Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 150 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams;

pagal BK 149 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d. bausmės sudėtos iš dalies ir galutinė bausmė V. R. paskirta laisvės atėmimas 5 metams ir 6 mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta laikiname sulaikyme išbūta 1 para nuo 2014-04-10 16.20 val. iki 2014-04-11 14.20 val. ir suėmime išbūtas laikas.

Civilinį ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. R. priteista 4000 Eur neturtinės žalos D. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. vasaros pabaigos iki 2013 m. pavasario, teisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, grasindamas panaudoti prieš nepilnametę nukentėjusiąją D. P., gimusią (duomenys neskelbtini), fizinį smurtą, t. y. bus jai blogai, jei kam pasiskųs, bei grasindamas nukentėjusiąją supykdyti su mama A. P., ir taip atimdamas galimybę priešintis, (duomenys neskelbtini) km., sugyventinės A. P. bute vertė nukentėjusiąją D. P. sistemingai, nenustatytą skaičių kartų čiulpti ir ranka masturbuoti jo lytinį organą, t. y. tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu su nepilnamete nukentėjusiąja D. P. prieš jos valią, tai yra padarė nusikaltimą numatytą BK 150 str. 3 d.

Be to, V. R. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. pavasarį, teisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini) kaime, panaudodamas fizinį smurtą: jėga įsisodinęs keliu einančią nepilnametę nukentėjusiąją D. P., gim. (duomenys neskelbtini), į savo automobilį „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užrakinęs automobilio dureles, nusivežė ją į nuošalią vietą miške ir, pergriovęs ant automobilio galinės sėdynės, viena ranka stipriai suėmęs ir laikydamas nukentėjusios D. P. rankas už riešų, kita ranka nuplėšęs jai rūbus: marškinėlius, liemenėlę ir šortus, užgulęs ją savo kūnu, įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios D. P. lytinius organus, tokiu būdu lytiškai santykiavo su nepilnamete nukentėjusiąja D. P. prieš jos valią, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 3 d.

Teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 str. 5 d.), kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. R. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 str. 3 d. ir 149 str. 3 d.

Apeliaciniame skunde V. R. tvirtina, jog šių nusikalstamų veikų jis nepadarė. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka. V. R. nurodomos aplinkybės, kad jis su nukentėjusiąja namuose vienas niekada nepasilikdavo, kad tuo metu, kai nukentėjusioji tvirtina, kad jis ją išžagino, buvo pataisos namuose, kad D. P. jį šmeižia, paneigiamos byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais.

Nukentėjusioji D. P. tiek pareiškime, tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui nuosekliai paaiškino, kokiomis aplinkybėmis V. R. ją seksualiai prievartavo liepdamas jai imti jo lytinį organą į burną ar liesti rankomis. Taip pat nuosekliai paaiškino, kokiomis aplinkybėmis V. R. ją išžagino. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui D. P. paaiškino, kad maždaug 2012 metais kaltinamasis gyveno su jos mama A. P. (duomenys neskelbtini) r., kai ji miegodavo su mama, ir jis miegodavo šalia, kabinėjosi. Liepdavo jai imti jo lytinį organą į burną ar liesti rankomis. Taip tęsėsi ilgą laiką, kol ji išsikraustė. Jai grasino, kad jei pasiskųs, bus dar blogiau. Susirgus 3 metukų broliui, mama su juo gulėjo ligoninėje, ji liko namuose su V. R., kuris jai liepė daryti visus nemalonius dalykus. Jis jai sakydavo, ką daryti: „Tu taip ir taip padaryk, o jei nedarysi, aš pasakysiu mamai, kad tu su ja susipyktum“. Jis jai neliepdavo nusirengti, o pats kelnes ir apatinius nusimaudavo, apatinė kūno dalis būdavo visiškai nuoga, o viršutinės neapnuogindavo. Kai atsiguldavo, liepdavo imti jo lytinį organą į burną ir čiulpti. Pasibaigdavo viskas taip, kad jis jai pabaigdavo į burną ir liepdavo išspjauti. Visada taip viskas būdavo ir taip baigdavosi, kai liepdavo čiulpti. Kai į rankas liepdavo paimti, liepdavo jį pamaloninti ranka. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad 2013 m. pavasarį jai grįžus gyventi pas tėvą, einant namo iš draugės, prie jos sustojo V. R., ją prievarta įsisodino į mašiną, kažkur ją nusivežė ir išprievartavo. Paaiškino, kad V. R. visur ją lietė, graibė, visur kur galėjo bučiavo, santykiavo lytiškai, savo lytinį organą buvo įkišęs į jos lytinius organus. Viskas pasibaigė tuo, kad jis baigė jai į vidų, bet ji nepastojo. Jis jai sakė, kad jei pasiskųs, jai bus blogai, todėl niekam nesakė. Apie tai, kad V. R. buvo seksualiai prievartaujama, nukentėjusioji papasakojo savo draugui M. B.. Liudytojas M. B. apklausiamas teisme patvirtino, kad D. P. jam pasakojo, kad išvykus iš namų mamai V. R. prie jos lįsdavo, vertė santykiauti oraliniu būdu, grasindavo, kad jei pasiskųs mamai, nuskriaus ją lytiniu būdu. Taip pat liudytojas parodė, kad nukentėjusioji jautėsi, įbauginta. Liudytoja J. J. apklausiama pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino nukentėjusiosios pasakojimą, kad 2012 metais gyvenant pas mamą prie jos seksualiai priekabiavo mamos sugyventinis, vertė jį tenkinti oraliniu būdu, jog ji jam pakluso, nes žinojo jo nusikalstamą praeitį, manė, kad atsivėrus mamai, ji ja nepatikėtų, galvotų, kad nori sugyventinį nuvilioti. Pasakojo, kad kartą, pavasarį, einant pėsčiomis, kaltinamasis sustojo su automobiliu jos pavežti, atsisakius įsodino prievarta ir automobilyje išžagino. Prigrasino niekam nesakyti, nukentėjusioji bijodama, kad fiziškai su ja susidoros, niekam apie tai nesakė. Taip pat liudytoja nurodė, jog kolegė jai pasakojo, kad D. P. jai sakė, kad mamos sugyventinis priekabiavo, kai ji miegojo mamos lovoje kartu su mama ir V. R.. Nukentėjusiosios parodymai sutampa ir su jos medicininiuose dokumentuose atliktais įrašais, kad ji po išžaginimo lankėsi pas ginekologą. Taip pat jos parodymus, kad ji namuose buvo likusi su V. R., kai jos mama su 3 metų broliuku gulėjo ligoninėje, patvirtina liudytoja A. P. bei rašytiniai įrodymai – (duomenys neskelbtini) ligoninės pažyma, iš kurios matyti, jog E. B. 2013-03-13 – 2013-03-18 gydėsi (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

Apeliacinio teismo poziciją dėl V. R. kaltės sustiprina ne tik paminėti įrodymai, bet ir atlikto specialaus tyrimo – Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados, iš kurių matyti, kad D. P. padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas, jog įvykių metu ji galėjo suprasti ir šiuo metu supranta konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes (įvykių vietą, laiką, įvykių dalyvius, jų veiksmus) bei gali duoti apie tai parodymus. D. P., atsižvelgus į jos amžių ir turimas žinias, nagrinėjamų įvykių metu galėjo suprasti ir šiuo metu supranta su ja atliekamų veiksmų esmę (pobūdį ir reikšmę), tačiau dėl savo būsenos, situacinių aplinkybių ir jai būdingų asmenybinių savybių (išgyveno bejėgiškumą, jai artimiausių žmonių jautėsi atstumta, nemylima, jiems nesvarbi, nepasitikėjo aplinkiniais, buvo su jais uždara, įtariamasis grasino nuteikti nukentėjusiąją prieš jos motiną, menkino ją sakydamas, jog ja niekas netikės) ji šiems veiksmams aktyviau nesipriešino. Byloje nagrinėjamų įvykių metu D. P. elgėsi taip, kaip ji yra linkusi elgtis jai emociškai sudėtingose situacijose, t. y. išgyvendama stiprius bejėgiškumo ir nevilties jausmus, ji elgiasi impulsyviai, užsisklendžia savyje aktyviai neieško tinkamos pagalbos. Jos psichikos būsenos pasikeitimai dėl byloje nagrinėjamo įvykio daugiausia pasireikšdavo sutrikusiu jos elgesiu – bėgimu iš namų, nesimokymu bei svyruojančiomis emocijomis, nerimu, didele vidine įtampa. Minėtame ekspertizės akte nurodyta, jog kalbėjimas apie bylai reikšmingas aplinkybes D. P. sukelia neigiamus išgyvenimus – ji tai daro nenoriai, yra pastebimai suvaržyta, įsitempusi, verksminga. Akivaizdu, kad jos emocinė būsena atitinka byloje nagrinėjamą situaciją. Išanalizavus nukentėjusiosios pareiškime nurodytas aplinkybes, jos parodymus duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, galima teigti, jog jie iš esmės sutampa su ekspertizės metu apibūdintomis įvykio aplinkybėmis, t. y. iš esmės nukentėjusioji ekspertizės metu pakartoja anksčiau duotus parodymus. Taigi, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvados, nukentėjusiosios, anksčiau minėtų liudytojų duoti parodymai pirmosios instancijos teisme, rašytiniai bylos duomenys, patvirtina, kad nuteistasis V. R. tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu su nepilnamete, taip pat ją išžagino.

Pagrįstai pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. R. atžvilgiu nesirėmė liudytojų A. P., R. K. parodymais. Liudytoja A. P. apklausta teisme parodė, kad dukra buvo uždara, apie seksualinę prievartą dukra nekalbėjo, netiki, kad V. R. taip galėjo pasielgti. Liudytoja R. K. taip pat parodė, kad V. R. su nukentėjusiąja elgėsi normaliai, todėl nemano, kad ją galėjo išžaginti ar seksualiai išnaudoti. Įvertinus šių liudytojų parodymus bei kitus anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šių liudytojų parodymai, kad nukentėjusioji viską išsigalvoja, yra paremti tik jų vidiniu įsitikinimu.

Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad jam nebuvo leidžiama dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje ir jai užduoti klausimus. Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2014-04-30 pranešimo, V. R. buvo pranešta kada ir kur vyks nukentėjusiosios D. P. apklausa, kad jis turi teisę dalyvauti D. P. apklausoje. V. R. pasirašė, jog pranešimas jam įteiktas (1 t. 36 b. l.). Pranešimas apie nukentėjusiosios vykdomą apklausą buvo išsiųstas ir jo gynėjui advokatui K. V. (1 t. 32 b. l.). Taigi, teisė dalyvauti nukentėjusiosios D. P. apklausoje ir jai užduoti klausimus nuteistajam buvo suteikta, tačiau šia teise nepasinaudojo pats nuteistasis.

Nors apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymus atlikti tyrimą melo detektoriumi, apklausti liudytoją, tačiau pirmosios instancijos teismas atmesdamas tokius nuteistojo prašymus, nurodė priežastis, kodėl tokių veiksmų atlikimas nėra būtinas. Atmestinas ir tas apelianto teiginys, jog jam nebuvo suteiktas paskutinis žodis. Teisiamojo posėdžio protokole yra užfiksuota, jog teisėjas suteikia kaltinamajam paskutinį žodį, jis pasinaudojo jam suteikta teise ir pasakė paskutinį žodį, kurio turinys yra užfiksuotas protokole (2 t. 165 b. l.). Tokių duomenų, kad teisėjas būtų vertęs prisipažinti kaltinamąjį įvykdžius nusikalstamas veikas, teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuota nėra.

Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo (2 t. 25 b. l.) matyti, kad V. R. atlikinėjo bausmę pataisos namuose nuo 2013-05-02 iki 2013-05-24. Tačiau šie duomenys nepaneigia nukentėjusiosios D. P. parodymų, kad 2013 m. pavasarį, kai ji jau gyveno pas tėvą, apelianto buvo išžaginta. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina anksčiau aptarti įrodymai.

Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo V. R. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 150 str. 3 d. ir 149 str. 3 d. numatytas veikas yra įrodyta, kad jis tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu bei lytiškai santykiavo su nepilnamete nukentėjusiąja D. P. prieš jos valią ir pirmosios instancijos teismas V. R. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Radviliškio rajono 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.