- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-10-06
- Bylos Nr.
- 2A-176-357/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė (pirm.), Birutė Simonaitienė, Petras Povilaitis
- Ieškovas
- K. V., K. V. T.
- Atsakovas
- I. T.
- Advokatai
- Jūratė Bieliauskienė, Danguolė Bajorinienė
Teisėjas A.Martinavičius Civilinė byla Nr.2A-176-357/2008 m.
2008 m. spalio 6 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Bartašienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. V. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008m. vasario 8d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. V. T. ieškinį atsakovei I. T. dėl įgyto turto grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas K. V. T. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės I. T. 10059,5 litus be teisėto pagrindo įgyto turto.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nenustatyta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančių institucijų pareiga tokiems asmenims pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimą. Teismas nelaikė apgaule to, jog į prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą nebuvo kaip pretendentas įrašytas ieškovas K.V. T., kadangi tokio įrašo buvimas nesukuria teisinių pasekmių. Nei ieškovas K.V. T., nei liudytojai neparodė, jog atsakovė tyčiniais, aktyviais veiksmais būtų slėpusi faktą apie žemės sklypo buvimą, teismui nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovas būtų teiravęsis apie žemės sklypą bei gavęs iš atsakovės neigiamus atsakymus ar tokią informaciją, kuri slėptu tokio žemės sklypo buvimą. Iš atsakovės pusės, kaip tvirtina ir ieškovas, galėjo būti tik pasyvūs veiksmai, pasireiškiantys tuo, jog atsakovė I. T. savo iniciatyva nepranešė apie žemės sklypo buvimą bei apie tai, jog ji, nepranešusi ieškovui, atkūrė nuosavybės teisę į šią žemę. Teismas atkreipė dėmesį, jog liudytojai R. I. bei P. Ž. parodė, jog jie pranešė ieškovui apie tai, jog buvo parduotas žemės sklypas, o ne apie tai, kad buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Ar apie jį žinojo ieškovas, jie nurodyti negalėjo. Liudytojas R. I. parodė, jog atsakovė jo prašiusi apie žemės sklypo pardavimą nepasakoti ieškovui, tačiau nėra aiškūs motyvai, kodėl tai turėjo būti daroma. Liudytoja E. T. ir jos dukra, nesantys tiesioginiuose giminystės ryšiuose su šalimis, parodė jog šalių broliui B. T. buvo gerai žinoma apie šią žemę, jis dėl jos tarėsi su ieškovu. Nurodė, kad neįrodžius ieškovui K.V. T., jog jis tikrai nežinojo apie žemės sklypo buvimą, o atsakovei I. T. atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą, turint tam teisinį pagrindą, bei įgyjant tai, ką ji galėjo ir turėjo gauti ir esant galiojančiam ir neapskųstam sprendimui dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) 6,82 ha ploto, atkūrimo, ieškinio pareiškimas turi būti atmestas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas K. V. T. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti.
1) Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialines teisės normas, todėl naikintinas. 2004-07-07 Šiaulių apskrities viršininko sprendimu atsakovei buvo atkurta nuosavybės teisė į senelio S. T. žemę, kurią ji 2005-06-03 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė. Tik 2007 m. rugpjūčio mėn. gatvėje atsitiktinai susitikęs atsakovės kaimyną R. I. sužinojo, kad senelis turėjo žemės, kad ją atsakovė pardavė. Nuvykęs pas savo pusbrolį Šiaučiulį sužinojo, kad dalis giminaičių atkūrė nuosavybės teisę į senelio S. T. žemę. Ieškovas kaip ir atsakovė turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, nes jie yra broliai ir sesuo, tačiau šios teisės jis negalėjo nustatytu terminu realizuoti, kadangi jam nieko nebuvo žinoma apie tai, kad senelis S. T. turėjo žemės, kuri vėliau buvo nacionalizuota.
2) Teismas nepagrįstai teigia sprendime, kad ieškovas neįrodė teismui, kad jis nieko nežinojo apie žemės buvimą. Teisme buvo įrodyta ne tik paties ieškovo ir liudininkų, bet ir pačios atsakovės prieštaringais parodymais. Tai, kad ieškovas žinojo apie senelio žemę tvirtino tik atsakovė ir jos dukra. Atsakovė teigė, kad ji turėjo mokėti didelius mokesčius už žemę dėl ko ji norėjo net atsisakyti šios žemės valstybės naudai, tačiau jai priminus, kad jai nuosavybės teisė atkurta tik 2004 metais, pareiškė, kad mokesčių už žemę nei karto nemokėjusi. Liudytojų R. I., P. T., J. B., P. Ž., K. J. R. parodymais įrodyta, kad nieko nebuvo žinoma apie senelio turimą žemę, todėl negalėjo nustatytais terminais pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas nurodo, kad vertino liudytojų parodymus, tačiau konkrečiai nenurodė kokių liudytojų parodymais tiki, tikriausiai vadovavosi atsakovės dukters ir E. T. parodymais. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šios liudytojos remiasi parodymais mirusios senelės ir brolio ir kad šių parodymų teisėtumo negalima patikrinti.
3) Įstatymas numato, kad turtas be teisinio pagrindo gali būti užvaldomas ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo, bei kitokiu būdu (CK 6.237 str.1d.) Tai patvirtina šios aplinkybės: Teismo metu liudytojas R. I. parodė, kad atsakovė per jo gimtadienį pasakojo, kad ji viena atsiėmė senelio žemę ir ją pardavė ir apie tai prašė nesakyti ieškovui jos broliui. Atsakovė prašė, kad ieškovui nebūtų pasakyta apie senelio žemę ir jos pardavimą. Liudytojas negalėjo kitu būdu sužinoti apie senelio žemę, nes kai jis atsikėlė gyventi atsakovės kaimynystėje, jos motina jau buvo mirusi. Atsakovė pirmame parengiamajame posėdyje pripažino ieškinį ir sutiko broliui grąžinti jam priklausančią turto dalį, tačiau nesutiko dėl prašomos sumos, nes teigė, kad suma turi būti mažesnė, nes ji sumokėjusi gyventojų pajamų mokestį mokesčių inspekcijai. 1991-12-30 rašytame prašyme grąžinti žemę atsakovė grafoje „Įpėdiniai“ nurodė sūnus T. P. ir anūkė T. I.. Savo abiejų brolių B. T. ir ieškovo, ji tarp įpėdinių nenurodė. LR Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnis reglamentavo prašymų atkurti nuosavybės teisės turinį, buvo numatyta, kad prašyme turėjo nurodyti kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą ir šis įstatymas kaip tik galiojo, kai atsakovė parašė prašymą dėl žemės grąžinimo. Prašymo formoje, patvirtintoje LR Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarime Nr.331, buvo skiltis, kurioje turėjo nurodomi kiti piliečiai žinomi asmeniui padavusiam prašymą, turėję teisę į šio turto sugrąžinimą ir tuo metu buvo laikomas nuostatos, kad turi būti nurodomi įpėdiniai. Jeigu atsakovė tikrai būtų siekusi, kad žemė atitektų visiems paveldėtojams, tai ji ir būtų nurodžiusi juos savo prašyme.
4) Teismas nepagrįstai teismo sprendime konstatavo, jog ieškovas nepakankamai pateikė įrodymų, jog jis tikrai nežinojo apie žemės sklypo buvimą. Teismas neįvertino ir tinkamai neaptarė tos aplinkybės, kad ieškovas pas savo senelį buvo kaime kai jam buvo 3 metai laiko ir tokio amžiaus vaikas dar nepajėgus suprasti nuosavybės klausimus ir juos tinkamai įvertinti. Ieškovas vėliau nesidomėjo ar jo seneliai iš tėvo, kaip ir beje nesidomėjo dėl žemės nuosavybės senelių iš motinos pusės, tai LR išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimo įstatymas nenumato tokios prievolės, kad visi gyventojai turi privalomai domėtis apie savo giminių nacionalizuotą nuosavybę bei nėra sukurtas tokio domėjimosi teisinio instituto. Lietuvos vyriausiasis teismas 2005-11-24 aprobavo, kad teismai, atsižvelgdami į LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas laikosi teisingos praktikos, kad sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą teisėtai atkurtos kitiems asmenims, negali būti naikinami vien tuo pagrindu, atkurtos nuosavybės teisės kartu su kitais pretendentais dėl to, kad pareiškėjas per įstatymų nustatytą terminą nepateikė įgaliotai institucijai atitinkamo prašymo. Todėl netikslinga ieškovui buvo kreiptis dėl sprendimo apskundimo administraciniam teismui, nes administraciniai teismai, kaip ir nurodyta aprobuotoje praktikoje nenaikina tokių apskrities viršininkų sprendimų ir pareiškėjai nurodo, kad jie turi kreiptis dėl nuosavybės grąžinimo į bendrosios praktikos teismus civilinio proceso tvarka ir vadovautis civilinio kodekso nuostatomis. Atsakovė neteisingai teigė, kad tuo metu ta žemė niekam nebuvo reikalinga, nors tik atkūrus nuosavybę, jai atsirado iš karto pirkėjas. Niekas neatsisakytų savo nuosavybės, tai įrodo, kad asmuo sužinojęs apie savo pažeistas teises iš karto kreipėsi į teismą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad LR įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kiti norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šiuose teisės aktuose nenustatyta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančių institucijų pareiga tokiems asmenims pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimą. Tokio prašymo niekada ir jokiai institucijai V. K. T. nebuvo pateikęs. Toks asmuo neturi jokių teisių į nekilnojamąjį turtą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Apeliantas į Šiaulių apygardos administracinį teismą su pareiškimu nesikreipė, termino paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo neprašė atnaujinti, atitinkamai, neįrodė ir net nesistengė įrodyti savo valios tapti pretendentu į atkuriamą nuosavybės teisę. LR Vyriausiojo administracinio teismo 2005-11-24 aprobuotoje rekomendacijoje nurodyta, jog jei vienas pretendentų atsisako savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą arba per įstatymo nustatytą terminą nepaduoda prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t.y. įstatymo nustatyta tvarka nepareiškia valios atkurti nuosavybės teises, kitam pretendentui, laiku padavusiam prašymą, nuosavybės teisės atkuriamos į visą buvusio savininko turtą, t.y. ir į tą dalį, į kurią galėjo pretenduoti asmuo, atsisakęs šios savo teisės arba per nustatytą terminą nepadavęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal 2005-11-24 Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimą ir teisės taikymo rekomendacijas, asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Apeliantas ne tik nieko nedarė, bet ir teismui jokių įrodymų nepateikė. Įrodyta, kad apeliantas neturi jokių teisių į atkurtą nuosavybę, o ji į ją turėjo asmeninės nuosavybės teisę, nuosavybę įgijo ją valdė ir ja disponavo teisėtai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino įrodymus bei pritaikė materialinės teisės normas, todėl sprendimą kolegija naikina ir bylą išsprendžia iš esmės.
Byloje surinktais rašytiniais įrodymais – mirties akto įrašu (b.l.10,11), Pakruojo valdybos 1994 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b.l.15), 2004 m. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu (b.l.16-19) nustatyta, kad atsakovei I. T. atkurta nuosavybės teisė į S. T. buvusią žemę – 6,82 ha, esančią (duomenys neskelbtini). Bylos dokumentai įrodo, kad 2005 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šis žemės sklypas parduotas UAB „Šukiniai“ ir pardavėjai I. T. už žemę apmokėta 20119 litų (b.l.24).
Bylos dokumentai įrodo, kad ieškovas V. K. T. yra buvusio žemės (duomenys neskelbtini) savininko anūkas. Tokiu būdu, mirus ieškovo tėvui P. T. 1982-12-02 sūnus priklausė įpėdiniams, turėjusiems teisę tapti pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą pagal LR 1991m. birželio 16d. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį.
Ieškovas V. K. T. ieškinį reiškė tuo pagrindu, kad atsakovė atkūrė nuosavybės teises į žemę nuslėpdama tiek senelio buvusios žemės nuosavybės faktą, tiek nuosavybės atkūrimo faktą. Kolegijos nuomone, rašytiniai bylos dokumentai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovui V.K. T. apie senelio S. T. turėtą žemės nuosavybę Pakruojo rajone iki žemės nacionalizavimo galėjo būti iš tikrųjų nežinoma. Byloje atsakovė I. T. nepateikė ir nėra patvirtinančių įrodymų apie tai, kad ieškovui buvo žinomas S. T. žemės valdymo faktas iki žemės nacionalizavimo. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad ieškovas išreiškė aiškią valią atsisakyti nuo savo, kaip galimo pretendento teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Kolegijos nuomone, priešingai, I. T. 1991 m. gruodžio 30 d. rašytas prašymas Pakruojo r. Lygumų apylinkės agrarinės reformos tarnybai, įrodo, kad atsakovė nenurodė ieškovo, kaip S. T. įpėdinio, tačiau nurodė tik mirusį tėvą Praną ir save, kaip žemės savininko anūkę. Lietuvos Respublikos Įstatymas 1991m.birželio 16d. “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau Įstatymas ) 11 straipsnyje imperatyviai nustatė, kad prašyme „nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą“. Atsakovė nenurodydama visų žinomų įpėdinių išvardintų šio Įstatymo 2 straipsnyje, pažeidė įstatymo reikalavimą, todėl kolegija daro išvadą, kad atsakovė ieškovo atžvilgiu elgėsi netinkamai, nerūpestingai, neinformuodama ieškovo ir nuslėpdama apie galimus pretendentus.
Byloje apklausti liudytojai - R. I. parodė, kad 2006-11-26 ieškovė jo motinai papasakojo, kad atsiėmė senelio žemę, kurią pardavė ir prašė, kad apie tai nieko nesakytų jos broliui (ieškovui), kad jis apie tai nesužinotų. Apie tai jis papasakojo ieškovui tik 2007 m. rugpjūčio mėn. Liudytojos P. T. ir J. B. parodė, kad niekada nei iš ieškovo, nei atsakovės bei kitų giminaičių nėra girdėjusios apie tai, kad ieškovo senelis S. T. turėjo žemės, apie tai jų šeimoje niekuomet nebuvo kalbama. Tik 2007 m. rugpjūčio mėn. ieškovas grįžo į namus susijaudinęs ir pasakė, kad gatvėje susitiko R. I. iš kurio sužinojęs, kad atsakovė jį apgavusi ir viena atsiėmusi žemę ją pardavė. Liudytoja P. T. (b.l.87) parodė, kad ieškovas nenorėjo tikėti apie žemės nuosavybės atkūrimą ir jie kartu nuvyko pas ieškovo pusbrolį „Šiaučiulį“, kuris patvirtino, kad iš tikrųjų buvo atkurta nuosavybė į senelio žemę, kuri parduota. Liudytoja nurodė, jeigu jos sutuoktinis būtų žinojęs apie senelio žemę, tai tikrai būtų kreipęsis dėl nuosavybės atkūrimo. Liudytojas P. Ž. parodė, kad daug metų artimai bendrauja su ieškovu, tačiau niekuomet jam nėra sakęs, kad žino apie senelio turėtą žemę, tik 2007 m. rugpjūčio mėn. ieškovas pasakojo, kad atsitiktinai sužinojo iš sesers kaimyno, kad sesuo viena atsiėmė senelio žemę ir ją pardavė bei pasakojo kelis kartus, kad sesuo ji apgavo. Liudytojas Kęstutis J. R. parodė, kad jis yra ieškovo ir atsakovės pusbrolis ir taip pat turėjo teisę į nuosavybės teisės atkūrimą į senelio žemę, bet apie tai nieko nežinojo, todėl nesikreipė dėl nuosavybės teisės atkūrimo bei nurodė, kad yra ir daugiau pusseserių ir pusbrolių, kurie taip pat nieko nežinojo apie senelio turėtą žemę. Atsakovės kviesta liudytoja E. T. ir jos dukra, parodė, kad jos asmeniškai nėra girdėjusios, kad kas iš giminių būtų kalbėjęs su ieškovu apie žemės nuosavybės atkūrimą. Miręs ieškovo brolis B. T. žinojo apie senelio žemę, todėl jos manė, kad apie tai turėjo žinoti ir ieškovas. Atsakovė tvirtino, kad ieškovas ne tik žinojo apie senelio turėtą žemę, bet ir atsisakė atkurti nuosavybės teises. Tačiau bylos dokumentai įrodo priešingai, o atsakovė I. T. ( b.l.86 ) neįvardija priežasčių, dėl kurių ieškovas, jos teigimu, atsisakė senelio žemės savo dalies. Apeliantas skunde pagrįstai nurodo, kad mokesčiai už žemę negali būti atsakovės nurodoma tariama priežastimi, nes nuosavybės teisė atkurta tik 2004 metais, o mokesčių už žemę I. T. nėra mokėjusi. Pažymėtina, kad 2007m.lapkričio 28d.teismo posėdžio metu atsakovė I. T. pripažino ieškinio reikalavimus ir ieškovo teisę gauti kompensaciją už dalį žemės (b.l.45).
Liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys ir patvirtinantys ieškovo V.K. T. įrodinėjamas aplinkybes, kad nežinojo nei apie senelio turėtą žemės nuosavybę, nei apie jo dalies nuosavybės atkūrimą sesers vardu. Iš aptartų įrodymų kolegija vertina nustatyta faktinę aplinkybę, kad ieškovui V.K. T. nebuvo žinoma apie senelio turėtą žemę, todėl nustatytais terminais nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
1991 m. birželio 18d. Nr.1-1454 Įstatymo (1995m. spalio 3 d. Įstatymo redakcija) 10 straipsnio 9 punktas nustatė, kad piliečiai, kurie praleido nustatytus terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo, o nuosavybės teisė yra atstatyta kitiems pretendentams, turi teisę iš šių asmenų gauti kompensaciją už nesugrąžintos žemės plotą teismine tvarka. Tokia teisė buvo reglamentuojama ir formuojamoje teismų praktikoje ( Teisėjų Senato Nutarimas Nr.29) aiškinant galiojančias teisės normas. Nurodoma, kad institucijų sprendimai negali būti naikinami vien tuo pagrindu, o asmenys turi teisę gauti kompensaciją už negrąžintą plotą. Vėlesnė 1997m. liepos 1d. Įstatymo 10 straipsnio redakcija nustatė, kad piliečiai praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Tokia įstatymo redakcija, kolegijos nuomone, neprieštarauja anksčiau galiojusiai, o įstatymo leidėjas pasisako tik dėl teisių į nuosavybės atkūrimą. Kompensacijos išieškojimas ar kitoks turto išreikalavimo būdas yra reguliuojami kitomis materialinės teisės normomis, nustatytomis civiliniame kodekse ir šie santykiai nėra minėto Įstatymo reguliavimo dalyku ( 1 straipsnis ).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašaus pobūdžio bylose yra pasisakęs, kad 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė atkuriama jo vaikams į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams, aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, atkuriama į visą turtą tik vienam iš vaikų, pripažintina, kad šis pretendentas įgijo nuosavybės teisę į visą mirusio savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo. CK 6.237-6.242 straipsnių normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą turi būti taikomos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja visą turtą (ar teises), į kurį tam tikrų teisių turi ir kiti asmenys. Šios normos taip pat taikomos ir tais atvejais, kai teisės į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002m. gruodžio 4d. nutartis civilinėje byloje Nr.3-K-3-1464/02, kat.38.2).
Anksčiau minėtais įrodymais byloje nustatyta, kad ieškovo neveikimas vertintinas kaip nežinojimas apie žemės nuosavybės buvimo faktą, nežinojimas apie nuosavybės teisių atkūrimą jo dalyje atsakovės vardu. Atsakovas veiksmais - nei žodžiu, nei raštu nėra išreiškęs valios atsisakyti teisės atkurti jam priklausančią nuosavybės dalį.
Tokiu būdu, įvertinus aptartus įrodymus darytina išvada, kad atsakovė I. T. teisę į pusę 6,82 ha žemės sklypo įgijo be teisėto pagrindo. Taikant CK 6.237 str. nuostatas, jeigu be teisinio pagrindo įgyto turto negalima grąžinti natūra, nepagrįstai praturtėjęs asmuo privalo sumokėti piniginę kompensaciją. Šios teisės normos analizė ir bendri teisės principai grindžiami draudimu gauti naudą iš neteisėtų veiksmų.
Tokiu būdu, kolegijos nuomone, ieškovo K. V. T. ieškinys yra pagrįstas, įrodytas ir tenkintinas. Kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina, priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkina bei priteisia ieškovui 10 059,50 litų kompensaciją iš atsakovės ir bylinėjimosi išlaidas CPK 93 str., 98 str. pagrindais-1 603.58 litus (b.l.4,5,96).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovės I. T. (a/k (duomenys neskelbtini) ieškovui K. V. T. (a/k (duomenys neskelbtini) 10 059.50 (dešimt tūkstančių penkiasdešimt devynis litus 50 ct) kompensaciją ir 1 603.58 (tūkstantį šešis šimtus tris litus 58 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės I. T. 15.70 litų valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.