- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-31
- Bylos Nr.
- e2-1763-407/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02154-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- R. P. P.
- Atsakovas
- R. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. nutarties, priimtos atsakovės bankrutuojančios R. P. firmos ,,Romuna“ bankroto byloje Nr. eB2-1345-232/2016 pagal ieškovo R. P. P. ieškinį atsakovei R. P. firmai ,,Romuna“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
R. P. firmos ,,Romuna“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nurodė, kad įmonės savininko R. P. P. pateiktas taikos sutarties projektas yra su esminiais trūkumais, kurių R. P. P. neištaisė ir nepateikė jokių taikos sutarties įgyvendinimo galimybes patvirtinančių įrodymų. Pažymėjo, kad didžiausias įmonės kreditorius AS ,,Reverta“ nesutinka su taikos sutarties projektu, todėl jei taikos sutarties projektą bankroto administratorius teiktų svarstyti kreditorių susirinkimui, jis vis tiek nebūtų patvirtintas.
R. P. P. su prašymu pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto nesutiko. Nurodė, kad pagal teismui pateiktą 2016-05-31 preliminarią sutartį jis ketina perleisti jam priklausantį butą pirkėjui R. P. (R. P.) už 143 000 Eur kainą, o iš gautų lėšų atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Be to, R. P. P. pateikė teismui prašymą leisti R. P. sumokėti 43 000 Eur į teismo depozitinę sąskaitą, šią sumą leidžiant panaudoti tik pagal sudarytas taikos sutarties sąlygas. Likusią sumą (100 000 Eur) R. P. pasiskolintų iš AB SEB banko, kuris 2016-06-27 raštu patvirtino, kad sutiktų suteikti 100 000 Eur kreditą R. P. P. nekilnojamojo turto įsigijimui. R. P. P. taip pat prašė teismo įpareigoti bankroto administratorių pateikti išsamų, dokumentais pagrįstą administravimo išlaidų paskaičiavimą ir bankroto administratoriaus atlyginimo išlaidų pagrindimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. nutartimi pripažino R. P. firmą ,,Romuna“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Teismas nustatė, kad bankrutuojančios R. P. firmos „Romuna“ kreditorių susirinkimas 2015-06-18 nutarė įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu pratęsti 3 mėnesių terminą, reglamentuotą ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje iki kreditorių susirinkimas priims/nepriims nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo. 2016-03-17 bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas nutarė tęsti įmonės bankroto procesą ĮBĮ nustatyta tvarka, nesudarant taikos sutarties su R. P. P..
Teismas nustatė, kad didžiausias įmonės kreditorius AS ,,Reverta“, turintis daugiau nei 2/3 teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, nesutinka su taikos sutarties projektu (ĮBĮ 28 str. 3 d.). Be to, pagal 2016-05-31 preliminarią pirkimo pardavimo sutartį pirkėjas R. P. iki 2016-06-15 jau turėjo būti sumokėjęs 43 000 Eur avansą, tačiau byloje tokių įrodymų nėra, todėl, pasak teismo, abejotina, ar preliminari sutartis vykdoma. Pasak teismo, byloje pateiktas AB SEB banko raštas dėl kredito suteikimo R. P. nekilnojamojo turto pirkimui neįrodo fakto, jog paskola iš tikrųjų bus suteikta, nurodytas raštas yra tik informacinio pobūdžio ir nėra banko įsipareigojimas suteikti ir išmokėti kredito lėšas. Teismas atsižvelgė į tai, kad bankroto administratoriaus prašymas teisme dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama pateiktas 2015-05-18. Pasak teismo, tai reiškia, kad bankrutuojančios įmonės savininkas turėjo pakankamai laiko susitarti su įmonės kreditoriais dėl taikos sutarties pasirašymo.
Įmonės savininko R. P. P. prašymo leisti sumokėti R. P. 43 000 Eur į teismo depozitinę sąskaitą, šią sumą leidžiant panaudoti tik pagal Romaldo P. P. ir kreditorių sudarytos taikos sutarties sąlygas, teismas netenkino, nurodydamas, kad taikos sutartis nėra sudaryta, pateiktam taikos sutarties projektui nepritaria didžiausias bankrutavusios įmonės kreditorius. R. P. P. prašymo išreikalauti iš bankroto administratoriaus administravimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus teismas nesprendė, nurodydamas, kad šiuo atveju nėra sprendžiamas bankroto administravimo išlaidų pagrįstumo klausimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde apeliantas R. P. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, turėjo nurodyti konkrečias kreditorių reikalavimų sumas ir išspręsti administravimo išlaidų klausimą, tačiau to nepadarė (ĮBĮ 30 str. 3 d.). Apeliantas buvo pateikęs teismui rašytinius dokumentus, patvirtinančius, kad keletas kreditorių sumažino savo finansinius reikalavimus ir sutiko su taikos sutarties bankroto byloje sudarymu. Be to, teismas neišsprendė administravimo išlaidų dydžio klausimo. Bankroto administratorius nepateikė kreditorių susirinkimui jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų, neįrodė, kad 15 000 Eur administravimo išlaidos yra pagrįstos. Bankroto administratoriui nepagrindus administravimo išlaidų dydžio, susiklostė tokia situacija, kai iš lėšų, gautų pardavus apelianto ir jos sutuoktinės butą, bus užtikrinamas tik nepagrįstų bankroto administratoriaus interesų patenkinimas, o apelianto interesai ignoruojami. Esant tokiai situacijai teismas privalėjo bankroto administratoriui pirmiausia nurodyti pateikti tokius dokumentus ir tik juos gavęs spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Nepagrįsta teismo išvada, kad R. P. P. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo galimybę sudaryti taikos sutartį. Apeliantas pateikė preliminarią sutartį, taip pat banko garantinį raštą, pagal kurį bankas sutiko suteikti kredito sumą apelianto buto pirkimui, taip pat pateikė teismui prašymą leisti sumokėti pinigus į teismo depozitinę sąskaitą. Klausimas dėl kredito suteikimo buvo sprendžiamas vėliau, bet tai neįrodo, kad prikimo pardavimo sutarties buvo neįmanoma sudaryti. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad didžiausias kreditorius AS ,,Reverta“ nesutiko sudaryti taikos sutarties. AS ,,Reverta“ tik pastabose dėl taikos sutarties projekto nurodė, kaip turi būti sprendžiamas turto pardavimo klausimas ir kad taikos sutartyje turi būti nurodyti 15 000 Eur administravimo išlaidoms dengti. Parduodant turtą iš varžytinių bus ne tik bus gauta mažesnė suma už parduodamą turtą, bet ir susidarys papildomos išlaidos dėl turto pardavimo iš varžytinių.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą bankrutuojančios R. P. firmos ,,Romuna“ bankroto administratorius prašo atmesti skundą.
Šalies argumentai
1. Apeliantas pateikė ne keleto kreditorių prašymus dėl jų finansinių reikalavimų sumažinimo patikslinimo, o dviejų kreditorių sutikimus, kuriuose nurodyta, kad jie sutinka, jog apeliantui priklausantis butas būtų parduotas jo surastam pirkėjui R. P.. Minėti sutikimai, priešingai nei teigia apeliantas, jokiu būdu nėra prašymai patikslinti finansinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas paskutinį kartą įmonės kreditorių finansinius reikalavimus tikslino 2015 m. spalio 16 d. nutartimi, po to šios nutarties įmonės kreditorių finansinių reikalavimų dydis nesikeitė. Dėl šios priežasties teismas skundžiamoje nutartyje neprivalėjo pakartotinai nurodyti tą patį kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Skundžiamoje nutartyje nenurodęs kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo, teismas nepadarė esminio pažeidimo, sudarančio pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.
2. Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad teismas privalėjo išspręsti administravimo išlaidų klausimą vadovaudamasis ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalimi. Administravimo išlaidų sąmatos klausimas yra išimtinė kreditorių susirinkimo prerogatyva. Administravimo išlaidų sąmatos klausimas buvo išspręstas pirmajame kreditorių susirinkime, kuriuo kreditoriai patvirtino 15 000 Eur dydžio administravimo išlaidų sąmatą. Šis nutarimas yra galiojantis, todėl teismas neprivalėjo iš naujo spręsti klausimo dėl administravimo išlaidų sąmatos.
3. Apeliantas jau daugiau nei 15 mėn. neva siekia sudaryti taikos sutartį, o savo bandymą grindžia skirtingais pagrindais. Iš pradžių nurodė, kad Vilniaus kredito unija jam suteiks 100 000 Eur kreditą, vėliau prašymą grindė tuo, kad egzistuoja pirkėjas, kuris pageidauja įsigyti apeliantui priklausantį butą. Apeliantas pateikė tik taikos sutarties projektą su esminiais trūkumais, didžiausias įmonės kreditorius nurodė taikos sutarties trūkumus, kurių apeliantas neištaisė. Apelianto pateikta preliminari sutartis nebuvo ir nėra vykdoma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sąlygos nurodytos ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje: 1) yra įsiteisėjusi teismo nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimų patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, įsiteisėjimo dienos praėjo 3 mėnesiai; 3) nėra priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) teismas nėra pratęsęs 3 mėnesių termino. Tik konstatavus, jog bent viena iš nurodytų sąlygų pripažinti įmonę bankrutavusia neegzistuoja, būtų pagrindas naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, sprendė, kad yra visos būtinos sąlygos įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (ĮBĮ 30 str. 2 d.). Aplinkybės, jog šios sąlygos egzistuoja, iš esmės neginčijo ir apeliantas.
Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas grindžia tuo, kad, pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, apeliantui bus užkirsta galimybė sudaryti taikos sutartį su įmonės kreditoriais. Apeliantas nurodo siekiantis parduoti jam priklausantį butą pirkėjui R. P. ir iš gautų lėšų atsiskaityti su įmonės kreditoriais.
Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas jau nuo 2015 m. gegužės mėn. teikė prašymus nepriimti nutarties dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, grįsdamas juos ketinimu sudaryti taikos sutartį. Tačiau iki pat atskirojo skundo išnagrinėjimo dienos (2016-10-31.), t. y. net ir praėjus daugiau nei metams laiko, taikos sutarties nesudarė, nors iki tol teismas jau buvo pratęsęs terminą dėl likvidavimo procedūros taikymo įmonei, suteikdamas galimybę sudaryti taikos sutartį šioje bankroto byloje (ĮBĮ 29 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantui suteiktas terminas taikos sutarčiai sudaryti buvo pakankamas; apeliantas nepateikė pakankamų įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pratęsus terminą taikos sutartis būtų sudaryta (CPK 185 str.). Apelianto pateiktas susitarimas, kuriuo pratęstas 2016-05-31 preliminarioje pirkimo pardavimo sutartyje numatytas terminas pagrindinei buto pirkimo pardavimo sutarčiai sudaryti iki 2017-01-05, savaime nereiškia, kad tokia sutartis bus sudaryta. 2016-05-31 preliminarioje sutartyje buvo nustatytas terminas ne vėliau kaip iki 2016-06-15 sumokėti avansą, iki 2016-06-30 sudaryti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, tačiau šios sąlygos nebuvo įvykdytos. Vien termino pratęsimas nereiškia, kad tokia sutartis tikrai bus sudaryta. Kita vertus, taikos sutartis laikoma sudaryta, kai ją pasirašo kreditoriai, kurių nepatenkintų reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 2/3 iki taikos sutarties pasirašymo dienos visų likusių nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos (ĮBĮ 28 str. 2 d.). Kaip matyti iš bylos duomenų, didžiausias įmonės kreditorius AS ,,Reverta“, turintis daugiau nei 2/3 visų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumos, apelianto pateiktam taikos sutarties projektui yra pareiškęs pastabas, kurių apeliantas nėra ištaisęs.
ĮBĮ įtvirtinti terminai nėra savitiksliai, o nustatyti atsižvelgiant į bankroto proceso paskirtį ir tikslus – kuo operatyviau patenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti įrodymai apie ketinimą sudaryti taikos sutartį ir parduoti butą surastam pirkėjui (įskaitant ir 2016-10-25 sutartį, kuria pratęstas 2016-05-31 preliminarioje pirkimo pardavimo sutartyje numatytas terminas pagrindinei buto pirkimo pardavimo sutarčiai sudaryti iki 2017-01-05) nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį ir pratęsti terminą pripažinti bendrovę bankrutavusia ir likviduojama. Apeliantui daugiau nei metus laiko buvo suteikta galimybė sudaryti taikos sutartį, papildomas termino pratęsimas, nesant pakankamų įrodymų, kad taikus susitarimas bus pasiektas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pažeistų įmonės kreditorių interesus ir sudarytų prielaidas apeliantui piktnaudžiauti proceso teise.
Tęsiant bankroto procedūras būtų realizuojamas apeliantui priklausantis butas. Siekdamas sudaryti taikos sutartį apeliantas taip pat ketina su kreditoriais atsiskaityti iš lėšų, gautų pardavus jam priklausantį butą, kuris nesudarius taikos sutarties būtų realizuojamas iš varžytinių. Apelianto siekis sudaryti taikos sutartį ir parduoti butą ne varžytinėse iš esmės grindžiamas tuo, kad butas būtų realizuojamas didesne kaina. Tačiau net ir nesudarius taikos sutarties, apeliantui priklausantis butas varžytinėse turėtų būti parduodamas kuo palankesnėmis sąlygomis ir jei apelianto nurodyto pirkėjo pasiūlyta kaina už parduodamą butą varžytinėse bus palankiausia (aukščiausia), jis ir bus pripažintas varžytinių laimėtoju.
Apelianto argumentas, kad skundžiamoje nutartyje nėra patvirtinta kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų suma, kaip numatyta ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalyje, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties, kadangi šis klausimas gali būti sprendžiamas ir bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje (ĮBĮ 26 str. 1 d.).
Bankroto administratoriaus administravimo išlaidų sąmata yra nustatyta galiojančiu R. P. firmos ,,Romuna“ kreditorių susirinkimo nutarimu. Skundžiama nutartimi nebuvo sprendžiamas bankroto administratoriaus administravimo išlaidų pagrįstumo klausimas, todėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su administravimo išlaidų pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas nevertina, nes tai nėra apeliacijos objektas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama nutartis, kuria įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą.