Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-15 · Administracinė byla Nr. I-8594-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-15
Bylos Nr.
I-8594-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
G. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8594-142/2015
Proc. Nr. 3-64-3-01024-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

G. Z. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. kovo 30 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), 17 328,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad 2014 m. kovo – spalio mėnesiais Šiaulių TI buvo kalinamas kankinančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškina, kad buvo laikomas kameroje Nr. 25, kurioje jam teko mažiau ploto nei priklausė pagal teisės aktus, be to, kameroje buvo šalta, drėgna, kameros sienos buvo pasidengusios pelėsiu, natūralus apšvietimas kameroje buvo nepakankamas, o rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Nurodo, kad dėl to patyrė nepatogumus, pažeminimą, depresiją, pareiškėjui pablogėjo regėjimas.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 89).

Atsiliepimas

Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 66–73, 76–77). Atsiliepime Šiaulių TI nurodo, kad ginčo laikotarpiu tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama, t. y. pareiškėjui tekęs plotas buvo nuo 2,03 kv. m. iki 8,12 kv. m. Paaiškina, kad negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su dienos šviesos patekimu į kamerą, šalčiu ar drėgme, nes su tuo susiję reikalavimai yra taikomi tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o Šiaulių TI dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl nėra galimybės padidinti langų angas, įrengti ventiliacijos sistemą, padidinti oro judėjimo greitį, sumažinti drėgmę bei sureguliuoti oro temperatūrą. Nurodo, kad kameros yra vėdinamos per langus. Paaiškina, kad pareiškėjas nebuvo niekaip išskirtas iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jam nebuvo tyčia sudaromos blogesnės laikymo sąlygos ir nebuvo taikomi įstatymo nenumatyti apribojimai. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės apie įstaigos patalpų būklę savaime neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Atsakovo, atstovaujamo Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 87).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pagrindiniu skundo argumentu pareiškėjas nurodo tai, kad kameros buvo perpildytos ir pareiškėjui trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Šiaulių TI pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto Šiaulių TI laikėsi ne visą laikotarpį nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. spalio 23 d., t. y. 2014 m. kovo 27–31 d., 2014 m. balandžio 10–23, 30 d., 2014 m. gegužės 1–12, 20–27, 29–31 d., 2014 m. birželio 1–4, 6–30 d., 2014 m. liepos 1–17, 22–31 d., 2014 m. rugpjūčio 1–31 d., 2014 m. rugsėjo 1–3, 5–10, 12–17, 19, 22–24 d., 2014 m. spalio 13–15 d. pareiškėjas kartu su kitais 4–7 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 25, kurios plotas 16,25 kv. m., o 2014 m. spalio 15 d. pareiškėjas kartu su kitais 7 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas – 16,72 kv. m. (b. l. 30–35). Taigi, iš viso 152 paras (iš jų – 22 paras iš dalies) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatuotina, kad Šiaulių TI CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kamerose buvo šalta, drėgna, formavosi pelėsis. Be to, trūko natūralios šviesos. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 36). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Šiaulių TI, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Bylos duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 25 Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – Centras) 2014 m. birželio 11 d. atliko operatyviąją kontrolę (patikrinimą), kurios metu, be kita ko, nustatė, kad kameros santykinė drėgmė ir oro temperatūra atitiko HN 76:2010 reikalavimus (b. l. 49). Tikrinimo metu pelėsis kameroje nebuvo užfiksuotas, natūralus apšvietimas kameroje nebuvo tikrintas. 2014 m. rugpjūčio 21 d. Centras taip pat atliko drėgmės matavimus kameroje Nr. 8, kurioje pareiškėjas buvo 2014 m. spalio 15–23 d. – HN 76:2010 pažeidimai šiuo aspektu nekonstatuoti, pelėsis nerastas (b. l. 53). Minėtų patikrinimų metu Centras nurodė, kad kamerose reikia atlikti paprastąjį remontą. 2014 m. rugsėjo 25 d. Centro atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kamerų paprastasis remontas atliekamas esant galimybėms (tikrinimo metu buvo remontuojamos kameros Nr. 21, Nr. 22 ir Nr. 98) (b. l. 63). 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo metu Centras taip pat nustatė, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (b. l. 62). Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 7 d. pateikė Šiaulių TI direktoriui prašymą, kuriame nurodė, kad yra rūkantis ir sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (b. l. 75). Tai, kad pareiškėjas yra rūkantis pažymėta ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 20, 26). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai susiję su minėtomis aplinkybėmis (drėgme, šalčiu, pelėsiu ir rūkančių asmenų laikymu kartu su nerūkančiais) atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Šiaulių TI neteisėti veiksmai dėl minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui neužtikrinimo, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Pareiškėjas skunde teigė, kad būdamas perpildytose kamerose jautė dvasinį sukrėtimą, depresiją ir kitokias neigiamas emocijas.

Pagal pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 14–27) nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 10 d. (praėjus kelioms dienoms nuo atvykimo į Šiaulių TI) pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, jog skundžiasi nemiga ir nerimu, pareiškėjas taip pat nurodė gydytojui, kad prieš savaitę nustojo vartoti narkotikus (heroiną) (b. l. 20, 25). Gydytojas diagnozavo psichikos ir elgesio sutrikimus, vartojant narkotikus ir nukreipė pareiškėją psichiatro konsultacijai (b. l. 22). Psichiatras asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad pareiškėjas yra dirglus (b. l. 27). Be to, pareiškėjui buvo diagnozuota abstinencijos būklė, tačiau pažymėta, kad pareiškėjas yra be psichozės reiškinių, mąstymas nuoseklus, orientuotas teisingai, pareiškėjo nuotaika nebloga (b. l. 25). Taigi, pareiškėjo skunde nurodomi fiziniai sutrikimai (pablogėjęs regėjimas) ir neigiami psichologiniai išgyvenimai (dvasinis sukrėtimas, depresija) pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis nenustatyti, tačiau neabejotina, kad pareiškėjas patyrė fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pareiškėjo patirtų Šiaulių TI pažeidimų trukmė (5 mėnesiai) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose kartais buvo vos 2 kv. m.) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pasisakydamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė, nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, t. y. dalį ginčo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, didelį dalį laikotarpio pažeidimas buvo nežymus. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nepaisant to, teismo vertinimu, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 608,00 Eur, skaičiuojant 4,00 Eur už vieną parą (152 paros x 4,00 Eur), kai pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 17 328,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neturtinei žalai atlyginti 608,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. Z. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 608,00 Eur (šešis šimtus aštuonis eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė