Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-544-544/2016

2016 m. birželio 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. A. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės L. A. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovui E. B., trečiajam asmeniui N. O. B., dėl bendrai sugyventinių įgyto ir naudojamo turto padalijimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas atmetamas, Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Be to, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas apylinkės teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant materialinės ir proceso teisės normų, yra pagrįstas ir teisėtas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dalies įrodymų vertinimu, tvirtina, kad teismas nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo, neatsižvelgė į tai, kad visos sugyventinių lėšos buvo bendros, kad ieškovė per visą dešimties metų laikotarpį gavo nuolatines pajamas ir jas naudojo bendrai su atsakovu, dėl ko ieškovei turi būti atlyginta dalis piniginių lėšų už įsigytas statybinės medžiagas bei už sumokėtus mokesčius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o taip pat šalių pateiktus duomenis sprendžia, jog ieškovė į bylą nepateikė objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad dalis sugyventinių įsigytų daiktų bei namo įrengimui reikalingų medžiagų buvo įsigyti už ieškovės lėšas, o atsakovas nurodomais laikotarpiais išties neturėjo lėšų ir negalėjo apmokėti mokesčių.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 str. 2 d.). Tačiau tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o, priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008 ir kt.).

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas šalių turtiniams teisiniams santykiams kvalifikuoti tinkamai taikė materialinės teisės normas - CK 6.969 str., 4.47 str. ir, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad ieškovė ir atsakovas kartu pradėjo gyventi nuo 2004 metų ir gyveno ūkiniame pastate, o 2006 metais, kada atsakovas pasidalino turtą su buvusia žmona, jie įsikėlė į neįrengtą gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jį įsirengė. Teismas nustatė, kad šalys buvo sugyventiniai ir santuokos sudarę nebuvo, nekilnojamojo turto neįgijo, joks rašytinis susitarimas dėl aptariamo gyvenamojo namo dalies įrengimo sudarytas nebuvo. 2007 m. gruodžio 18 d. atsakovas E. B. padovanojo savo motinai N. O. B. asmeninės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą su 57/100 gyvenamojo namo, esančius (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o 2014 m. liepos 16 d. atsakovas E. B. iš motinos N. O. B. asmeninėn nuosavybėn gavo dovaną – 336/2226 ha žemės sklypo su 57/ 100 pastato, esančius (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės bei faktas, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), dalis niekuomet nuosavybės teise nepriklausė ieškovei, bylos nagrinėjimo metu bei apeliaciniu skundu neginčijamos, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu buvo nuspręsta, jog yra pakankamas pagrindas pripažinti nuo 2006 metų gegužės mėnesio iki 2014 m. liepos 25 d. buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. įsigyjant buitinę techniką, namų apyvokos daiktus, įrankius, prižiūrint bites, dėl ko ieškovės išvardinti kilnojamieji daiktai buvo pripažinti jungtinės veiklos rezultatu ir šalių bendrąja daline nuosavybe, kurią pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, padalino natūra nukrypdamas nuo lygių dalių principo. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ieškovė neginčija skundžiamu sprendimu nustatytos kilnojamųjų daiktų, kaip sugyventinių bendrosios dalinės nuosavybės, sudėties ir kiekio, todėl apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl to nepasisako, kadangi priežasčių peržengti apeliacinio skundo ribas nustatyta nebuvo.

Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su dalies kilnojamųjų daiktų, kurie pripažinti bendrąja daline šalių nuosavybe, padalinimu natūra ir tvirtina, kad dalis daiktų yra netinkami naudoti (nebehigieniški ar sugedę), dėl ko jai turi būti priteista piniginė kompensacija. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, sugyventinių kartu įsigytų daiktų atidalijimas natūra yra proporcingas, teisingas ir logiškas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 str. 2 d. numatyta, kad, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas pirmiausia nurodo dalinę nuosavybę dalinti natūra, jei tai tik įmanoma. Nagrinėjamu atveju byloje nėra patikimų ir objektyvių duomenų apie tai, kad ieškovės nurodyti kilnojamieji daiktai negali būti padalinti natūra, jie nėra prarasti ar sunaikinti. Iš bylos duomenų matyti, kad šie kilnojamieji daiktai buvo pirkti įvairiais laikotarpiais ir dalis jų šalių buvo naudoti ne vienerius metus (dalis daiktų pirkti net 2007 metais, kai kurių daiktų tinkamumo naudoti pagal paskirtį terminas yra suėjęs), todėl natūralu, jog dalis daiktų gali turėti kokybės ar veikimo trūkumų, bet būtent tokios sudėties ir būklės daiktus šalys turėjo gyvenimo kartu ir jungtinės veiklos pabaigoje. Ieškovė, siekdama prisiteisti dalį kilnojamojo turto vertės, nepateikė įrodymų ginčo turto būklei ir vertei nustatyti (CPK 178 str.), o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad dalis daiktų jai yra tiesiog nereikalingi (pvz. freza), todėl siekia gauti kompensaciją. Todėl pagal byloje surinktų įrodymų turinį labiau tikėtina, jog ieškovės nurodytos jau panaudotų daiktų kainos, kurios prilygintos naujų daiktų vertei, yra neadekvačios ir neproporcingos realiai tų daiktų rinkos vertei. Pastebėtina ir tai, kad pati ieškovė, įsigijusi šiuos daiktus, kartu su atsakovu, jais naudojosi, o byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad dalis daiktų buvo nupirkti ir nenaudojami šalims gyvenant kartu ar atsakovo sulaužyti (sugadinti), kai ieškovė su juo nebegyveno. Kartu pabrėžtina, jog, atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, būtų sudėtingas piniginės kompensacijos dydžio apskaičiavimas, kadangi, kaip jau minėta, ieškovės nurodytos kainos neatitinka realios daiktų rinkos vertės. Vien tai, kad šiuo metu apeliantė sutiktų natūra pasiimti tik dalį daiktų, kadangi kiti galimai yra sugedę ar nebehigieniški, įvertinus virš išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindas jai priteisti piniginę kompensaciją, kuri būtų apskaičiuota nuo naujų ir nenaudotų daiktų kainos. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji po to, kai jų kaip sugyventinių gyvenimas kartu baigėsi, būtų kreipusis į atsakovą ir reikalavusi atiduoti tam tikrus kartu įgytus daiktus, o atsakovas nebūtų su tuo sutikęs. Ieškovės pozicija šioje dalyje yra prieštaringa, nes ji iš atsakovo reikalauja kompensacijos, paskaičiuotos nuo naujų daiktų kainos, tačiau tvirtina, kad dalies daiktų natūra ji nenori gauti dėl to, kad jie yra nebetinkami naudoti (sugedę ar sulūžę), nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad visais daiktais iš esmės galima naudotis dar daugelį metų.

Kitas apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas daiktus natūra nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo. Tačiau ir su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti. Pabrėžtina, kad CK 3.117 str. 1 d. numatyta, jog preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Tačiau CK nėra įtvirtina, kad tokia prezumpcija galioja ir sugyventinių turtui. Šalys nebuvo sudarę rašytinio susitarimo, kokia bus kiekvienos jų dalis turte, kurį jos įgys kaip jungtinės veiklos rezultatą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu skirstydamas šalių kilnojamuosius daiktus, visiškai pagrįstai vertino kiekvieno jų turtinę padėtį ir kitą indėlį bendrąja daline nuosavybe įgyjant turtą. Pagal byloje esančius duomenis ieškovė, nors tvirtino, kad jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygi, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie duotų pagrindą pagrįstai manyti, kad ir jos indėlis bei lėšos įgyjant tą nuosavybę buvo lygios su atsakovu. Priešingai, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pati ieškovė tvirtino, kad visos jos ir atsakovo piniginės lėšos buvo bendros ir ji negali konkrečiai atskirti, kurio iš jų pinigais buvo pirkti konkretūs daiktai. Reikšminga ir tai, kad pagal byloje esančius duomenis, o tą iš esmės pripažino ir pati ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdyje, matyti, kad dalis daiktų (televizorius, čiužinys ir kt.), kurių kaina buvo gerokai didesnė nei kitų, buvo pirkta iš atsakovo lėšų (1 t., 128 b. l., 2 t., 18 – 22 b. l.). Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė savo sąskaitos banke išrašus, iš kurių matyti, kad jis disponavo pakankamai didelėmis pinigų sumomis, kurių pakako ginčo turtui įgyti, nors darbinė veikla nebuvo nuolatinė (2 t., 12 – 17, 18 – 22 b. l.). Tuo tarpu ieškovė nei savo sąskaitos išrašo, nei kitų įtikinamų įrodymų apie tai, kad tuo metu, kai buvo įgyti minėti daiktai, ji tam turėjo lėšų. Papildomai pažymėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas yra įgijęs staliaus specialybę, anksčiau kurį laiką buvo įsigijęs patentus savo veiklai, disponavo mediena iš motinai priklausiusio miško bei laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2008 m. gruodžio 29 d. turėjo bei sudarė banko indėlių sutartis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir padalindamas sugyventinių bendrąją dalinę nuosavybę, visiškai pagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu sprendimu teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra įrodymų apie ieškovės nurodomą mokėjimą architektui už pirties projektą, o į bylą pateikti duomenys rodo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šalys, gyvendamos kartu, įsigijo 19 bičių avilių. Todėl šie objektai pagrįstai nebuvo įtraukti į dalintinų daiktų sąrašą. Kadangi minėto turto dalinimo klausimas iš esmės nekeliamas apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija apie tai plačiau nepasisako.

Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti jai piniginių lėšų už gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), dalies įrengimą bei nurodytais laikotarpiais mokėtus mokesčius. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad atsakovas minėtų veiksmų negalėjo atlikti dėl to, kad neturėjo nuolatinio darbo, jo darbo patentai buvo pasibaigę ir kad jis neįrodė, jog dalį laiko jis dirbo namuose ir už tai gavo pajamų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių ir liudytojų nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teisme, sprendžia, kad byloje esantys duomenys sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad atsakovas iš jo turimų lėšų turėjo galimybę ne tik įsirengti namo dalį, tačiau ir sumokėti mokesčius. Kaip matyti iš atsakovo pateikto banko sąskaitos išrašo bei statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų, šalių ir liudytojų nurodomu namo įsirengimo laikotarpiu atsakovas disponavo išties nemažomis piniginėmis lėšomis (2 t., 12 – 17, 18 – 22 b. l.), buvo pardavęs kilnojamąjį turtą ir už jį gavęs apie 28 000 Lt (1 t., 47 – 48 b. l.), nuo 2009 iki 2015 metų sistemingai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., 44 – 46 b. l.), o be to, kaip nurodo pats atsakovas, dar gaudavo pajamų pardavęs medieną bei dirbdamas įvairius staliaus darbus (2 t. 33 – 43 b. l.). Papildomai pažymėtina ir tai, kad byloje patikti duomenys taip pat patvirtina ir atsakovo teiginius, kad jis nuo 1997 iki 1999 metų dirbo pagal patentus ir turėjo indėlių bankuose (1 t., 49 – 52 b. l.). Atsižvelgiant į visas šias aplinkybės nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad, neturėdamas nuolatinio pastovaus darbo, atsakovas negalėjo turėti pakankami piniginių lėšų namo dalies įsirengimui bei mokesčių mokėjimui. Pabrėžtina ir tai, kad pačios ieškovės gaunamas darbo užmokestis aptariamu laikotarpiu buvo minimalus (1 t., 165 – 171 b. l.) ir ji, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, gaudama tokias pajamas negalėjo reikšmingai prisidėti prie gyvenamojo namo dalies įrengimo ir apdailos darbų. Nors ieškovė pirmosios instancijos teisme tvirtino turėjusi papildomų piniginių lėšų grynais pinigais ir juos išleidusi namo įrengimui ir turtui įgyti, tačiau įrodymų šiam tvirtinimui pagrįsti nepateikė. Ieškovės teiginių, kad ji iš dukters ir žento tikrai realiai gavo 25 000 Lt už jiems parduotą gyvenamąjį namą su žemės sklypu, kuriuos panaudojo aptariamo gyvenamojo namo dalies įrengimui, nepatvirtino byloje pateikti įrodymai. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė savo dukrai ir žentui grąžino 100000 Lt, kuriuos jie, gavę paskolą, sumokėjo už perkamą gyvenamąjį namą su žemės sklypu (1 t., 146 – 148 b. l., 2 t., 138 b. l.). Nesant jokių objektyvių piniginių lėšų perdavimą patvirtinančių dokumentų, yra pagrindas abejoti kad kita ieškovei už parduodamą nekilnojamąjį turtą mokėtinų lėšų dalis, t. y. 25000 Lt, ieškovės dukters išties buvo perduoti motinai. Byloje yra duomenų apie ieškovės tuo metu turėtus finansinius įsipareigojimus. Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad pati ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė turėjusi finansinių įsipareigojimų, kuriuos įvykdė tik 2014 metais. Liudytojas G. B. nurodė, kad ieškovė iš jo buvo pasiskolinusi ir iki šiol negrąžinusi 1000 Lt. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad Anykščių rajono apylinkės teisme 2006 m. balandžio 6 d. buvo priimtas sprendimas, kuriuo iš ieškovės buvo priteista skola kreditoriui (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), CPK ). Be to, ieškovė viso proceso metu taip pat nepateikė ir savo banko sąskaitos išrašo, iš kurio būtų galima matyti bent keleto metų jos turėtas pinigines lėšas. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pati ieškovė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dalies esminis įrengimas buvo baigtas iki 2007 metų rudens, ką iš dalies patvirtina ir byloje esantys atsakovo įsigytų statybinių medžiagų dokumentai. Duomenų, kad iki šio laiko ieškovė būtų realiai gavusi jos nurodomus 25 000 Lt už gyvenamojo namo su žemė pardavimą dukters šeimai ir šias pinigines lėšas panaudojusi konkrečioms medžiagoms ar įrengimo objektams įsigyti, byloje nėra.

Be to, nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog jai turi būti atlyginta už jos atliktą darbą įrengiant gyvenamojo namo dalį ar mokėtus mokesčius. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje apklausti liudytojai nepatvirtino ieškovės teiginių, jog ji savo darbu prisidėjo prie namo įrengimo ir nenurodė ieškovės name dirbtų apdailos (įrengimo) darbų. Tai, kad ieškovė, gyvendama su atsakovu jo motinos name, vedė bendrą ūkį, rūpinosi namu, jį prižiūrėjo, atliko einamąjį remontą ir pan., nepatvirtina konkretaus ieškovės indėlio į gyvenamojo namo dalies, kaip jungtinės veiklos rezultato, įrengimą. Kadangi, kaip jau minėta, atsakovo finansinė padėtis, buvo pakankamai stabili ir gera, tai vien dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais jis nedirbo, nėra pagrindo pripažinti, kad tuomet už jį įvairius mokesčius mokėjo ieškovė iš savo lėšų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė, gyvendama atsakovui/jo motinai priklausančioje gyvenamojo namo dalyje, nemokėjo nuomos mokesčio, todėl aplinkybė, kad ieškovė kurį nors mėnesį už komunalinius mokesčius sumokėjo tik iš asmeninių lėšų, nėra pagrindas ieškovei priteisti dalį piniginių lėšų už sumokėtus mokesčius iš atsakovo. Taigi, atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė reikšmingai prisidėjo prie gyvenamojo namo dalies įrengimo ar kad atsakovas turi atlyginti jai sumokėtų mokesčių dalį už tuos laikotarpius, kuriais jis nedirbo.

Apeliantė nepagrįstai tvirtina, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas iš jos trečiajam asmeniui N. O. B. nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo surašymą. CPK 47 str. 1 d. numatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas. Kadangi gyvenamojo namo dalis, kurią ieškovė tvirtino pagerinusi ir padėjusi įrengti, nuo 2008 m. iki 2014 m. priklausė N. O. B., kurios materialinėms teisėms ir pareigoms galėjo turėti įtakos priimtas teismo sprendimas, teismas N. O Baranauskienę visiškai pagrįstai įtraukė į vykstantį civilinį procesą. CPK 93 str. 1 d. numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi proceso įstatymai išties įtvirtina ir trečiųjų asmenų teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurios nagrinėjamu atveju buvo realios, pagrįstos, proporcingos ir atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamus dydžius. Byloje nėra jokių duomenų, jog trečiasis asmuo N. O. B. būtų piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis.

Vadovaudamasis virš išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, tinkamai nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino galiojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš apeliantės atsakovui ir trečiajam asmeniui priteisiamos jų turėtos teisinės pagalbos išlaidos: E. B. – 450 Eur (3 t., 81 – 82 b. l. ), o N. O. B. – 150 Eur (3 t., 87 – 88 b. l.) už atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą parengimą (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovui ir trečiajam asmeniui suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė naujus įrodymus – E. B. charakteristiką, pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas ir kita, kuriais yra grindžiami apeliacinio skundo argumentai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šie rašytiniai įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima apeliacinės instancijos teisme pateikiamus naujus rašytinius įrodymus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti iš ieškovės L. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens N. O. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme apmokėti.