- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-05-18
- Bylos Nr.
- 1-411-295/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13128-2015-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Bugelevičius
- Nukentėjusysis
- E. B.
- Kaltinamasis
- Ž. S.
- Advokatai
- Mindaugas Paukštė
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
Ž. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, dirbantis vadybininku UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs,
kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir - BK) 138 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis Ž. S. nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, o būtent:
jis, 2015 m. kovo 1 d., apie 15:00 val., būdamas lauke, prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tarpusavio konflikto metu, tyčia vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajam E. B. į veidą, tuo padarydamas muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, nosikaulių lūžį, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
Šiais savo veiksmais kaltinamasis Ž. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamasis Ž. S. savo kaltės jam inkriminuojamu nusikaltimu nepripažino. Duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, kaltinamasis Ž. S. teigė, kad tą dieną, t.y. 2015 m. kovo 1 d., apie 15 val., jie su žmona (sugyventine) ir jo 4 metų amžiaus dukra, po balsavimo rinkimuose, norėdami pasiimti alaus, atvažiavo į kebabinę, esančią Karoliniškių mikrorajone, (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Prie kebabinės, lauke, stovėjo 6-7 asmenų grupė agresyvių jaunuolių, kurie akivaizdžiai buvo neblaivūs, nes garsiai ir nerišliai kalbėjo bei keikėsi necenzūriniais žodžiais. Kaltinamojo Ž. S. teigimu, užėjęs į kebabinės vidų, jis atsistojo į eilę, kad nusipirkti alaus, ir tuo metu į kavinės vidų suėjo ir lauke buvę jaunuoliai. Vienas iš jų, vardu E. ar E., pradėjo garsiai kalbėti, išvadino visus „ožiais“, todėl kaltinamasis pažiūrėjo į jį, norėdamas išsiaiškinti, kas atsitiko, tačiau pastarajam kaltinamojo žvilgsnis nepatiko, todėl jis priėjęs prie kaltinamojo prikišo savo veidą prie kaltinamojo veido, tokiu agresyviu veiksmu parodydamas, kad jam nepatiko kaltinamojo Ž. S. žvilgsnis. Supratęs, kad E. ar E. tampa agresyvus ir gali trenkti kaltinamajam smūgį galva, kaltinamasis pradėjo juokauti, taip stengdamasis jį apraminti, tačiau jis ir toliau elgėsi agresyviai, prie jo dar prisijungė ir kitas asmuo, kuris taip pat pradėjo tujinti kaltinamąjį, todėl kaltinamasis Ž. S. barmenės prašymu, kad negąsdinti kavinėje buvusių kitų žmonių, pasiūlė išeiti į lauką ir išsiaiškinti santykius. Jiems išėjus į kavinės kiemą, jaunuoliai kaltinamąjį apsupo, t.y. priešais kaltinamąjį atsistojo nukentėjusysis E. ar E., kitas jaunuolis atsistojo kaltinamajam iš dešinės, o dar vienas vaikinas buvo kaltinamajam iš kairės pusės. Kaltinamojo teigimu, gal viskas būtų pasibaigę be muštynių, tačiau E. pradėjo grasinti kaltinamajam susidorojimu, o kai jis (E.) įkišo ranką į kišenę, kaltinamasis Ž. S. pagalvojęs, kad jis gali išsiimti iš kišenės peilį ar kastetą, nieko nelaukęs, sudavė nukentėjusiajam smūgį ranka į veidą, o tuo metu, kažkuris iš jaunuolių, stovėdamas kaltinamajam už nugaros, bandė suduoti smūgį ranka kaltinamajam, tačiau Ž. S. nuo smūgio išsisuko. Kadangi automobilyje jo laukė žmona ir dukra, kurioms galėjo kilti grėsmė dėl agresyvaus jaunuolių elgesio, kaltinamasis nusprendė atsitraukti ir įlipęs į mašiną su šeima išvažiavo. Kaltinamojo Ž. S. teigimu, tikslo sumušti nukentėjusįjį jis neturėjo, o suduodamas smūgį ranka į veidą, gynėsi pats ir gynė savo artimuosius nuo agresyviai nusiteikusių jaunuolių.
Motyvuojamoji dalis
Iš esmės analogiškus parodymus teisiamojo posėdžio metu davė ir kartu su kaltinamuoju Ž. S. gyvenanti ir bendrą ūkį vedanti liudytoja J. B., kuri patvirtino, kad 2015 m. kovo 1 d., apie 15 val., tarp jos sugyventinio Ž. S. ir grupės jaunuolių kilo konfliktas, tačiau ar kaltinamasis Ž. S. kam nors sudavė smūgį, ji nematė, kadangi sėdėjo automobilyje ir viską stebėjo tik per galinio vaizdo veidrodėlį. Tačiau ji matė, kaip agresyviai nusiteikę jaunuoliai buvo apsupę Ž. S. ratu, todėl ji buvo labai išsigandusi dėl savo ir mažametės Ž. S. dukros saugumo, ir norėdama, kad kaltinamasis pasišalintų iš konflikto zonos, pašaukė Ž. vardu, po ko, jis skubiai atėjo į automobilį ir jie išvažiavo.
Nors kaltinamasis Ž. S. savo kaltės nepripažino, jo kaltė nesunkiu sveikatos sutrikdymu įrodoma šiais baudžiamojoje byloje esančiais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais.
Nukentėjusysis E. B. teisiamajame posėdyje teigė, kad 2015 m. kovo 1 d., apie 15:00 val., jis su draugais – A. K., T. B. ir D. B. (D. B.), užėjo pavalgyti į kebabinę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Stovėdamas lauke, nukentėjusysis pamatė, kad kaltinamasis Ž. S. pradėjo konfliktuoti su D. B.. Abu konflikto dalyviai, naudodami necenzūrinius žodžius, rėkė vienas ant kito. Kadangi kaltinamasis Ž. S. yra daug stambesnis už D. B., nukentėjusysis E. B., nenorėdamas, kad konfliktas išaugtų į muštynes, pasiūlė konflikto dalyviams nusiraminti, tačiau kaltinamasis pasiūlė nukentėjusiojo draugui D. B. eiti į lauką išsiaiškinti santykius. Jiems išėjus į lauką, nukentėjusysis E. B. ir vėl pasiūlė abiem konflikto dalyviams nusiraminti, tačiau kaltinamasis Ž. S. staiga, nieko nesakęs, smogė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam E. B. į veidą, po kurio nukentėjusiajam iš nosies pasipylė kraujas, o kaltinamasis sėdo į automobilį, kurį vairavo moteris ir iš įvykio vietos išvažiavo. Vėliau nukentėjusysis E. B. pastebėjo, kad yra aptrupėję du priekiniai dantys, o medikai nustatė, kad yra lūžęs nosies kaulas. Nukentėjusiojo E. B. teigimu, dėl nosies kaulo lūžio jis buvo nedarbingas, o šiuo metu, esant šaltam orui ar pučiant nosį, iš nosies dažnai savaime bėga kraujas, o tam, kad atstatyti nosies funkcionalumą, nukentėjusiojo teigimu, reikalinga speciali operacija, kuri kainuoja apie 3500 €. Be to, po įvykio nukentėjusiajam E. B. stipriai skaudėjo galvą, buvo pamėlynavę ir patinę paakiai, ir dėl šios priežasties nukentėjusysis ilgą laiką privalėjo gydytis ambulatoriškai, todėl E. B. teigimu, šiuo nusikaltimu jam buvo padaryta 7000 € dydžio neturtinė žala, kurią jis prašo išieškoti iš kaltinamojo Ž. S..
Iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo turinio matyti, kad nukentėjusysis E. B. atpažino kaltinamąjį Ž. S., kaip asmenį, kuris 2015 m. kovo 1 d. nukentėjusiajam sudavė smūgį ranka į veidą (b.l. 10-11).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2015 m. balandžio 15 d. išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam E. B. buvo padaryta muštinė žaizda nosies nugarėlėje, nosikaulių lūžis, kontaktuojant su kietu, buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2015-03-01). Sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl nosies kaulų lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Sužalojimai nevertinami atskirai, nes galėjo būti padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, sužalojimai nebūdingi griuvimui ar atsitrenkimui į kietą paviršių, taip pat sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui (b.l. 15-16).
Liudytojas D. B. (D. B.) teisiamajame posėdyje paaiškino, kad naktį iš 2015 m. vasario 28 d. į 2015 m. kovo 1 d., jis su draugais šventė A. K. gimtadienį, o 2015 m. kovo 1 d., apie 15:00 val., grįžę į Vilnių, nuėjo į barą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nusipirkti alaus. Alaus bare tarp liudytojo D. B. ir kaltinamojo Ž. S., kuris bandė nutildyti liudytoją D. B., kilo žodinis konfliktas, kurio metu kaltinamasis pasiūlė jiems išeiti į lauką išsiaiškinti santykius. Jiems būnat lauke, E. B. ir T. B. bandė kaltinamąjį Ž. S. ir liudytoją D. B. išskirti, ir vienu metu, kai liudytojas D. B. buvo nusisukęs, kažkas įvyko tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, tačiau kas, liudytojas D. B. nematė. Liudytojas D. B. smūgio sudavimo momento nematė, tik atsisukęs į nukentėjusįjį E. B. pastebėjo, kad jo nosis kruvina. Vėliau, kažkuris iš ten buvusių asmenų, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, tačiau liudytojas D. B., nesulaukęs greitosios medicinos pagalbos, išėjo namo, todėl kas buvo toliau, pasakyti negalėjo.
Liudytojas T. B., duodamas parodymus teisme, paaiškino, kad 2015 m. kovo 1 d., apie 15:00 val., jam su draugais būnant bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tarp kaltinamojo Ž. S. ir liudytojo D. B. (D. B.) kilo konfliktas, kurio priežastis jie bandė išsiaiškinti išėję į lauką. Jiems visiems būnant lauke, nukentėjusysis E. B., norėdamas išskirti konfliktuojančius asmenis, atsistojo tarp jų, tačiau kaltinamasis Ž. S. nieko nesakęs, staiga trenkė kumščiu į veidą E. B., ir atsisėdęs į automobilį, iš įvykio vietos išvažiavo.
Liudytojas A. K. teisiamajame posėdyje davė parodymus, analogiškus liudytojo T. B. parodymams, patvirtinęs, kad kaltinamasis Ž. S. sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam E. B. tuo metu, kai jis bandė išskirti tarpusavyje konfliktuojančius kaltinamąjį Ž. S. ir liudytoją D. B..
Liudytojai – policijos pareigūnai A. Š. (A. Š.) ir S. T. (S. T.) teisme paaiškino, kad jiems patruliuojant kartu 2015 m. kovo 1 d., apie 16:13 val., iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pranešėją sumušė nepažįstamas vyras. Atvykę minėtu adresu, jie pamatė šalia kavinės stovinčius žmones, kurie pamatę policijos pareigūnus, pradėjo skirstytis. Pradėjus aiškintis įvykio aplinkybes, į juos (policijos pareigūnus) kreipėsi nukentėjusysis E. B., kuris paaiškino, kad jį sumušė nepažįstamas asmuo, iš įvykio vietos išvykęs automobiliu „VW Passat", valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini). Dėl kokių aplinkybių įvyko konfliktas, nukentėjusysis E. B. policijos pareigūnams paaiškinti negalėjo. Į įvykio vietą atvykusi greitosios medicinos pagalbos brigada, apžiūrėjusi E. B., išvežė jį į ligoninę.
Liudytoja E. Č., duodama parodymus teisme, paaiškino, kad ji dirba barmene UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2015 m. kovo 1 d., dienos metu, apie 15:00 val., į kavinę užėjo išgėrusių ir agresyviai nusiteikusių jaunuolių grupė, kuri pradėjo nekultūringai elgtis, šūkauti ir keiktis necenzūriniais žodžiais, kabinėtis prie klientų. Tarp jaunuolių ir kaltinamojo vardu Ž., kurį liudytoja E. Č. pažįsta, nes jis yra nuolatinis kavinės lankytojas, kilo žodinis konfliktas, po kurio jie visi išėjo į lauką. Kas vyko lauke, liudytoja E. Č. nematė. Vėliau į kavinės tualetą užėjo vienas iš jaunuolių, kuriam iš nosies bėgo kraujas, tačiau kas ir kaip jam sužalojo nosį, liudytoja E. Č. nematė ir paaiškinti negalėjo. Liudytojos E. Č. teigimu, už tvarkos palaikymą kavinėje yra atsakingas ten dirbantis asmuo, t.y. barmenas, tačiau ji dėl jaunuolių elgesio policijos pareigūnų nekvietė ir bendruoju pagalbos telefonu neskambino.
Teismo posėdyje taip pat buvo apklaustas liudytojas S. D., įvykio metu buvęs kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Liudytojas S. D. patvirtino, kad įvykio dieną kavinėje triukšmavo grupė neblaivių jaunuolių, kurie keikėsi necenzūriniais žodžiais ir kabinėjosi prie kavinės lankytojų, tame tarpe ir liudytojo S. D.. Į kavinę taip pat užėjo ir kaltinamasis, kurį liudytojas pažįsta kaip asmenį vardu „Ž.“, kuris taip pat yra dažnas šios kavinės lankytojas. Tarp neblaivių jaunuolių ir kaltinamojo kilo žodinis konfliktas, kurį jie nusprendė išsiaiškinti lauke, tačiau kas ten vyko, liudytojas S. D. nematė. Vėliau kavinėje, pasak liudytojo S. D. prasidėjo chaosas, vienas iš jaunuolių bėgiojo kruvina nosimi, kiti rėkė barmenei „greičiau kviesk greitąją <...>“, o kaltinamasis sėdęs į automobilį, iš įvykio vietos išvažiavo.
Dėl įrodymų vertinimo
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Taigi, apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais, BPK nustatytomis priemonėmis bei teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir jų tikrumą patikrintais bei patikimais įrodymais, kuriuos išanalizavus ir įvertinus jų tarpusavio ryšį, padaroma išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.
Asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, o nukentėjusiojo parodymai yra viena iš parodymų rūšių, tačiau nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir jam (nukentėjusiajam) atlyginta nusikalstama veika padaryta žala. Todėl vertinant nukentėjusiojo E. B. parodymus ir pripažįstant juos patikimu įrodymu, būtina juos vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių, ir tik nustačius, kad nukentėjusiojo E. B. parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.
Nukentėjusiojo E. B. parodymuose pateikiamos aplinkybės ir faktai, kuriuos nukentėjusysis suvokė jo sužalojimo metu, yra neprieštaringi ir nuoseklūs, todėl teismas dėl jo parodymų, kad smūgį ranka nukentėjusiajam E. B. į veidą sudavė būtent kaltinamasis Ž. S., tikrumo neabejoja. Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiojo E. B. atžvilgiu būtent kaltinamasis Ž. S. naudojo fizinį smurtą (sudavė smūgį ranka į veidą), ir šis faktas patvirtinamas tiek paties kaltinamojo Ž. S., tiek liudytojų D. B. (D. B.), T. B. ir A. K. parodymais. Be to, kad nukentėjusysis E. B. įvykio metu buvo sužalotas, patvirtinama teismo medicinos specialistų išvadomis dėl nukentėjusiajam E. B. padarytų kūno sužalojimų pobūdžio ir mechanizmo, taip pat iš dalies ir liudytojų A. Š. (A. Š.) ir S. T. (S. T.), kurie įvykio vietoje rado sumuštą nukentėjusįjį, parodymais, todėl teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo E. B. ir liudytojų D. B., T. B. ir A. K. parodymais apie tai, kad jam būtent kaltinamasis Ž. S. tarpusavio konflikto metu sudavė nukentėjusiajam E. B. smūgį ranka į veidą, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Teismas neturi pagrindo abejoti ir liudytojų E. Č. bei S. D. parodymais apie tai, kad nukentėjusysis E. B. ir kartu su juo buvę liudytojai D. B., T. B. bei A. K., kavinėje elgėsi netinkamai, ir kad būtent dėl jų elgesio kilo tarpusavio konfliktas tarp šių asmenų ir kaltinamojo Ž. S.. tačiau nei E. Č., nei S. D. paties smurto panaudojimo momento nematė ir negalėjo nurodyti nei panaudoto fizinio smurto pobūdžio, nei priežasčių, dėl kurių žodinis konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo peraugo į fizinį smurtą.
Apibendrindamas šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, ir vertindamas juos tiek atskirai, tiek jų visumą, teismas daro išvadą, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra pakankami teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti, kad kaltinamasis Ž. S., tyčia suduodamas vieną smūgį ranka nukentėjusiajam E. B. į veidą, padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą nosies nugarėlėje bei nosikaulių lūžį, ir šie nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Dėl nusikalstamos veikos požymių ir būtinosios ginties
BK 138 straipsnio saugoma vertybė yra žmogaus sveikata. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma dviem alternatyviomis veikomis – žmogaus sužalojimu ar susargdinimu, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje (sunkus sveikatos sutrikdymas) nurodytų padarinių. Nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis, kurių 7 punkte yra nustatyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, arba nukentėjusysis praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 procentus, bet mažiau nei 30 procentų – profesinio ar bendro darbingumo. Teismo medicinos specialistų išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam E. B. padaryta muštinė žaizda nosies nugarėlėje ir nosikaulių lūžis, visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl nosies kaulų lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam, nei 10 dienų laikotarpiui. Abejoti teismo medicinos specialistų pateikta išvada nėra pagrindo, todėl teismas konstatuoja, kad dėl kaltinamojo Ž. S. tyčinių smurtinių veiksmų (smūgio sudavimo nukentėjusiajam į veidą), kilo BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Nors kaltinamasis Ž. S. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad suduodamas smūgį, jis nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo, o tik norėjo nutraukti neteisėtus jo veiksmus, tačiau kaltinamasis Ž. S. turėjo suprasti, kad suduodamas smūgį ranka į veidą nukentėjusiajam, jis kelia pavojų kito žmogaus sveikatai ir suprasti, jog nukentėjusiajam gali būti padarytas neapibrėžto dydžio sveikatos sutrikdymas ir nors nesunkaus sveikatos sutrikdymo jis nesiekė ir nenorėjo, t.y. padarinių, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, atžvilgiu, kaltinamojo tyčia buvo neapibrėžta, tačiau jis sąmoningai leido kilti šiame baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams, todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamasis Ž. S. nusikalstamą veiką padarė esant netiesioginei tyčiai.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo Ž. S. veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, kadangi jis, mušdamas nukentėjusįjį E. B. ir suduodamas jam smūgį ranka į veidą, padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Pripažindamas fizinio smurto panaudojimo faktą nukentėjusiojo atžvilgiu, kaltinamasis Ž. S. tvirtino, kad taip jis pasielgė, gindamasis pats ir gindamas savo šeimą nuo agresyviai nusiteikusių ir įžūliais veiksmais prie jo ir kitų kavinės lankytojų priekabiaujančių neblaivių jaunuolių grupės.
BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Teismų praktikoje yra nustatyta, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141/2015; 2K-162-697/2016).
Šios baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas akivaizdus, realus ir pavojingas kėsinimasis, nuo kurio kaltinamasis Ž. S. turėjo teisę gintis ar ginti kitus asmenis. Nors nukentėjusysis E. B. buvo ne vienas, o su dar trimis asmenimis ir viešoje vietoje elgėsi nederamai, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo E. B. ar kitų kartu su juo buvusių asmenų veiksmai buvo grėsmingi, keliantys pavojų kaltinamojo Ž. S., jo šeimos narių ar kitų kavinėje buvusių asmenų sveikatai ar gyvybei. Taip pat nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis E. B. ar kartu su juo buvę liudytojai D. B., T. B. bei A. K., būdami kavinėje smurtavo ar grasino panaudoti fizinį smurtą kieno nors atžvilgiu, o ta aplinkybė, kad jie šūkavo ir garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais, pati savaime, dar neduoda pakankamo pagrindo manyti, jog jų veiksmai kėlia realią grėsmę kaltinamajam Ž. S., jo šeimos nariams ar aplinkiniams. Kad situacija dėl nukentėjusiojo E. B. ir kartu su juo buvusių liudytojų D. B., T. B. bei A. K. netinkamų veiksmų nebuvo grėsminga, patvirtina ir tas faktas, kad nei kavinės barmenė – liudytoja E. Č., kuri buvo atsakinga už tvarką kavinėje, nei kiti kavinėje buvę asmenys, bendruoju pagalbos centro telefonu neskambino ir apie grėsmingą situaciją kavinės lankytojų atžvilgiu nepranešė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad viso konflikto metu, kaltinamojo sugyventinė – liudytoja J. B. ir jo dukra buvo automobilyje, prie kurio nei vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų prisiartinęs nebuvo, todėl kaltinamojo Ž. S. šeimos nariams jokio realaus pavojaus nebuvo. Taigi, atsižvelgdamas į šias, teisiamojo posėdžio metu nustatytas, faktines bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo Ž. S. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes nebuvo nustatytas pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio asmuo turi teisę gintis pats ar ginti kitus asmenis.
Bausmės skyrimas
Kaltinamojo Ž. S. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.
Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, bei į kaltinamojo Ž. S. asmenybę, kuris anksčiau neteistas ir neturi galiojančių administracinių nuobaudų už padarytus administracinius teisės pažeidimus, dirba, taip pat į nukentėjusiojo E. B. veiksmus, kurie turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir mano, kad kaltinamajam Ž. S. skirtina BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, taikant įstatyme (BK 48 straipsnis) numatytus įpareigojimus, kurie gali padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.
Dėl kardomosios priemonės
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam Ž. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, kuri 2016 m. gegužės 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo panaikinta kaip nebereikalinga. Nors kaltinamajam Ž. S. skirtina laisvės apribojimo bausmė ir turi būti taikomi tam tikri įstatymuose numatyti įpareigojimai, tačiau duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis gali daryti naujas nusikalstamas veikas arba pasislėpti nuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo, todėl teismas mano, skirti kardomąją priemonę kaltinamajam Ž. S. nėra pagrindo
Dėl civilinių ieškinių
Nukentėjusysis E. B. pareiškė 7000 € dydžio civilinį ieškinį, kuriuo prašo išieškoti iš kaltinamojo Ž. S. jam padarytą neturtinę žalą (b.l. 28-30).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.250 straipsnio reikalavimais, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kt., kuri įvertinama pinigais. Neturtinės žalos dydis nustatomas, atsižvelgus į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad dėl kaltinamojo Ž. S. nusikalstamos veikos, nukentėjusysis E. B. patyrė pažeminimą ir fizinį skausmą, be to, nukentėjusysis patyrė didelių moralinių išgyvenimų, padaryta žala jo gyvenimo kokybei, kadangi dėl kaltinamojo Ž. S. padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajam padaryto nosikaulių lūžio, nukentėjusysis E. B. patyrė dvasinį ir emocinį sukrėtimą, kuris neišvengiamai sukėlė nepatogumus kasdieniame nukentėjusiojo gyvenime, ir šie neigiami gyvenimo potyriai gali paveikti nukentėjusiojo tolimesnį gyvenimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas mano, kad nukentėjusysis E. B. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau neturtinės žalos dydžio tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vadovaujasi įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) numatytais neturtinės žalos nustatymo kriterijais, ir atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos padarinius ir neturtinės žalos pobūdį, taip pat atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad tarpusavio konflikto, kilusio tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo priežastimis tapo nukentėjusiojo E. B. netinkamas, visuotinai nustatytas elgesio taisykles viešoje vietoje ignoruojantis elgesys, bei atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas mano, kad neturtinės žalos dalis išieškotina iš kaltinamojo, turi būti mažesnė, nei civiliniu ieškiniu prašo nukentėjusysis E. B.. Šių aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad iš kaltinamojo Ž. S. nukentėjusiojo E. B. naudai priteistinas 500 € dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 27,95 € dydžio civilinį ieškinį (b.l. 58-60), kuriuo prašo išieškoti iš kaltinamojo Ž. S. civilinio ieškovo turėtas nukentėjusiojo E. B. gydymo išlaidas. Nors civilinio ieškovo atstovas į teisiamąjį posėdį neatvyko, tačiau buvo gautas civilinio ieškovo prašymas nagrinėti ieškinį jam nedalyvaujant, todėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys buvo nagrinėjamas civilinio ieškovo atstovui nedalyvaujant (BPK 252 straipsnio 2 dalis).
Sutinkamai su CK 6.283 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Nukentėjusiojo E. B. gydymo išlaidas padengė Vilniaus teritorinė ligonių kasa, todėl ji turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Iš civilinio ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad nukentėjusiojo E. B. gydymo išlaidos sudarė 27 eurus 95 centus, todėl ši suma ir turi būti išieškota civilinio ieškovo naudai iš kaltinamojo Ž. S..
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,
nusprendžia:
Ž. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį Ž. S. per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kardomosios priemonės Ž. S. neskirti.
Išaiškinti nuteistajam Ž. S., kad jis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo teismo nustatytus įpareigojimus. Nuteistajam vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam gali būti pakeista areštu.
Išieškoti iš Ž. S. nukentėjusiojo E. B. naudai 500 € (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo, o Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 27,95 € (dvidešimt septynis eurus 95 centus) nukentėjusiojo E. B. gydymo išlaidų.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.