Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. apeliacinį skundą dėl 2015 m. balandžio 15 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, uždraudžiant laisvės apribojimo bausmės laiku lankytis H. Š. būste ir bendrauti su H. Š..

Nuosprendžiu iš A. I. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 84,87 Eur (293,05 Lt) nukentėjusiojo gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. I. nuteistas už tai, kad 2013-09-10, laikotarpiu nuo 15 val. iki 19.20 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), esančiame name, kilus žodiniam konfliktui tarp nukentėjusiojo H. Š. ir jo sesers J. I., tyčia sudavė savo dėdei H. Š. vieną smūgį ranka į pakaušį, dėl ko nuo suduoto smūgio H. Š. nukrito nuo kėdės, po to sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius koja H. Š. į krūtinę, padarydamas poodines kraujosrūvas krūtinės ląstos dešinėje pusėje, dešinės pusės IX – o šonkaulio lūžimą, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas papildomai pabrėžia, kad nukentėjusysis buvo prieš jį nusistatęs, nuolatos grasindavo, kad atkeršys už tai, kad jis įdavė jį dėl nusikalstamos veikos padarymo, kad padarys taip, jog jis nebedirbtų policijoje, kas akivaizdžiai patvirtina buvus pagrindą jį apkalbėti. Apeliantas skunde papildomai nurodo, jog visiškai nepagrįstai nebuvo vertinti jo motinos bei policijos pareigūno V. R. parodymai, jog po jo ir nukentėjusiojo žodinio konflikto, nuketėjusysis buvo išėjęs į miestą, dieną prieš įvykį jis vartojo alkoholinius gėrimus, dėl ko namo buvo parvežtas policijos pareigūnų, kadangi pats sunkiai bepaėjo. Taigi akivaizdu, jog nukentėjusysis, įvykio metu būdamas stipriai neblaivus, galėjo susižaloti pats ar jį galėjo sužaloti kiti asmenys. Ekspertizės akte dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų nurodyta, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti ir pačiam nukentėjusiajam atsitrenkiant į įvairius kietus bukus daiktus. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta gydytoja B. T. paaiškino, jog neatmestina galimybė, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis į gydymo įstaigą galėjo kreiptis ir kitą dieną, kadangi patirti sužalojimai netrukdo judėti, skausmas dėl jų nėra itin didelis. Šių duomenų teismas išvis nevertino.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad jis nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis smurtavo prieš H. Š., tvirtina, jog pastarasis susižalojo pats būdamas girtas. Tokios pozicijos A. I. laikėsi viso baudžiamojo proceso metu. Tačiau kolegija šiuo atveju sutinka su pirmos instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų įvertinimu ir sprendimu pripažinti apeliantą kaltu.

Byloje 2013-09-16 teismo medicinos specialisto išvada Nr. G189/13 (08) nustatyta, kad galimai medicininėje dokumentacijoje ir nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis bei laiku, t.y. 2013-09-10, nukentėjusiajam H. Š. buvo padaryti tokie sužalojimai : krūtinės kraujosruvos, dešinio VIII šonkaulio lūžimas. Sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, suduodant ar atsitrenkiant, kontakto su kūnu metu, prieš patenkant į ligoninę. Sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais. Dėl jų H. Š. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (1 t., 64 b. l.). To, t.y. sužalojimo masto, apeliantas neginčija. Jis nesutinka su nukentėjusiajam padarytų sužalojimų laiku ir būdu, kaip buvo padaryti sužalojimai, bei su tuo, jog nukentėjusįjį sužalojo būtent jis.

Tačiau, kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra paneigti byloje esančiais įrodymais. Matyti, jog H. Š., priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, iš esmės nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu nurodė, kad jį 2013-09-10 jo namuose sumušė būtent A. I., kuris ne tik trenkė kumščiu, tačiau jį dar ir spardė. Tokias aplinkybes nukentėjusysis parodė tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjai, o taip pat pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (1 t., 10 – 11, 12, 23 – 24, 26 – 27, 28 – 29 b. l.; 2 t., 167 – 169 b.l.). Nėra pagrindo nesutikti su apeliantu, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu H. Š. nurodė kiek kitokias įvykio aplinkybes, kalbėjo, kad jis buvo sumuštas lauke. Tačiau, toks nukentėjusiojo parodymų kitimas, atsižvelgiant į jo psichinės sveikatos būklę bei pakankamai laiką nuo įvykio (praėjo daugiau nei 1 metai), yra visiškai suprantamas, juo labiau, kad esminę aplinkybę, jog jį sužalojo būtent A. I., nukentėjusysis visada akcentavo kategoriškai ir užtikrintai (2 t., 167 – 169 b. l.). Apylinkės teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis teigė, kad šie jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tikslūs, jis tuo metu nemelavo, o protas tada „nusėdęs“ nebuvo (2 t., 168 b. l.). Savo parodymus nukentėjusysis pilnai patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, kuomet jis parodė su įvykiu susijusias vietas kur jis sėdėjo, kai į jo namo pusę atėjo A. I., kur ir kaip jis nuvirto, kai jam šis trenkė į galvą, bei kur jis gulėjo, kai apeliantas jį spardė.

Vertinant nukentėjusiojo parodymus reikšminga ir svarbu, kad būtent tokius, t.y. ikiteisminio tyrimo metu duotus jo parodymus apie tai, jog 2013-09-10 savo namuose jis buvo sumuštas būtent A. I., patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis H. Š. apie sumušimą papasakojo savo sūnui R. Š., kuris iš jo sužinojo apie tai, jog tėvą namuose sužalojo apeliantas. Aplinkybė, kad R. Š. negalėjo tuo patikėti, priešingai nei tvirtina apeliantas, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų ir nepatvirtina, kad nuteistasis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Liudytojos A. S., O. Č. bei J. G. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė, kad H. Š. 2013-09-10 pristatytas į ligoninę elgėsi normaliai ir ramiai, sakė, jog jį sumušė giminaitis – sesers sūnus, kas ir yra apeliantas (1 t., 87 – 90, 91 – 92, 95 – 96 b. l., 2 t., 169 b. l.). Iš VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties kvietimo kortelės nuorašo be kitų duomenų matyti, jog 2013-09-10 pas H. Š. į namus 19.03 val. išvyko greitoji pagalba. Atvykus slaugytojai asmuo nurodė, jog „prieš valandą jį sumušė giminaitis“, „skundžiasi dešinio šono skausmu“, „įtariama deš. pusės šonkaulių lūžimai“ (1 t., 60 b. l.). Byloje esančioje Informacijos apie sužalojimus bei Paciento, patyrusio trauma, apžiūros lapo kopijose taip pat užfiksuota, jog H. Š. nurodė, kad šiandien, t.y. 2013-09-10, apie 16 val. jį sumušė pažįstamas asmuo (1 t., 61, 62 b. l.). Tai rodo, jog nukentėjusysis H. Š. iš esmės buvo nuoseklus dėl jį sužalojusio asmens tiek įvykio dieną pristatytas į priėmimo skyrių, tiek viso baudžiamojo proceso metu. Pagaliau, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo tirtas ir poligrafu. Iš 2014-01-28 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro psichofiziologinio (poligrafinio) tyrimo išvados Nr. 140-(02190-IS1-480 matyti, jog nukentėjusysis H. Š. į pateiktus kritinius klausimus atsakė, kad nemeluoja, todėl tyrimą atlikęs specialistas padarė išvadą, kad UZCT testo metu tiriamasis H. Š. buvo sąžiningas (1 t., 37 – 38 b. l.). O tai dar vienas įrodymas, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo būtent apeliantas. Tokiu būdu, aukščiau paminėtos aplinkybės paneigia skundo argumentus, jog negalima tikėti H. Š. parodymais.

Apeliaciniame skunde itin daug dėmesio skiriama H. Š. psichinės sveikatos būklei bei tvirtinama, kad jis įvykio metu neadekvačiai suvokė aplinkybės, nes buvo neblaivus, dėl ko jo parodymais negalima vadovautis. Su tuo negalima sutikti. Nors iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad nukentėjusysis turi psichinės sveikatos sutrikimų – jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, dėl ko 2014-04-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi jam buvo skirta net stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė (2 t., 69 – 70, 71 – 74 b. l.). Tačiau, iš ekspertizės akto Nr. 75U-II-51/2014 matyti, kad objektyvių medicininių duomenų, jog H. Š. praeityje sirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra; jam nustatyti sveikatos sutrikimai netrukdė suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; jis suvokia įvykius ir duoda apie juos parodymus, jam priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas, dėl psichikos sveikatos būsenos jis gali dalyvauti teismo posėdyje, būti apklaustas (2 t., 80 – 82 b. l.). Dėl to manyti, jog nukentėjusysis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nesuvokė savo veiksmų, kaip kad tai nurodo apeliantas, nėra jokio pagrindo. Papildomai pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog įvykio metu nukentėjusysis buvo tiek stipriai neblaivus, kad jis nesuvokė įvykio aplinkybių ir negalėjo apie jas duoti teisingų parodymų. Vien aplinkybė, kad nuo jo buvo juntamas alkoholio kvapas, žinant, jog nukentėjusysis yra dažnai išgeriantis asmuo, nesuteikia pakankamo pagrindo abejoti jo parodymais aplamai. Kaip matyti iš pirmiau jau aptartų liudytojų parodymų, po įvykio atvežtas į priėmimo skyrių H. Š. elgėsi ramiai ir normaliai. Be to, H. Š. rašė pareiškimą policijai, policijos pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustas bei parodymų patikrinimą vietoje davė skirtingomis dienomis, jau praėjus kuriam laikui nuo įvykio dienos (t.y. 2013-09-12, 2013-09-13, 2013-09-19, 2013-10-23), todėl visą laiką jis negalėjo būti neblaivus tiek, kad nesuvoktų ką daro. Galima manyti, kad parodymai iš akivaizdžiai neblaivaus ar neadekvačiai besielgiančio asmens iš viso neturėtų būti imami.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta nuteistojo tvirtinimus, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti kitą dieną prieš įvykį pats, atsitrenkdamas į kokius nors buities daiktus ar griūdamas. Nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. G1385/14 (01) nurodoma, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galėjo atsirasti jam pačiam griuvinėjant ar atsitrenkiant į kietus bukus/atsikišusius paviršius, tačiau ekspertizės akte kartu nuodyta ir tai, jog sužalojimų padarymo galimybė vienmomentinio griuvimo metu mažai tikėtina, kaip ir nustatytų sužalojimų padarymas, griūvant ant lygaus kieto paviršiaus (1 t., 79 – 82 b. l.). Ekspertizės akto išvados sutampa su jau pirmiau aptartais nukentėjusiojo H. Š. parodymais bei kitais bylos duomenimis ir sudaro nuoseklią tarpusavyje sutampančių įrodymų, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent apeliantas ir padarė tai 2013-09-10, visumą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais, visi sužalojimai yra praktiškai toje pačioje vietoje – dešinėje krūtinės ir dešinio šono pusėje, taigi jo paties susižalojimas pačiam penkis kartus atsitrenkiant ar griūnant ta pačia kūno vieta yra sunkiai įtikinamas. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta J. I. nurodė, kad tą dieną nukentėjusysis pats parvažiavo dviračiu ir pradėjo bartis ant jos ir jos anūko, t.y. nuteistojo sūnaus, dėl ko ji išsigando ir pakvietė sūnų. Pastarasis atvažiavo, buvo nuėjęs pasikalbėti su nukentėjusiuoju ir su juo barėsi. Sūnui išvykus nukentėjusysis kažkur apie 17 val. išėjo ir apie 19 val. grįžo, po ko praktiškai iškart atvyko greitoji medicinos pagalba (2 t., 169 – 170 b.l.). Taigi akivaizdu, kad įvykio dieną, prieš konfliktą su nuteistuoju H. Š. važiavo dviračiu ir barėsi su seserimi bei jos anūku. Matyti ir tai, kad nukentėjusysis įvykio dieną intensyviai kvietėsi greitąją pagalbą (skambino net 5 kartus, nurodydamas, jog negali pasikelti) ir skundėsi dideliais skausmais. Tai rodo, kad sužalotas jis galėjo būti tik tą pačią dieną, o ne anksčiau. Todėl toks nuteistojo argumentas nėra įtikinamas. Liudytojos J. I. parodymai ne tik atskleidžia galimą padarytos nusikalstamos veikos motyvą – pyktis už sukeltą barnį su motina ir sūnaus barimą, tačiau ir patvirtina šios liudytojos parodymų dėl H. Š. išėjimo iš namų apie 17 val. ir grįžimo į juos apie 19 val. neobjektyvumą, kadangi pagal byloje esančius dokumentus H. Š. greitąją medicinos pagalbą iš savo namų kvietėsi jau 17.52 val. (1 t., 19 –22 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms pripažinus, kad liudytojos J. I., kuri yra nuteistojo motina, parodymai yra prieštaringi, apylinkės teismas pagrįstai jais nesivadovavo.

Tas pats pasakytina ir apie liudytojo J. O. parodymus. Jis tvirtino, jog H. Š. įvykio metu jau būdamas pristatytas į priėmimo skyrių buvo akivaizdžiai neblaivus, pasakojo, kad susižalojo pats, keikėsi, nors iš pat pradžių minėjo savo sūnėną (t.y. A. I.), dėl ko jis suprato, kad šis galimai susijęs su H. Š. sumušimu. Liudytojas pasikvietė jį toliau kalbėtis automobilyje, kur nurodė jam viską baigti ir susitaikyti (1 t., 129 – 130 b. l.; 2 t., 182 –183 b. l.). Taigi, šio liudytojo parodymai visų pirma prieštarauja pirmiau aptartiems byloje esantiems įrodymams, kurie rodo priešingai, t.y. kad nukentėjusysis ligoninėje elgėsi kaip tik ramiai ir normaliai, ten jis tvirtino, kad jį sužalojo pažįstamas asmuo. Kita vertus, J. O. yra buvęs nuteistojo kolega, 2014-10-13 prokuroro nutarimu buvo nutrauktas jam pradėtas ikiteisminis tyrimas (ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl to, kad jis nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nors buvo nuvykęs į ligoninę ir apklausė nukentėjusįjį H. Š. įvykio vakarą), teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai atmetė ir šio liudytojo parodymus bei jais nesivadovavo.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi ir tai, kad liudytojo V. R. parodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti tinkamai. Šis policijos pareigūnas parodė, jog dirba (duomenys neskelbtini) policijos komisariate bei atsimena tokį įvykį, kai pagal iškvietimą nuvykęs rado neblaivų H. Š. gatvėje, tačiau tikslios šio įvykio datos neprisimena. H. Š. buvo toks girtas, kad negalėjo judėti ir atsistoti. Dėl to jis buvo nešte įneštas į automobilį ir nuvežtas į namus. H. Š. judėjo sunkiai dėl girtumo, tačiau skausmais nesiskundė (2 t., 183 b. l.). Taigi šio liudytojo parodymai, priešingai nei tvirtina apeliantas, niekaip nepatvirtina jo nurodomos versijos, kad H. Š. susižalojo pats dieną prieš aptariamą įvykį, t.y. 2013-09-09, juo labiau kad iš byloje esančių (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pateiktų duomenų negalima konkrečiai nustatyti, kad 2013-09-09 policijos pareigūnai buvo kviesti ir socialinė pagalba suteikta būtent H. Š. (2 t., 179, 180, 181 b. l.).

Kolegija atmeta ir A. I. skundo argumentą, kad nukentėjusysis jį apkalba dėl to, jog jis buvo jį įdavęs policijai ir dėl to buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Išties, byloje yra duomenys, kad H. Š. 2014-01-23 Zarasų rajono apylinkės teismas yra priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau tai besąlygiškai nereiškia, kad H. Š. turėjo pagrindą dėl to apkalbėti nuteistąjį A. I. ir jam kerštauti. Labiau įtikinamų duomenų, pagrindžiančių šį apelianto skundo argumentą, pateikta nebuvo. Nors šiuo atveju galima manyti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo yra susiklostę konfliktiški santykiai, tačiau tai jokiu būdu neįrodo, jog nukentėjusysis tyčia galėjo apkaltinti apeliantą smurtiniu nusikaltimu prieš jį. Nors tyrimo poligrafu duomenys kaip įrodymas teismų praktikoje vertinami labai atsargiai, tačiau šiuo atveju būtina akcentuoti, jog nukentėjusysis sutiko su tokiu tyrimu, o apeliantas, iš pradžių sutikęs atlikti šį testą, vėliau atsisakė tą daryti, motyvuodamas tuo, jog taip elgtis patarė advokatas. Šie duomenys paneigia ir apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad nukentėjusysis H. Š. poligrafu buvo tikrintas tik todėl, kad jo parodymų tikrumas ikiteisminio tyrimo pareigūnams sukėlė abejonių.

Tokiu būdu, apibendrindama aukščiau išdėstytą, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog A. I. kaltinime nustatytomis aplinkybėmis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo H. Š. sveikatą. Skirdamas A. I. bausmę teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į apelianto asmenybę bei motyvuotai paskyrė jam teisingą bausmę. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje aptartų jo kaltės įrodymų, nesukelia jokių abejonių dėl šių įrodymų vertinimo bei jų pagrindu padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti.