Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. S. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde detaliai analizuojamas Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko N. P. tarnybinio pranešimo dėl aptariamo įvykio turinys, tvirtinant, kad jame išdėstytos aplinkybės neatitinka realios įvykio situacijos. Pabrėžiama, kad V. K. apklausoje policijoje nedalyvavo rusų kalbos vertėjas, o jo parodymai buvo užrašyti lietuvių kalba, kas apeliantui kelia pagrįstų abejonių, ar paaiškinimo turinys atitinka tai, ką realiai jį apklausinėjančiam ir jo parodymus surašiusiam asmeniui pasakojo V. K.. Todėl mano kad V. K. paaiškinimas buvo priimtas, pažeidžiant ATPK 253 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl juo negalima vadovautis.

Nurodo, kad policijos pareigūnų A. D. ir R. Š. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas pažeidėjo apibūdinimas neatitinka nei S. S., nei V. K. išvaizdos. Mano, kad teismas nemotyvavo savo išvados, kodėl S. S., V. K., V. S. ir M. I. parodymus vertino kritiškai. Teismas neišsiaiškino, kaip pareigūnai, vykdę pažeidėjo persekiojimą, nustatė, kad jo amžius galėjo būti apie 25 metus, nors savo tarnybiniuose pranešimuose nurodė ir kitą amžių – 20 metų. Teigia, kad padaryta išvada, jog pažeidėju negalėjo būti 45 metų asmuo, yra nepagrįsta. Apeliantui kyla abejonių, ar pareigūnai galėjo nustatyti vairuotojo amžių, jeigu jį matė tik iš nugaros.

Nurodo, kad apylinkės teismas neišsiaiškinęs tam tikrų aplinkybių, nepagrįstai savaip interpretavo V. K. parodymus, susijusius su V. S., S. S. ir V. K. pasisėdėjimu ir alaus gėrimu pavėsinėje bei pabėgimu iš automobilio. Skundžiamame nutarime nepagrįstai nurodoma, kad V. K. nieko nežinojo apie S. S. piniginę, kol apie ją nepapasakojo S. S., nes tai prieštarauja V. K. parodymams, kad piniginę jis rado automobilyje ant grindų, o vėliau ją įsidėjo į kišenę. Aplinkybė, kad V. K. nežinojo, kas nutiko su pinigine, kai ją pametė, nepatvirtina, jog jis apskritai nežinojo nieko apie S. S. piniginę, todėl teismo išvada yra klaidinga. Visas įvykio aplinkybes S. S. papasakojo V. K., todėl jam nebuvo pagrindo kreiptis į policiją dėl automobilio VW GOLF dingimo. Apeliantas taip pat abejoja jo, kaip pažeidėjo, atpažinimu, kadangi pareigūnai radę jo vairuotojo pažymėjimą, su juo bendraudami įvykio vietoje jo (apelianto) neatpažino. Tai, kad vairavo būtent jis (apeliantas) patvirtino tik teismo posėdžio metu. Byloje yra abejonių tiek dėl pažeidėjo išvaizdos apibūdinimo, tiek dėl amžiaus. Be to, liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad jis (apeliantas) pažeidimo padaryti negalėjo – nepaneigti, vieni kitiems neprieštarauja ir sutampa bei papildo bylos medžiagą ir nurodo apie tai, kas iš tiesų padarė teisės pažeidimą. Mano, kad teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, netinkamai juos traktavo, iškreipė teiktus parodymus, nepagrįstai dalį liudytojų parodymų atmetė ir vadovavosi tik policijos pareigūnų parodymais, taip pažeisdamas bendruosius lygiateisiškumo, sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo principus, in dubio proreo bei nekaltumo prezumpcijos principus, todėl toks nutarimas naikintinas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas S. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Kaip ir pirmosios instancijos teisme, teigia, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku jis automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nevairavo, o jam inkriminuotą pažeidimą padarė kitas asmuo, t. y. V. K..

Pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, detaliai ir aiškiai išdėstė argumentus, kodėl S. S. parodymus, kad jis 2015-10-03 apie 0 val. 55 min. automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo, o automobilį su rakteliais ir savo pinigine paliko mažai pažįstamam V. K., laikė gynybine versija ir jais nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada bei atliktu įrodymų vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismo nutarime išdėstytų motyvų neatkartoja.

Byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą padarė asmuo, 2015-10-03 apie 0 val. 55 min. (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, vairavęs automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). S. S. tvirtina, kad minėtu laiku ir vietoje, šio automobilio nevairavo. Aiškino, kad kitą dieną apie jo (apelianto) automobiliu padarytą pažeidimą prisipažino su juo iš vakaro girtavęs V. K.. Tačiau, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens bei V. K. parodymus apie tai, kad pastarasis 2015-10-03 apie 0 val. 55 min., vairuodamas S. S. automobilį, nepakluso teisėtam aiškiai išreikštam uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, paneigia byloje esančių objektyvių įrodymų visuma.

Tiesiogiai įvykyje dalyvavę ir pažeidėjo automobilį stabdę policijos pareigūnai R. Š. ir A. D. tiek savo tarnybiniuose pranešimuose, tiek apklausiami pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad vairuotojas buvo jauno amžiaus 20-25 metų, apie 1,80 ūgio, šviesių plaukų ir bėgdamas pametė piniginę, kurioje kaip vėliau paaiškėjo buvo asmens dokumentai, banko mokėjimo kortelė, priklausantys būtent S. S., bei pinigai – 20 eurų. Abu liudytojai patvirtino, kad nors pažeidėją matė fragmentiškai, nes jis bėgo, buvo tamsus paros metas, bet kelis sykius jį apšvietus prožektoriais pažeidėją atpažino būtent kaip S. S.. Tai, kad su S. S. jo sodybos kieme buvo bendrauta tą pačią naktį tik vėlesniu laikotarpiu, t. y. kai buvo iškviesta techninė pagalba ir pažeidėjo automobilis transportuotas į automobilių saugojimo aikštelę ir pareigūnai iš karto iš jo (apelianto) nepaėmė paaiškinimo ar nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, nesumenkina policijos pareigūnų parodymų įrodomosios vertės. Juolab, pareigūnai vienodai parodė, jog įvykio vietoje S. S. reiškė pretenzijas, nenorėjo bendrauti ir jie nusprendė, kad apklausinėti nėra tikslinga bei nutarė apklausti kitą kartą. Pareigūnai tiek savo tarnybiniuose pranešimuose, tiek apklausiami teismo posėdyje patvirtino, kad automobilį vairavo ir nepakluso pareigūnų reikalavimui sustoti bei iššokęs iš automobilio pabėgo būtent S. S., o ne daugiau nei 20 metų už jį vyresnis ir neįgalumą turintis V. K.. Duomenų, kad R. Š. ar A. D. būtų suinteresuoti apkalbėti S. S. nėra nustatyta, tokių aplinkybių negalėjo nurodyti ir apeliantas, todėl skunde dėstomi deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, susiję su pažeidėjo atpažinimo aptariamoje situacijoje negalimumu, atmetami kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šių pareigūnų parodymai, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, yra nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaringi, sutampa su tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis pažeidimo aplinkybėmis. Be to, liudytoju apklaustas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas N. P., kuris atliko 2015-10-05 į komisariatą atvykusių S. S. ir V. K. pirmines apklausas, kategoriškai tvirtino, kad V. K. prisipažinimas iš karto sukėlė abejonių, nes jis painiojosi esminėse įvykio detalėse, jo parodymai prieštaravo S. S. parodymams – painiojosi laike, nežinojo, kurioje parduotuvėje buvo ir pirko alų, nelabai orientavosi (duomenys neskelbtini) mieste. V. K. pateikiama įvykio versija neatitiko policijos pareigūnų atlikusių VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš jo iššokusio asmens persekiojimą tarnybiniuose pranešimuose nurodomo pažeidėjo apibūdinimo – tiek savo išvaizda, tiek amžiumi.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad atliekant procesinius veiksmus asmeniui nesuprantančiam valstybinės kalbos privalėjo būti užtikrintas tinkamas vertimas į jam suprantamą kalbą. Pareigūnas N. P. patvirtino, kad bendravo su V. K. rusų kalba, paaiškinimą lietuvių kalba V. K. pasirašė, jokių pastabų dėl užfiksuoto paaiškinimo turinio jis nepateikė. Apklausiamas teisme liudytoju V. K. jokių pretenzijų dėl vertimo neišsakė, lakoniškai patvirtino, kad pareigūnams prisipažino, kad vairavo būtent jis (b.l. 32). Šiam liudytojui teismo posėdžiu metu teikiant parodymus buvo užtikrintas nepriklausomo vertėjo dalyvavimas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šiame procese buvo pažeistos V. K. teisės ir neužtikrintas tinkamas vertimas.

S. S. apeliaciniame skunde dėsto, kad liudytojų V. S. ir M. I. parodymai patvirtina, kad jis pažeidimo nepadarė ir šiuos duomenis įvardija kaip jį teisinančius. Tačiau pažymėtina, jog nė vieno iš šių liudytojų įvykio vietoje nebuvo. Liudytojas V. S. tvirtino, kad pažeidimo metu sūnus buvo namuose, girdėjo, kaip jis grįžo bei nuėjo į savo kambarį, o naktį pamatė sodybos kieme žybčiojančias šviesas, tempiamą automobilį VW Golf. V. S. pripažino įvykio naktį buvęs neblaivus ir neprisiminė tikslaus sūnaus sugrįžimo į namus laiko, taip pat nenurodė, ar buvo užrakintos namų durys, kur buvo V. K., ar jis išvažiavo automobiliu VW Golf. Liudytoja M. I. apie patį įvykį nieko negalėjo papasakoti, nurodė tik tai, jog V. K. nurodytą dieną išvažiavo bulvių kasti, o parvažiavo 2 val. 30 min., jau būdamas girtas. Tiek V. S., tiek M. I. parodymai nėra informatyvūs, kad patvirtintų ar paneigtų esmines įvykio aplinkybes, jų dėstomos įvykio versijos apie tos nakties įvykius yra paremtos prielaidomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto tėvo V. S. ir V. K. sugyventinės M. I. parodymais nesirėmė, juos vertino bandymu padėti S. S. išvengti administracinės atsakomybės.

Aukščiau aptartų duomenų visuma patvirtina, kad S. S. skunde išdėstyti argumentai apie tai - kad automobilį vairavo ir teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams sustabdyti transporto priemonę nepakluso kitas asmuo - prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teismo posėdžio metu duoti liudytojų R. Š. ir R. D. parodymai, kad įvykio metu būtent administracinėn atsakomybėn patrauktas S. S. vairavo automobilį, yra visiškai pakankami spręsti dėl pastarojo asmens kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Tokią išvadą teismas daro dėl to, jog gretinant policijos pareigūnų A. D., R. Š. ir N. P. parodymus, duomenis apie nestojusios transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidėjui iškritusios piniginės bei joje buvusių asmens dokumentų priklausomybę, S. S. veiksmus transportuojant iš jo kiemo jam priklausantį automobilį bei vėlesnę įvykio eigą, t. y. kad netekęs automobilio, asmens dokumentų į policijos pareigūnus, su kuriais bendravo automobilio transportavimo metu, jis kreipėsi ne iš karto, o 2015-10-05, nesudaro pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais bei S. S. kalte įvykdžius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Apeliantas, kategoriškai nesutikdamas su teismo išvadomis, savo apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, taip pat nenurodo naujų objektyvių įrodymų, kurie paneigtų teismo išvadas dėl jo kaltės, padarius pažeidimą numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas skunde pabrėžia, kad jam administracinio teisės pažeidimo protokolas įvykio vietoje nebuvo surašytas, šis procesinis dokumentas priimtas tik po jo ir V. K. paaiškinimų teiktų policijos įstaigoje. Tačiau šiuo atveju ATPK reikalavimas administracinio teisės pažeidimo protokolą privalomai surašyti įvykio vietoje nėra numatytas ir aukštesnysis teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą bei skundžiamo nutarimo motyvų teisėtumą ir pagrįstumą, neturi pagrindo tvirtinti, kad tiriant pažeidimo padarymo aplinkybes buvo pažeistos ATPK nuostatos. Paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens subjektyvus situacijos vertinimas ir faktinių aplinkybių kitoks interpretavimas, nenurodant naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirma instancija, nėra pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas.

Esant tokioms aplinkybėms ir išdėstytiems argumentams, teismas daro išvadą, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-11-17 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹⁰ straipsniu, 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.