieškovo įsigytos obligacijos buvo įsigaliojusios, tarp šalių nekilo.

31. Šioje byloje ieškovas, atnaujinus bylos nagrinėjimą po ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo, pakeitė ieškinio dalyką ir pagrindą, tai grįsdamas ESTT 2018 m. kovo 22 d. priimtu prejudiciniu sprendimu ir nurodydamas, kad draudimo išmokos teisėtumą jis grindžia ne pagal investuotojams taikomą kompensavimo sistemą, o pagal indėlininkams taikomą kompensavimo sistemą, kaip tai numato Direktyva 94/19 „Dėl indėlių garantijų sistemų“.

32. CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Ieškovas prašo jo atžvilgiu taikyti indėlininkams taikomą kompensavimo sistemą, kaip tai numato Direktyva 94/19 „Dėl indėlių garantijų sistemų“. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį tai, kad pagal CK 1.103 straipsnyje pateiktą obligacijos sąvoką, obligacija nėra ir negali būti pripažinta indėlių draudimo objektu IĮIDĮ prasme. Tokį aiškinimą teikia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.

33. Minėtoje nutartyje teismas išaiškino, kad „Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina.“ Tai patvirtina išvadą, kad ieškovo pasirašytos obligacijos buvo išleistos ir ieškovas jas įsigijo, dėl ko nėra pagrindo taikyti indėlininkams taikomą kompensavimo sistemą, kaip tai numato Direktyva 94/19 „Dėl indėlių garantijų sistemų“.

34. Nors ieškovas nurodo, kad jo reikalavimo pagrindą sudaro ne investuotojams taikoma kompensavimo sistema, o indėlininkams taikoma kompensavimo sistema, kaip tai numato Direktyva 94/19 „Dėl indėlių garantijų sistemų“, vienok, pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pažymi, kad Investuotojų direktyva 97/9/EB turi būti aiškinama plečiamuoju metodu, atsižvelgiant į ESTT teismo sprendimo 75 ir 76 pastraipose nurodytas pastabas dėl nuostatų formuluočių Direktyvos 97/9/EB versijoje lietuvių kalba siauresne apimtimi. Dėl nurodyto teismas šiuo atveju laikosi kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje buvo atsižvelgta ir į ESTT prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, ir pasisakyta, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones; konstatavus, kad vertybiniai popieriai (obligacijos) tebėra ieškovo sąskaitoje ir BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas, neatsiranda pagrindas vertinti, kad BAB bankas „Snoras“ negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių. Kasacinis teismas pažymėjo, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – AB bankas „Snoras“) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.

35. Pažymėtina, kad šios praktikos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-594-232/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-349-302/2018, 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-349-302/2018 ir kt.). Išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. priimtoje nutartyje suformuotos praktikos dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų taikymo ir aiškinimo nepakeitė kasacinės instancijos teismas po ESTT 2018 m. kovo 22 d. prejucinio sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018, ir kt.). Nurodytose nutartyse kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą, tuo tarpu nurodytose bylose pateikti kasacinio teismo išaiškinimai neleidžia spręsti, jog jais siekta nukrypti nuo ankstesnės šio teismo praktikos, pateiktos dėl įsigaliojusių obligacijų. Todėl nesutiktina su ieškovu, kad negalima vadovautis nurodyta formuojama kasacinės instancijos praktika.

36. Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis).

37. Teismo patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteisiamos, nes jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakyme Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyto minimalaus dydžio (LR CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 259-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.