- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-08
- Bylos Nr.
- I-3819-168/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Irena Paulauskienė, Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- D. U.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Irenos Paulauskienės ir Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai D. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. U. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. U. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 16–20), prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija) 2013-05-17 sprendimą Nr. 1D-5001(11), priteisti iš Lietuvos valstybės 19 087,75 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012-09-21 bei įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti priteistą neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.
Pareiškėja skunde nurodė, kad jai 2000-01-30 sprendimu buvo paskirta 1 418,19 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri, pritaikiusi indeksavimą, yra 1 556,84 Lt.
Pareiškėja nesutiko su ginčijamu sprendimu ir mano, kad termino kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies ji nepraleido, o jos prašymas turėjo būti nagrinėjamas remiantis ne Viešojo administravimo įstatymu, o pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, Vidaus reikalų ministerija pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, nes atsakymą išsiuntė 2013-05-21, t. y. daugiau nei po 20 dienų, neatsiuntusi prašomų dokumentų.
Skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu ir kitais nutarimais (2003-07-04, 2010-04-20), aiškinančiais nuosavybės teisių apsaugą. Pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reglamentavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo jos teisę ginčo laikotarpiu gauti valstybinę pensiją, o tokio ribojimo teisinė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, t. y. 19 087,75 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėja teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Pareiškėja prašė priteisti kelionės išlaidas.
Atsiliepimas
Vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti (b. l. 24–26).
Tenkinus pareiškėjos skundą, prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014-02-01, nes valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos.
Atsiliepime paaiškino, kad ministerija sprendimo priėmimo metu neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Nuo 2012-09-01 nebetaiko Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, o valstybinės pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Nurodė, kad pareiškėja su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į ministeriją kreipėsi 2013-04-29, t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo paaiškėjimą apie nepriemokos neteisėtumą dienos, todėl teigia, kad jos skundas turėjo būti paliktas nenagrinėtu.
Atsakovė dėl valstybinės pensijos nepriemokos nurodė, kad pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas ginčo laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl nesant Konstitucinio Teismo nutarimo, atsakovės veiksmai laikytini teisėtais. Pabrėžė, kad pareiškėja į ministeriją kreipėsi tik 2013-04-29 prašymu, t. y. po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėn.) termino, nes apie savo teisių pažeidimą ji žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. sausio mėn., todėl jo skundas turėtų būti atmestas arba byla nutraukta. Pabrėžė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą kartą sumažintą pensiją, todėl jos skundas turėtų būti atmestas arba byla nutraukta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai nuo 2010-01-01 paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo teisėtumo.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai Vidaus reikalų ministerijos 2001-05-23 Išvada Nr. 16063 nuo 2000-03-04 neterminuotai paskirta 1 421,46 Lt dydžio pensija (b. l. 30). Pritaikius indeksavimą, pensijos dydis 1 556,84 Lt (b. l. 34).
Pareiškėja 2013-04-29 (ministerijoje gautas 2013-04-30, registracijos Nr. 1P-759) su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydama išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, o atsisakius išmokėti sumažintą ir neišmokėtą priklausančią pensijos dalį, prašė raštu išsamiai paaiškinti atsisakymo tenkinti jos prašymą priežastis, atsiųsti patvirtintus dokumentus apie pensijos paskyrimą pagal Laikinojo įstatymo priedėlių formules priskaičiuotų pensijos dalių apskaičiavimą, detalizuojant kiekvieno mėnesio pensijos paskaičiavimą už 2010 m. vasario–2012 m. spalio mėnesius, 2010 m. vasario–2012 m. spalio mėnesiais neišmokėtą pensiją kas mėnesį (b. l. 31–32).
Vidaus reikalų ministerija 2013-05-17 raštu Nr. 1D-5001(11) „Dėl neišmokėtos pensijos dalies“ informavo, kad vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjos prašymo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012-09-21.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja iš esmės nesutinka su šiuo atsakovės sprendimu ir teigia, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė jos skundą nagrinėti, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi. Kaip matyti iš pareiškėjos prašymo, ji 2013-04-29 kreipėsi į atsakovę dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad tokiems santykiams reglamentuoti pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Valstybės Žinios, 1994, Nr. 59-1153; Valstybės Žinios, 2005, Nr. 71-2555) 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui.
Taigi, pareiškėja nustatyta privaloma apskundimo tvarka pasinaudojo, 2013-04-29 kreipdamasi į atsakovą. Ministerijos sprendimas grindžiamas netinkamu teisės aiškinimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartyje išaiškinta, kad ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos. Be to, skundžiamas sprendimas nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyti skundo padavimo terminai (taikytina šio teisės akto redakcija, galiojusi iki 2013-01-01, nes senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs įstatyme nustatyto kreipimosi termino, o taip pat sprendžiant prašymo dėl šio termino atnaujinimo klausimą, būtina nustatyti termino eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010-07-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010 ir kt.). Tuo tarpu, atsakovės sprendime nebuvo nagrinėtos bei vertintos aplinkybės, kuriomis galėtų būti grindžiamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytų terminų praleidimas. Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-17 sprendime nurodyti pagrindai yra nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad administracinis aktas negali būti grindžiamas abejonėmis, o jį priimant turi būti įvertinti visi pateikti argumentai, negali būti nutylėtų argumentų. Kadangi Vidaus reikalų ministerija iš esmės nepagrindė savo išvados, kad pareiškėja į ją kreipėsi praleidusi tokio skundo padavimo terminus, teismas šią situaciją vertina pareiškėjos naudai. Įvertinus tai, kas išdėstyta, atsakovė netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl jos sprendimas naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
Pareiškėja prašo įpareigoti išmokėti laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-09-21 susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką.
Laikinojo įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojanti, inter alia, paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01, buvo įtvirtintas iš esmės analogiškas reguliavimas.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012-09-01 (2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2195, Žin., 2012, Nr. 82-4274).
Pareiškėjos valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 redakcija), 5 straipsnio 1 dalies (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 straipsnio 2 dalies (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) nuostatas, konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009-12-09 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21.
Atsižvelgus į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti laikomas įvykdytu. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (pvz., administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55-04). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
Atsakovės pažyma (b. l. 34) patvirtina, kad D. U. pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 rugpjūčio mėnesio buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnį. Kaip minėta anksčiau, Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl pagal šį straipsnį pareiškėjai sumažinta pensija teisėtai ir pagrįstai, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjai neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Pareiškėjai priteistina suma, remiantis atsakovės pažymoje (b. l. 34) grafoje „skirtumas“ nurodyta suma. Šių sumų dydžio ir jų teisingumo neginčijo nei pareiškėja, nei atsakovė, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje dėl pažeistų teisių, išmokant sumažintas pensijas, gynimo laike konstatavo, kad, taikant pagal analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punkto nuostatas, pažeistos teisės dėl valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimo gali būti teismo ginamos per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo, su kuriuo ji sieja savo teisių pažeidimą, priėmimą. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2013-06-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1591-13). Atsakovė atsiliepime teigė, kad pareiškėja yra praleidusi 3 metų (6 mėnesių) terminą ginti pažeistą teisę dėl pensijos išmokėjimo.
Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2007-08-20 įsakymu Nr. 1V-294, 23 punkte nustatyta, kad Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos išmoka pensijas pensijų gavėjams už praėjusį mėnesį ne vėliau kaip iki kiekvieno mėnesio 20 dienos (imtinai). Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą ji sužinodavo kiekvieną mėnesį, kai jai buvo išmokama sumažinta pensija. Taigi, pareiškėja apie sumažintą 2010 m. sausio mėnesio pensiją vėliausiai sužinojo 2010 m. vasario mėnesio 20 d., apie vasario mėnesio – 2010-03-20, apie 2010 m. kovo mėnesio – 2010-04-20, o į Vidaus reikalų ministeriją – kreipėsi 2013-04-29, taigi, tinkamai gynė pažeistas teises dėl nuo 2010 m. kovo mėnesį išmokėtos sumažintos pensijos priteisimo. Kadangi pareiškėja, gindama savo teisę gauti paskirtą pensiją, į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013-04-29, tai jai nepriteisiama valstybinės pensijos dalis, neišmokėta 2010 m. sausio ir vasario mėnesiais, kadangi ji praleido 3 metų terminą tokiam veiksmui skųsti. Remiantis minėtos pažymos duomenimis, kurios duomenų teisingumo neginčijo nei pareiškėja, nei atsakovė, priteistina laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka 17 915,59 Lt (586,08+573,44+572,05+604,16+593,67+602,65+604,16+604,16+604,16+604,16+604,16+572,05+570,4+573,44+570,40+604,16+597,84+604,16+615,80+612,89+604,16+604,16+604,16+604,16+604,16+604,16+604,16+604,16+604,16+604,16) suma.
Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašė atidėti valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014-02-01, kadangi Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.
Administracinių bylų teisenos įstatymas teismo priimto sprendimo vykdymo atidėjimo tvarkos nereglamentuoja, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, taikytinos Civilinio proceso kodekso nuostatos. Pagal Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškindamas šias nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 13 p.). Pareiškėjai priteistina neišmokėtos pensijos dalies suma nėra itin didelė. Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl lėšų neišmokėtoms pensijoms kompensuoti neskyrimo ar lėšų trūkumo nėra išskirtinės ar labai nepalankios. Be to, savo prašymo atsakovė nepagrindė jokiais įrodymais, kurie leistų analizuojamą situaciją vertinti kaip išimtinę ir sudarytų pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarime, kuriuo valstybinių pensijų sumažinimas iš dalies pripažintas neteisėtu, buvo jau įvertinta, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu. Todėl Konstitucinis Teismas minėto nutarimo paskelbimą atidėjo 2012-09-21. Nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo iki šio ginčo išnagrinėjimo praėjo daugiau kaip pusantrų metų, tai laikytina pakankamu laiko tarpu tinkamam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies kompensavimui pasirengti. Atidėjus sprendimo vykdymą bus neproporcingai pažeisti teisėti pareiškėjos interesai, todėl ginčijamu atveju netikslinga yra taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą. Toks, analogiškos aptartai teisinės situacijos vertinimas ir aiškinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-673/2013).
Pareiškėja prašė priteisti kelionės išlaidas, susidariusias vykstant iš Radviliškio į Vilnių ir atgal – 86 Lt (b. l. 40). Šioms išlaidos pagrįsti pateikė kelionės bilietą „Radviliškis-Vilnius“ 43,00 Lt sumai (b. l. 41).
Kadangi pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, tai ji įgijo teisę į dalinį tokių išlaidų atlyginimą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintinas 90 procentų, o ji patyrė kelionės išlaidas, atvykdama į teismo posėdį iš Radviliškio į Vilnių ir grįždama atgal į Radviliškį, t. y. ji patyrė 86 Lt išlaidų, jai priteistina 90 procentų patirtų kelionės išlaidų, t. y. (86 Lt – 10%) 77,40 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. U. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-17 sprendimą Nr. 1D-5001(11).
Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti D. U. 17 915, 59 Lt (septyniolika tūkstančių devynis šimtus penkiolika litų 59 ct) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.
Priteisti D. U. iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, kelionės išlaidų po 38,70 Lt (trisdešimt aštuonis litus 70 ct).
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.