Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. nuteistas už tai, kad 2005 m. iš kovo 4 į 5 naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku gyvenamajame name, adresu Kelmės g. 23, Šiaulių m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia peiliu dūrė vieną kartą I. K. į krūtinės dešinės pusės sritį, taip padarydamas jai krūtinės ląstos dešinės pusės durtinę – pjautinę žaizdą su dešinio diafragmos kupolo ir kepenų sužalojimu, dėl ko išsivysčius kraujavimui į pilvo ruimą ir į dešinę pleuros ertmę I. K. mirė, tokiu būdu ją tyčia nužudė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo S. Ž. padaryto nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymus, ekspertizės išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė ne tik pačio nuteistojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kritiškai vertindamas jo parodymus teisme, bet ir kitais byloje surinktais objektyviais įrodymais, vertindamas juos viseto aspektu. Ikiteisminio tyrimo metu S. Ž. prisipažino abipusio konflikto metu tyčia peiliu sudavęs I. K. į krūtinės dešinę pusę, po to iš krūtinės peilį ištraukė, pastarąją paguldė kambaryje ant grindų prie lovos ir užklojo antklode (b.l.103-104, 107-108). Liudytojas P. M. patvirtino, kad naktį girdėjo kilusį triukšmą tarp nuteistojo ir I. K. , pro praviras duris matė, kad S. Ž. ant šaldytuvo padėjo peilį, o kitą dieną pastarasis pasakė, kad naktį sužalojo I. K. . Liudytoja B. S. patvirtino, kad ryte kambaryje ant grindų rado gulinčią I. K. , kuri buvo negyva. Įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad I. K. lavonas iš tikrųjų guli kambaryje užklotas rusva antklode, o ant virtuvėje esančio šaldytuvo rastas peilis (b.l.5-14,15-17). Daiktų apžiūros metu ant antklodės ir išimto peilio rastos dėmės, panašios į kraują. Serologinio tyrimo metu nustatyta, kad ant peilio yra I. K. kraujas su 99,9999999999 procentų tikimybe (b.l.94-98). Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad I. K. mirė nuo smūgio peiliu į krūtinės dešinės pusės sritį, padarius krūtinės ląstos dešinės pusės durtinę – pjautinę žaizdą su dešinio diafragmos kupolo ir kepenų sužalojimu, dėl ko išsivystė kraujavimas į pilvo ruimą ir į dešinę pleuros ertmę ir ši mirė. Akivaizdu, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šių įrodymų visuma neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, jie aptarti ir įvertinti nuosprendyje.

Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad S. Ž. veikė netiesiogine tyčia: nuteistasis suduodamas smūgį peiliu į žmogui gyvybiškai svarbią kūno dalį - krūtinę suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu su S. Ž. atliekant visus procesinius veiksmus dalyvavo gynėjas, tačiau jokių pastabų dėl jų nebuvo pareikšta. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai B. S. ir P. M. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, apklausoje dalyvavo prokuroras ir kaltinamojo gynėja (b.l.49, 70). Iš tikrųjų bylos medžiagoje nėra duomenų, kad apie šių procesinių veiksmų atlikimą būtų pranešta apeliantui nuteistajam S. Ž. . LR BPK 184 str. 4 d. numatyta, kad „Apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama šio straipsnio 1 dalies numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui...Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, - susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas“. Akivaizdu, kad tokiu būdu ikiteisminio tyrimo metu formaliai buvo pažeisti LR BPK 184 str. 4 d. reikalavimai, tačiau jie nėra esminiai dėl šių priežasčių: pirma, apklausoje dalyvavo nuteistojo gynėja S. Šulcaitė, apie ką patvirtina jos parašai ant protokolų; antra, apygardos teismas liudytojus B. S. ir P. M. apklausė teismo posėdžio metu, šie parodymai iš esmės nesiskyrė nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Tokiu būdu apeliantui buvo suteikta galimybė minėtiems liudytojams užduoti klausimus, todėl jo teisė į gynybą pažeista nebuvo. Nors apeliantas skunde abejoja, neva jo gynėja minėtų liudytojų apklausoje nedalyvavo, tačiau tokios abejonės niekuo nepagrįstos. Todėl darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje surinkti ir teismo nuosprendyje aptarti įrodymai gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad dėl ligos (tuberkuliozės) teismas turėjo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau baudžiamasis įstatymas apelianto nurodyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo nenumato. LR BK 76 str. numatyta atleidimo nuo bausmės dėl ligos galimybė. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. Ž. Lukiškių TIK ligoninėje buvo gydomas nuo 2005 04 14 iki 2005 06 21 ir nuo 2005 09 13 iki 09 14, iš kur buvo perkeltas į laisvės atėmimo vietą, pagerėjus sveikatai (b.l.226). Iš Laisvės atėmimo vietos ligoninės 2006 01 10 rašto Nr. 7/01-76 matyti, kad S. Ž. nustatyta diagnozė – židininė plaučių tuberkuliozė dalinės rezorbcijos (gijimo) fazėje, kuri yra pagydoma ir jis gali būti gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei ši liga atsinaujintų. Todėl S. Ž. taikyti LR BK 76 str. nuostatas nėra pagrindo, nes byloje nėra duomenų, jog jis serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jam būtų per sunku atlikti paskirtą bausmę.

Nuteistojo S. Ž. skundo argumentas, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nepagrįstas. Apygardos teismas, skirdamas S. Ž. bausmę, įvertino nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kaltės formą ir negrįžtamų padarinių atsiradimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo iš esmės pripažino, tai patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l.104-105, 107-108). Tačiau vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme jis savo kaltės nepripažino visiškai ir teigė, kad dėl girtumo įvykio aplinkybių neprisimena, o duoti jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu užrašyti neteisingai, neva tyrėja visa tai pati sugalvojo ir užrašė (b.l.240-241). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 nutarime Nr.23 nurodyta, kad „Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus ir ima neigti nusikaltimo padarymą“. Akivaizdu, kad S. Ž. apygardos teisme savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo neigė. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad „neneigia galimybės, jog I. K. galėjo nužudyti būtent jis“ negali būti vertinamas, kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailestis. Todėl pirmosios instancijos teismas nuosprendyje S. Ž. parodymų nenuoseklumą teisingai ir pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apygardos teismo išvada, kad S. Ž. yra asociali asmenybė, linkusi daryti teisės pažeidimus, pagrįsta. Tai patvirtina ankstesni S. Ž. teistumai, kurie nors ir išnykę, tačiau įrodo jo, kaip asmenybės, didesnį pavojingumą visuomenei. Be to, iš byloje esančios pažymos matyti, kad nuteistasis linkęs daryti teisės pažeidimus (b.l.144).

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl S. Ž. skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Iš apygardos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad S. Ž. skiriama laisvės atėmimo bausmė didesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia teismo išvada neatitinka tikrovės, nes bausmės vidurkį sudaro minimalios ir maksimalios bausmių suma, padalinta pusiau. Akivaizdu, kad LR BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra dešimt metų. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, S. Ž. pagal LR BK 129 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė žemiau sankcijos vidurkio. Teisėjų kolegijos nuomone, ši bausmė atitinka BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nelaikytina per griežta, jos švelnintini vien tik tuo pagrindu, jog S. Ž. diagnozuota židininė tuberkuliozė, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.