- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-03-16
- Bylos Nr.
- A-438-331-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tercija“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Kategorijos
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tercija“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja UAB “Tercija” (toliau – Bendrovė) skundu prašė teismo panaikinti šiuos sprendimus: Mokestinių ginčų komisijos prie LR finansų ministerijos 2007-12-22 sprendimą Nr.S-248 (7-235/2007); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-09-28 sprendimą Nr.69-2373; Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2007-08-10 sprendimą Nr.(21.26)-400-105; išspręsti Bendrovės atleidimo nuo pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir baudų klausimą iš esmės ir atleisti ją nuo Mokestinių ginčų komisijos 2007-12-22 sprendimu patvirtintų 15 237 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir 4 446 Lt šio mokesčio baudos mokėjimo.
Pagrįsdama savo reikalavimus Bendrovė paaiškino, kad 2007-03-16 – 2007-04-30 Inspekcija atliko bendrovės patikrinimą, kurio metu, be kita ko, tikrino pareigos mokėti pridėtinės vertės mokestį (toliau - PVM) vykdymą laikotarpiu nuo 2002-02-01 iki 2003-12-31. Atlikus patikrinimą, nustatyta, jog, tikrinusios inspektorės manymu, Bendrovė sumažino apskaičiuotą į biudžetą mokėtiną PVM sumą ir apskaičiuota į biudžetą papildomai mokėtina 44 456 Lt PVM suma. Taip pat Bendrovei laikotarpiu nuo 2002-02-01 iki 2007-04-13 apskaičiuota 15237 Lt delspinigių, nurodyta, kad, remiantis mokesčių administravimo įstatymo 139 str., gali būti paskirta nuo 10 iki 50 procentų priskaičiuoto užmokesčio sumos dydžio bauda. 2007-06-01 sprendimu Nr. (21.26)-256-174 buvo patvirtinta 15 237 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir 4446 Lt šio mokesčio baudos. 2007-07-13 Bendrovė Inspekcijai pateikė prašymą atleisti nuo 15237 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir 4446 Lt šio mokesčio baudos, nurodydama, kad nėra Bendrovės kaltės dėl padaryto pažeidimo, ji negalėjo numatyti ir (ar) kontroliuoti veiksmų, kurie lėmė pažeidimo padarymą. Tačiau Bendrovės prašymas mokesčių skundžiamais mokesčių administratoriaus sprendimais buvo atmestas.
Anot pareiškėjos, vadovaujantis atsakovės ir Mokestinių ginčų komisijos pateikiamais aiškinimais, t.y., laikantis pozicijos, kad Bendrovė turėjo numanyti, kad turimi dokumentai nėra pakankami nulinio PVM tarifo taikymui ir stengtis surinkti „daugiau“ įrodymų, kiekvienam subjektui - mokesčių mokėtojui kaskart būtų leidžiama (ar nustatoma pareiga) vertinti kiekvieną faktinę situaciją ir savarankiškai interpretuoti ją, sprendžiant, ar rūpestingumas yra pakankamas, ar ne, ir ar įrodymų, reikalaujamų teisės aktų, pakanka teisės aktų suteikiamai teisei įgyvendinti, ar jų reikėtų surinkti daugiau, ir kiek. Pareiškėjos manymu, kad toks reikalavimas būtų nepagrįstas ir reikštų pernelyg didelį teisinį neapibrėžtumą-mokesčių mokėtojas nei vienu atveju nebūtų tikras, ar jam pakanka dokumentų taikyti teisės normą, ir ar jam bus pritaikytos poveikio priemonės. Būtent dėl šios priežasties įstatymų leidėjas, siekdamas panaikinti teisinį neapibrėžtumą neaiškumą užtikrinti mokesčių mokėtojų teisinį tikrumą teisinį saugumą, teisės aktais nustatė, kokie dokumentai yra privalomi teisės normos taikymui Vadinasi, vadovaujantis teisinės valstybės, protingumo, teisėtų lūkesčiu principais iš mokesčiu mokėtoju neturi būti reikalaujama daugiau negu nustato teisės aktai, o asmeniui, įvykdžiusiam teisės aktų reikalavimus, neturėtu būti taikomos neigiamos poveikio priemonės, jam neturėtų būti taikomos baudos ar skaičiuojami delspinigiai.
Pareiškėja akcentavo, kad Mokestinių ginčų komisija savo sprendime Nr. S-248 (7-235/2007) taip pat nurodo, jog „negali būti pripažinta, jog bendrovė elgėsi rūpestingai: įvertinusi prekių pirkimo, atsiskaitymo ir gabenimo aplinkybes ir žinodama, kad būtent jai teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, ji galėjo ir turėjo surinkti daugiau informacijos, kuri patvirtintų parduotų prekių išgabenimo į Baltarusijos teritoriją faktą“. Pareiškėja pažymėjo, kad asmens, įvykdžiusio teisės aktų reikalavimus, veiksmai negali būti vertinami, kaip nepakankamo rūpestingumo: įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimus teisės normų subjektui, kurių pakanka teisės normos taikymui, įvertina visas aplinkybes ir dėl aukščiau minėtų teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, protingumo principų iš asmens neturėtų būti reikalaujama daugiau. Aplinkybė, kad Bendrovė nebuvo sudariusi rašytinių sutarčių dėl prekių teikimo, vežimo, negali būti vertinama, kaip rizikos prisiėmimas visais galimais atvejais. Civilinio kodekso 1.72 straipsnis numato, kad „sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu“. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, jog šalys susitarė žodžiu, o ne rašytine forma, negali lemti rizikos visais atvejais prisiėmimą ar pabloginti Bendrovės padėtį. Bendrovės manymu, jog rašytinės sutarties dėl gabenimo paslaugų teikimo sudarymas šiuo atveju taip pat nebūtinai užtikrintų, kad prekės pasieks Baltarusijos Respubliką. Įvertinus nurodytas aplinkybes, Bendrovė nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, o pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą tai yra pagrindas atleisti bendrovę nuo baudos ir delspinigių mokėjimo.
Pareiškėjos nuomone, Mokestinių ginčų komisija neteisingai kvalifikavo faktines aplinkybes, nurodydama, kaip minėta, kad faktinė situacija negali būti vertintina kaip nepriklausanti nuo mokesčių mokėtojo valios, kurios jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Bendrovė, gaudavusi užsakymus iš prekių pirkėjų Baltarusijos Respublikoje, naudodamasi tarpininkų paslaugomis, pateikdavo prekes išgabenimui iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respubliką. Kaip buvo minėta Bendrovės mokesčių administratoriui patektuose paaiškinimuose ir kituose dokumentuose, Bendrovė prekes gabenimui žodinio susitarimo pagrindu pateikdavo tretiesiems asmenims, kurie prekes gabeno iki vietos, kur jas perimdavo asmenys, prisistatė užsakovo atstovais. Atitinkamai Bendrovė tinkamai tvarkė eksporto dokumentus. Prekes būdavo įvežamos į neutralią teritoriją, iš kurios užsakovo atstovai jas turėjo gabenti toliau. Vairuotojai, gabenę prekes iš Lietuvos užsakovams, nėra ir nebuvo Bendroves darbuotojais, jos kontroliuojami ar kokiu nors būdu pavaldūs. Su Bendrove šie asmenys buvo susiję civiliniais teisiniais santykiais, teikdavo vežimo paslaugas ir buvo tarpine grandimi tarp Bendroves ir užsakovo Baltarusijos Respublikoje, tad Bendrove, kaip mokesčių mokėtojas, negali būti laikoma atsakinga už jų veiksmus (jų įsipareigojimų išvežti prekes į Baltarusijos Respubliką nevykdymą): šių asmenų veiksmai ar nevedamas negali būti traktuojami kaip mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai, ir visiškai nepriklausė nuo Bendrovės valios. Tai, jog tretieji asmenys neišvežė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, yra tokia aplinkybė, kurių Bendrovė nenumatė ir negalėjo numatyti ir (ar) kontroliuoti. Tuo tarpu pati Bendrovė veikė sąžiningai, pateikė prekes juos nugabenti į paskirties vietą įsipareigojusiems asmenims, tinkamai įformino muitinės procedūras, gavo reikiamus dokumentus. Kita vertus iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių kontrahento veiksmų sąžiningumui nustatyti. Nagrinėjamu atveju Bendrovė ėmėsi visų protingai įmanomų veiksmų, tinkamai, formino muitinės procedūras, perdavė pervežti į Baltarusijos Respubliką įsipareigojusiems tarpininkams prekes, tad, pareiškėjos manymu, laikytina, kad ji mokesčių įstatymą pažeidė dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių, kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti, ar, juo labiau, kontroliuoti, todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalį, yra pagrindas atleisti Bendrovę nuo baudų mokėjimo. Mokestinis patikrinimas Bendrovėje pradėtas būtent pareiškėjai informavus atitinkamas institucijas apie galimai nesąžiningus prekes gabenusių asmenų veiksmus. Taigi Bendrovė veikė apdairiai ir sąžiningai, kilus įtarimui, pateikė visą informaciją apie galimus pažeidimus. Be to, Inspekcijos pareigūnams atliekant Bendrovės mokestinį patikrinimą, Bendroves direktorius ir finansininkė nuolat (geranoriškai) bendradarbiavo, sumokėjo 2007-04-27 patikrinimo aktu priskaičiuotą 44 456,00 Lt PVM mokesčio nepriemoką.
Atsiliepimas
Atsakovė Mokesčių inspekcija atsiliepime teismui su skundo reikalavimais nesutiko.
Atsiliepime paaiškino, kad atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių bei paskirtų baudų mokėjimo pagrindus reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsnis bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr.VA-144 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės (toliau -Taisyklės). Pagal Mokesčių administravimo 141 straipsnį nuo paskirtų baudų mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas, jei 1) mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas); 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.
Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių mokėjimo. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo vieno mokesčio nepriemokos, bet už tą patį laikotarpį mokesčių mokėtojas turėjo to paties ar kito mokesčio permoką, ir šio Įstatymo 87 straipsnis nedraudžia įskaityti nurodytas sumas; 2) yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti yra netikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad 0 PVM tarifu apmokestinamos eksportuotos prekės, įskaitant grąžintas atgal į užsienį laikinai įvežtas perdirbti prekes ar iš jų pagamintus kompensacinius produktus, o šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tiekiamos prekės apmokestinamos 0 PVM tarifu, jei jos eksportuojamos. Pagal minėto įstatymo 25 straipsnio 3 dalį PVM mokėtojas, norėdamas taikyti nulinį PVM tarifą privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės pagal Muitinės departamento prie LR finansų ministerijos nustatyta tvarka pripažintos eksportuotomis. Pagal PVM įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas pritaikęs 0 procentų PVM tarifą privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad eksportuotos prekės išgabentosios iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos. Atsakovė pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėja parduodama prekes Baltarusijos piliečiams, pasinaudojo PVM įstatyme numatytomis lengvatomis - taikė nulinį PVM tarifą.
Vadovaujantis aukščiau išdėstytomis PVM įstatymo normomis, mokesčių mokėtojui pasinaudojusiam įstatyme numatytomis lengvatomis kyla papildomos pareigos, t.y. jis turi įrodyti, kad lengvata taikoma teisėtai ir pagrįstai. Mokesčių mokėtojas privalo surinkti įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą ir privalo imtis protingų priemonių, siekdamas užtikrinti, kad prekės pasiekė gavėją kitoje šalyje, elgtis rūpestingai bei sąžiningai. Nors nagrinėjamuoju atveju pareiškėja kaip įrodymus surinko eksporto deklaracijas, negalima pripažinti, kad ji vykdydama mokestines prievoles elgėsi rūpestingai. Įvertinęs prekių pardavimo, atsiskaitymo ir gabenimo aplinkybes bei žinodama, kad būtent jai teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą pareiškėja turėjo ir galėjo surinkti daugiau įrodymų, kurie patvirtintų parduotų prekių išgabenimo į Baltarusijos teritoriją faktą. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja su prekių pirkėjais nebuvo sudaręs rašytinių pirkimo-pardavimo sutarčių, užsakymus priimdavo telefonu, kontrahentas telefonu padiktuodavo savo duomenis, buvo susitariama, kad prekes į neutralią teritoriją tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos nugabens ir pinigus už prekes paims E. ir R.G., su kuriais pareiškėja nebuvo sudaręs rašytinių sutarčių dėl prekių gabenimo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybės bei į tai, kad Bendrovė parduodama prekes negaudavo apmokėjimo, pareiškėja privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų jog prekės buvo išgabentos į Baltarusijos Respubliką (pvz.: iš pirkėjo pareikalauti raštiško patvirtinimo, kad prekės buvo gautos; kreiptis į Baltarusijos muitinę ar kitą kompetentingą instituciją dėl patvirtinimo, kad prekės buvo įvežtos į šalies teritoriją). Atsakovės nuomone, darytina išvada, kad pareiškėja vykdydamas mokestines prievoles nebuvo pakankamai rūpestinga, t.y. neįvykdė PVM įstatymo pareigos surinkti pakankamus įrodymus dėl PVM lengvatos taikymo pagrįstumo, todėl negalima teikti, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Be to, Baltarusijos Respublikos muitų ir rinkliavų ministerijos 2006-01-06 rašte Nr. 4-1-12/1021 nurodyta, kad nenustatyti jokie komerciniai ryšiai tarp pareiškėjo ir V.K., šis asmuo teigia, kad jokių sandorių su pareiškėju neturėjęs. Minėtos ministerijos 2006-06-09 rašte Nr. 4-1-12/10762 nurodyta, kad taip pat nenustatyti jokie Bendrovės komerciniai ryčiai su A.P. Atsakovė pažymėjo ir tai, kad pareiškėjos pateiktos eksporto deklaracijos įrodo tik vieną prekių judėjimo etapą - jų pateikimą Lietuvos muitinės postui, tačiau neįrodo, kad prekės po jų pateikimo muitinėje buvo išvežtos iš Lietuvos muitų teritorijos (tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pvz., :2006-l 1-06 nutartyje administracinėje byloje nr. A(4)-1792/2006)). Atsakovės manymu, tai, kad asmenys gabenę prekes užsakovams, nebuvo pareiškėjos darbuotojai ir nebuvo jos kontroliuojami, nėra pagrindas pripažinti, kad jų veiksmai nepriklausė nuo pareiškėjos valios ir jų negalėjo numatyti. Pareiškėja nusprendusi prekes gabenti ne pati, o per trečiuosius asmenis, su kuriais net nebuvo sudaręs rašytinių sutarčių dėl prekių gabenimo, prisiėmė riziką kad prekės nebus išgabentos iš šalies teritorijos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo atsiliepime teismui nurodė, kad kilusiame ginče palaiko atsakovės poziciją, todėl skundą prašė atmesti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-04-25 sprendimu pareiškėjos skundą tenkino - panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-12-22 sprendimą Nr.S-248 (7-235/2007), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-09-28 sprendimą Nr.69-2373 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007-08-10 sprendimą ir atleido UAB „Terciją“ nuo 15 237 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir 4 446 Lt šio mokesčio baudos mokėjimo.
Teismas nurodė, jog nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai baudos ir delspinigiai paskaičiuoti dėl netinkamo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo ir su tuo susijusiu papildomo 44456 Lt PVM mokesčio apskaičiavimu, t.y. Bendrovei neįrodžius, jog prekės faktiškai buvo išvežtos iš Lietuvos į Baltarusijos respublikos teritoriją ir dėl šios priežasties neteisėtai pritaikius nulinį PVM mokesčio tarifą. Vadovaujantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2002-12-19 įsakymu Nr. 820 patvirtintų Dokumentų, įrodančių, kad eksportuotos prekės pripažintos išgabentomis iš LR muitų teritorijos, išdavimo ir įforminimo taisyklės (toliau – Taisyklės) 11.1 punktu, eksportuotos prekės pripažįstamos (laikomos) išgabentomis iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos, kai eksportuotojas turi bendrojo dokumento eksporto rinkinio arba eksporto ir tranzito rinkinio 3-iąjį egzempliorių. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju eksportuojant prekes į Baltarusiją buvo atliktos muitinės procedūros, pareiškėjai grąžinti muitinio įforminimo dokumentai – prekių eksporto deklaracijos. Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėja pagrįstai tikėjosi, jog nagrinėjamu atveju prekės buvo išvežtos iš Lietuvos respublikos į Baltarusijos respubliką, neturėjo pagrindo abejoti, jog prekės nebus išvežtos, todėl yra visos sąlygos taikyti nulinį PVM (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai, jog Bendrovė tinkamai sutvarkė visus muitinės dokumentus pažymėta ir skundžiamuose Mokestinių ginčų komisijos bei mokesčių administratoriaus sprendimuose. Nei Mokestinių ginčų komisija komisija, nei mokesčių administratorius ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje nenurodė, kokių protingų veiksmų pareiškėja privalėjo imtis bei kokią informaciją papildomai surinkti siekiant įrodyti savo kaltės nebuvimą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Baltarusijos mokesčių inspekcijos 2006-05-01 rašte nurodoma, kad dėl automatizuotos apskaitos sistemos nebuvimo nėra galimybės suteikti informaciją apie asmenų įvežamas prekes į šalies teritoriją. Todėl Mokestinių ginčų komisijos sprendime nurodyta aplinkybė, jog Bendrovė, nesikreipdama į Baltarusijos institucijas siekiant įsitikinti dėl faktiško prekių išvežimo, nepatvirtina pareiškėjos nerūpestingumo. Teismas nusroendė, kad kiti Ginčų komisijos nurodyti veiksmai, kuriuos, jos nuomone, Bendrovė, būdama rūpestingu ir sąžiningu mokesčių mokėtojų galėjo ir privalėjo atlikti, t.y. sudaryti su trečiaisiais asmenimis prekių gabenimo sutartis, kitaip organizuoti atsiskaitymą už prekes, surinkti daugiau informacijos apie prekių išvežimą – nepaneigia, pareiškėjos nekaltumo. Paminėti galimi veiksmai yra nekonkretūs, bendro pobūdžio, todėl jų neatlikimu negali būti paneigiami Mokesčių administravimo įstatymo nurodyti atleidimo nuo baudų bei delspinigių pagrindai. Teismas nusprendė, kad Bendrovės vykdytas prekybos būdas (užsakymų priėmimas telefonu, pasinaudojimas trečiųjų asmenų paslaugomis pervežant prekes, atsikaitymas grynaisiais pinigais) negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis įprastinei verslo praktikai. Be to, tai, jog Bendrovė pati kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONTT dėl jos atžvilgiu vykdomo sukčiavimo, nurodydama, kad E.G. bei R.G. abipusio pasitikėjimo pagrindu buvo patikėtos prekės, kurias šie asmenys turėjo nuvežti klientui V.K., tačiau už prekes nebuvo gauta 25871,03 Lt pinigų suma, tik patvirtina, jog pareiškėja veikė sąžiningai. Tai, kad prekes perveždavo į Lavoriškių pasienio postą bei atiduodavo iš Baltarusijos atvykusiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir E.G. bei R.G. Dėl prekių atsiskaitymo iki 2003-02-12 jokių pretenzijų Bendrovė neturėjo.
Vertindamas surinktų įrodymų visumą bei teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas nusprendė, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad Bendrovė veikė piktnaudžiaudama teise taikyti nulinį PVM tarifą, elgėsi pakankamai rūpestingai, tai, jog prekės nebus išvežtos iš Lietuvos respublikos muitų teritorijos elgdamasi protingai numatyti negalėjo, o papildomai priskaičiuotą PVM mokesčio sumą yra sumokėjusi, nagrinėjamu atveju yra visi Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindai. Išnagrinėjus bei įvertinus visas byloje esančiais įrodymais nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė kad Bendrovės skundas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl Mokestinių ginčų komisijos 2007-12-22 sprendimas ir ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai naikintini, o pareiškėja atleidžiama nuo jai apskaičiuotų 15237 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir 4446 Lt šio mokesčio baudos mokėjimo.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Įvertinusi prekių pardavimo, atsiskaitymo ir gabenimo aplinkybes bei žinodama, kad būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, pareiškėja turėjo ir galėjo surinkti daugiau įrodymų, kurie patvirtintų parduotų prekių išgabenimo į Baltarusijos teritoriją faktą. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja su prekių pirkėjais nebuvo sudariusi rašytinių pirkimo-pardavimo sutarčių, užsakymus priimdavo telefonu, kontrahentas telefonu padiktuodavo savo duomenis, buvo susitariama, kad prekes į neutralią teritoriją tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos nugabens ir pinigus už prekes paims E. ir R.G., su kuriais pareiškėja nebuvo sudariusi rašytinių sutarčių dėl prekių gabenimo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybės bei į tai, kad pareiškėjas už parduodamas prekes negaudavo apmokėjimo, pareiškėja privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų, jog prekės buvo išgabentos į Baltarusijos Respubliką (pvz.: iš pirkėjo pareikalauti raštiško patvirtinimo, kad prekės buvo gautos; kreiptis į Baltarusijos muitinę ar kitą kompetentingą instituciją dėl patvirtinimo, kad prekės buvo įvežtos į šalies teritoriją).
2. Pareiškėjos pateiktos eksporto deklaracijos įrodo tik vieną prekių judėjimo etapą - jų pateikimą Lietuvos muitinės postui, tačiau neįrodo, kad prekės po jų pateikimo muitinėje buvo išvežtos iš Lietuvos muitų teritorijos (tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pvz.:2006-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A(4)-1792/2006). Be to, nagrinėjamuoju atveju būtina vadovautis Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) suformuluota praktika dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. ETT 2007 rugsėjo 27 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. 409/04 konstatavo, kad tai, jog pirkėjas valstybės narės, į kuria prekės gabenamos, mokesčių institucijoms pateikė deklaraciją dėl įsigijimo Bendrijos viduje, gali būti laikoma papildomu įrodymu, kad prekės faktiškai buvo išgabentos iš tiekimo valstybės narės, tačiau tai neturi lemiamos reikšmės įrodant, jog tiekimas Bendrijos viduje yra atleistas nuo PVM. Atsižvelgiant į tokį ETT išaiškinimą darytina išdava, kad tinkamas muitinės procedūrų įforminimas negali būti laikomas vieninteliu ir tinkamu įrodymu pagrindžiančiu prekių išgabenimą iš šalies teritorijos faktą. Tiekiant prekes už Lietuvos Respublikos muitų teritorijos ribų bei taikant lengvatinį O proc. PVM tarifą mokesčių mokėtojas turi surinkti tokius įrodymus, iš kurių nekiltų abejonių, kad prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovės manymu, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-04-25 sprendime nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja surinkusi BAD 3-uosius egzempliorius neturėjo pagrindo abejoti, jog prekės nebus išvežtos iš šalies teritorijos.
3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-01-29 išplėstinės kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-06-00062-04 konstatavo, jog „kad prekes būtų galima laikyti eksportuotomis, kaip matyti iš šio kodekso 161 straipsnio l dalies ir 162 straipsnio 2 dalies, neužtenka, kad prekės būtų išvežtos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos. Turi būti konkretus eksportuojamų prekių gavėjas". Atsakovė pažymi, kad Baltarusijos Respublikos muitų ir rinkliavų ministerijos 2006-01-06 rašte Nr. 4-1-12/1021 nurodyta, jog nenustatyti jokie komerciniai ryšiai tarp pareiškėjos ir tariamo prekių pirkėjo – V.K., šis asmuo teigia, kad jokių sandorių su pareiškėja neturėjęs. Minėtos ministerijos 2006-06-09 rašte Nr. 4-1-12/10762 nurodyta, kad taip pat nenustatyti jokie pareiškėjos komerciniai ryšiai su tariamu prekių pirkėju – A.P. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėja tiekė prekes ne sąskaitose-faktūrose nurodytiems asmenims, t.y. pareiškėja vykdydama komercinius sandorius nesidomėjo kontrahentų tikrosiomis tapatybėmis bei veiklos teisėtumu, todėl negalima teigti, kad pareiškėja vykdydamas mokestines prievoles elgėsi pakankamai rūpestingai ir sąžiningai.
4. Tai, kad asmenys gabenę prekes užsakovams, nebuvo pareiškėjos darbuotojai ir nebuvo jos kontroliuojami, nėra pagrindas pripažinti, kad jų veiksmai nepriklausė nuo pareiškėjos valios ir jų negalėjo numatyti. Pareiškėja nusprendusi prekes gabenti ne pati, prisiėmė riziką, kad prekės nebus išgabentos iš šalies teritorijos. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas nei su prekių pirkėju nei su prekių vežėjais nebuvo sudariusi rašytinių prekių vežimo sutarčių. Nors prekių pervežimas vyko tarptautiniu maršrutu nebuvo išrašinėjami tarptautinių prekių vežimo važtaraščiai (CMR). Taip pat, nepaisant to, kad prekės buvo tiekiamos pasitelkiant trečiuosius fizinius asmenis, pareiškėja iš jų nereikalavo pateikti prekių priėmimo-perdavimo aktų, kurie įrodytų, kad prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos bei perduotos pirkėjams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą pareiškėja prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog „byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad Bendrovė veikė piktnaudžiaudama teise taikyti nulinį PVM tarifą, elgėsi pakankamai rūpestingai, tai, jog prekės nebus išvežtos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos, numatyti negalėjo", „veikė sąžiningai", o tai sudaro pagrindą atleidimui nuo baudų ir delspinigių pagal aukščiau nurodytas teisės normas. Dėl minėtų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinis skundas netenkintinas.
2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai bei Europos Teisingumo Teismo praktikai. Tačiau apeliantės nurodoma teismų praktika susijusi su bylomis, kuriose spręstas klausimas dėl mokesčių mokėtojo pareigos mokėti jam priskaičiuotą PVM, atitinkamoms institucijoms nustačius, jog nulinis PVM tarifas atitinkamo mokesčių mokėtojo buvo pritaikytas nepagrįstai. Šiose bylose suformuluoti išaiškinimai, jog eksporto deklaracijos įrodo tik dalį prekių judėjimo (pirmąjį jų judėjimo etapą), ir šie dokumentai negali būti laikomi vieninteliu įrodymu pagrindžiant prekių išgabenimo faktą. Atitinkamai, teismai suformulavo taisyklę, jog atitinkamoms institucijoms vėliau nustačius, jog prekės negali būti laikomos eksportuotomis, tokios institucijos turi teisę reikalauti iš mokesčių mokėtojo nelengvatinio tarifo PVM tarifo sumokėjimo. Anot pareiškėjos, šios taisyklės ji nekvestionuoja, ji nėra paneigta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Tačiau byloje nagrinėjam atveju pareiškėja prašė mokesčių administratoriaus ir vėliau - mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų ne netaikyti 18 procentų PVM tarifo (atitinkamai apskaičiuotą PVM sumą, apskaičiuotą mokesčių administratoriaus, pareiškėja yra sumokėjusi), o atleisti nuo baudų ir delspinigių mokėjimo, remdamasi tuo, kad šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju neegzistuoja jos kaltė dėl to, kad mokestis buvo apskaičiuotas netinkamai, ir pareiškėja negalėjo kontroliuoti tą nulėmusių aplinkybių. Būtent remdamasis šiuo motyvu, byloje nekonstatavęs priešingų įprastinei verslo praktikai ar teisei veiksmų, nustatęs, jog negalima pripažinti pareiškėją piktnaudžiavus teise taikyti nulinį PVM tarifą, nustatęs, kad pareiškėja elgėsi pakankamai rūpestingai, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių ir baudos mokėjimo, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsniais. Todėl, pareiškėjos įsitikinimu, neegzistuoja pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Atsiliepimas
3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas byloje esančius įrodymus vertino netinkamai ir neobjektyviai. Tačiau, kaip teigiama atsiliepime, apeliantė negrindžia šio motyvo jokiais argumentais, nepateikia įrodymų, galinčių pagrįsti pirmosios instancijos teismo neobjektyvų veikimą, nenurodo, kokios teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, buvo pažeistos pirmosios instancijos teismui priimant jo skundžiamą sprendimą. Taigi ir šis apelianto motyvas laikytinas nepagrįstu, ir darytina išvada, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai, pagal savo vidinį įsitikinimą, atitinkamai, neegzistuoja teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
IV.
Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjos UAB „Tercija“ deklaruoto PVM pakartotinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2002-01-01–2003-12-31 ir dėl nustatytų PVM įstatymo nuostatų pažeidimų papildomai pareiškėjai apskaičiavo 44456 Lt PVM ir 15237 Lt PVM delspinigių, taip pat paskyrė 10 proc. 4446 Lt PVM baudą. Mokesčių administratorius konstatavo, kad papildomai mokėtinos PVM mokesčio ir baudų bei delspinigių sumos apskaičiuojamos dėl tos priežasties, jog pareiškėja neįrodė, kad prekės, kurių eksporto operacijoms taikytas nulinis PVM tarifas, faktiškai buvo išvežtos iš Lietuvos į Baltarusijos Respublikos teritoriją, ir dėl šios priežasties ji neteisėtai taikė nulinį PVM mokesčio tarifą apskaičiuodama bei deklaruodama į biudžetą mokėtinas PVM sumas. Nustatęs, kad prekės Baltarusijos Respublikoje nebuvo gautos, pareiškėjos parduotoms prekėms mokesčių administratorius taikė standartinį 18 proc. PVM tarifą (mok. byla, t. 1, b.l. 28 – 31). Pažymėtina, jog pareiškėja jai papildomai apskaičiuoto PVM neginčijo ir jį sumokėjo į biudžetą (mok. byla, t. 1, b.l. 41).
Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pareiškėja 2007-07-13 pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prašymą atleisti no 15237 Lt PVM delspinigių bei 4446 Lt PVM baudos sumokėjimo bei nurodė, kad turėtų būti atleista nuo paskirtos baudos ir delspinigių, nes ji elgėsi sąžiningai, ėmėsi visų protingai įmanomų veiksmų – turėjo visus Muitinės departamento įsakymu patvirtintose taisyklėse nurodytus įrodymus apie prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos, ji nenumatė ir negalėjo numatyti, kad prekės realiai nebus išgabentos iš Lietuvos teritorijos (mok. byla, t. 1, b.l. 24 – 26). Tačiau vietos mokesčių administratorius - Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija - 2007-08-10 sprendimu Nr. (21.26)-400-105 šį prašymą atmetė, o šį sprendimą paliko galioti tiek centrinis mokesčių administratorius (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos), tiek ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjusi institucija – Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (b.l. 24 – 30). Atsižvelgdama į tai, pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu dėl nurodytų sprendimų panaikinimo (b.l. 3 – 11, 37 – 45), kuris jos skundą tenkino (b.l. 91 – 98). Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėja veikė piktnaudžiaudama teise taikyti nulinį PVM tarifą, be to, ji elgėsi pakankamai rūpestingai, o tai, jog prekės nebus išvežtos iš Lietuvos respublikos muitų teritorijos, elgdamasi protingai numatyti negalėjo. Teismas pabrėžė, kad papildomai apskaičiuotą PVM sumą pareiškėja yra sumokėjusi, todėl nagrinėjamu atveju yra visi Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindai.
Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek prašymuose mokesčių administratoriui, tiek skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 141 straipsnio 2 dalies 1 bei 2 punkte numatytais pagrindais, t. y. tuo, kad ji nėra kalta dėl padaryto pažeidimo ir/ar mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios ir kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti.
Mokesčių administravimo įstatymo (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1249 redakcija) 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog mokesčių mokėtojas juridinis asmuo gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Tuo tarpu Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog mokesčio mokėtojas gali būti atleistas nuo baudų, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (141 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti; tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas (141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Atsižvelgiant į šių teisės normų turinį, siekiant išsiaiškinti ar minėti atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindai gali būti taikomi nagrinėjamu atveju, būtina išanalizuoti pareiškėjai nurodytų sumokėti PVM mokesčio ir su juo susijusių sumų (baudų bei delspinigių) apskaičiavimo teisines ir faktines aplinkybes, t. y. įvertinti dėl kokių aplinkybių pareiškėja padarė mokesčių įstatymų pažeidimus, buvusius šių į biudžetą papildomai mokėtinų sumų apskaičiavimo priežastimi (pagrindu), ir nustatyti ar egzistuoja pareiškėjos kaltė dėl tokių pažeidimų padarymo.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2000-10-17 įstatymo Nr. VIII-2060 redakcija, galiojusi iki 2002-06-30) buvo nurodyta, kad 0 proc. PVM tarifu apmokestinamos eksportuotos prekės, įskaitant grąžintas atgal į užsienį laikinai įvežtas perdirbti prekes ar iš jų pagamintus kompensacinius produktus, o šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje (2002-03-05 įstatymo Nr. IX-751 redakcija, galiojanti nuo 2002-07-01) nurodyta, kad tiekiamos prekės apmokestinamos 0 proc. PVM tarifu, jei jos eksportuojamos. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2000-10-17 įstatymo Nr. VIII-2060 redakcija) 25 straipsnio 3 dalį, PVM mokėtojas, norėdamas taikyti nulinį PVM tarifą privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės pagal Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatyta tvarka pripažintos eksportuotomis. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį (2002-03-05 įstatymo Nr. IX-751 redakcija) PVM mokėtojas pritaikęs 0 proc. PVM tarifą privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad eksportuotos prekės išgabentosios iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja parduodama prekes Baltarusijos piliečiams laikotarpiu nuo 2002-01-01 iki 2003-12-31 pasinaudojo Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme numatyta galimybe taikyti nulinį PVM tarifą eksportuojamoms iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekėms. Pažymėtina, jog vadovaujantis aukščiau išdėstytomis PVM įstatymo normomis, galiojusiomis tuo laikotarpiu, kai buvo vykdomos minėtos ūkinės operacijos, pareiškėjai kilo ir papildomos pareigos, t. y. ji privalėjo įrodyti, kad 0 proc. PVM tarifą taikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. surinkti ir turėti įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą bei imtis protingų priemonių, siekiant užtikrinti, kad prekės pasiekė jų gavėją kitoje šalyje, t. y. elgtis rūpestingai bei sąžiningai. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškos kategorijos bylose (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-62-2004).
Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nors pareiškėja ir surinko bei mokesčių administratoriui pateikė teisės aktų (Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 161 straipsnio 1 dalis ir 162 straipsnio 2 dalis, 2001-12-04 įstatymo Nr. IX-624 redakcija) reikalaujamus dokumentus (eksporto deklaracijas) reikalingus tam, kad prekės galėtų būti pripažintos eksportuotomis, tačiau vien ši aplinkybė nelaikytina pakankama pripažinti faktui, jog pareiškėja nagrinėjamu atveju elgėsi rūpestingai bei sąžiningai. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta (šios aplinkybės skunduose teismui iš esmės nėra ginčijamos), kad pareiškėja su prekių pirkėjais, esančiais Baltarusijos Respublikoje, nebuvo sudariusi rašytinių pirkimo - pardavimo sutarčių, užsakymus priimdavo telefonu, kontrahentas telefonu padiktuodavo savo duomenis, buvo susitariama, jog prekes į neutralią teritoriją tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos nugabens ir pinigus už prekes paims fiziniai asmenys E. ir R.G., su kuriais pareiškėja taip pat nebuvo sudariusi rašytinių sutarčių dėl prekių gabenimo. Remiantis pačios pareiškėjos teiginiais (mok. byla, t. 2, b.l. 25 – 26), atsiskaitymas už prekes, pateiktas į Baltarusijos Respubliką pagal 2002-05-03 PVM sąskaitas faktūras apskritai nebuvo gautas, tačiau ji ir toliau prekiavo su tais pačiais pirkėjais, pasitikėjo jų rekomenduotais vežėjais. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nagrinėjamoje situacijoje, įvertinusi prekių pirkimo, atsiskaitymo ir gabenimo aplinkybes ir žinodama, kad būtent jai teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, pareiškėja privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų, jog prekės buvo išgabentos į Baltarusijos Respubliką (pvz. iš pirkėjo pareikalauti raštiško patvirtinimo, kad prekės buvo gautos; kreiptis į Baltarusijos muitinę ar kitą kompetentingą instituciją dėl patvirtinimo, kad prekės buvo įvežtos į šalies teritoriją).
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Baltarusijos Respublikos muitų ir rinkliavų ministerijos 2006-01-06 rašte Nr. 4-1-12/1021 buvo nurodyta, kad nenustatyti jokie komerciniai ryšiai tarp Pareiškėjo ir tariamo prekių pirkėjo – V.K., šis asmuo teigė, kad jokių sandorių su Pareiškėju neturėjęs. Minėtos ministerijos 2006-06-09 rašte Nr. 4-1-12/10762 buvo nurodyta, kad taip pat nenustatyti jokie Pareiškėjo komerciniai ryšiai su tariamu prekių pirkėju – A.P. (mok. byla, t. 1, b.l. 37, 48 – 49, 153 – 161). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėja vykdydama prekių tiekimą į Baltarusijos Respubliką nesidomėjo savo veiklos komercinių partnerių kontrahentų tikrosiomis tapatybėmis ir nesiėmė būtinų priemonių, užtikrinti tam, kad tiekiamos prekės objektyviai būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos bei pasiektų konkretų jų gavėją kitoje šalyje. Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog būtent pačios pareiškėjos veiksmai bei neveikimas (jos pasirinktas elgesio modelis) sąlygojo tai, kad buvo pažeistos Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme įtvirtintos sąlygos, kurioms esant eksportuojamoms iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekėms galėjo būti taikomas nulinis PVM tarifas. Todėl, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad neegzistuoja pareiškėjos kaltė dėl padaryto mokesčių įstatymo pažeidimo ir ji gali būti atleista nuo jai paskirtos baudos bei apskaičiuotų delspinigių vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
Kita vertus, pirmosios instancijos teismas savo sprendime, atleisdamas pareiškėją nuo PVM baudos bei delspinigių taip pat taikė ir Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindas - kai įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Aiškinant šią taisyklę pagal tai, kaip ji suprantama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-141-2005) darytina išvada, kad šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Šioje byloje aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar cas fortuit, nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jos padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus galėjo sąlygoti galimai nesąžiningi prekes gabenusių asmenų veiksmai (sukčiavimas), tačiau jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų teismui nėra pateikta, t. y. nepateikti įrodymai, jog oficialiai būtų įvertintas ir nustatytas toks šių asmenų veikos pobūdis. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėja buvo atleista nuo jai apskaičiuotų 15237 Lt PVM delspinigių bei 4446 Lt PVM baudos yra naikintinas, o atsakovės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – apeliacinis skundas tenkintinas, priimant naują sprendimą – pareiškėjos UAB „Tercija“ skundą atmesti ir palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-12-22 sprendimą Nr.S-248 (7-235/2007).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tercija” skundą atmesti, o Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr.S-248(7-235/2007) palikti galioti nepakeistą.
Sprendimas neskundžiamas.