Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-627-544/2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Birutės Jonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. bei atsakovo E. Č. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-80-837/2017 dėl žalos atlyginimo priteisimo pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Dipa LT“ ieškinį atsakovams A. R., E. Č., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų L. K., Panevėžio kredito unijai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Dipa LT“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu ir, atsisakiusi dalies ieškinio, prašė jai iš atsakovo A. R. priteisti 4181,13 Eur žalos atlyginimo už neperduotą įmonės trumpalaikį turtą ir lėšas, iš atsakovų A. R. ir E. Č. solidariai priteisti 6166,01 Eur už neperduotą įmonės įkeistą turtą ir 6541,34 Eur dydžio žalą; priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistas iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Dipa LT“ 2015 m. gruodžio 11 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla, 2016 m. vasario 23 d. patvirtintas, o 2017 m. – patikslintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai bendrai 6541,34 Eur sumai. Atsakovas A. R., kuris buvo atsakovės direktoriumi, bankroto administratoriui neperdavė įmonės lėšų ir trumpalaikio turto, kurio vertė yra 4181,13 Eur, nes, pardavęs įmonei priklausiusį automobilį bei universalią valymo įrangą, dalies piniginių lėšų neįnešė į kasą (išrašytus pinigų kvitus apskaitė kaip sugadintus), neperdavė atsiskaitytinai pagal avanso apyskaitą paimtų lėšų bei trumpalaikio įmonės turto. Atsižvelgiant į tai, atsakovui turi būti taikoma civilinė atsakomybė ir iš jo priteista nurodyto dydžio žala. Ieškovė nurodė, kad abu atsakovai pakaitomis ėjo direktoriaus pareigas įmonėje nuo 2014 m. sausio 13 d., todėl jiems abiem atsakomybė kyla kaip įmonės vadovams. Abu atsakovai nuo 2014 m. gruodžio 27 d. privalėjo žinoti apie įmonės nemokumą, tačiau jie nesiėmė priemonių išsaugoti bendrovės turtą, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko atsirado 6541,34 Eur skola kreditoriams ir tai yra atsakovų bendrais veiksmais padaryta žala bendrovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai ir ieškovei BUAB „Dipa LT“ priteisė iš atsakovo A. R. 4181,13 Eur žalos atlyginimo, iš atsakovų A. R. ir E. Č. solidariai - 6541,34 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. R. žinioje buvo įmonei priklausiusios lėšos bei nupirktos prekės, kurios buvo skirtos perpardavimui, tačiau to turto ir lėšų atsakovas neperdavė bankroto administratoriui, todėl privalo kompensuoti padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas E. Č. nuo 2014 m. sausio 13 d. buvo įmonės akcininku, o nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. liepos 11 d. – įmonės direktoriumi, o atsakovas A. R. nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. kovo 12 d. ir nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2016 m. sausio 4 d. buvo įmonės direktoriumi. Todėl teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas spręsti klausimą dėl jų civilinės atsakomybės už bendrovei padarytą žalą nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Teismo nuomone, atsakovai, būdami įmonės vadovais, netinkamai vykdė jiems nustatytas pareigas, nes, bendrovei esant nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kartu teismas nurodė, jog šiuo atveju žala buvo padaryta bendrais atsakovų A. R. ir E. Č. veiksmais, jiems einant bendrovės vadovo, o A. Č. - ir akcininko pareigas, ir yra jų bendrų veiksmų padarinys, dėl ko išskirti ir nustatyti, kuris konkrečiai atsakovas kokią konkrečiai žalą padarė bendrovei dėl bankroto neiškėlimo neįmanoma. Be to, atsakovai nepateikė įrodymų, kad jų civilinė atsakomybė nėra solidari, todėl teismas sprendė, jog jų atžvilgiu yra pagrindas taikyti solidarią civilinę atsakomybę dėl žalos, padarytos nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Dipa Lt“, atlyginimo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo vieno ir solidariai su kitu atsakovu priteistas žalos atlyginimas, išskyrus teismo sprendimo dalį dėl 2393,93 Eur žalos atlyginimo priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatas, nepasisakė dėl atsakovo išdėstytų argumentų, jog įmonės vadovas negali atsakyti už įmonės buhalterės sudarytus ir patvirtintus dokumentus, skirtos perparduoti prekės buvo parduotos ir piniginės lėšos už jas buvo pervestos dviem bankiniais pavedimais į įmonės banko sąskaitą, tačiau PVM sąskaita – faktūra išrašyta nebuvo. Kadangi neturėjo pareigos perduoti bankroto administratoriui turto ir piniginių lėšų, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas. Dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantas nurodo, jog toks nesikreipimas nėra jo ir kito atsakovo bendro neveikimo rezultatas, todėl solidarioji atsakomybė neturėjo būti taikoma. Mano, kad ieškovė neįrodė jo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Įmonės vyr. buhalterė 2014 m. balansą jo iniciatyva sudarė 2015 m. rugpjūčio mėnesį, todėl tik tada jam tapo žinomi įmonės finansiniai rodikliai. Pabrėžė, kad įmonės skolos valstybės įstaigoms ir institucijoms atsirado tik 2015 metų antroje pusėje, todėl nėra pagrindo pripažinti jų žala, atsiradusia dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Negana to, ieškovė neįrodė, o pirmosios instancijos teismas netyrė, kokie pradelsti kreditoriniai įsipareigojimai buvo sąlygoti nepasisekusios ūkinė – komercinės veiklos, o kurie buvo pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo padarinys. Todėl byloje liko nenustatyta, nepaskaičiuota bei neįvertinta konkreti žala, kurią, neva, jis turėtų atlyginti.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, jog jis pripažino ir neginčijo teismo sprendimo dalies priteisti iš jo 2393,93 Eur žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu atsakovas E. Č. prašo panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo priteistas 6541,34 Eur žalos atlyginimas, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį jo atžvilgiu atmesti ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nemotyvavo, kodėl pripažįsta abiejų atsakovų solidarią civilinę atsakomybę dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o taip pat konkrečiai nenustatė, kokia žala dėl šio nesikreipimo buvo padaryta. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime neatskyrė, t. y. aiškiai nekonstatavo ir nenurodė, už kokių pareigų (įmonės vadovo ar akcininko) nevykdymą jam taikoma civilinė atsakomybė, ar jis atliko kokius nors tyčinius veiksmus, vedančius link įmonės bankroto bei ar jam būnant įmonės direktoriumi buvo teisinis pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė jo argumentų, susijusių su tuo, jog, jam einant direktoriaus pareigas, įmonė nebuvo nemoki, o būnant akcininku nebuvo žinoma įmonės finansinė padėtis. Be to, aplinkybė, kad buvo įmonės akcininku, savaime nelemia jo civilinės atsakomybės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kada jam, kaip akcininkui ar kaip įmonės direktoriui, atsirado pareiga kreiptis į teismą.Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovas A. R. prašo atsakovo E. Č. apeliacinį skundą tenkinti, kadangi jis yra pagrįstas.Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovas E. Č. prašo atsakovo A. R. apeliacinį skundą tenkinti, kadangi jis yra motyvuotas ir pagrįstas.Atsiliepimais į atsakovų apeliacinius skundus trečiasis asmuo L. K. prašo juos atmesti. Nurodo, kad atsakovas A. R., kaip atsakingas asmuo, neperdavė piniginių lėšų, kurias gavo iš pirkėjų, bei pinigų perėmimo kvitų į bendrovės kasą ar banką, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias lėšas iš jo priteisė žalai atlyginti. Kartu atsiliepime pabrėžiama, kad atsakovas A. R. apie įmonės nemokumą buvo informuotas dar 2015 m. sausio – kovo mėnesiais, tačiau jis ir toliau tęsė nuostolingą įmonės veiklą, nepateikė dalies buhalterinės apskaitos dokumentų. Be to, apie įmonės finansinę padėtį žinojo ir apeliantas E. Č., kadangi darbo užmokestis įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. kovo mėnesio jam buvo mokamas arba labai mažas, arba išvis nemokamas. Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovė BUAB „Dipa LT“ prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad pagal byloje esančius bei pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus (pinigų priėmimo kvitus) nustatyta, kad iš M. S. bei E. V. gautos piniginės lėšos liko atsakovo A. R. žinioje ir į įmonės kasą įneštos nebuvo. Tą papildomai patvirtina ir aplinkybė, jog šis atsakovas yra pasirašęs skolininkų žiniaraštyje, kuriame M. S. ir E. V. yra įtraukti. Byloje esantys įrodymai patvirtina ir tai, jog A. R. bankroto administratoriui neperdavė įmonei priklausančio trumpalaikio turto, kurio buvimą įmonėje pats apskaitė. Kad ginčo trumpalaikis turtas nebuvo perduotas V. G. patvirtina tai, jog A. R. pats pasirašė Analitinės apskaitos žiniaraštį, kuriame užfiksuoti duomenys apie pas jį esantį trumpalaikį turtą; įmonėje tokios rūšies trumpalaikio tirto buvo ne vienas įrenginys; teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, jog būtent šis trumpalaikis turtas buvo parduotas ir realiai egzistuoja pas apelianto nurodomą asmenį; parduota įranga pagal kainą neatitinka analitinės apskaitos žiniaraščio duomenų; įmonės buhalterinėje dokumentacijoje neatsispindi piniginių lėšų perteklius.Kartu atsiliepime nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai solidariai priteisė žalą iš atsakovų dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi konstatuotas įmonės nemokumo faktas, o atsakovai pakaitomis buvo įmonės vadovais bei akcininkais. Be to, atsakovai žinojo apie neišmokamus ar nepilno dydžio mokamus atlyginimus, dėl ko negalėjo nežinoti apie įmonės finansinę padėtį, juo labiau, kad aktyviai veikė įmonės kasdieninėje veikloje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkinamai iš dalies. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovų solidariai priteistas 6541,34 Eur žalos atlyginimas dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o taip pat sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo naikinama ir grąžinamos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Be to, iš naujo nagrinėjant minėtą bylą, pirmosios instancijos teismas turi išspręsti, ar priima ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies priteisti 6166,01 Eur solidariai iš abiejų atsakovų už neperduotą įkeistą įmonės turtą ir nuo ieškinio dalies priteisti 4220, 62 Eur solidariai iš abiejų atsakovų žalai atlyginti dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors ieškovė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo pateikė 2017 m. vasario 27 d., pirmosios instancijos teismas neišsprendė atsisakymo nuo ieškinio dalies priėmimo ir civilinės bylos dalies nutraukimo klausimo (CPK 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 2 dalis). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 4181,13 Eur žalos atlyginimo priteisimo ieškovei iš atsakovo A. R. paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Apeliaciniais skundais atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl žalos atlyginimo iš jų priteisimo solidariai dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliaciniu skundu atsakovas A. R. nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi priteisti iš jo 1787,20 Eur žalą už neperduotą turtą, tačiau neginčija teismo sprendimo priteisti iš jo 2393,93 Eur žalai atlyginti dėl įmonės bankroto administratorei neperduotų piniginių lėšų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgdamas į CPK 268 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija dėl apeliaciniu skundu neginčijamos teismo sprendimo dalies išsamiau nepasisako. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pateiktų įrodymų visuma ieškovė įrodė atsakovo A. R. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir 4181,13 Eur turtinės žalos, o atsakovas kaltumo prezumpcijos nepaneigė, todėl buvo faktinis ir teisinis pagrindas ieškinį šioje dalyje tenkinti. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 11 d. Panevėžio apygardos teismas UAB „Dipa LT“ iškėlė bankroto bylą. 2016 m. vasario 23 d. nutartimi buvo patvirtintas, o 2017 m. sausio 10 d. nutartimi patikslintas bendrovės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai 6541,34 Eur sumai, nes Panevėžio kredito unija atsisakė 4220,62 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo ir buvo išbraukta iš kreditorių sąrašo. VĮ „Registrų centro“ Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad UAB „Dipa Lt“ direktoriumi nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. sausio 12 d. ir nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2016 m. sausio 4 d. buvo atsakovas A. R., o nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. liepos 11 d. – atsakovas E. Č.. Be to, E. Č. buvo vienintelis bendrovės akcininkas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esanti 2014 m. gruodžio 31 d. UAB „Dipa LT“ pelno (nuostolių) ataskaita rodo, kad UAB ,,Dipa LT“ ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo 10 Lt nuostolių.Nors apeliaciniame skunde apeliantas A. R. tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad jis pripažino ieškinio dalį dėl 2393,93 Eur žalos atlyginimo priteisimo, tačiau iš skundžiamo sprendimo matyti, kad šie atsakovo argumentai nepagrįsti. Šis argumentas neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, jis yra nepagrįstas, nes iš bylos duomenų nustatyta, kad tiek atsakovo ieškinio pripažinimas, tiek kiti įrodymai, kurie susiję su aptariama bylos dalimi, buvo vertinti tiek atskirai, tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais įrodymais laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176-185 straipsniai). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog PVM sąskaita – faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio 7 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) bei pinigų priėmimo kvitas (duomenys neskelbtini) visiškai patvirtina, jog atsakovas A. R. už 1297,50 Eur (4480 Lt) pardavė M. S. automobilį „O. V.“ tačiau į įmonės kasą neįnešė 139,02 Eur (480 Lt), už 2289 Eur (7900 Lt), E. V. pardavė universalią valymo įrangą „(duomenys neskelbtini)“, tačiau, nors pasirašė, kad pinigus gavo, į kasą neįnešė 228,80 Eur (790 Lt). Apeliantas A. R. neįrodė, kad šias lėšas perdavė bankroto administratoriui ar teisėtai panaudojo bendrovės interesais, todėl privalo kompensuoti bendrovei padarytą žalą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl neva nesąžiningų ir prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms įmonės buhalterės ir trečiojo asmens L. K. veiksmų tvarkant buhalterinę apskaitą nekeičia virš išdėstytų byloje esančių įrodymų vertinimo ir nepanaikina atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, nes jis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius (CPK 178 straipsnis). Iš 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. lapkričio 30 d. analitinės apskaitos žiniaraščio 3-os eilutės išties matyti, kad 2014 m. buvo pirktos prekės, skirtos perparduoti už 4834,98 Eur, kurių likutis laikotarpio pabaigoje yra 1419,38 Eur. Šio turto atsakovas A. R. neperdavė bankroto administratoriui, ko ir pats neneigia. Nors apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atsakovas tvirtino, jog prekės (valymo įranga) buvo parduotos dar 2014 metais, tik nebuvo tinkamai užpildyti tai patvirtinantys buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau nepaneigia atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Posėdžio metu atsakovas pripažino, jog aptariamą analitinės apskaitos žiniaraštį pildė nebe trečiasis asmuo L. K., kurios sąžiningumu jis abejoja, o UAB „Finmeda“, kuri įtraukė į apskaitą neparduotą valymo įrangą ir nenustatė įmonės lėšų perviršio.Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus minėtas imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais. Finansinės ataskaitos (įmonės balansas) turi būti sudaromos pagal pirminius dokumentus. Balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita turi būti pasirašyti administracijos vadovo, kuris atsako už duomenų tikrumą bei teisingumą, t. y. atitikimą pirminiams dokumentams (BAĮ 17 straipsnis).Teismų praktikoje nagrinėjamu klausimu yra pripažįstama, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti įmonės turtą ir duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį ir pan. Nevykdydamas savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą ir tokiu savo neveikimu sukūrus padėtį, kai duomenų apie pinigų panaudojimą įmonėje nėra, atsakovas neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei. Turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga tą turtą/pinigus išsaugoti buvo pažeista (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016; 2016-01-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016 ir kt.). Kadangi ieškovė įrodė, kad atsakovas A. R. atliko neteisėtus veiksmus - nerūpestingai vykdė savo, kaip administracijos vadovo (direktoriaus), pareigas, netinkamai tvarkė ir organizavo dokumentų. lėšų apskaitą, tvarkymą ir saugojimą, neperdavė bankroto administratorei įmonei priklausiusio turto ir nepateisino jo teisėto panaudojimo įmonės naudai, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytų pareigą perduoti bankroto administratoriui visą įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turimą turtą (pinigus), neišsaugojo įmonės turto.Taigi atsakovo A. R. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia byloje nustatytų ir ištirtų aplinkybių, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas nepadarė 4181,13 Eur žalos ir neprivalo jos kompensuoti, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, nes yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino faktinių aplinkybių dėl atsakovų, kaip įmonės vadovų ir akcininko, neteisėtų veiksmų, galimos žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, leidžiančių konstatuoti konkrečios žalos dydį ir kiekvieno iš atsakovų atsakomybę dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko šioje dalyje iš esmės nėra konkrečiai nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Todėl ši bylos dalis dėl solidaraus žalos atlyginimo priteisimo ieškovei iš abiejų atsakovų savalaikiai nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėta ir teismo sprendimas priimtas neatskleidus šios bylos dalies esmės, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų šiuo klausimu ir nenustačius esminių bylos aplinkybių, todėl pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos dalies negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui ir jos akcininkams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų – ir neteisėtus veiksmus. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kada atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus. Įmonės nemokumo momento nustatymas yra fakto klausimas. Kartu pabrėžtina, jog, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi vertinti, kokios yra kiekvieno iš atsakovų galėjimo ir turėjimo sužinoti apie įmonės nemokumą galimybės bei pareigos, o taip pat kokios apimties atsakomybė, priklausomai nuo sužinojimo momento, taikytina kiekvienam iš atsakovų, juo labiau, kad akcininkų sužinojimo apie nemokumą momentas gali būti siejamas ir su eilinio kasmetinio akcininkų susirinkimo diena. Aiškinant akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, darytinas skirtumas tarp situacijos, kai akcininkas faktiškai žino apie finansinę bendrovės padėtį, nes dalyvauja įmonės veikloje (ar dėl kitų priežasčių) arba turi žinoti, nes buvo sušauktas akcininkų susirinkimas ir jis sužinojo (turėjo sužinoti) apie šią aplinkybę, ir situacijos, kai akcininkas objektyviai nežino ir neturi žinoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovai, būdami įmonės vadovais, bendrovei esant nemokiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip pažeidė jiems nustatytas pareigas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ). Tačiau skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nesiaiškino konkrečios įmonės nemokumo atsiradimo datos, kuris, pagal nutarties 35 punkte išdėstytą teismų praktiką, yra fakto klausimas, bei nenustatė konkretaus žalos dydžio, kuris susidarė per laikotarpį, kuriuo atsakovai po to, kai įmonės tapo nemoki, nepagrįstai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovų dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo padaryta žala iš esmės yra lygi įmonės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumai (Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-123-425/2017). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad dalis šių kreditorinių reikalavimų atsirado dar iki 2015 metų ir byloje nėra nustatyta, kada įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas tapo nemoki. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenustatė, ar visa ieškovės reikalaujama priteisti 6541,34 Eur dydžio suma yra žala bendrovei, padaryta dėl to, kad bendrovės vadovai, įmonei esant nemokiai, savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kada įmonė tapo nemoki ir kuriuo momentu atsirado kiekvieno iš atsakovų pareiga tą daryti. Teismas, konstatuodamas solidariąją atsakovų atsakomybę, nemotyvavo, kokių faktinių duomenų pagrindu ir kokiu teisiniu pagrindu įmonės vadovui ir akcininkui kyla solidarioji atsakomybė (CK 6.6 straipsnis) bei kada konkrečiai atsirado kiekvieno jų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi iškelti įmonei bankroto bylą, tačiau visiškai neanalizavo ir netyrė konkretaus įmonės nemokumo momento, t. y. kada konkrečiai įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Šiuo atveju Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartyje nėra nustatytas konkretus įmonės nemokumo momentas bei konkrečios pradelstos sumos, nuo kurių būtų galima apskaičiuoti žalos dydį, kuris galimai susidarė atsakovams netinkamai vykdant savo pareigas bei laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nurodęs, jog atsakovams, kaip įmonės vadovams, gali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl jų savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, netyrė bei nenustatė konkrečių faktų, pagrindžiančių visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti ir į tai, jog UAB „Dipa LT“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. gruodžio 23 d., todėl iškeliant jai bankroto bylą 2015 m. gruodžio 11 d. buvo nepilnus dvejus metus veikiantis juridinis asmuo, kuris negalėjo nuo pat jo įkūrimo veikti pelningai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ir nenustatė visų esminių faktinių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl atsakovų, kaip įmonės vadovų ir akcininko, civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo (CK 6.245 – 6.249 straipsniai, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl padarė nepagrįstas išvadas, kurios sudaro pagrindą konstatuoti bylos esmės neatskleidimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o skundžiamo sprendimo dalis dėl 6541,34 Eur žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš atsakovų negali būti vertinama kaip teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas.Jeigu apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti procesinių teisės pažeidimų, byla gali būti grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagal savo kompetenciją ir pateiktus įrodymus negali ištaisyti nustatytų trūkumų dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, atsakovų pareigos kreiptis į teismą momento atsiradimo bei konkrečios žalos dydžio, susidariusio dėl atsakovų galimai neteisėtų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, 2017 m. vasario 27 d. buvo gautas ieškovės pareiškimas dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo. Dėl šio pareiškimo 2017 m. vasario 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu jokių prieštaravimų neišsakė nė vienas proceso dalyvis, o ieškovė palaikė savo reikalavimą. CPK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio, o teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinęs proceso dalyvių nuomonę dėl dalies ieškinio atsisakymo, toliau nagrinėjo bylą pagal mažesnės apimties ieškinio reikalavimus, tačiau neišsprendė ieškovės pareiškimo, kuriuo ji atsisakė nuo ieškinio dalies priteisti 6166,01 Eur solidariai iš abiejų atsakovų už neperduotą įkeistą įmonės turtą ir nuo ieškinio dalies priteisti 4220, 62 Eur solidariai iš abiejų atsakovų žalai atlyginti dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, priėmimo ir bylos dalies nutraukimo klausimo. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė procesinės teisės nuostatas (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas) ir tai sudaro pagrindą bylą neišspręsto reikalavimo dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 2 dalis).Be to, pagal CPK įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principą (93 straipsnis), šios išlaidos priteisiamos proporcingai tenkintų ar atmestų reikalavimų daliai. Kartu CPK įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės leidžia pagrįstai spręsti, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti skirstomos proporcingai pareikštų reikalavimų apimčiai. Šiuo atveju ieškovė BUAB „Dipa LT“ prašė priteisti 4181,13 Eur žalą iš atsakovo A. R. bei 6541,34 Eur žalą iš atsakovų A. R. ir E. Č. solidariai. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas visas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis, taip pažeisdamas CPK 93 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, jog civilinė byla dalyje dėl 6541,34 Eur žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš abiejų atsakovų yra grąžinama pirmosios instancijos teismui, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų taip pat naikinama. Paliekama nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 125,43 Eur dydžio žyminio mokesčio valstybei priteisimo už 4181,13 Eur vertės patenkintą ieškinį atsakovo A. R. atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais

nutaria:

panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį, kurią iš atsakovų A. R. ir E. Č. ieškovei BUAB „Dipa LT“ solidariai priteista 6541,34 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos, išskyrus 125,43 Eur žyminio mokesčio priteisimą valstybei iš atsakovo A. R., ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti ieškovės BUAB „Dipa LT“ 2017 m. vasario 27 d. pareiškimo dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo priėmimo klausimą ir šios bylos dalies nutraukimo klausimą.

Palikti nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui BUAB „Dipa LT“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), priteista 4181,13 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš atsakovo A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteista 125,43 Eur žyminio mokesčio.