Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Danutė Valošinaitė Baudž. byla Nr. 1A-510-174/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.5.; 1.1.5.1.1.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.2.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2009 m. gruodžio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjos Odetos Daminaitytės-Umbrės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-09-25 nuosprendžio, kuriuo A. K. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-05-04 ir 2006-06-01 nuosprendžiais paskirtos ir neatliktos bausmės dalies (vienerių metų ir vienuolikos mėnesių) pridėta nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams bei 8 MGL (1 000 Lt) dydžio bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.

Patenkinti civiliniai ieškiniai ir iš A. K. priteista 2 598,69 Lt valstybinei biudžetinei įstaigai Klaipėdos teritorinei ligonių kasai ir 3 000 Lt nukentėjusiajam A. D. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. rugpjūčio 1 d., apie 15.20 val., UAB „Lytagra“ sandėlio, esančio Šilutės pl. 19C, Klaipėdoje, patalpose, konflikto metu smogė nukentėjusiajam A. D. į apatinį žandikaulį, padarydamas pastarajam dvigubą apatinio žandikaulio lūžį (dešinės pusės kampo ir kairės pusės V danties srityje), tokiu būdu nesunkiai sutrikdė A. D. sveikatą.

Aiškina, kad pagal BK 28 straipsnį asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką, gindamasi nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Minėtame nutarime įtvirtintas ypatingai svarbus baudžiamosios teisės in dubio pro reo principas, reiškiantis, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, jeigu išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Apeliantės teigimu, šioje byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad nuteistasis A. K. tyčia sužalojo nukentėjusiojo A. D. sveikatą, o ne atliko gynimosi nuo pavojingo kėsinimosi veiksmus. Teigia, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad A. K. smūgį nukentėjusiajam A. D. į žandikaulį išprovokavo paties nukentėjusiojo fizinis poveikis nuteistajam. Nukentėjusysis A. D. , duodamas parodymus teisme ir ikiteisminiame tyrime, minėtą fizinį poveikį kaltinamajam apibūdino skirtingai, tai yra pirminėje apklausoje iš viso nekalbėjo apie savo fizinį poveikį kaltinamajam, kitą kartą nurodė: „ranka tik prisilietęs prie krūtinės, paragindamas jį eiti dirbti“ (t. 1, b. 1. 22), vėliau pripažino lengva ranka sudavęs į pilvą (t. 1, b. l. 24–25). Kaltinamasis tuo tarpu nurodė, kad jis buvo A. D. užpultas netikėtai trenkiant jam kumščiu į pilvą. Kaip buvo iš tikrųjų, teismas negali nustatyti, nes įvykio liudytojų nėra. Kilus abejonei dėl visų konflikto pradžios aplinkybių, teismas turėjo vadovautis nekaltumo prezumpcija, ir abejonę, kokio pobūdžio fizinis poveikis kaltinamajam nukentėjusiojo buvo padarytas, turėjo vertinti kaltinamojo naudai, tai yra pripažinti, kad kaltinamajam siekiant nutraukti kilusį darbinį konfliktą pasitraukiant, jis buvo užpultas nukentėjusiojo. Aiškina, kad trenkimas kumščiu į pilvą, kad ir „lengva ranka“, yra neteisėtas veiksmas, todėl atitinka visus pavojingo kėsinimosi požymius. Asmuo nuo pavojingo kėsinimosi turi teisę gintis neperžengdamas būtinosios ginties ribų. BK 28 straipsnis nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kaltinamasis visą laiką tvirtino, kad sudavė „stipriai“ vieną kartą nukentėjusiajam į žandikaulį ne kumščiu, o prie delno „prispaustais“ pirštais. Toks smūgio mechanizmas yra gynybinio pobūdžio, nes juo siekiama ne tik užpulti priešininką, bet ir apsiginti, kadangi, taip smūgiuojant yra blokuojami galimi priešininko smūgiai. Smūgio mechanizmas patvirtina, kad nuteistasis A. K. ne puolė, o gynėsi.

Nors kaltinamasis ir prisipažino, kad padarė nusikaltimą, tačiau teismas turėjo įvertinti jo parodymus, kad smūgiuodamas nukentėjusiajam jis siekė apsiginti, nes smūgio jis nesitikėjo ir taip sureagavo automatiškai, ir pasisakyti, kodėl nepripažįsta jo veiksmų kaip atitinkančių būtinosios ginties veiksmus. Be to, teismas be pagrindo neįžvelgė atsakomybę lengvinančios aplinkybės – provokuojančio nukentėjusiojo elgesio (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas).

Abejonių šioje byloje kelia ir pats faktas, kad būtent dėl kaltinamojo suduoto smūgio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. D. sveikata. Kaip patvirtino liudytojas T. A. , iš karto po konflikto nukentėjusysis skundėsi tik dėl pažeisto danties. Iš bylos medžiagos matyti, kad į medikus A. D. kreipėsi praėjus šešioms valandoms po konflikto. Kreipėsi būdamas neblaivus. Paaiškindamas, kodėl iš karto nesikreipė į gydytojus, A. D. nurodė, kad „skausmas suintensyvėjo ir tapo nepakenčiamas“, tačiau teisme apklaustas specialistas paaiškino, kad „skausmas ne intensyvėja, o prie skausmo priprantama“. Taigi jeigu A. K. suduoto smūgio metu būtų sulaužytas žandikaulis, nukentėjusysis dėl nepakenčiamo skausmo būtų turėjęs kreiptis pagalbos į medikus nedelsdamas. Ką veikė nukentėjusysis 6 valandas iki kreipimosi į medikus, galima sužinoti tik iš nukentėjusiojo parodymų. Tačiau nukentėjusio nevienareikšmiai parodymai dėl įvykio aplinkybių ir faktas, kad į medikus jis kreipėsi būdamas neblaivus, leidžia pagrįstai abejoti, ar nukentėjusysis negalėjo papildomai susižaloti per šešias valandas, kad ir nesėkmingai parkrisdamas.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusysis A. D. prašo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla A. K. nutrauktina, kadangi apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 straipsnio 1 dalios 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad A. K. kaltė nesunkiai sutrikdžius A. D. sveikatą suduodant smūgį pastarajam visiškai įrodyta paties kaltinamojo, liudytojo parodymais ir kita bylos medžiaga bei nustatė, kad A. K. 2007-08-31, apie 15.20 val., UAB „Lytagra“ sandėlio, esančio Šilutės pl. 19C, Klaipėdoje, patalpose konflikto metu smogė nukentėjusiajam A. D. į apatinį žandikaulį. Tačiau su tokia apylinkės teismo išvada kolegija sutikti negali.

Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pagaliau kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.

Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir pan. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pavyzdžiui, panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šiame nuosprendyje A. K. kaltės klausimu padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismas neištyrė visų A. D. parodymų ir nepašalino prieštaravimų juose. Teismas taip pat nevertino nukentėjusiojo A. D. parodymų gretinant juos su nuteistojo A. K. parodymais. Be to, teismas visiškai nesvarstė klausimo, ar įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, nors kaltinamasis A. K. aiškino, kad jis nukentėjusįjį A. D. sužalojo gindamasis.

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties A. K. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo A. D. bei liudytojo T. A. parodymus, daro išvadą, jog A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą A. D. padarė ne tyčia siekdamas nukentėjusįjį sužaloti, o gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi. Kolegijos įsitikinimu, nuteistojo panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, savo veiksmais A. K. būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl, nors A. K. veiksmuose ir yra BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiai, tačiau jis už šią veiką negali atsakyti.

Tokia išvada grindžiama šiais įrodymais.

Nuteistasis A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai aiškino, kad smūgį nukentėjusiajam A. D. sudavė tuo metu, kai pastarasis jam trenkė į pilvą. Tai yra A. K. 2007-08-23 apklausos metu parodė, kad įvykio dieną darbe sandėlyje šlavė šiukšles, po kiek laiko prisėdo pailsėti ant metalo lakštų. Tada prie jo priėjo bendradarbis A. D. ir griežtu balsu pasakė: „eik dirbti“, jis atšovė: „pats eik“ ir atsistojęs ėjo padėti dirbti kitam sandėlyje buvusiam darbuotojui ir „tada greitu žingsniu prie manęs priėjo A. ir trenkė man į pilvą su kumščiu. Aš automatiškai sureagavau ir stipriai trenkiau jam į kairės pusės žandikaulį. Aš jam trenkiau ne iš kumščio, o buvau suspaudęs pirštus prie delno ir iš pirštų pusės trinktelėjau. <...> aš trinktelėdamas tikrai negalvojau, kad smūgis bus toks stiprus, tiesiog taip sureagavau į Alvydo smūgį man į pilvą“ (t. 1, b. l. 35–36). Vėlesnės apklausos – 2009-03-16 – metu A. K. nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, tai yra teigė: „Aš prisipažįstu, kad smogiau A. D. į žandikaulį. Bet tai padariau ne tyčia, o automatiškai, po to, kai A. D. man smogė į pilvą. Aš pirmas jam nesmogiau, jis pats pradėjo konfliktą“ (t. 1, b. l. 40–41). Apklausiamas teisme A. K. patvirtino tyrimo metu duotus parodymus nurodydamas: „Atsisėdau pailsėti prie A. D. , jis pasakė griežtu tonu, kad eiti virinti. Aš pasitraukiau, jis priėjo ir trenkė man į pilvą, o aš trenkiau į žandikaulį kumščiu“ (t. 1, b. l. 120); „Pirmas trenkė A. D. man į pilvą, o aš jam trenkiau į žandikaulį“ (t. 1, b. l. 120); „Pirštai sulenkti į delną ir taip buvo trenkiama. Aš nesuvokiau, kad smūgiuoju į žandikaulį. Galvojau, kad jis dar užpuls. Ta reakcija buvo kaip gynyba“ (t. 1, b. l. 120). Netikėti išdėstytais nuteistojo A. K. parodymais nėra pagrindo, juos iš esmės patvirtino ir pats nukentėjusysis.

Nukentėjusysis A. D. apklausiamas teisme parodė, kad jis ragindamas A. K. eiti dirbti sudavė jam į pilvą, tai yra paaiškino: „Aš su plaštaka sudaviau A. K. lengva ranka į pilvą.“ (t. 1, b. l. 120); „Mes stovėjom vienas priešais kitą ir aš lengva ranka jam sudaviau“ (t. 1, b. l. 121). Nors ikiteisminio tyrimo apklausos metu nukentėjusysis nurodė tik nestipriai palietęs ranka A. K. krūtinę ragindamas jį eiti dirbti, tai yra parodė: „ ...aš jį tikrai tik paliečiau su ranka nestipriai, o jis man sudavė stipriai į žandikaulio sritį... .“ ( t. 1, b. l. 21-22), tačiau, kaip minėta, apklausiamas teisme nukentėjusysis neneigė pirmas trinktelėjęs A. K. į pilvą, taip patvirtindamas nuteistojo nurodytas aplinkybes apie konflikto pradžią. Pacituoti nukentėjusiojo parodymai, priešingai nei nuteistojo parodymai, nėra nuoseklūs, teismas jais tiki tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai.

Įvykio aplinkybių kiti asmenys nematė, tik iš karto po įvykio nukentėjusysis A. D. pranešė direktoriui T. A. , kad A. K. jam trenkė į žandikaulį. Aiškindamasis konflikto aplinkybes T. A. iš A. K. sužinojo, kad A. D. trinktelėjo jam į krūtinę ragindamas jį eiti dirbti, o jis (A. K. ) trinktelėjo A. D. į žandikaulį. Tai yra ikiteisminio tyrimo apklausos metu liudytojas T. A. parodė: „...pas mane atėjo vienas iš pagalbinių darbuotojų A. D. ir pasakė, kad jam vienas iš darbuotojų sudavė į žandikaulį. <...> A. aiškino, kad A. ragino jį eiti dirbti, jis nesutiko ir paklausė Alvydo ko tu pats neini darbuotis. A. minėjo, kad A. jam trinktelėjo į krūtinę ragindamas eiti dirbti. T. A. už tai jam trinktelėjo į žandikaulį“ (t. 1, b. l. 29–30). Apklausiamas teisme patvirtino tyrimo metu duotus parodymus, taip pat parodė: „Sakė, kad A. D. pastūmė A. K. lengva ranka“ (t. 1, b. l. 121).

Taigi aptartais, iš esmės tarpusavyje sutampančiais ir vienas kitam neprieštaraujančiais nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymais patikimai nustatyta, kad nukentėjusysis A. D. , supykęs, kad A. K. nedirbo, priėjęs ir paraginęs jį eiti dirbti, pirmas sudavė pastarajam į pilvą. Ši aplinkybė neabejotinai rodo, kad pats A. D. šiais savo veiksmais sudarė tokią situaciją, kurią A. K. visiškai pagrįstai įvertino kaip ne tik tiesiogiai gresiantį, bet ir realiai pradėtą pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą. Todėl A. K. turėjo teisę į būtinąją gintį, ir ši gintis nebuvo tariama. Kaip minėta, įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių, todėl ta aplinkybė, kad A. K. nuo pavojingo kėsinimosi apsigynė stipriai trenkdamas vieną kartą nukentėjusiajam į žandikaulį, kaip pats nurodė, „iš ranka prispaustų prie delno pirštų“, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, dar nereiškia, kad jis peržengė būtinosios ginties ribas. Kaip minėta, A. K. nurodė: „...aš trinktelėdamas tikrai negalvojau, kad smūgis bus toks stiprus, tiesiog taip sureagavau į A. smūgį man į pilvą“ (t. 1, b. l. 35–36). Iš A. K. parodymų matyti, kad jis grėsmingoje situacijoje specialiai nenorėjo nesunkiai sužaloti nukentėjusiojo A. D. sveikatą. Daugiau smūgių A. K. nukentėjusiajam nesudavė, iš karto po to nuėjo dirbti. Pažymėtina, kad ir pats nukentėjusysis po įvykio ir toliau buvo darbe, policijos iš karto po įvykio nekvietė, pareiškimą policijai parašė parėjus maždaug dviem savaitėms po įvykio. Į medikus A. D. kreipėsi po darbo, apie 21 val., kaip pats nurodė, paūmėjus skausmui, nors pats įvykis įvyko apie 15.20 val.

Esant šių aplinkybių visumai konstatuotina, kad A. K. nesunkiai sužalojo A. D. gindamas save nuo pradėto pavojingo kėsinimosi ir jo veikoje nėra aiškaus gynybos neatitikimo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Taigi nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai. Nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje A. K. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas. Todėl A. K. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Tuo tarpu apylinkės teismas šių bylos aplinkybių visiškai nevertino, BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis nesivadovavo ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o byla A. K. nutrauktina.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija nesvarsto klausimo dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo A. K. .

BPK 115 straipsnis reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo A. K. nekaltas, kaltas pats nukentėjusysis, todėl priteisti civiliniai ieškiniai atmestini.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-09-25 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą A. K. nutraukti.

Kardomąją priemonę panaikinti.

Valstybinės biudžetinės įstaigos Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir A. D. civilinius ieškinius atmesti.