Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo (Mažeikių rūmų) 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per 3 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pastoviai būti namuose nuo 22 iki 07 val., per du mėnesius pradėti dirbti ir nekeisti darbo vietos.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 4 mėnesiams, įpareigojant per 3 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pastoviai būti namuose nuo 22 iki 07 val., per du mėnesius pradėti dirbti ir nekeisti darbo vietos.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad jis padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, t. y. 2017 m. birželio 3 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, konflikto metu pastūmė D. R. ir D. R. traukiantis nuo jo bei užkliuvus už akmens ir apvirtus, padarė dešinės čiurnos išorinės kulkšnies lūžį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).

Byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai neduoda pagrindo manyti, kad apeliantas sužalojimą nukentėjusiajam D. R. padarė gindamasis, nes nukentėjusieji D. ir G. R. parodė, kad, kai G. R. išskyrė besimušančius D. R. ir R. J., atbėgo trys vaikinai, kurie nieko nukentėjusiesiems nesakę atėmė iš G. R. turėtą mobiliojo ryšio telefoną, kad prie D. R. pribėgęs A. D. nieko nesakydamas stumdė D. R. rankomis, kad užkliuvęs D. R. pargriuvo ir pajuto skausmą dešinėje kojoje, čiurnoje, kad prie A. D. pribėgęs R. J. bandė kartu įspirti ant žemės gulinčiam D. R.. Objektyvių duomenų, patvirtinančių A. D. versiją, kad jam nukentėjusysis smogė smūgį metaliniu strypu ir sužalojo jam viršugalvį, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats apeliantas. Byloje apklaustas nuteistasis R. J., nukentėjusieji bei liudytojai neparodė matę, kad muštynių metu buvo naudojamas metalinis strypas ir kad jį naudojo nukentėjusysis D. R.. Be to, apžiūrint įvykio vietą nebuvo rastas joks metalinis strypas, kuriuo, nuteistojo teigimu, jam smogė D. R. (1 t. 16–18 b. l.). Taigi, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo parodymus apie gynybą nuo D. R. aktyvių veiksmų jo atžvilgiu, daroma išvada, kad realaus kėsinimo į apeliantą nebuvo, todėl nėra pagrindo A. D. atliktus veiksmus nukentėjusiojo D. R. atžvilgiu vertinti kaip būtinąją gintį.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam A. D. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

A. D. padarė neatsargų nusikaltimą. Iš bylos matyti, jog apylinkės teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Nuteistasis nevedęs, turi sugyventinę ir, kaip pats apeliantas teismo posėdyje nurodė, šiuo metu jau turi vaiką, kuris gimė anksčiau termino (dokumentų apie gimusį vaiką nepateikė). A. D. prie apeliacinio skundo pateikė darbo sutartį (2 t. 72–75 b. l.), iš kurios matyti, kad dirbti jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo tik nuo 2018-02-09. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis parodė, kad šiuo metu nebedirba, nes turėjo pasirūpinti pagimdžiusia sugyventine, kuri susirgo depresija, su vaiku būna ligoninėje (dokumentų, patvirtinančių darbo santykių nutrūkimą, sugyventinės sveikatos būklę, nepateikė). Taip pat iš bylos matyti, kad A. D. yra baustas administracine tvarka, net po nusikalstamos veikos padarymo buvo baustas du kartus už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos respublikos administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnio 1 dalyje 423 straipsnio 1 dalyje, 415 straipsnio 1 ir 2 dalyse, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nesumokėjo daugiau kaip 3000 Eur baudų. Nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas 5 kartus (4 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei), ir po šioje byloje tiriamos veikos padarymo buvo nuteistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017-06-30 baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. D. padarė neišnykus teistumui bei praėjus tik dviem mėnesiams po to, kai atliko ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Iš pažymos apie nuteistojo ankstesnius teistumus matyti, kad anksčiau A. D. paskirtomis bausmėmis (bauda, laisvės apribojimu) bei bausmės vykdymo atidėjimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Nuteistasis skunde nurodo, kad sutinka sumokėti baudą, tačiau apeliacinės instancijos teisme prisipažino, kad nutraukė darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, nuteistasis šiuo metu niekur nedirba, todėl sumokėti jam skirtinos baudos, kurios dydis už neatsargų nusikaltimą yra iki 225 MGL (8473,5 Eur), neturėtų galimybės. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam paskyrė BK 139 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vieną iš švelnesnių su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių – laisvės apribojimą, todėl skirti nuteistajam kitą bausmės rūšį nėra pagrindo.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 48 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų. Esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei įvertinus tai, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo įvykdytą neatsargų nusikaltimą paskirta bausmė yra artima laisvės apribojimo bausmės minimumui, daroma išvada, kad A. D. paskirta bausmė savo dydžiu tikrai nėra aiškiai per griežta. Be to, apylinkės teismas taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę sumažino vienu trečdaliu. Taigi A. D. paskirta tik 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir skiriant bausmę BK 61, 64¹ straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos. Dėl to konstatuojama, kad nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, švelninti jos nėra pagrindo. Nuteistajam paskirti įpareigojimai – per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat nustatytu laiku būti namuose, per du mėnesius pradėti dirbti ir nekeisti darbo vietos – nepažeidžia apelianto teisių. Nors nuteistasis nurodo, kad jis nori išvažiuoti dirbti į užsienį, kad galėtų greičiau sumokėti jam paskirtas baudas, tačiau kaip matyti, dėl jam paskirtų baudų jis pats yra kaltas (darė administracinius nusižengimus), be to, apeliacinės instancijos teisme pripažino nutraukęs darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad rūpintųsi savo sugyventine ir anksčiau termino gimusiu vaiku, tačiau, kaip pats nuteistasis nurodė, jo sugyventinė su vaiku yra ligoninėje, ten jiems yra suteikiama reikalinga medicininė pagalba, todėl nutraukti darbo santykius, kai nuteistasis turi daug nesumokėtų baudų bei neseniai gimusį vaiką, yra nelogiškas bei neatsakingas apelianto poelgis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 puntu, kolegija,

nutarė:

atmesti nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo (Mažeikių rūmų) 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžio.