- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-29
- Bylos Nr.
- A-502-1347-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Antanas Ablingis, Artūras Drigotas (pran.)
- Trečiasis asmuo
- G. L., valstybės įmonės „Registrų centras“
- Pareiškėjas
- O. J.
- Atsakovas
- valstybės įmonei „Registrų centras“
- Kategorijos
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. J. skundą atsakovui valstybės įmonei „Registrų centras“, tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonės „Registrų centras“ Vilniaus filialas ir G. L., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas O. J. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti valstybės įmonės „Registrų centras“ (toliau – ir Registrų centras; atsakovas) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 102 (toliau – ir sprendimas Nr. 102; ginčijamas sprendimas), kuriuo buvo panaikintas Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Vilniaus filialas; trečiasis suinteresuotas asmuo) 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimas dėl K. J. nuosavybės teisių į sodo pastatą 1S1/ž, esantį sklype Nr. 25, sodų bendrijoje (toliau – ir s/b) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir sklypas Nr. 25), Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.
Skunde pareiškėjas teigė, kad R. J. sklypą Nr. 25 1993 m. balandžio 28 d. privatizavo neaiškiomis aplinkybėmis. Anot pareiškėjo, šis sklypas jo vardu buvo suformuotas nesilaikant tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodo sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“. Nurodė, jog tai, kad sklypas Nr. 25 nuosavybės teisėmis priklauso R. J., paaiškėjo tik po jo mirties.
Pažymėjo, kad Vilniaus filialas 2007 m. lapkričio 28 d. K. J. vardu išdavė pažymėjimą dėl Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), jog sklype Nr. 25 esantis sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1S1/ž, nuosavybės teisėmis priklauso K. J.. Teigė, jog apie šio pastato išregistravimą iš Nekilnojamojo turto registro pareiškėjas sužinojo palikimo priėmimo dokumentų pasirašymo metu.
Atsiliepimas
Atsakovas Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas teigė, pareiškėjas nenurodė jokių teisinių argumentų dėl sprendimo Nr. 102 nepagrįstumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. L. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad sodo pastato sklype Nr. 25 nebėra, nes jis buvo nugriautas. Pažymėjo, jog nuosavybės teises į šį sklypą, kartu ir į jame buvusį sodo pastatą, jis įgijo 2007 m. liepos 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp jo ir L. J. bei D. J., kurie yra R. J. turto paveldėtojai, pagrindu. Teigė, kad minėta sutartis iki šiol yra galiojanti. Akcentavo, jog būtent R. J. iki jo mirties nuosavybės teisėmis ir priklausė sklypas Nr. 25 ir jame buvęs sodo namelis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo metu sodo namelio fiziškai nėra, nes jis buvo nugriautas, todėl jis, kaip egzistuojantis, negali būti įregistruotas oficialiame valstybės kadastre ir registre. Nurodė, kad iš 2007 m. liepos 18 d. sklypo Nr. 25 pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog G. L. įsigijo šį sklypą, o prie jos pridėtoje schemoje pavaizduota, kad šiame sklype buvo sodo pastatas. Pažymėjo, kad, pagal sutarties 6.2 punktą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.395 straipsnio 1 dalimi, kartu su sklypo nuosavybės teisėmis pirkėjui, t. y. G. L. perėjo nuosavybės teisės ir į visus jame esančius statinius, įrenginius, sodinius ir kitus objektus. Nuo 2007 m. liepos 19 d. ši sklypo Nr. 25 pirkimo-pardavimo sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad ji yra teisėta, galiojanti, teismine tvarka nenuginčyta.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ 2 straipsniu ir padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog R. J. buvo s/b (duomenys neskelbtini) narys, jam priklausė ir sodo pastatas. Nurodė, kad tą, jog tuo metu sklypo Nr. 25 savininkas buvo R. J., o ne K. J., patvirtina ir byloje esantys dokumentai.
Pažymėjo, kad 2007 m. liepos 18 d. sklypo Nr. 25 pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su R. J. įpėdiniais L. J. ir D. J., kurie visą R. J. turtą po jo mirties paveldėjo pagal 2006 m. rugpjūčio 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą.
Padarė išvadą, kad dėl pirmiau nustatytų aplinkybių Vilniaus filialas visiškai nepagrįstai 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimu ginčo sodo namelį į Nekilnojamojo turto registrą įtraukė K. J. vardu, todėl ginčijamas sprendimas, kuriuo buvo panaikintas teritorinio registratoriaus sprendimas, yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.
Apeliaciame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neatsižvelgė į Vilniaus filialo ir pareiškėjo argumentus, o, taikydamas Įstatymo „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ nuostatas, nepagrindė, kad R. J., o ne K. J. iki 1992 m. vasario 27 d. buvo s/b (duomenys neskelbtini) narys. Vertina, kad 2007 m. liepos 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis turi būti pripažinta niekine.
Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. L. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu ir teigia, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės dėl sprendimo Nr. 102 panaikinimo. Pažymi, jog, vykdydamas Statybos įstatymo 40 straipsnio 5 punkte nustatytą statinio naudotojo pareigą, G. L. ginčo sodo namelį nugriovė dar iki pareiškėjui kreipiantis į teismą. Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nepateikė paveldėjimo teisės liudijimo, iš kurio būtų galima spręsti, kas jis paveldėjo visą K. J. turtą. Teigė, jog pareiškėjo teiginys, kad s/b (duomenys neskelbtini) narys buvo K. J., o ne R. J., neatitinka tikrovės. Pabrėžia, jog teritorinis registro tvarkytojas dar 2007 m. liepos 19 d. žinojo apie G. L. nuosavybės teises į ginčo sodo pastatą (pagal 2007 m. liepos 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuri nėra nuginčyta, netgi nėra ginčijama). Akcentuoja, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 2007 m. liepos 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine yra naujas reikalavimas, kuris pirmosios instancijos teisme nebuvo iškeltas, todėl jis, remiantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi, neturėtų būti svarstomas. Be to, toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus filialas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimo Nr. 102 teisėtumo ir pagrįstumo.
Vilniaus filialas 2007 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą dėl K. J. nuosavybės teisės į sodo pastatą 1S1/ž, esantį sklype Nr. 25, Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (Vilniaus filialo 2007 m. lapkričio 28 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, b. l. 8). Ginčijamu sprendimu minėtas teritorinio registratoriaus sprendimas, išnagrinėjus G. L. skundą (b. l. 57-63), buvo panaikintas (b. l. 15-16). Šio sprendimo pagrindu 2008 m. kovo 28 d. ginčo sodo pastatas bei K. J. nuosavybės teisė į jį buvo išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro (Vilniaus filialo 2008 m. gegužės 26 d. raštas Nr. IN(5.1.15.)-21717 „Dėl informacijos pateikimo“, b. l. 14).
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami statiniai, jeigu jie Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris (ginčo sodo pastatui buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Vilniaus filialo 2007 m. lapkričio 28 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, b. l. 8)). To paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, o pagal jo 14 straipsnį, daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre registruojamos nekilnojamojo daikto registro įrašu, kuriame nurodomi duomenys apie daiktinės teisės turėtoją bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojama teisė. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas.
Apeliantas nurodo, jog R. J. sklypą Nr. 25 privatizavo neaiškiomis aplinkybėmis, dėl to laikytina, kad tikrasis jo savininkas yra K. J., taigi ir jo nuosavybės teisė į ginčo sodo namelį Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota pagrįstai. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo ribas, kurių teismas negali peržengti, apibrėžia pareiškėjo skunde formuluojamas reikalavimas. Nagrinėjamu atveju suformuluotas reikalavimas dėl sprendimo Nr. 102 panaikinimo, taigi ta aplinkybė, kaip R. J. privatizavo sklypą Nr. 25, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog R. J. buvo sklypo Nr. 25 savininkas, būtų buvęs nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, L. J. ir D. J. yra R. J. įstatyminiai paveldėtojai (2006 m. rugpjūčio 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, b. l. 79; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007 m. gruodžio 29 d. išrašas, b. l. 69-70). 2007 m. liepos 18 d. tarp G. L. ir L. J. bei D. J. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 64-67), kurios pagrindu G. L. 2007 m. liepos 18 d. įgijo nuosavybės teises į sklypą Nr. 25 ir jame esančius statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus (pirkimo-pardavimo sutarties 6.1, 6.2, 7.1 punktai, CK 6.395 straipsnio 1 dalis). Iš prie šios pirkimo-pardavimo sutarties pridėtos schemos matyti, jog tuo metu sklype Nr. 25 buvo sodo pastatas. Taigi tą dieną G. L. įgijo nuosavybės teises ir į minėtą sodo pastatą. 2007 m. liepos 19 d. nuosavybės teisių į sklypą Nr. 25 perėjimo G. L. faktas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007 m. gruodžio 29 d. išrašas, b. l. 69-70). Iš to, kas pirmiau išdėstyta, matyti, kad G. L. yra sklypo Nr. 25 ir jame esančių (pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvusių) statinių, įrenginių, sodinių ir kitokių objektų savininkas. Jo nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą, įgytos 2007 m. liepos 18 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, nėra nei nuginčytos, nei ginčijamos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje duomenų, kurie sudarytų pagrindą minėtą pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine, nebuvo nustatyta.
Taigi Vilniaus filialas, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturėjo teisės priimti 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimo, todėl sprendimas Nr. 102, kuriuo jis buvo panaikintas, yra teisėtas ir pagrįstas. Be kita ko, byloje buvo nustatyta ir tai, kad ginčo sodo pastatas buvo nugriautas (2008 m. liepos 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 11-08-141, b. l. 53-56), todėl nuosavybės teisės į sodo pastatą, kuris fiziškai nebeegzistuoja, negali būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.
Teisėjų kolegija atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.