- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-29
- Bylos Nr.
- A-143-1380-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Stasys Gudynas
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Ingrida Montvydi
- Kategorijos
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gudyno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. S. (toliau – pareiškėja, apeliantė) patikslintu skundu (T 1, b. l. 59 – 61, 128, 160) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus apskrities viršininko administraciją atlyginti jai padarytą žalą – per protingą terminą, ne ilgesnį nei trys mėnesiai, atliekant jų kompetencijai priskirtus veiksmus, perduoti neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 13 d. potvarkiu Nr. 278V individualiam namui statyti jai buvo paskirtas 600 kv. m sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Ji atliko visus veiksmus, reikalingus žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti. Nuo 1992 m. rugsėjo 22 d. moka už žemės sklypą mokesčius pagal valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus pranešimus. Taip pat savo lėšomis sumokėjo kitus reikalingus mokesčius, susijusius su žemės sklypo valdymu. Tačiau Vilniaus miesto valdyba, dabar Vilniaus miesto savivaldybės administracija, iki šiol vengia įforminti paminėto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Teigė, jog ne kartą raštu kreipėsi į atsakovus Vilniaus miesto savivaldybės administraciją bei Vilniaus apskrities viršininko administraciją, siekdama išsiaiškinti, kodėl nėra pasirašoma sutartis. Keliais raštais buvo informuota, kad tas pats žemės sklypas buvo paskirtas V. N. (V. N.) ir kad archyve buvo rasti duomenys, jog pagal Vilniaus valstybinio autobusų parko ir Vilniaus valstybinės autotransporto įmonės „Vilta“ darbuotojų burtų traukimo protokolus jai turėjo būti paskirtas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2005 m. atsakovai bendrauti iš viso atsisako, neatsako į raštus bei nepateikia jokių duomenų apie ginčo žemės sklypą. Pareiškėja pažymėjo, jog Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 13 d. potvarkis Nr. 278V ir 1993 m. rugsėjo 2 d. potvarkis Nr. 1640V buvo priimti nepažeidžiant jų priėmimo metu galiojusių norminių aktų reikalavimų. Žemės įsigijimo privatinėn nuosavybėn pagrindus ir tvarką tuo metu reglamentavo Žemės reformos įstatymo 9 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 ,,Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ ir 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 550 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Pabrėžė, kad ji yra įvykdžiusi visas paminėtų teisės aktų nustatytas pirkėjo pareigas. Abu potvarkiai, suteikiantys teisę pirkti žemės sklypą, yra galiojantys ir nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, bet atsakovai nepagrįstai vengia įforminti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 65 – 66, 175 – 176) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba atliko visus reikalingus veiksmus sudaryti su pareiškėja ginčo sklypo pirkimo – pardavimo sutartį: buvo priimti 1992 m. vasario 13 d. potvarkis Nr. 278V bei 1993 m. rugsėjo 9 d. potvarkis Nr. 1640V, surašytas žemės sklypo įkainojimo aktas ir kt. Tuo tarpu pareiškėja neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 550 numatytų reikalavimų. Šiuo nutarimu patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių (toliau – Taisyklės) 13 punkte numatyta, kad asmenys, turintys teisę pirkti ne aukciono tvarka naujus žemės sklypus individualiems gyvenamiesiems namams statyti, pateikia miesto žemėtvarkos tarnybai prašymus bei šią teisę patvirtinantį dokumentą. Pareiškėja šių įpareigojimų neįvykdė, todėl su ja nebuvo sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybė atliko visus jos kompetencijai priskirtus veiksmus, siekiant, kad (duomenys neskelbtini) esantis žemės sklypas būtų perleistas pareiškėjai, todėl jos teisių negalėjo pažeisti ir nepažeidė. Nesant savivaldybės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kuriais būtų padaryta žala, nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš Vilniaus miesto savivaldybės. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos reikalavimas suteikti jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą yra netikslus ir dėl to jo įgyvendinimas yra abejotinas. Prašymas galėtų būti tenkinamas nebent skiriant žemės sklypą (duomenys neskelbtini) teritorijoje, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, ar šioje teritorijoje yra laisvų žemės sklypų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 2.2 punkte numatyta, kad pagal šiuo nutarimu patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką žemės vertę apskaičiuoja apskričių viršininkų administracijų žemės tvarkymo departamentų teritoriniai žemėtvarkos skyriai. Nesant minėtų žemės vertės apskaičiavimų, prašymas suteikti lygiavertį žemės sklypą yra neįgyvendinamas.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 69 – 72, 178 – 179) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad 1992 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto valdyba priėmė potvarkį Nr. 734-2V, kuriuo buvo nuspręsta išnuomoti sklypus piliečių individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Vilniaus miesto mero 1992 m. vasario 13 d. potvarkiu Nr. 278V pareiškėjai buvo skirtas 600 kv. m žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto mero 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 734V-2V tas pats žemės sklypas skirtas V. N. Pažymėjo, jog 1993 m. kovo 16 d. tarp Vilniaus miesto valdybos ir pareiškėjos buvo sudaryta žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutartis, pagal kurią pareiškėjai suteiktas 600 kv. m ploto žemės sklypas individualiai statybai Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 2.1 punktu pareiškėja įsipareigojo pradėti individualią statybą per vienerius metus ir baigti ją per penkerius metus. Sutarties 5 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja po metų, jei per tą laiką paklojami namo pamatai, o jei statytojas neįvykdo sutarties sąlygų, sutartis laikoma nutraukta įstatymų nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį, kad sutartyje numatyta naikinamoji sąlyga, kuriai įvykus sutartis pasibaigia. Duomenų, kad iki 1994 m. kovo 16 d. suteiktame sklype pareiškėja būtų pradėjusi statyti namą, nėra, todėl žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutartis neįsigaliojo. Pažymėjo, kad 2001 m. vasario 27 d. buvo sudaryta sutartis dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo, kuria V. N. parduotas 600 kv. m žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų kvartale. Šiam sklypui Vilniaus miesto savivaldybės Naujosios Vilnios seniūno 2000 m. spalio 11 d. potvarkiu suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini). Ši valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2001 m., t. y. po to, kai 1993 m. kovo 16 d. tarp Vilniaus miesto valdybos ir pareiškėjos sudaryta žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutartis jau nebegaliojo ir nebuvo jokio kito žemės sklypo savininko. Teigė, kad valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis pasirašyta nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 (aktuali redakcija) patvirtintos Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (toliau – Tvarka) 7 punktu, žemės sklypas buvo parduotas apskrities viršininko įgalioto apskrities viršininko administracijos atstovo, kai Vilniaus miesto valdyba parengė žemės sklypo detalųjį planą, nustatė sklypo ribas, žemės naudojimo apribojimus, apskaičiavo žemės sklypo vertę. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2004 m. gegužės 27 d. rašte Nr. 63-(606)-1219 nurodyta, jog archyve surasti Vilniaus valstybinio autobusų parko ir Vilniaus valstybinės autotransporto įmonės „Vilta“ darbuotojų burtų traukimo individualių namų sklypams 1992 m. balandžio 24 d. protokolas Nr. 1, pagal kurį pareiškėjai skirtas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004 m. gruodžio 31 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pažymėta, kad pareiškėja parodė, jog ji 1992 m. dirbo valstybės įmonėje „Vilniaus autobusų parkas“, 1992 m. balandžio 24 d. dalyvavo traukiant burtus sklypams individualių namų statybai gauti, ištraukė sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nuvykusi į Naujosios Vilnios seniūniją pradėjo tvarkyti sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentus. Taigi pati pareiškėja pasielgė neapdairiai ir neatsakingai. Pabrėžė, jog pagal Civilinio proceso kodekso 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis savo veiksmais padarė jai žalą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 25 d. sprendimu (T 2, b. l. 102 – 105) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 13 d. potvarkiu Nr. 278V buvo paskirtas 600 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1993 m. rugsėjo 2 d. potvarkio Nr. 1640V pagrindu ji įgijo teisę įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą. Tas pats žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto valdybos 1992 m. balandžio 30 d. potvarkiu Nr. 734V paskirtas V. N. 1993 m. kovo 16 d. tarp Vilniaus miesto valdybos ir pareiškėjos buvo sudaryta žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutartis, pagal kurią pareiškėjai buvo suteiktas 600 kv. m žemės sklypas individualiai statybai Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 2.1 punktu pareiškėja įsipareigojo pradėti individualią statybą per vienerius metus ir ją baigti per penkerius metus. Sutarties 5 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja po metų, jei per tą laiką bus pakloti namo pamatai, o jei statytojas nevykdo sutarties sąlygų, sutartis laikoma nutraukta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja per sutartyje nurodytą terminą pradėjo statybą, todėl paminėta sutartis, kuri laikytina sąlyginiu sandoriu, neįsigaliojo (galiojusio Civilinio kodekso (toliau – CK) 61 str.). Atsižvelgiant į tai, atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, sudarydamas sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) žemės pirkimo – pardavimo sutartį su V. N., įstatymo reikalavimų nepažeidė, nes sklypas pardavimo metu buvo laisvas. Teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo byla, nustatė, kad pareiškėja 1992 m. balandžio 24 d. skirstant žemės sklypus darbovietėje išsitraukė (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) sklypą, tačiau apie tai valdybos neinformavo ir nesiėmė veiksmų, kad ši klaida būtų ištaisyta. Tokiu savo elgesiu pareiškėja sąmoningai pati leido kilti dviprasmiškai situacijai ir tuo pačiu prisidėjo prie žalos atsiradimo. Be to, Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 13 d. potvarkis Nr. 278V (prie pareiškėjos pavardės ranka pažymėtas (duomenys neskelbtini) sklypo numeris) priimtas daugiau nei prieš du mėnesius iki įvykusio sklypų numerių traukimo burtų keliu pareiškėjos darbovietėje. Teismas taip pat nustatė, kad sklypų su ištrauktais numeriais duomenis Vilniaus miesto valdybai teikė darbovietės per patį pareiškėją, kuris asmeniškai pateikdavo valdybai duomenis apie sklypo numerį. Pareiškėja, pateikdama klaidingus duomenis apie ištrauktą sklypo numerį, suklaidino valdybos darbuotojus, todėl dėl susidariusios situacijos, kai vienas sklypas paskirtas skirtingomis datomis dviem asmenims, yra kalta ji pati, nes būdama neatidi ir nerūpestinga pateikė klaidingus duomenis miesto valdybai apie jai skirtą sklypą. Teismo nuomone, esant nustatytoms aplinkybėms, nenustačius savivaldybės pareigūnų veiksmuose kaltės, nėra pagrindo įpareigoti atlyginti žalą. Ginčo sklypas V. N. parduotas 2001 m. vasario 27 d. pirkimo – pardavimo sutartimi. Pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, negalėjo 10 metų nežinoti, kad sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojasi kitas asmuo – V. N. Tiek pareiškėja, tiek V. N. mokėjo žemės mokesčius, V. N. kaip ir pareiškėjai buvo išsiųstas mokėjimo pranešimas. V. N. jam skirtą sklypą nusipirko. Sklypas parduotas nepažeidžiant teisės aktų, reglamentavusių žemės sklypų pardavimą ne konkurso tvarka, reikalavimų. Pareiškėjos teiginys, kad ji atliko visus veiksmus, siekdama sudaryti sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, nepagrįstas įrodymais. Pareiškėja dėl žemės sklypo pardavimo raštu į atsakovą niekada nesikreipė, taip pat nesikreipė į teismą, kad sandoris, kurį, pareiškėjos manymu, ji įvykdė, o kita šalis nepagrįstai vengia jį įforminti, būtų pripažintas galiojančiu. Pareiškėjos nurodytas Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 2 d. potvarkis Nr. 1640V nustato žemės sklypų pardavimo tvarką ir sąlygas, kurioms esant sklypas bus parduodamas pareiškėjai. Konkretaus įsipareigojimo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį šiame potvarkyje nėra. Proceso šalys turi pateikti įrodymus ir pagrįsti savo reikalavimus. Pareiškėja ne kartą tikslino savo reikalavimus, tačiau nepateikė teismui įrodymų, kokiais konkrečiai kiekvieno iš atsakovų neteisėtais veiksmais padaryta žala. Nenustačius, kad institucija elgėsi ne taip, kaip įstatyme numatyta, ar nesielgė taip, kaip privalėjo elgtis pagal įstatymą, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą (CK 6.271 str. 1 d.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 111 – 114) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija pagrįstai ginčo žemės sklypą pardavė V. N., nes ji neįvykdė 1993 m. kovo 6 d. tarp jos ir Vilniaus miesto valdybos pasirašytos žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutarties sąlygų, todėl ši sutartis neįsigaliojo. Tačiau teisę nusipirkti žemės sklypą ji įgijo ne sutarties pagrindu, o pagal po jos sudarymo priimtą Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 2 d. potvarkį Nr. 1640V.
2. Pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog tas pats žemės sklypas buvo parduotas kitam asmeniui. Priėmus potvarkį paskirti jai žemės sklypą, nebegalėjo būti priimtas kitas potvarkis, paskiriantis tą patį žemės sklypą kitam asmeniui, o žemės sklypas parduotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1869/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-713/2006).
3. Teismo argumentai dėl jos nerūpestingumo yra paremti tik teismo samprotavimais ir prielaidomis. Nėra duomenų, kad ji pati būtų įrašiusi ar pažymėjusi jai skirtiną sklypą, o tai, jog nunešė į valdybą darbdavio pateiktus sklypų su ištrauktais numeriais duomenis, negali patvirtinti, kad jos elgesys buvo priešingas teisei. Ji pasitikėjo dokumentus forminusiais savivaldybės pareigūnais. Teismas apsiribojo viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų apgynimu ir pateisinimu. Nuolat domėjosi savo teisių realizavimo galimybėmis bei jų ribojimais. Teisių gynimo būdo pasirinkimas negali būti pagrindu vertinant asmens veiksmų teisėtumą, o tuo labiau negali panaikinti viešojo administravimo pareigūnų kaltės ir būti pagrindu pripažįstant jų veiksmus teisėtais.
4. (Duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų rajone yra laisvas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra lygiavertis žemės sklypui, kuris dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jai nebuvo parduotas, todėl yra galimybė patenkinti jos reikalavimą. Nėra žinomos aplinkybės, kodėl buvo nukrypta nuo burtų traukimo rezultatų.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 119 – 122) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja, prašydama atlyginti žalą, ne tik neįrodė, bet net neįvardijo neteisėtų jo veiksmų (CK 6.271 str.). Dėl kilusios dviprasmiškos situacijos yra kalta pati pareiškėja, nes būdama neatidi ir nerūpestinga pateikė klaidingus duomenis Vilniaus miesto valdybai apie jai skirtą žemės sklypą, t. y. nenurodė, kad jai skirtas ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) žemės sklypas.
2. Žemės sklypai buvo parduodami tik privačių namų valdų savininkams. Pareiškėjai nepaklojus namo pamatų, ji negalėjo būti laikoma privačios namų valdos savininke ir negalėjo įsigyti tuščio žemės sklypo. Be to, buvo parduodami tik teisėtai naudojami žemės sklypai. Pareiškėjai iki 1994 m. kovo 16 d. nepaklojus namo pamatų, žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutartis nustojo galioti, o pareiškėja nebegalėjo būti laikoma teisėta žemės sklypo naudotoja ar privačios namų valdos savininke. Dėl šios priežasties žemės sklypas jai nebegalėjo būti parduotas.
3. Teismo posėdžių metu ne kartą prašė taikyti senaties institutą, tačiau teismas dėl šio prašymo sprendime nepasisakė.
4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-713/2006 nebuvo nustatytas pareiškėjos nesąžiningumas, o apeliacinės instancijos teismas nepatenkino pareiškėjos skundo ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl teismas nenukrypo nuo suformuotos praktikos.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 115 – 118) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas pagrįstai nustatė, jog jis, sudarydamas žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį su V. N., įstatymų reikalavimų nepažeidė, kadangi sklypas pardavimo metu buvo laisvas.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, prašydama atlyginti jai padarytą žalą, neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 – 6.249, 6.271 str.).
3. Argumentai, jog pareiškėja atsakingai ir apdairiai elgėsi, siekdama įgyvendinti savo teises į suteiktą sklypą, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams.
4. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius) 2006 m. lapkričio 23 d. pranešime nurodyta, jog šiame skyriuje nėra duomenų, įrodančių, kam skirtas 600 kv. m ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų kvartale. Jis neturi duomenų, ar šis sklypas buvo paskirtas kitiems asmenims, ar ne.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjos skundo matyti, kad jos reikalavimas yra grindžiamas CK nuostatomis dėl deliktinės atsakomybės: pareiškėja CK 6.281 straipsnio pagrindu prašo atlyginti jos nurodytą turtinę žalą (kuri, jos manymu, pasireiškė teisės į minėtą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtu praradimu), įpareigojant atsakovą atlyginti šią žalą natūra, t. y. suteikti jai neatlygintinai kitą (jos nurodytą kaip lygiavertį minėtam) žemės sklypą (T. 1, b.l 128, 160). Todėl šioje byloje taikytinos CK 6.271 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės atsakomybę už valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais (veiksmais) padarytą žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjos patikslintame skunde tarp atsakovų nurodyta ir Lietuvos valstybė.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje straipsnio dalyje nurodyto „akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimo klausimą, yra būtina išaiškinti pareiškėjos teises į nurodytą sklypą (Nr. (duomenys neskelbtini)), šių teisių netekimo (praradimo) priežastis bei nustatyti, ar tokį teisių netekimą sąlygojo pareiškėjos nurodytų institucijų (atsakovų) veiksmai, t. y. išaiškinti, ar nurodytoje situacijoje šios institucijos veikė kitaip nei privalėjo veikti pagal jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjos nurodytas minėtas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2001 m. vasario 27 d., buvo parduotas kitam asmeniui (V. N.). Todėl, pirmiausia, būtina išaiškinti pareiškėjos teises į nurodytą žemės sklypą iki 2001 m. vasario 27 d.
Aiškindama šį klausimą, kolegija pažymi, kad (kaip matyti iš bylos) teisė gauti individualiam gyvenamajam namui statyti 600 kv. m dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pareiškėjai atsirado pagal tuometinės Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 13 d. potvarkį Nr. 278V (T. 1, b. l. 6-10). Iš šio potvarkio negalima spręsti, kad ši teisė atsirado konkrečiai (minėto) sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, kadangi šio potvarkio priedėlių duomenys dėl konkretaus žemės sklypo skiriasi, be to, (kaip matyti iš byloje esančio Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2004-12-31 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą) konkrečių žemės sklypų paskirstymas tarp VĮ „Vilniaus autobusų parkas“ darbuotojų, tarp kurių buvo pareiškėja ir minėtas V. N., vyko burtų traukimo būdu 1992 m. balandžio 24 d., t. y. po nurodyto 1992 m. vasario 13 d. potvarkio priėmimo. Pažymėtina, kad pagal nurodytą prokuratūros nutarimą (kuriame nurodyti ir pareiškėjos bei V. N. paaiškinimai), minėtų burtų metu sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ištraukė ne pareiškėja, o V. N. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos teisė gauti minėtam tikslui žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) neatsirado pagal Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 13 d. potvarkį Nr. 278V. Tačiau, kaip matyti iš Vilniaus miesto valdybos 1992 m. balandžio 30 d. potvarkio Nr. 734V ir žemės sklypo nuomos 1993 m. kovo 16 d. sutarties, sudarytos tarp Vilniaus miesto valdybos ir pareiškėjos, pareiškėjai buvo suteiktas ir išnuomotas būtent sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 16, 73).
Kolegija pažymi, jog savo teisę į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja kildina iš Vilniaus miesto valdybos 1993 m. rugsėjo 2 d. potvarkio Nr. 1640V (T. 1, b. l. 17-18), iš kurio matyti, kad remiantis Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“ buvo nuspręsta „parduoti privačių namų valdų savininkams ne konkurso tvarka teisėtai naudojamus žemės sklypus, nekeičiant valdų paskirties, pagal 1-4 priedėlius“ (1 p.); o įgaliotiniai žemėtvarkai seniūnijų valdybose buvo įpareigoti „sudaryti su žemės naudotojais pirkimo-pardavimo sutartis (4.2 p.). Pažymėtina, kad pareiškėja, kaip turinti teisę nusipirkti minėtą sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta 1 priedėlyje. Vertindama šį potvarkį, kolegija pažymi, kad tai yra administracinis aktas, suteikiantis (patvirtinantis) pareiškėjos teisę į nurodyto sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimą iš valstybės ne aukciono tvarka, bet ne nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas ir ne dokumentas, savaime (be asmens – pareiškėjos valios realizuoti šią savo teisę išreiškimo) įpareigojantis valstybės instituciją parduoti jame nurodytą žemę. Tai matyti iš šiame potvarkyje nurodyto Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 (šiuo nutarimu patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos). Pagal Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 4 punktą, asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti: prašymą pirkti žemės sklypą, kuriame turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) ir priklausančios lengvatos (4.1 p.); dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu (4.2 p.); sklypo planą. Sklypo planą sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą (4.3 p.). Pažymėtina, kad išvardintų dokumentų pateikimas leistų žemės sklypo pardavėjui atstovaujančiai valstybės institucijai patikrinti žemės sklypo faktiško naudojimo faktą bei šio naudojimo teisėtumą. Taip pat pažymėtina, kad tokie pat reikalavimai dėl dokumentų pateikimo norint sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį buvo nustatyti ir vėlesniais, šiuos teisinius santykius reglamentavusiais teisės aktais: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintomis Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos taisyklėmis (2 p.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka (13 p.). Iš bylos matyti, kad nuo pastarojo potvarkio priėmimo (1993-09-02) iki 2003 m. pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų realizuoti savo teisę į minėto sklypo (Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimą iš valstybės, t. y. nebuvo pateikusi nei prašymo parduoti jai šį sklypą, nei kitų su prašymu būtinų pateikti dokumentų. Todėl tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos (tariamai turėta) teisė nusipirkti šį sklypą nebuvo realizuota ne dėl valstybės (savivaldybės) institucijų veiksmų ar neveikimo, o dėl pačios pareiškėjos neveikimo. CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytoje situacijoje valstybės (savivaldybės) institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tuo pačiu konstatuotina, kad pagrindas atlyginti pareiškėjos nurodytą turtinę žalą valstybei (savivaldybei) neatsirado.
Atsižvelgdama į pateiktus argumentus kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.